Viduramžių intelektualinėje istorijoje vardų panašumas dažnai tampa spąstais. Pavadinimas „Paryžietis“ (lot. Parisiensis) XIII–XIV a. buvo veikiau nuoroda į veiklos vietą ar universitetinį statusą, o ne pavardė, todėl nenuostabu, kad demonologijos šaltiniuose šios dvi asmenybės dažnai supainiojamos. Tačiau jų vaidmenys – vieno kaip teorinio architekto, o kito kaip praktinio vykdytojo – yra kardinaliai skirtingi.
I. Vilhelmas Overnietis (Guillelmus Alvernus) – Intelektualinis demonologijos architektas
Vilhelmas Overnietis (miręs 1249 m.) buvo viena ryškiausių XIII a. figūrų: Paryžiaus universiteto magistras, Paryžiaus vyskupas ir artimas karaliaus Šv. Liudviko IX patarėjas. Svarbu pabrėžti, kad nors jis valdė Paryžiaus vyskupiją, istoriniuose dokumentuose jis visada identifikuojamas pagal kilmę – Overnietis.
Intelektualinis svoris ir De Universo
Jo indėlis į vakarų demonologiją yra fundamentalus. Svarbiausiame savo darbe „Apie visatą“ (De Universo) jis atliko tai, ko iki jo nebuvo padaręs joks teologas – jis susistemino dvasinį pasaulį naudodamas ne tik Bibliją, bet ir Aristotelio bei arabų filosofų logiką.
- Pristatė demonų prigimtį: Vilhelmas aiškino, kad demonai yra grynos dvasios, neturinčios kūno, todėl bet koks jų „prisilietimas“ prie materijos yra ne prigimtinis, o manipuliacinis.
- Magiško paklusnumo paneigimas: Jis suformulavo principą, kuris tapo 1398 m. Sorbonos nuosprendžio pagrindu: demonai niekada nepaklūsta burtininkui. Jei demonas atlieka kokį nors veiksmą po burtininko užkeikimo, jis tai daro tik tam, kad apgautų žmogų, įtikintų jį savo galia ir taip įviliotų į mirtiną stabmeldystės nuodėmę.
- Paktas: Jis vienas pirmųjų pradėjo plėtoti idėją, kad magija yra ne techninis įgūdis, o užslėpta sutartis (paktas) su piktąja dvasia.
II. Vilhelmas Paryžietis (Guillelmus Parisiensis) – Karališkasis inkvizitorius
Vilhelmas Paryžietis (miręs apie 1314 m.) yra „tikrasis“ šio vardo savininkas. Jis priklausė Dominikonų ordinui ir į istoriją įėjo ne kaip abstraktus mąstytojas, o kaip griežtas įstatymo sargas ir politinis įrankis.
Inkvizitorius ir Tamplierių byla
Šis Vilhelmas buvo Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo nuodėmklausys ir Prancūzijos karalystės inkvizitorius. Jo vardas neatsiejamas nuo tragiško Tamplierių ordino likimo.
- Praktinis raganavimo persekiojimas: Būtent jis 1307 m. vadovavo pirmosioms tamplierių apklausoms. Jis sugebėjo teologiškai pagrįsti kaltinimus, kurie anksčiau buvo reti: brolijos nariai buvo kaltinami spjaudymu ant kryžiaus, ritualiniu raganavimu ir piktųjų dvasių (pvz., Bafometo) garbinimu.
- Juridinis precedentas: Jei Overnietis sukūrė teoriją, kodėl magija yra blogis, tai Vilhelmas Paryžietis sukūrė praktiką, kaip už tą magiją teisti. Jo vadovaujami procesai parodė, kad net galingiausia organizacija gali būti sužlugdyta naudojant kaltinimus „slaptu ryšiu su demonais“.
- Literatūrinė veikla: Jam kartais priskiriami pamokslų rinkiniai (Postillae), skirti moraliniam ganytojo darbui, tačiau juose nėra Overniečiui būdingo filosofinio gylio. Jo autorystė literatūriniuose kūriniuose (pvz., „Teofilio stebukle“) išlieka diskusijų objektu, tačiau tai greičiausiai vėlesnių kopijuotojų supainiojimas.
Kodėl šis atskyrimas yra kritinis?
Painiava kyla todėl, kad abu asmenys veikė Paryžiuje ir abu buvo susiję su didžiausiais to meto dvasiniais konfliktais. Tačiau demonologijos istorijoje mes turime du skirtingus polius:
- Vyskupas Vilhelmas Overnietis yra tas, kurį cituosime, kai kalbėsime apie ontologinę demono prigimtį, magijos iliziškumą ir 1398 m. Sorbonos teologinį pamatą.
- Inkvizitorius Vilhelmas Paryžietis yra tas, kurį mini istorikai, tyrinėjantys politinius raganavimo procesus, tamplierių kankinimus ir inkvizicijos galią XIV a. Prancūzijoje.
Trumpai tariant: Overnietis davė intelektualinius ginklus, o Paryžietis – juos panaudojo teismų salėse.