Kosminė doktrina

Nedaug knygų ezoterinėje literatūroje turi tokią „sunkiosios artilerijos“ reputaciją kaip Dion Fortune veikalas „Kosminė doktrina: Dion Fortune minties katedra ir visuotinės evoliucijos žemėlapis“ (The Cosmic Doctrine: Dion Fortune’s Cathedral of Thought and the Map of Universal Evolution). Tai nėra tiesiog tekstas skaitymui – tai intelektualinis ir dvasinis treniruoklis, sukurtas siekiant ne pateikti informaciją, o iš esmės perkonstruoti mokinio mąstymą. Kūrinio autorė, kurios tikrasis vardas buvo Violet Mary Firth (1890–1946), sugebėjo neįmanomą: sujungti griežtą vakarietišką psichologiją su giliausia hermetine mistika.

Knyga gimė 1923–1924 metais Glastonberyje ir Londone, kai Dion Fortune, jau būdama pripažinta psichologė ir okultistė, pradėjo gauti transo būsenos pranešimus iš vadinamųjų „Vidinių planų mokytojų“. Nors tekstas dešimtmečius buvo platinamas tik slaptai tarp jos įkurto Vidinės Šviesos brolijos (Fraternity of the Inner Light) narių, viešai jis pasirodė tik 1949 m. (po autorės mirties) ir iškart tapo vakarų ezoterikos klasika.

Kūrinio genezė: Nuo klinikos iki dvasinės laboratorijos

Dion Fortune nebuvo eilinė mistikė. Ji turėjo solidų psichologinį išsilavinimą ir dirbo klinikose, kur tyrinėjo žmogaus pasąmonę. Tačiau ji jautė, kad tradicinė psichologija sustoja ten, kur prasideda tikroji žmogaus esmė. „Kosminė doktrina“ buvo jos atsakymas į klausimą: kaip veikia Visatos „mechanika“ ir koks žmogaus vaidmuo šioje gigantiškoje schemoje?

Tekstas parašytas specifiniu, itin abstrakčiu stiliumi. Pati autorė įžangoje perspėjo: knyga skirta ne tam, kad suprastumėte faktus, o tam, kad jūsų protas taptų pajėgus priimti kosmines koncepcijas. Tai dvasinė alchemija, kurioje „ištirpinamos“ senos, ribotos minties formos ir „sutvirtinamos“ naujos, platesnės struktūros.

Pagrindinės koncepcijos: Trys žiedai ir kosminė kaita

Dion Fortune visatos kūrimąsi aprašo per sudėtingą geometriją ir energijų dinamiką. Jos sistema remiasi trimis fundamentaliomis būsenomis, kurias ji vadina „Žiedais“:

• Žiedas Chaosas (Ring Chaos): Pirminė, nesuvaldyta potencija, begalinė energija be formos.
• Žiedas Kosmosas (Ring Cosmos): Energija, kuri įgauna kryptį ir dėsningumą. Tai organizuota visata, kurioje mes gyvename.
• Žiedas Neperženk (Ring Pass-Not): Absoliuti riba, skirianti pasireiškusią visatą nuo to, kas yra anapus žmogaus ir net angelų suvokimo.

Doktrinoje aiškinama, kaip iš šių judesių atsiranda Logosas – kosminė sąmonė, kuri pradeda kurti saulės sistemas. Fortune aprašo evoliuciją ne kaip tiesią liniją, o kaip spiralę, kurioje dvasia leidžiasi į materiją (involiucija), kad ten įgytų patirties, ir vėliau kyla atgal į dvasios sferas (evoliucija), bet jau turėdama sąmoningumą.

Psichologinis pjūvis: Protas kaip įrankis

Kadangi Dion Fortune buvo psichologė, ji puikiai suprato, kad okultiniai reiškiniai dažnai yra pasąmonės procesų projekcijos. „Kosminėje doktrinoje“ ji naudoja dvasines hierarchijas (pavyzdžiui, „Ugnies valdovus“ ar „Formos valdovus“) ne kaip pasakų personažus, o kaip psichinius archetipus ir kosmines jėgas, kurios veikia žmogaus psichiką.

Ji teigė, kad žmogus yra „maža visata“ (mikrokosmosas), todėl studijuodamas kosminius dėsnius, jis iš tiesų studijuoja savo paties gelmes. Ši knyga moko, kaip suvaldyti savo minties galias, kad jos taptų dvasinės evoliucijos įrankiu, o ne kliūtimi.

Septyni planai ir žmogaus kilmė

Knygoje detaliai išdėstyta septynių būties planų teorija – nuo tankiausio fizinio pasaulio iki subtiliausių dvasinių sferų. Fortune aiškina, kad žmogaus siela pereina per daugybę įsikūnijimų įvairiose „rasėse“ (ezoterine prasme), pamažu lavindama emocinį intelektą, loginį mąstymą ir galiausiai – intuiciją.

Kūrinio palikimas ir svarba šiandien

„Kosminė doktrina“ išlieka vienu svarbiausių tekstų tiems, kurie domisi vakarų magija, kabala ir teosofija. Ji nesiūlo pigių burtų ar greitų rezultatų. Tai knyga ieškotojui, kuris nebijo intelektualinių iššūkių ir siekia suprasti priežastis, o ne pasekmes.

Ji padarė milžinišką įtaką vėlesniems ezoterikams, tokiems kaip Gareth Knight ar W.E. Butler, ir padėjo pamatus moderniam požiūriui į magiją kaip į „sąmonės keitimo meną“.

Svarbiausios citatos iš „Kosminės doktrinos“

• „Šis darbas yra skirtas ne smegenų informavimui, o proto galių vystymui“ – Fortune pabrėžia, kad studijos veikia kaip dvasinis treniruoklis, keičiantis ne sukauptų faktų kiekį, o patį mąstymo aparatą ir jo pajėgumą.
• „Blogis yra išbalansuota jėga; tai atavizmas – jėgos išlikimas toje fazėje, kurioje jai nebeliko vietos“ – autorė blogį vertina ne moraliniu, o funkciniu požiūriu kaip evoliucijai trukdančią, laiko ir vietos požiūriu pasenusią energetinę formą.
• „Evoliucija yra dvasios sugrįžimas į Šaltinį, nešantis sukauptą patirties derlių“ – tai techninis paaiškinimas, kad siela į dvasinę būseną grįžta ne tuščia, o praturtinta materijoje sąmoningai įgyta patirtimi.
• „Pasireiškusi Visata yra Logoso minties forma, egzistuojanti Jo sąmonės ribose“ – visas egzistuojantis pasaulis traktuojamas kaip milžiniška psichinė projekcija, kurioje mąstymo dėsniai sutampa su fundamentaliais kosminės inžinerijos principais.
• „Stabilumas pasiekiamas tik per dinaminę pusiausvyrą tarp priešingų jėgų“ – galia okultizme suvokiama ne kaip pasyvi ramybė, o kaip sugebėjimas išlaikyti stabilų centrą tarp milžiniškų ir nuolat kintančių kosminių srovių.

Kosminė doktrina: Dion Fortune minties katedra ir visuotinės evoliucijos žemėlapis

ĮŽANGA

Šis mokymų tomas gautas iš Vidinių lygmenų 1923 ir 1924 metais. Tas, kuris juos perdavė, yra labai aukšto lygio evoliuciją pasiekęs žmogus. Jo paskutinio įsikūnijimo asmenybė yra žinoma, tačiau neatskleidžiama, nors galima pasakyti, kad tai buvo pasaulinio garso filosofas ir mokytojas. Terminijoje, kuri naudojama ezoterikoje, šis individas yra vienas iš „Didžiųjų Mokytojų“.

Šių mokymų tikslas – paskatinti gilesnį Kosminio dėsnio supratimą ir išplėsti sąmonę, kad ji galėtų pakelti mintis link šaltinio, iš kurio jos kilo. Taip pat bus pastebėta, kad šie mokymai sudaro pagrindą, ant kurio galima statyti nemažą ezoterinių žinių kiekį, ir kad juose paaiškinama daug dalykų, kurie iki šiol buvo neprieinami paprastam skaitytojui. Tačiau dėl koncepcijos didingumo, kuri pranoksta mūsų konkretaus proto ribas, teko plačiai naudoti metaforas.

Skaitytojui patariama būti atkakliam stengiantis gauti kuo daugiau naudos iš šių mokymų per studijas ir meditaciją.

Žodis „Mokytojas“ (angl. Master), naudojamas ezoterikoje, nėra tas, kurį aš būčiau pasirinkusi, nes jis kelia asociacijas su „šeimininku ir tarnu“, taip pat čia numanomą asociaciją „mokytojas ir mokinys“. Tačiau mes paveldėjome posakius, kuriuos standartizavo tie, kurie atgaivino „Senovės Išminties“ paieškas Vakaruose, ir turime juos panaudoti kuo geriau, nors įmanoma ir pageidautina kiek įmanoma atsisakyti svetimų žodžių (paprastai sanskrito ar hinduistų) ir vietoje jų naudoti savus angliškus atitikmenis. Tekste paliekamas žodis „Logosas“, nes jis turi aiškiai apibrėžtą pritaikymą, tuo tarpu „Dievas“ linkęs būti gana neapibrėžtas ir sunkiai atsiejamas nuo sektantiškų įsitikinimų.

