Haruspicija (lot. Haruspicina, angl. Haruspicy) – tai viena seniausių ir autoritetingiausių antikos divinacijos (ateities spėjimo) formų, pagrįsta paaukotų gyvulių vidaus organų tyrimu. Nors šis metodas gali pasirodyti šiurpus, senovės civilizacijoms tai buvo preciziškas „sakralinis mokslas“, leidęs skaityti dievų atsakymus, užrašytus ant aukos vidurių.
Terminas kilęs iš senovės lotynų kalbos žodžių haru (žarna, viduriai) ir specio (žiūriu, tiriu). Tai platesnės disciplinos, vadinamos ekstispicija (lot. extispicium – vidaus organų apžiūra), dalis.
Pagrindinis haruspicijos objektas buvo kepenys, todėl ši sritis dažnai vadinama hepatoskopija (gr. hepar – kepenys). Senovės mąstytojai tikėjo, kad kepenys yra kraujo gamybos centras ir gyvybės buveinė, todėl būtent jose dievai palieka savo „laiškus“ (signa).
Procesas: Kaip buvo „skaitoma“?
Haruspikas (lot. haruspex) apžiūrėdavo auką keliais etapais:
- Išvaizda: Ar auka sveika, ar nėra defektų?
- Kepenų sandara: Buvo tikrinamos kepenų dalys, jų spalva, dydis ir specifiniai ženklai. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas caput iocineris (kepenų galvutei) – jei jos trūkdavo, tai buvo laikoma katastrofišku ženklu.
- Kiti organai: Taip pat buvo apžiūrima širdis, plaučiai ir blužnis.
Kas tuo užsiėmė?
Ši praktika nėra romėniška kilme – ji yra etruskų palikimas.
- Etruskai: Jie suformavo sudėtingą sistemą, vadinamą Etrusca Disciplina. Etruskų haruspikai buvo laikomi geriausiais specialistais, todėl net ir vėlyvojoje Romos respublikoje bei imperijoje Senatas kviesdavosi būtent etruskų kilmės ekspertus spręsti svarbiausius valstybės klausimus.
- Romos valstybė: Romoje haruspikai nebuvo oficiali kunigų kolegija (kaip augurai), tačiau jie veikė kaip valstybės konsultantai. Prieš pradedant karą ar statant šventyklą, haruspiko nuomonė buvo lemiama.
- Babiloniečiai: Dar prieš etruskus, Mesopotamijoje Baru dvasininkai praktikavo itin panašią hepatoskopiją, naudodami molinius kepenų modelius mokymui.
Literatūra ir šaltiniai
Kadangi haruspicija buvo laikoma techniniu mokslu, ji turėjo gausią „metodinę“ literatūrą, kurios didžioji dalis, deja, išliko tik fragmentiškai.
| Šaltinis / Autorius | Veikalas | Reikšmė |
| Etrusca Disciplina | Libri Haruspicini | Pagrindiniai etruskų vadovėliai apie organų skaitymą. |
| Ciceronas | De Divinatione | Kritinė analizė. Ciceronas stebėjosi, kaip du haruspikai gali praeiti vienas pro kitą nenusišypsoję (užuomina į jų amato apgaulingumą). |
| Seneka | Naturales Quaestiones | Nagrinėja ryšį tarp gamtos reiškinių ir haruspicijos (ypač žaibų). |
| Plinijus Vyresnysis | Naturalis Historia | Aprašo istorinius atvejus, kai organų defektai pranašavo garsių žmonių mirtis (pvz., Julijaus Cezario aukos atvejis). |
Svarbus radinys: Pjačencos kepenys (lot. Fegato di Piacenza) – II a. pr. Kr. bronzinis kepenų modelis, suskirstytas į 40 zonų, kurių kiekviena priskirta konkrečiai dievybei. Tai buvo savotiškas haruspikų „žemėlapis“.
Haruspicija gyvavo neįtikėtinai ilgai. Net krikščionybei tapus valstybine religija, žmonės vis dar slapta konsultuodavosi su haruspikais. Praktika galutinai išnyko tik ankstyvąjį viduramžį, kai Bažnyčia ją griežtai uždraudė kaip demonišką burtininkavimą. Moderniaisiais laikais kepenų tyrimas persikėlė į mediciną, tačiau kepenų, kaip dvasinio centro, simbolika išliko daugelio tautų kalboje ir folklore.