Kalbant apie „Mokytojus“ arba Vidinių lygmenų Adeptus, norėčiau paaiškinti, kad jie yra daug aukštesnėje išsivystymo stadijoje nei tie bekūniai komunikatoriai, kurie apibūdina „vasaros šalis“ (angl. summerlands), asmeninius „dangaus pasaulius“ ir t. t., priklausančius jų pačių subjektyviai Vidinių lygmenų būsenai. Pastarieji mažai ką vertingo gali pasakyti vidutiniam išsilavinusiam žmogui; pirmieji turi labai daug ką pasakyti, bet paprastai dirba tik per kruopščiai atrinktus ir gerai apmokytus individus, išskyrus, žinoma, tuos „kontaktus“, kuriuos kiekvienas iš mūsų gali sėkmingai užmegzti savarankiškai ir kurie pasireiškia intuityviu suvokimu. Tačiau su tuo reikėtų elgtis labai atsargiai ir, jei gauta informacija nėra pagrįsta, nelaikyti jos tikra.

Vidinių lygmenų Adeptai kartas nuo karto paliesdavo savo būsenos ir sąlygų klausimą, todėl toliau pateikiamos trys ištraukos, kurios gali būti vertingos skaitytojui, nesusipažinusiam su šia tema. Šios didžiosios inteligencijos išsivystė tiek, kad joms nebėra būtinybės inkarnuotis, ir visos jų gyvenimų žemėje patirtys iš esmės buvo absorbuotos į jų dabartinę sandarą. Nereikia nė sakyti, kad jie nebėra įsikūniję, o pasakojimai apie tai, kad jie gyvena atokiose žemės vietose, yra visiškai nepagrįsti: kiekvienam, kuris žino, kas yra „Mokytojas“ pagal išsivystymą, sveikas protas sako, kad tokie šiuo metu žemėje negyvena. Žinoma, yra aukštųjų adeptų (labai išsivysčiusių ir nušvitusių žmonių), bet jie dar nėra „Mokytojai“. Gali būti, kad ateityje, evoliucijai tęsiantis, Mokytojo lygio „iliuminatai“ (nušvitusieji) gali likti žemėje, užuot perėję į Vidinius lygmenis, palaikydami pilną ryšį su Vidiniais ir Išoriniais lygmenimis, kad atliktų tam tikrą darbą, kol fizinė priemonė (kūnas) išlieka veiksminga.

Ištraukos:

(1)
„Jei žmogus pasiryžta ieškoti Kelio, jis parodo troškimą. Tą troškimą pastebės tie, kurie stebi Vidiniuose lygmenyse, ir jis bus „priskirtas klasei“ pagal savo temperamentą. Kai jis nueis tam tikrą kelią su šiuo mokymu, jis bus perduotas globai to, kas vadinama „vedliu“; tai yra pirmasis darbas, kurį atlieka sielos, kai imasi veiklos šioje pusėje. Vedlys bandys įspausti mokymą, kurį nori perduoti, į savo mokinio sielą telepatijos būdu, o mokinys turi stengtis pagauti tai, kas „sakoma“.
Vėliau mokinys bus suvestas su vienu iš Mažųjų Mokytojų ir taps vienu iš daugelio mokinių, už kuriuos tas Mokytojas yra atsakingas. Vedlys vienu metu turi tik vieną mokinį, bet Mokytojas – daug. Mokiniui toliau tobulėjant, jis bus perduotas aukštesnio lygio Mokytojams. Jo problema visada bus pagauti tai, ką sako jo Mokytojas. Kuo aukštesnis Mokytojo lygis, tuo toliau jis yra nuo Žemės.“

(2)
„Kas yra Mokytojai? Žmonės, kaip ir jūs, tik vyresni. Jie nėra Dievai, Angelai ar Elementaliai, bet yra tie individai, kurie pasiekė ir užbaigė tą pačią užduotį, kurią jūs esate sau išsikėlę. Kuo jūs esate dabar, jie buvo kažkada. Kuo jie yra dabar, jūs galite būti.
Ar jūs taip mažai tikite išlikimu po kūno mirties, kad negalite suvokti Mokytojų egzistavimo? Ar jūs taip mažai tikite evoliucijos doktrina, kad negalite suvokti žmonių, kurie yra tiek pat pranašesni už jus, kiek jūs esate pranašesni už gyvūnus? Ar jūs turite tiek mažai žinių apie proto galią, kad netikite galimybe bendrauti tarp jūsų ir jų? Jei nėra nieko aukščiau už jus pačius, kokia jūsų viltis? Ir jei priimate tokią galimybę, kodėl neturėtumėte to pabandyti? Ir jei bandote, kodėl neturėtumėte tikėtis, kad jūsų pirmieji pasiekimai bus primityvūs, netobuli ir netikslūs? Bet jei niekada nepradėsite, niekada nepasieksite užbaigimo. Turite pasitenkinti kalbėjimu laužytais tonais, kol galėsite kalbėti sklandžiai. Jei nebandysite, niekada neišmoksite kalbėti. Mes išmokysime jus kalbos.“

(3)
„Mokytojai, kaip jūs juos įsivaizduojate, yra tik „vaizduotė“. Gerai įsidėmėkite, aš nesakiau, kad Mokytojai yra vaizduotė; aš sakiau: „Mokytojai, kaip jūs juos įsivaizduojate“. Kokie mes esame, jūs negalite suvokti, ir bandyti tai daryti yra laiko švaistymas, bet jūs galite įsivaizduoti mus astraliniame lygmenyje, ir mes galime susisiekti su jumis per jūsų vaizduotę, ir nors jūsų mentalinis vaizdinys nėra realus ar tikras, jo rezultatai yra realūs ir tikri.
Mokytojai, kokie jie turėtų būti populiarioje pseudo-ezoterinėje mintyje, yra gryna fikcija; bet kol esate „konkrečioje“ sąmonėje, turėsite naudoti astralinį lygmenį, kad pasiektumėte abstraktųjį. Okultiniame moksle mokoma būtent astralinės minties formos dėsnių.
Skirtumas tarp žmogaus, kuris liečia tik astralinę vaizduotę, ir žmogaus, kuris per astralinę vaizduotę liečia dvasines realybes, yra tas, kad pirmasis savo koncepcijose negali pakilti aukščiau astralinės vaizduotės, o antrasis savo sieloje turi dvasinį suvokimą ir aspiraciją, kurią perkelia į „smegenų sąmonę“ pasitelkdamas astralinę vaizduotę.“

Mokytojas, atsakingas už šiame tome išdėstytą mokymą, savo pirmąją paskaitą pradėjo šia pratarme: „Aš esu suinteresuotas ir susirūpinęs mokymu, ir man visada rūpėjo studentai. Nėra lengviausia pateikti tvarkingą kosmogoniją ir Žmogaus mokslą, todėl galiu būti šiek tiek nenuoseklus; bet pakanka, jei gausite esmę. Yra išlikę įvairių Senovės Išminties vadovėlių, bet tos knygos daugiausia skirtos tiems, kurie seka savo konkrečia vystymosi linija, nes knygos kalba ne tik sąmoningam protui, bet ir pasąmonei. Jos pakelia mintį link koncepcijų šaltinio.
Žinios skirstomos į dvi dalis – faktų įrašus ir jų paaiškinimą. Žinios gali susidėti tik iš to, kas yra prote. Tai, kas nepatenka į protą, negali būti žinoma. Todėl galite žinoti tik tai, kam interpretuoti turite pojūčius. Atsiveriant naujiems pojūčiams, galima pažinti daugiau egzistencijos lygmenų. Visgi yra žinių galimybės riba – tai, kas baigtina. Suvokimas baigiasi ties pasireiškimo barjeru. Apie tai, kas slypi už jo, galime žinoti tik per analogiją.“

Tokiuose sudėtinguose dalykuose kiekvienas skaitytojas turi atsižvelgti į komunikacijos sunkumus ir turėti omenyje, kad komunikatorius bando rasti tinkamiausias metaforas transcendentinėms idėjoms perteikti. Skaitydamas kiekvienas turėtų pasitelkti vaizduotę ir intuiciją, nes tai nėra paprastas elementarios teoremos sprendimo išdėstymas, o bandymas perteikti labai abstrakčias idėjas pakankamai konkrečia forma tiems, kurie vis dar yra įsikūniję, iš to, kuris jau seniai baigė fizinio kūno poreikį.

Vidinės Šviesos Draugija (The Society of the Inner Light), įkurta Dion Fortune, turi kursus tiems, kurie nori rimtai studijuoti Vakarų ezoterinę tradiciją; taip pat yra išsami biblioteka. Užklausas reikėtų siųsti adresu:
The Secretary,
The Society of the Inner Light, 3, Queensborough Terrace, London W.2, England.

I SKYRIUS

MANIFESTACIJOS AUŠRA

Neišreikštasis (angl. The Unmanifest) yra grynoji egzistencija. Mes negalime apie Jį pasakyti, kad Jo nėra. Nors Jis nėra pasireiškęs, Jis YRA. TAI yra šaltinis, iš kurio viskas kyla. TAI yra vienintelė „Realybė“. TAI vienintelis yra substancija. TAI vienintelis yra stabilus; visa kita yra regimybė ir tapsmas. Apie šį Neišreikštąjį galime pasakyti tik „TAI YRA“. TAI yra veiksmažodis „būti“, atsigręžęs į save patį. TAI yra gryno „buvimo“ būsena, be savybių ir be istorijos. Viskas, ką galime apie TAI pasakyti, yra tai, kad tai nėra niekas, ką mes žinome, nes jei mes ką nors žinome, tai turi būti pasireiškę (manifestuota), kad galėtume tai žinoti, o jei tai yra pasireiškime, tai įrodo, kad tai nėra Neišreikštasis. Neišreikštasis yra Didysis Neigimas; tuo pačiu metu TAI yra begalinė potencija, kuri dar neįvyko. Tai geriausia įsivaizduoti pasitelkiant tarpžvaigždinės erdvės vaizdinį.

Šiuose okultiniuose mokymuose jums bus pateikti tam tikri vaizdiniai, pagal kuriuos jums nurodoma mąstyti apie tam tikrus dalykus. Šie vaizdiniai nėra aprašomieji, bet simboliniai, ir yra skirti protui lavinti, o ne jį informuoti. Todėl galite galvoti apie Neišreikštąjį kaip apie tarpžvaigždinę erdvę; apie Logosą kaip apie Saulę, apsuptą Jos Planetų Saulės sistemos; ir apie Logoso emanacijas kaip apie Spindulius. Neišreikštasis yra vienintelė Vienybė. Manifestacija (pasireiškimas) prasideda tada, kai atsiranda dvilypumas.

Pirminis dvilypumas yra „erdvė“ ir „judėjimas“. Pirmoji manifestacija buvo srovė erdvėje – metafora, kurią privalau naudoti, jūsų protui gali nieko nesakyti. Viskas, ką galiu pasakyti, yra tai, kad „erdvė“ judėjo: pamatysite, kad šie žodžiai yra raktas į daugelį dalykų.

Taigi, kai erdvė juda, ji pasižymi šia ypatinga savybe – neturėdama trinties, ji niekada nepraranda momento (pagreičio), bet teka toliau. Kai erdvė juda, veikia dvi jėgos:
(a) Jėga, kuri verčia ją judėti, būdama erdvės troškimu įgauti momentą.
(b) Jėga, kuri iki šiol vertė ją nejudėti, būdama erdvės troškimu išlaikyti inerciją (rimtį).

Šie du faktoriai yra visame judėjime, tačiau noras judėti, būdamas stipresnis, nugali norą likti inercijoje, o noras likti inercijoje išlieka kaip judėjimo stabdis. Todėl judėjimas yra šiek tiek traukiamas atgal. Štai kodėl Kosmose nėra tokio dalyko kaip tiesi linija. Todėl visas judėjimas savo projekcijoje turi nedidelį išlinkimą; todėl galiausiai jis sugrįžta į tašką, iš kurio startavo, ir suformuoja besisukantį žiedą.

Pirminis judėjimas yra tiesiog erdvės tekėjimas, kuris po ilgų eonų grįžta ten, iš kur prasidėjo, ir tada atnaujina savo kelionę. Tai sukuria milžiniško apskritimo besisukančią juostą. Ši juosta sukasi vienoje plokštumoje nesuskaičiuojamus laiko eonus; sukasi nekintančiu sukimusi. Tačiau jos tendencija yra perduoti savo judėjimą aplinkinei erdvei, o tai lemia, kad daugiau erdvės įsilieja į sukimąsi. (Visa tai, atminkite, yra metafora.) Sukimasis vienoje plokštumoje tęsiasi tol, kol jo sukuriamos įtampos iššaukia naują judėjimą, ir stačiu kampu pirmajam susidaro antroji srovė erdvėje, ir tas pats procesas pasikartoja.

Dabar mes turime dvi besisukančias plokštumas, vieną kitoje, ir verta paminėti, kad antroji plokštuma susiformuoja išorėje pirmosios, todėl yra didesnio skersmens.

Nesuskaičiuojamus eonus šios plokštumos sukasi stačiu kampu viena kitos atžvilgiu, ir visa evoliucija priklauso nuo plokštumų dydžio skirtumo. Kai didesnioji pasiekia tą patį greitį kaip mažesnioji ir senesnioji, ji pradeda traukti vieną jos aspektą, todėl senesnysis ratas yra traukiamas link naujesniojo.

Pirmąjį ratą reikia įsivaizduoti kaip turintį viršutinį ir apatinį paviršių. Ištekančio lanko viršutinį paviršių galima įsivaizduoti kaip teigiamą, o apatinį – kaip neigiamą. Įtekančiame lanke yra atvirkščiai.
Taip pat ir su antruoju ratu, kuris atsirado.

Šie ratai vienas kitą traukia ir stumia; taigi galite įsivaizduoti ištekančio lanko viršutinį paviršių (pirmojo rato), kuris yra teigiamas, kylantį aukštyn link savo papildančio aspekto antrajame rate, o grįžtančio lanko apatinį paviršių spaudžiantį žemyn, taigi besisukančiam diskui suteikiamas antras judėjimas. Kai šis antrinis judėjimas užbaigia savo pirmąjį ratą ir nustato savo pastovų sukimąsi, naujasis Kosmosas yra egzistencijoje. Tai yra pirminė Kosmoso pradžia, išreikšta artimiausia apytikslia metafora.

Pirmojo rato antrinis sukimasis yra Žiedas „Neperženk“ (angl. Ring-Pass-Not), o antrosios formacijos ratas yra ta sfera, kuri nustato ribą Chaosui. Išorinėje sferoje taip pat yra antrinė derivacija, ir nors tai yra besisukantis judėjimo ratas, tam Kosmosui jis reprezentuoja pirminę ramybę, nejudrumą, kuriame jis įsišaknijęs, tai yra Kosmoso jėgos atramos blokas, tai, kas priešinasi, kas vienintelis leidžia pasiekti momentą (pagreitį), ir jūs galite tai vadinti Chaoso Žiedu – „Pirminiu Blogiu“. Jis išsivystė iš pirminės jėgos reakcijos, kad priimtų jos spaudimą. Jis sukasi stačiu kampu pirminiam sukimuisi. Jis jam atsiriboja. Būtent Chaoso Žiedo trauka privertė Kosmoso Žiedą pradėti savo antrąjį judėjimą ir taip suformavo tą antrinį sukimąsi, kurį vadiname Žiedu „Neperženk“, pirminiu apribojimu. Todėl iš esmės būtent Pirminis Blogis įgalina Kosmosą atsirasti.

II SKYRIUS

(NEGATYVAUS) BLOGIO JĖGOS

Prieš einant toliau, turime paaiškinti blogio sąvoką. Prisimenant tai, kas buvo sakyta, suprasite, kad pirmasis judėjimas sukėlė antrinį judėjimą pagal reakcijos dėsnius, ir kad antrasis judėjimas, būdamas opozicijoje pirmajam, sukūrė stabilumą. Opozicijos funkcija visada yra sukurti stabilumą. Blogis šia prasme yra tik opozicija pirminės srovės kampui. Tai antrinis sukimasis, atsirandantis kaip reakcija į pirminį. Vėliau apie tikrąją blogio sąvoką išgirsite daugiau. Blogis suteikia baigtinumą – apribojimą, ir todėl koncentruoja; ir blogis turi būti tinkamai suprastas, nes tada jo jėgos gali būti panaudotos pagal savo tikrąją funkciją – kaip atramos blokas. Būtent tada, kai pozicija apverčiama ir bandoma dinamiškai dirbti su Chaoso Žiedo jėgomis, atsiranda blogis populiariąja šio termino prasme. Ezoteriškai blogis turi būti suvokiamas kaip apribojimas, leidžiantis sukelti spaudimą – kaip atmetimas, leidžiantis pasiekti koncentraciją.

Pateiksiu pavyzdį. „Jausmingumas“, – sakote jūs, – „yra blogis ir jo reikia vengti“, todėl gyvybinės jėgos sutelkiamos aukštesniuose lygmenyse, nes tam tikra išraiška joms yra užginta. Jei nebūtų neigimo, o tik laisvas tobulos harmonijos srautas, nebūtų koncentracijos, taigi ir jokio darbo. Negalite gauti darbo iš garo, kylančio iš atviro indo. Šią blogio funkciją reikia labai kruopščiai suprasti. Jūs visada atsispiriate nuo blogio. Kiekvienas pakilimas į aukštesnį lygmenį yra reakcija į blogį. Jei nebūtų blogio, nebūtų prasmės tobulėti, todėl nebūtų augimo, nebūtų evoliucijos.

Apibendrinant mokymą: Turime pirminį Kosmoso Žiedo sukimąsi; reakciją, sukuriančią Chaoso Žiedą; ir Chaoso Žiedo trauką, sukeliančią antrinį sukimąsi Kosmoso Žiede, kuris suformuoja Žiedą „Neperženk“.

Dabar tas judėjimas Kosmoso Žiede, besisukančiame vienoje plokštumoje ir rotuojančiame sukimosi metu tarsi apie ašį, nustato ribas, kurių tos sferos būtybės negali peržengti net mintimis. Tačiau šią sferą juosia dvi jėgos linijos – Kosmoso Žiedas ir Chaoso Žiedas, besisukantys stačiu kampu vienas kito atžvilgiu. Kosmoso Žiedo sukimasis yra jėgos šaltinis, iš kurio evoliucija semiasi savo momento (pagreičio); o Chaoso Žiedo sukimasis yra jėgos šaltinis, iš kurio devoliucija traukia savo galią.

Evoliucija yra stūmimas nuo perimetro link centro. Devoliucija, arba irimas, yra įsiurbimas į išorinę erdvę.

Chaoso Žiedas nepriklauso sferai, kurią jis juosia, bet priklauso išorinei erdvei. Tai svarbus su juo susijęs momentas.

Kosmoso Žiedo troškimai nukreipti į sferą, kurią jis juosia.
Chaoso Žiedo troškimai nukreipti į erdvę, kuri juosia jį.
Kosmoso Žiedas siekia išplėsti centrą.
Chaoso Žiedas siekia išplėsti perimetrą.
Kosmoso Žiedas linkęs kietėti traukdamasis (kontrakcija).
Chaoso Žiedas linkęs grįžti į Neišreikštąjį, iš kurio kilo, todėl, jei jo įtaka būtų nevaržoma, jis paverstų sferą, kurią juosia, niekuo.
Kosmoso Žiedas, jei jo įtaka būtų nevaržoma, būtų statiškas betarpiškoje dabartyje.

Šios dvi įtakos yra visos Kosmoso jėgos šaltinis. Kosmoso Žiedas, kadangi jis sukonkretina – stato. Chaoso Žiedas, kadangi jis išsklaido – niekada neauga.

Dabar šiuos du Žiedus vadinsime Gėriu ir Blogiu; Gyvenimu ir Mirtimi; Šviesa ir Tamsa; Dvasia ir Materija; Būtimi ir Nebūtimi; Dievu ir Velniu, nes kiekviena iš šių potencijų turi savo šaknis atitinkamame Žiede. Tačiau tegul bus aiškiai suvokta, kad Žiedas „Gėris“ ir Žiedas „Blogis“ nėra „geras“ ir „blogas“ taip, kaip jūs suprantate šiuos terminus, bet tiesiog besisukantys jėgos ratai stačiu kampu vienas kito atžvilgiu, ir todėl esantys opozicijoje; ir tik pirmojo atsiradusiojo kampas yra vadinamas „gėriu“, o kampas, esantis opozicijoje pirminei plokštumai, vadinamas „blogiu“, ir visai gali būti, kad kitame Kosmose pirmoji plokštuma pradėtų suktis kitu kampu – jūsų „blogio“ kampu. Savo Kosmosui tai vis tiek būtų „gėris“, nes „gėris“ ir „blogis“ nepriklauso nuo jokio kampo ar plokštumos, bet yra tiesiog reliatyvūs vienas kito atžvilgiu. Pirmoji atsiradusi jėga vadinama „gėriu“, nes iš jos kyla jėgos linija, vadinama evoliucija. Visos vėlesnės antrinės jėgos matuojamos pagal šį standartą. Tiek, kiek jos juda tuo pačiu kampu, jos laikomos „gėriu“. Tiek, kiek jos artėja prie stataus kampo, jos laikomos esančiomis opozicijoje ir vadinamos „blogiu“. Blogis yra tiesiog tai, kas juda priešinga kryptimi nei evoliucija. Blogis yra tai, kas artėja prie Chaoso Žiedo judėjimo plokštumos ir todėl linksta grįžti į Neišreikštąjį. Visas blogis, kuris kaupiasi visatoje, yra traukiamas link Chaoso Žiedo ir pats susinaikina, nes pati idėja „blogis“ implikuoja jėgą, kuri linksta į neegzistavimą.

Taigi blogį galite suvokti dviem aspektais:
(a) Tai, kas leidžia užrakinti gėrio jėgas per opoziciją ir taip užtikrinti stabilumą – atramos tašką; blogis leidžia jums įgauti atsparą erdvėje.
(b) Blogis, jei jam leidžiama veikti be pasipriešinimo, yra Dievų Valytojas (Scavenger). Todėl Didysis pasakė: „Nesipriešinkite blogiui“. Kai priešinatės blogiui, užrakinate gėrį, užrakinate gėrio jėgą, kuri laiko blogį inertišką. Tai netarnauja jokiam naudingam tikslui, nebent turite gėrio perteklių, kuris atsistos ant taip suformuotos platformos ir nuo jos šoks į didesnes aukštumas. Todėl neužtenka neapykantą pasitikti meile – blogį gėriu: tai neišmanėlių kelias ir priežastis, kodėl egzoterinė religija padarė tokį mažą įspūdį pasauliui. Turite pasitikti neapykantą neapykanta pakankamai, kad sukeltumėte jėgos užrakinimą. Turite nekęsti neapykantos, ir pavertus blogį inertišku per opoziciją, meilė gali atsistoti ant tvirtos platformos ir panaudoti ją kaip atramos bloką.

Todėl priešinatės blogiui tik tada, kai norite dirbti konstruktyvų darbą – kai norite sukurti kažką naujo. Niekada nesipriešinate blogiui, kurį ketinate sunaikinti. Jūs sukuriate vakuumą aplink jį. Jūs neleidžiate opozicijai jo paliesti. Tada, nesulaukęs pasipriešinimo, jis yra laisvas sekti savo paties prigimties dėsniais, kurie yra prisijungti prie Chaoso Žiedo judėjimo. Todėl jis išeina į visatos periferiją, kol sutinka Žiedo „Neperženk“ sukimąsi, kurio negali praeiti, bet jis patenka į vietą, kurioje vyrauja toks primityvus paprastumas, kad jis išsiskaido į savo elementus, ir šie elementai įtraukiami į artimiausio judėjimo trauką, kuri yra Kosmoso Žiedo prigimtis, kuri yra gėrio prigimtis. Todėl blogis, kai jam nesipriešinama, išsiskaido į nediferencijuotą egzistencijos žaliavą – pirmąją pasireiškimo formą. Jis nustoja būti organizuotas. Jis nustoja turėti savybių. Jis pradeda iš naujo nuo pradžių, per neutralumą transformuotas į gėrį.

Būtent šių dviejų Žiedų sukimasis suteikia įtakas, kurios veikia kūriniją.

Dabar jūs galite suprasti, kodėl blogio paslaptis yra Iniciatų (Įšventintųjų) paslaptis, nes kai suprantate blogį, jis yra nepaprastai naudingas. Tačiau nedisciplinuotas žmogus, jei žinotų blogio naudingumą ir gerumą, naudotų jį dinamiškai pozityviojoje jo pasireiškimo pusėje, o ne statiškai, pasinaudodamas jo negatyviomis savybėmis, kaip tai daro Iniciatas.

III SKYRIUS

DVYLIKA SPINDULIŲ IR SEPTYNI KOSMINIAI LYGMENYS

Turite įsivaizduoti Kosmosą jo pirminiame aspekte kaip susidedantį iš trijų besisukančių judėjimų. Visa, kas yra, yra niekas kitas kaip judėjimas – judėjimas erdvėje – grynas judėjimas; ir pirminis judėjimas, kuris duoda pradžią viskam, kas yra, prasideda dar prieš atsirandant kam nors, kas galėtų judėti. Kosmosą riboja tas judėjimas, kuris vadinamas Žiedu „Neperženk“. Tačiau be Žiedo „Neperženk“ yra judėjimai dviem kryptimis. Tai yra Kosmoso ir Chaoso Žiedai, „gėris“ ir „blogis“, ir jie yra šaltiniai jėgų, kurios jums žinomos šiais vardais. Tačiau nors šios jėgos veikia tai, kas yra Žiedo „Neperženk“ viduje, tai, kas yra šiame Žiede, negali už jo ribų išeiti.

Šie trys judėjimai yra trys Kosmoso „pirminiai“ – pirmoji Trejybė. Štai kodėl Aukščiausioji Būtybė šiame pasireiškime visada suvokiama kaip Trejybė, o trys yra fundamentalus skaičius. Viskas galiausiai gali būti redukuota į šias tris įtakas. Kokios bebūtų vėlesnės įtampos, jos gali būti išanalizuotos kaip šių trijų jėgų balansavimas:
(a) Kosmoso Žiedo jėga, kuri linksta į centrą.
(b) Chaoso Žiedo jėga, kuri linksta į išorinę erdvę.
(c) Žiedo „Neperženk“ jėga, kuri išlaiko pusiausvyrą tarp jų ir neleidžia nė vienai iš šių jėgų nukrypti į kraštutinumus.

Visgi Žiedas „Neperženk“ yra kilęs iš Kosmoso Žiedo, todėl perima jo prigimtį, o ne Chaoso Žiedo prigimtį.
Chaoso Žiedas visada turi būti mąstomas kaip turintis giminingumą su išorine Neišreikštojo erdve ir tendenciją grįžti į nepasireiškimą. Jis žiūri į praeitį ir visada ieško praeities sąlygų.
Kosmoso Žiedas stengiasi fokusuoti, o Chaoso Žiedas stengiasi išsklaidyti. Kosmoso Žiedo tendencija nukreipta į ateitį.
Chaoso Žiedas niekada negali nieko sukurti, nes bet kokios jėgos, kurias jis gali sukelti, nevaržomai išsisklaido į išorinę erdvę. Tačiau Kosmoso Žiedas, kartu su Žiedu „Neperženk“, išsaugo savo jėgas. Nes jėgos, kurias Kosmoso Žiedas spinduliuoja į erdvę savo perimetru, negali vėl išeiti, nes yra apribotos Žiedo „Neperženk“ įtakos. Todėl jos veikia ir sąveikauja tarpusavyje, kurdamos vis sudėtingesnes ir sudėtingesnes įtakas.

Grįžkime į tą laiko momentą, kai Žiedas „Neperženk“ užbaigė savo pirmąją revoliuciją (apsisukimą) ir Kosmosas atsirado.

Bet kokia jėgos forma, pasiekusi maksimalų savo tipo judėjimo momentą, sukelia antrinius judėjimus, kurie pasitarnauja nunešant jėgos perteklių, kurį ji generuoja; nes jėga gimdo jėgą judėdama sąlygomis be trinties.

Pirminė veikla yra JUDĖJIMAS.
Antroji veikla yra ŠVIESA.
Trečioji veikla yra GARSAS.

Kosmoso Žiedo judėjimas sukelia antrinius sūkurius jo įtakos zonoje; jo tendencija yra įtraukti vis daugiau erdvės į savo sukimąsi. Jis negali plėstis į išorę, nes jį riboja Chaoso Žiedo sfera; todėl jis plečiasi į vidų, kol galiausiai besisukanti juosta tampa besisukančiu disku su nejudančiu centru.

Besisukantis diskas, sukamas antrinio judėjimo, kuris yra Žiedas „Neperženk“, tampa besisukančia sfera.

Dviejų judėjimo formų sąveika natūraliai yra neutralizuojanti, todėl paprastas disko judėjimas suskyla į kompromisų seriją. Pagrindinis veiklos taškas nustoja būti perimetras ir tampa centru.

Nors Kosmoso Žiedas, Chaoso Žiedas ir Žiedas „Neperženk“ kiekvienas tęsiasi vienoje plokštumoje ir sukasi savo vietoje, jų judėjimų sintezė sukuria seriją besisukančių spindulių (spindulių-radijų). Šie spinduliai yra Spinduliai (Rays).

Turite įsivaizduoti juos kaip seriją besisukančių spiralių, jungiančių centrą su perimetru, ir matyti:
(a) Chaoso Žiedo įtaką jėgoje, kuri verčia išeinančią srovę tekėti link periferijos.
(b) Kosmoso Žiedo įtaką jėgoje, kuri verčia srovę tekėti link centro.
(c) Centras yra visų jėgų sintezė ir jų subalansavimas.

Tuomet bus pastebėta, kad Kosminiame lygmenyje Spinduliai sukuria Centrinę Saulę.

Dabar mes priėjome tašką, kai be trijų didžiųjų „pirminių“, kurie yra griežtai išoriniai jų sugeneruotam Kosmosui, turime grynai kosminį judėjimą – tekančių Spindulių judėjimą – Spindulių, kurie išteka ir grįžta.

Dabar šie Spinduliai – šie apskritiminiai Spinduliai, kurie atsispindi atgal nuo Žiedo „Neperženk“ – turi būti mąstomi poromis, kiekvienas esantis ypatingoje sąjungoje su savo priešingu numeriu, todėl tikrasis judėjimas yra aštuoniukės [8] forma, išeinantis srautas yra viršuje vienoje rato pusėje, o apačioje – priešingoje pusėje. Čia glūdi labai gili tiesa, glaudžiai susijusi su praktiniu okultizmu.

Šie nauji judėjimai sukuria įtampas tarpusavyje, kurios suformuoja seriją koncentrinių judėjimo žiedų, todėl Kosmosas pasidalija į įtakos segmentus. Besisukančių Spindulių ir koncentrinių Ratų judėjimai yra žinomi kaip didieji „antriniai“. Yra dvylika Spindulių ir septyni koncentriniai Ratai.

Segmentų viduje susiformuoja judėjimai, žinomi kaip „Tangentiniai“. Artimiausia analogija jiems yra Brauno atomų judėjimas; Ratų ir Spindulių susikirtimas sukuria kampus, ir taip sukeltas aštrus tangentinis judėjimas įveda į Kosmosą naują faktorių.

Dabar matote, kad išnagrinėjome tris judėjimo tipus:
(a) Pirminių Žiedų sąveika.
(b) Antrinių Spindulių ir Ratų sąveika.
(c) Tangentiniai judėjimai, sukelti kampų opozicijos antriniuose.

Šiuose tangentiniuose judėjimuose jėgos linijos nuolat kerta viena kitos kelią, būdamos apribotos mažuose Kosmoso segmentuose. Ten, kur jos susikerta, susidaro sūkurys dėl priešingų įtakų, modifikuojančių viena kitos veiksmus. Todėl, užuot judėjusios tais švelniais linkiais, kurie sukuria milžiniškus ratus, jos nukreipiamos į naują judėjimą ir, sukdamosi viena apie kitą, tampa santykinai statiškos, taip sukurdamos sudėtinį vienetą – dvi jėgas, kurios nebėra veikiamos nepriklausomai didesnių jėgų traukos, bet yra veikiamos kartu. Taip susiformuoja atomai – dvi susirakinusios jėgos, sukuriančios sūkurį ir besisukančios viena apie kitą, užuot sukusios ratus apie Kosmoso ribas.

Aš aprašiau „pirminio atomo“ formavimąsi. Šie atomai, veikdami kaip vienetai, taip pat jaučia aplinkinių judėjimų trauką ir pradeda judėti savo ruožtu, ir tas pats procesas kartojasi. Atomai judėdami susitinka ir sukasi, ir taip procesas tęsiasi. Sudėtinių atomų tendencija yra keliauti link periferijos, o paprastų atomų – likti arti centro. Būtent taip išsivysto Kosminės materijos lygmenys (planai).

Apibendrinant, mes turime:

1. Žiedų judėjimą.
2. Spindulių ir koncentrinių Ratų judėjimą.
3. Tangentinius judėjimus segmentuose.
4. Sūkurių judėjimą.
5. Sudėtinių Atomų judėjimą.

Jūs vėl sutiksite šiuos skaičius.

1. nurodo Absoliutą.
2. nurodo Pasireiškimą (Manifestaciją).
3. nurodo Evoliuciją.
4. nurodo Formą.
5. nurodo Gyvybę.

Jums buvo aprašyti judėjimo tipai, kurie sudaro Kosmosą. Pirminiai Žiedai ir antriniai Spinduliai bei Ratai. Dabar tai yra Kosmoso pagrindas, ir jų įtakos yra pamatinės to Kosmoso įtakos. Jų sukimasis sudaro Didžiuosius ciklus – manifestacijos „Dienas“ ir „Naktis“; Diena yra laikas, kai Kosmoso aspektas yra zonoje, kurią pavadintumėte teigiama besisukančių Žiedų sugeneruoto magnetinio lauko sritimi; o Naktis – kai jis yra neigiamoje srityje.

Turėdamas žinių apie šiuos Kosminius potvynius, apšviestas žmogus gali pasinaudoti jų jėgomis. Iš čia kyla slaptojo kalendoriaus skaičių žinojimo galia.

Tai, taigi, yra pradinės įtakos; jas galima įsivaizduoti kaip Kosmoso karkasą.

Tangentinės jėgos jų sąveikos segmentuose sukuria sūkurius; šie sūkuriai yra Pirminiai Atomai. Galite pastebėti, kad statant atomą veikia tie patys dėsniai, kurie leido Kosmoso Žiedui ir Chaoso Žiedui sukurti Kosmosą. Tai Priešingų Jėgų Dėsnis sukuria stabilumą. Priešingoms jėgoms sukūrus atomus, patys atomai tampa jėgomis, nes jie savo ruožtu juda; ir taip įvyksta įvairių tipų tangentinės reakcijos – judėjimai, veikiami daugiau nei vienos traukos. Taigi iš paprasto stačiakampio judėjimo, sukelto vienos priešingos jėgos, susidaro daugiasienio tipo sūkuriai. Galite matyti materializuotą tokių reakcijų formą skirtingų tipų kristaluose, kuriuos jos sukuria jūsų lygmenyje.

Taigi gausite atomus, kurių sudedamųjų jėgų tangentinis kelias gali būti bet kas nuo trišonės iki daugiasienės figūros.

IV SKYRIUS
ATOMO STATYBA

Turite aiškiai suvokti, kad pirminis atomas susideda iš dviejų priešingų judėjimų, kurie sukasi (giruoja) vienas apie kitą. Tai tiesiog sūkuriai, tačiau sūkuriai gali judėti erdvėje kaip viesulas gali judėti virš vandenyno, ir šiuos sūkurius galima priversti prisiimti antrinį judėjimą. Būtent šiuos antrinius judėjimus aš vadinu turinčiais kampuotą trajektoriją.

Taigi iš pirminio atomo, kuris yra tiesiog sukimasis, gausite skirtingus atomų tipus: besisukantį atomą, kuris juda trikampiu; tipą, kuris sudaro kvadratą; tipą, kuris brėžia penkiašonę figūrą, ir šešiašonę figūrą, ir t.t.

Šie atomai traukia vienas kitą, gali susitraukti ir prilipti vienas prie kito per tai, ką metaforiškai pavadinsiu jų orbitų briaunomis (facets). Tokiu būdu jie gali sudaryti sąjungas tarpusavyje.

Taip Kosmose atsiranda įvairių tipų atomai ir pradeda burtis į sudėtinius kūnus. Kiekvienas sudėtinis kūnas, didėdamas dydžiu, didina ir savo traukos galią, todėl Kosmoso tendencija yra agregacija, o agregatai formuoja koregavimus tarpusavyje, todėl periodiškai atsiranda naujos jėgos. Jas apsvarstysime savo ruožtu.

Pastebėsite, kad dabar aprašėme, be didžiųjų Kosmoso Žiedų jėgų, nesuskaičiuojamo skaičiaus mažyčių įvairių tipų stabilumo centrų formavimąsi ir nuolatinį reakcijų organizavimąsi tarp šių centrų.

Taip pat pastebėsite, kad šios evoliucijos eigoje būtų pereita per didžiules fazes, nes kiekviena nauja jėga, kuri atsirado, turėjo spinduliuoti per visą Kosmosą, kol Žiedas „Neperženk“ ją pasuko atgal, ir tik po to, kai ji grįžo ten, iš kur kilo, ir taip užbaigė savo ratą, ji galėjo tapti pastovia įtaka Kosmose.

Spindulių ir Ratų ribose naujai pastatyti atomai susidurtų ir atšoktų eonus, kol tarp jų atsirastų kokia nors koordinacija. Tačiau kadangi atsitiktinumas lemtų dviejų ar daugiau judėjimų lygiagrečiai vienas kitam atsiradimą, ten, kur tai įvyktų, jų jėgos sustiprintų viena kitą ir įtrauktų dar daugiau į savo veiklos orbitą, todėl paprastas atšokimas užleistų vietą tvarkingam įtakų pasikartojimui ir, vadinasi, apibrėžtiems takams. Kosmose jau yra išdirbtos didžiosios jėgos linijos, kurias vadiname Spinduliais, ir Spindulių srovės pamažu priverstų didžiulius atšokančių atomų vandenynus tekėti jų vaga. Taigi pamažu nekoordinuotos jėgos yra koordinuojamos į didžiuosius Kosmoso potvynius ir, nors atlieka savo tangentinį veiksmą, taip pat juda kartu su didžiaisiais potvyniais.

Dabar pateiksiu jums koncepciją, kuri gali pasirodyti keista, bet kuri yra daugelio dalykų praktiniame okultizme pagrindas. Šių mokymų pradžioje sakiau jums: „Erdvė pajudėjo“. Kai tik erdvėje įvyksta judėjimas, taip sukeltas tekantis veiksmas išlieka. Erdvė, kai ji išjudinama, niekada nenustoja tekėti, nes ji neturi trinties. Buvo sugeneruota jėga, kuri išlieka. Ši jėga gali būti sumaišyta su kitomis jėgomis, todėl visais praktiniais tikslais ji nustoja būti atskiru vienetu, tačiau ji vis dar išlaiko savo pradinį charakterį, ir, jei galėtumėte išanalizuoti vienetą, kurio dalį ji sudaro, rastumėte ją ten nepažeistą.

Atsiminkite šį momentą – erdvė, išjudinta, teka amžinai. Taigi, tarkime, metaforiškai kalbant, jūs pajudinate savo plunksnakotį per popierių vieną colį, tas judėjimas sukeltų srovę erdvėje, kuri tekėtų savo teigiama forma viename judėjimo aspekte ir grįžtų savo neigiama forma kitame aspekte. Tai išliktų; ir kas galėtų įžvelgti tą judėjimą erdvėje, galėtų įžvelgti veiksmą, kuris davė jam pradžią. Tai yra atminties pagrindas, ir tai yra priežastis, kodėl lengviau pakartoti judėjimą, kuris buvo atliktas anksčiau, nei sukurti judėjimą, ir kuo dažniau jis buvo atliktas, tuo lengvesnis pakartojimas, nes erdvės momentas (impulsas) yra kaupiamasis ir galiausiai padės nešti judėjimą savo srovėje. Pamatysite, kad tai paaiškina daug ką.

Prieš jus išskleistas Kosmosas, kuris atsirado iš erdvės per judėjimą, ir kuris yra judėjimas ir niekas daugiau; ir jūs matėte, kaip jėgų įtampos, kurias sukūrė šie judėjimai, davė pradžią begaliniam skaičiui sūkurių, pastatytų pagal lygiai tą patį principą kaip ir Didysis Sūkurys, kuris yra Kosmosas, nes tie patys dėsniai galioja kiekviename pasireiškimo mastelyje, būdami santykių dėsniais. Tada pamatysite, kad santykis atsiranda tarp naujų jėgos centrų, taip pastatytų, ir jie linkę formuoti naujus Kosmosus tarpusavyje, pastatytus pagal tuos pačius principus.

Atomų šokiai sukuria naujus Kosmoso Žiedus, ir istorija prasideda iš naujo; šios naujos visatos, kaip jos vadinamos, nors turi tuos pačius dėsnius kaip ir prieš tai aprašytas Kosmosas, taip pat yra veikiamos to Kosmoso karkaso, kuris buvo pastatytas prieš joms atsirandant, ir pamatysite, kad šis dėsnis galioja visame pasireiškime.

Apibendrinsime mokymą, susijusį su Spinduliais, Ratais ir Sūkuriais.
Spinduliai ir Ratai yra pirminio Kosmoso judėjimo dalis. Šie, kartu su Žiedais, išlieka pastovūs Kosmose ir yra vadinami Kosminėmis Srovėmis.
Sūkuriai yra kitos prigimties. Pirminiai judėjimai yra apskritiminiai. Sūkuriai prasideda kaip tiesūs judėjimai, kurie, susidūrę su pasipriešinimu, prisiima antrinį apskritiminį judėjimą.

Todėl visada yra jėgų pora, dalyvaujanti pirminio atomo kūrime, ir šis fundamentalus dvilypumas tęsiasi į visas kombinacijas, kurių pagrindas yra atomas.

Pastebėsite, kad kai tik tam tikra seka ar vienetų serija atsiranda ritmiškame judėjimo funkcionavime, ši serija veikia kaip sąlygojantis karkasas bet kokioms vėlesnėms komplikacijoms ir kombinacijoms, kurios gali būti pastatytos ant to pamato.

Pavyzdžiui, tarkime, pirminis atomo judėjimas yra trišonė tangentė – A į B, B į C ir C atgal į A; kokie bebūtų antriniai judėjimai, kurie gali kilti (ir atsiminkite tai, kad judėjimas tiesia linija niekada nėra taip išlaikomas po to, kai pradinis impulsas nuslopsta), konfliktuojančios jėgos redukuoja jį į pirminio apskritiminio modifikaciją, todėl atomas, kuris savo judėjime iš pradžių sekė trikampį kursą, galiausiai pasieks judėjimą, susidedantį iš trijų spiralių, išdėstytų trikampiu.

Kiekvienas spiralinis judėjimas bus vykdomas sąlygomis, reguliuojančiomis A į B segmentą, tada B į C segmentą, tada C į A segmentą. Todėl, jei žinotumėte, kokios buvo A į B segmento įtakos, žinotumėte pirminio judėjimo prigimtį, glūdinčią po spirale, kuri viena pasirodo paviršutiniškam stebėtojui. Tai principas, esantis astrologijos pagrinde, ir tai yra priežastis, kodėl Skaičių Mokslas vaidina svarbų vaidmenį visuose praktiniuose Kosminių principų pritaikymuose.

Pirminis atomo judėjimas yra sūkurys – niekas daugiau; tiesiog sukimasis aplink nejudantį vakuumo branduolį. Atomas, kurį matėte aprašytą, nėra pirminis atomas, bet sudėtinga ir kompleksinė struktūra. Tik tada, kai pirminiai atomai jungiasi kartu, tokie antriniai judėjimai yra sukuriami.

Dabar trikampės struktūros atomas gali sudaryti sąjungas su tiek kitų atomų, kiek jis turi briaunų (facets). Kai kiekviena briauna prisitvirtina prie atomo, grupė yra pilna ir pasiekia vidinę įtampos pusiausvyrą. Ji nebegali augti kaupdamasi, bet turi veikti kaip vienetas ir gali jungtis tik su kitais panašaus tipo vienetais, kurių įtampos kampai yra panašūs.

Pirminis atomas, kaip sakiau, yra paprastas sūkurys, o skirtingų tipų sudėtiniai atomai atsiranda pagal tangentinių kampų skaičių, į kuriuos priešingų įtakų aplinkybės gali įtraukti sūkurius. Sūkuriai, atkreipkite dėmesį, pirmiausia atsiranda kampuose, kur Spinduliai susilieja į Centrinę Ramybę. Būtent glaudus jėgų gretinimas sukuria antrines sroves. Todėl sferoje, kuri supa Centrinę Ramybę, randami pirminiai atomai. Tačiau jie greitai prisiima antrinį tangentinį judėjimą ir taip sudaro sąjungas tarpusavyje kaupdamiesi, kaip aprašyta anksčiau.

Kaip jums jau buvo sakyta, be Spindulių judėjimo, yra Ratų judėjimas aplink Centrinę Ramybę. Šis judėjimas sukuria išcentrinį veiksmą, ir atomai linkę svyruoti link periferijos. Kuo sudėtingesnis atomas, tuo stipriau jis jaus išcentrinį veiksmą, todėl pamatysite, kad Ratuose yra atomai, kurių sudėtingumas palaipsniui didėja jiems sekant vienam po kito. Šie atomai, atsirandantys Spindulių kampuose, pajutę išcentrinės jėgos įtaką, išeina išilgai Spindulio linijos. Kiekvienas atomas tada savyje turi dviejų Spindulių jėgas, kurios sukūrė pirminį sūkurį, ir tada išeina vieno iš šių Spindulių keliu.

V SKYRIUS

ATOMINĖ EVOLIUCIJA KOSMINIUOSE LYGMENYSE

Evoliuciją Kosminiuose lygmenyse pirmiausia galima stebėti kaip laipsnišką erdvės rato užpildymą atomais; šiame procese praeina nepaprastai ilgi eonai. Taigi pirminiai atomai užima Pirmąjį Ratą. Pirmoji sudėtinių forma – Antrąjį Ratą. Šių sudėtinių kombinacijos – Trečiąjį Ratą, ir taip toliau.

Šie materijos tipai, kaip dabar galime juos vadinti, yra išsibarstę koncentrinėmis sferomis per visą Kosmosą, iki pat Žiedo „Neperženk“ ribos, eidami išilgai Spindulių linijų, taip, kad kol pirmasis ratas turi tik savo tipo atomus, kiekvienas sekantis ratas savo atomuose turi tarp-atominius judėjimus, reprezentuojančius kiekvieną iš vidinių ratų, o tolimiausių atomų konstrukcija yra labai sudėtinga.

Kai atomai pasiekia tolimiausią sferą, įsijungia nauja jėga; jie susidūrė su Žiedo „Neperženk“ pasipriešinimu. Atomai tolimiausiame rate yra nepaprastai sudėtinga judėjimų judėjimuose sistema. Išėję iš Centrinės Ramybės su išcentrine jėga, jie dabar atstumiami Žiedo „Neperženk“ ir dėl atstūmimo grįžta su spiraliniu judėjimu. Būtent tai suteikia Spinduliams jų ypatingą formą.

Pasiekę centrą, šie atomai tada skrieja į išorę tiesiu išcentriniu judėjimu išilgai priešingo Spindulio linijos nei ta, kuria jie pateko į centrą, kad vėl grįžtų tokiu pat būdu, bet šiek tiek kitu kampu, kas privers juos kitame išėjimo kelyje sekti kitu Spinduliu po ankstesniojo ir taip dirbti savo kelią aplink ratą. Kai atstumiami Žiedo „Neperženk“, jie atlieka apskritiminį judėjimą tolimiausio rato plokštumoje, taip pajausdami jo jėgą iš visų kampų. Jie atkartoja šį judėjimą kiekviename lygmenyje grįždami.

Dabar, kaip jums jau buvo sakyta, kiekvienas judėjimas erdvėje tęsiasi kaip judėjimas, todėl kiekviena įtaka, kuri veikia šiuos atomus, yra registruojama įtampų reakcijoje jų struktūroje, taigi kiekvienas atomas grįžta į Centrinę Ramybę be galo sudėtingesnis po kiekvienos kelionės; kiekvienas Spindulys, kertantis ratus skirtingu kampu, priverčia atomą, keliaujantį jo keliu, patirti skirtingas įtakas savo kelionėje; todėl galutinis šių atomų sudėtingumas, kai aprašomas pilnas ratas, nors ir gali būti išreikštas matematiškai, negali būti perteiktas baigtiniam intelektui; bet jei galėtumėte suvokti šių atomų geometriją, jei galėtumėte žinoti jų skaitmeninį skaičiavimą, laikytumėte raktą į Visatos paaiškinimą.

Šios struktūros vis dar vadinamos atomais – ne kaip chemijos atveju pagal hipotezę, kad jų negalima suskaidyti į jokią paprastesnę struktūrą, nes yra homogeniški, – bet tuo pagrindu, kad, nors ir sudėtiniai, kartą susiformavę, jie negali būti suskaidyti, bet yra nuolatiniai vienetai.

Taip bus matyti, kad atomų ištekėjimas į perimetrą ir jų grįžimas į centrą žymi Kosmoso evoliucijos fazę; o Spindulių rato užbaigimas atomu žymi to atomo evoliucijos fazę. Kai jis užbaigia šį ratą, jis patiria visas jėgas, kurias Kosmosas gali jam pasiūlyti, ir kai visi išsivystę atomai užbaigia ratą (o atomų evoliucija tokiame potvynyje yra ribota, nes po to, kai tam tikra jėgos proporcija įgauna tangentinę formą, Kosmose pasiekiama pusiausvyra, nes evoliucija vyksta nuo pirmojo nekompensuotos jėgos judėjimo tol, kol pasiekiama pusiausvyra), tai yra evoliucijos užbaigimas – pusiausvyros būsena, ir todėl santykinė ramybė.

Pastebėsite, kad dabar aprašėme tris Kosminės evoliucijos fazes. Žiedų vystymasis buvo pirmoji fazė. Jie davė pradžią vienas kitam ir veikė bei reagavo vienas į kitą, kol buvo pasiekta pusiausvyra. Tada, nors jie buvo statiški vienas kito atžvilgiu, tai yra, nors ir nuolatiniame judėjime savyje, jie išlaikė savo santykį pastovų vienas kito atžvilgiu ir turi tai tęsti amžinai, nes nėra nieko, kas juos sutrikdytų, Žiedų judėjimų sukurti sūkuriai davė pradžią antriniams judėjimams – Spinduliams ir Ratams. Šie, pradėję savo atitinkamus kursus, vystėsi, kol taip pat tapo statiški vienas kito atžvilgiu, ir buvo praeita antroji evoliucijos fazė. Trečia, šie savo ruožtu davė pradžią tangentiniams judėjimams, kurie pastatė atomus.

Taip bus matyti, kad po vystymosi fazės seka pusiausvyros fazė, kurios metu tai, kas buvo išvystyta, yra palaikoma, bet niekas netampa, jo statusas nesikeičia. Šios fazės jums gali būti žinomos „Dievo Dienų“ ir „Naktų“ pavadinimais – evoliucijos Diena, statinio balanso Naktis, ir tada vieno jėgų rinkinio nugalėjimas kito, kas priverčia balansą lėtai vėl pasinerti į manifestaciją.

Pusiausvyra tada baigiasi ir paleidžiamos naujos jėgos. Šios jėgos remiasi anksčiau sukurtų vienetų santykiu ir yra veikiamos pirminių determinantų – Žiedų, Spindulių ir Ratų. Šiose ribose ir priklausomai nuo vienetų, kuriuos jos veikia, prigimties, jos gali formuoti naujas kombinacijas, permutacijas ir veiksmo bei reakcijos ritmus, kol naujos jėgos ras savo pusiausvyrą; ir savo didžiausiame užbaigime bei išsivystyme, kai pasiekiama galutinė kombinacija, tada vėl tampa statiškos Kosminiame balanse iki tokio periodo, kol balansas vėl bus sutrikdytas.

Balanso sutrikdymas kyla dėl tų pačių jėgų, kurios sukūrė pirminius Žiedus – fakto, kad judėjimas generuoja judėjimą ir sukuria sūkurio sferą už savo paties kelio ribų. Štai kodėl, nors kiekvienas naujas judėti pradėjęs jėgų rinkinys turi pasiekti galutinę pusiausvyrą, nulemtą jų prigimties faktorių, tokia pusiausvyra, būdama tik judėjimų pozicijos palaikymu vienas kito atžvilgiu, todėl būdama „santykinė“ ramybė, visada turi persisverti ir išlėkti į naują evoliucijos fazę, nes tai yra Kosmosas, pastatytas iš judėjimo, o judėjimas generuoja judėjimą.

Manau, gavote aiškią koncepciją to, kas buvo vadinama Kosmoso karkasu – Žiedai, Spinduliai ir Ratai. Šie, jau seniai užbaigę savo evoliuciją, nusistovėjo statinėje būsenoje, vienintelis vykstantis pokytis yra Kosmoso perėjimas per teigiamas ir neigiamas įtakos sferas, keturios cikle. Tai sudaro didžiąsias fazes – fazę, kai konstruktyvi įtaka sustiprėja, ir fazę, kai destruktyvi įtaka sustiprėja. Ratai ir Spinduliai teka tolygiai savo orbitomis, bet kai teigiama fazė yra veikime, išeinančios srovės pagreitėja, o kai neigiama fazė yra veikime, įeinančios srovės pagreitėja.

Didieji Žiedai – trys skaičiumi – yra Pirminė Trejybė, jums žinoma kaip „Absoliutas“, nors žodžio Absoliutas prasmė mažai kam žinoma, tai yra, terminas Absoliutas buvo naudojamas mokant mokinius, jiems nesuvokiant jo pilnos reikšmės. Kadangi yra trys Žiedai, „Absoliutas“ yra Trejopa Jėga. Šie trys, veikdami kartu su neišardoma sąveika, yra Trys, kurie yra Vienas, ir Vienas, kuris yra Trys. Pritaikykite Atanazo tikėjimo išpažinimo terminus šiai Trejybei ir suvoksite Iniciato, kuris jį diktavo, prasmę.

Spinduliai kartu sudaro sudėtingą sistemą, kuri bus vadinama Zodiaku.
Ratai yra Kosminiai Lygmenys.
Centrinė Saulė yra tas taškas erdvėje, kuris būtų pasiektas, jei linija nuo jūsų sistemos saulės būtų nubrėžta iki žvaigždės, žinomos kaip „Alpha Centauri“, ir iš ten pratęsta.

Matėte, kaip atsiranda atomai – kaip sūkuriai Spindulių kampuose; kaip, paprastoje formoje, jie lieka pirmajame iš Kosminių Lygmenų, kuriame atsirado. Tačiau kai jie sudaro sąjungas tarpusavyje ir tampa sudėtiniai, jų svoris, metaforiškai kalbant, tai yra jų jautrumas įtakoms (o jautrumas įtakai ezoteriškai yra viskas, kas yra svoris), padidėja. Šis faktas sudaro apribojimo ir skrydžio per erdvę pagrindą. Nutraukite savo jautrumą įtakai ir galėsite judėti laisvai.

Kai atomai tampa sudėtiniai, išcentrinės jėgos varo juos į išorę ir, radę tekančių Spindulių kelius, jie keliauja jais, nes tai yra mažiausio pasipriešinimo linijos. Kai pasiekia kitą ratą, jie lieka ten, radę savo gravitacijos lygį. Tada netrukus kai kurie sudėtiniai atomai sudaro papildomas asociacijas ir vėl yra išsviedžiami Spindulio keliu. Todėl pamatysite, kad tik tada, kai itin sudėtingi Septintojo Rato atomai sudaro sąjungas, jie pradeda grįžti spirale į Centrinę Saulę.

VI SKYRIUS

SAULĖS SISTEMOS PRADŽIA

Jūs girdėjote, kaip šie atomai savo kelionėje juda aukštyn ir žemyn Spinduliais, nes jie yra per daug išsivystę, per daug sudėtiniai, kad jiems būtų leista pasilikti bet kuriame lygmenyje. Tačiau kai atomas užbaigia Spindulių ratą ir siekia vėl iškeliauti, jis randa savo vietą užimtą vėlesnio išsivystymo atomų. Jis negali patekti į tą srautą, nes jis pilnas; todėl jis privalo likti Centrinėje Ramybėje. Joks atomas neina ratu du kartus, ir tie atomai, kurie sugrįžo namo, ilsisi po savo piligrimystės; o kai namo sugrįžta paskutinis atomas, visa kūrinija panyra į miegą, ir Kosminiai Potvyniai nukrypsta į vidų, Kosmoso Žiedui pereinant į neigiamą fazę.

Tuo tarpu Spinduliai teka ir grįžta, o Ratai sukasi savo taku, bet atomai nejuda, nors kiekvienas savyje talpina subalansuoto judėjimo begalybę. Tačiau kai Kosmoso Žiedas pereina į naują fazę, naujos traukos traukia link periferijos.

Dabar reikia aiškiai suprasti Kosmoso Žiedo ir Chaoso Žiedo įtaką. Kai vyrauja Chaoso Žiedo įtaka, veikia išbalansuojanti jėga, tai yra, Chaoso Žiedas yra savo teigiamoje fazėje; o kai vyrauja Kosmoso Žiedo įtaka, veikia kompensuojanti jėga, ji atperka perteklinę Chaoso jėgą.

Taigi, Chaosas šaukia į išorinę erdvę, o Kosmosas balansuoja ir kompensuoja, kol sukuriama statinė būklė.

Matėme, kad pirmoji atominės evoliucijos fazė baigėsi, kai visi atomai, išsivystę iki didžiausio savo sudėtingumo, pasitraukė iš išorinių ratų ir susibūrė aplink Centrinę Saulę. Kosmoso Žiedas atliko savo darbą. Viskas yra subalansuota, statiška ir miega, bet ciklui sukantis, ateina Chaoso Žiedo eilė, ir jis sutrikdo pasiektą pusiausvyrą, o sudėtingiausi atomai pirmieji pajunta išcentrines jėgas, raginančias juos, ir vėl siekia išeiti; taigi didieji vienetai vėl išeina žemyn Spindulių linijomis, bet dabar jie juda ne per tuščią erdvę, nes kiekvienas Ratas yra apgyvendintas skirtingo sudėtingumo laipsnio atomų, kurių savitasis tankis laiko juos tam tikru atstumu nuo Centrinės Ramybės.

Šie sudėtiniai organizmai, atsidūrę tarp žemesnių organizmų, pritraukia juos prie savęs savo besisukančio judėjimo jėga, ir taip, jiems judant į išorę, kiekvienas apsupamas kiekvieno lygmens materijos sfera, kurią nešasi su savimi.

Dabar Didieji Organizmai, kurie išeina, yra sukurti aplink skirtingų tangentinių kampų pirminius atomus, ir šie, priklausomai nuo savo skaitmeninės sudėties, skiriasi dydžiu bei svoriu, todėl randa savo tinkamą vietą skirtinguose lygmenyse arba Ratuose, kur yra laikomi savo santykinio savitojo tankio. Spindulys negali jų nunešti toliau.

Pirmoji atominės evoliucijos fazė buvo iš esmės susijusi su Spinduliais, bet antrajame Didžiųjų Organizmų išėjime savo vietas turi Ratai, ir šie Didieji Organizmai eina ne pirmyn ir atgal, bet sukasi kartu su ratais, kiekvienas savo paskirtame take.

Todėl evoliucija dabar sukūrė, be pirminių statinių dydžių – Žiedų, Spindulių ir Ratų – dar du statinių dydžių rinkinius: atomus, kiekvieną savo lygmenyje pagal tipą, kurie dėl savo prigimties nusistovėjo radę savo specifinę padėtį, ir Didžiuosius Organizmus, kurie taip pat nusistovėjo, kiekvienas savo judėjimo spinduliu (radijusu). Atomai juda tangentiškai tarpusavyje, o Didieji Organizmai sukasi aplink Centrinę Saulę, sukdamiesi pereidami per Spindulių įtakas, todėl yra santykinai statiški, veikiami tik ciklinių pokyčių, kuriuos sukelia Žiedų fazės, ir Spindulių įtakų jiems pro juos praeinant.

Kiekvienas iš šių Didžiųjų Organizmų šios antrosios savo evoliucijos fazės pradžioje, eidamas į išorę, gali pritraukti prie savęs tiek materijos iš kiekvieno lygmens, pro kurį praeina, kiek gali išlaikyti savo masės trauka, ir jis gali nukeliauti taip toli, kiek jo masės momentas gali jį nunešti nuo Centrinės Ramybės; todėl jo padėtį nulemia pirminio atomo, ant kurio jis pastatytas, briaunų kampai. Tai reiškia, kad jei sūkurys, atsiradęs Spindulių kampuose, judėjo trišoniu taku, jis negalėtų nukeliauti toliau nei pirmasis lygmuo už Centrinės Ramybės ribų; jis turėtų būti dešimčiašonė figūra, kad pasiektų septintąjį lygmenį ir ten evoliucionuotų. Taip pamatysite, kad kiekvienas iš šių Didžiųjų Organizmų kaip raktą turi pradinio sūkurio, iš kurio jis kilo, tako kampų skaičių. Tai sudaro jo ribą ir nulemia jo įtakos perimetrą. Būtent tai nulemia jo konkretų Žiedą „Neperženk“.

Taigi mes išvystėme daugybę Didžiųjų Organizmų, kurie, būdami veikiami Žiedų, Spindulių ir Ratų įtakos, patys vystosi panašiomis linijomis. Tai reiškia, kad kiekvienas iš šių atomų agregatų išsiskirsto pagal jį sudarančių atomų prigimtį, ir šie atomai, išsivystę veikiant savo pirminėms įtakoms ir turėdami tas įtakas įtvirtintas savo prigimtyje per veiksmą ir sąveiką, kurią jie sukelia, suformuoja Didžiojo Kosmoso miniatiūras, ir tie Didieji Organizmai – tie, kurie priklauso septintajam lygmeniui – jums yra žinomi kaip Saulės sistemos.

Tai trumpais bruožais yra Saulės sistemos genezės istorija – Saulės sistemų apskritai, ir jūsų konkrečiai.

Septintajame lygmenyje, be jūsų, yra daug kitų Saulės sistemų. Kai kurios iš jų jums žinomos kaip žvaigždės, bet tos kelios, kurias žinote, tėra begalinė dalelytė tų, kurios yra net jūsų pačių lygmenyje ir kurių jūs nežinote; taip pat yra sistemų kituose lygmenyse, kurios jums nėra suvokiamos dabartinėje evoliucijos fazėje. Pastebėsite, kad kiekviena evoliucijos fazė sukuria didingą vienovę, nors ir sudėtingą.

Pirma – Žiedų sistema, kuri yra „Absoliutas“.
Tada – Spindulių ir Ratų sistema, kuri yra Kosmosas.
Tada – Didieji Organizmai, kuriuos vadinsime Visatomis, taip pat pagal jų lygmenis.

Tada turite skaitmeninę seriją. Jei juos sunumeruosite, pamatysite, kaip eina skaičiai. Visatos arba Saulės sistemos priklauso ketvirtajai Kosminės evoliucijos fazei.

Šios Visatos patiria vidinę evoliuciją tomis pačiomis linijomis kaip Kosmosas, ir šios vidinės evoliucijos fazės tęsiasi tol, kol jos taip pat tampa statiškos savyje, ir jų sudėtiniai atomai įteka į Centrinę Saulę, kiekvienas savo sistemoje, ir ten ilsisi.

Tada dar kartą Chaoso Žiedo įtakos suardo Kosminę pusiausvyrą, kiekvienoje Saulės sistemoje išsivystę Didieji Organizmai išeina ir, pralaužę tos Saulės sistemos Žiedą „Neperženk“, sukasi aplink ją kaip palydovai. Tuomet Saulės sistema, kuri patyrė suirimą, vėl pradeda naują savo evoliucijos fazę, kurios vienetai yra sudėtiniai atomai, išsivystę ankstesnėje evoliucijoje; ji vėl pereina visas evoliucijos fazes ir vėl išsviedžia „žvaigždžių sėklą“.

Tuo tarpu tie Didieji Organizmai, kurie pirmieji buvo išbarstyti, atkartoja procesą, kiekvienas savo ruožtu, tad Saulės sistemos savo ruožtu tampa Kosmosais tiems Didiesiems Organizmams, kuriuos pagimdė, ir taip šis procesas, kurį vadinsiu „Žvaigždžių evoliucija“, tęsiasi tol, kol tarp Didžiųjų Organizmų ir jų palikuonių pasiekiama statinė būklė, ir tada, pradėjus veikti Žiedo „Neperženk“ įtakai, didžiulė sistema siunčiama atgal į Centrinę Ramybę, kad vėl išeitų, kai Chaoso Žiedo įtakos ją pašauks; ir toks procesas tęsiasi tol, kol Kosmoso organizacija tampa tokia galinga savo sugeneruota jėga, kad ji susprogdina Žiedą „Neperženk“, ir Didieji Organizmai išsiveržia į Neišreikštąjį, ir savo sūkuriniu judėjimu surenka apie save „erdvę“ ir savo ruožtu stato naujus „Kosmosus“. Tokia yra Kosminės evoliucijos istorija.

Pastebėsite, kad kiekviena evoliucijos fazė pagimdo organizuotą jėgų sistemą. Šios jėgos reaguoja į visas įtakas, kurios jas veikia, ir registruoja reakciją erdvės judėjimuose, kurie yra jų įtakoje. Todėl jos yra juntančios, nes reaguoja ir registruoja per patirtį. Taigi net trys Pirminiai Žiedai yra juntantys ir galintys vystytis, bet jie yra tokie platūs, šie Žiedai, ir tokie paprasti (nes įtakų, kurios juos veikia, yra labai mažai), kad Individualybė, nors ir pranoksta bet kokios vaizduotės ribas, yra nepaprastai primityvi. Visgi būtent ant šio plataus ir paprasto tipo yra pastatyta jūsų Individualybė. Štai kodėl jūs – kokie maži bebūtumėte – turite ryšį su tomis Kosminėmis Būtybėmis ir esate veikiami jų fazių, nuo „Absoliuto“ iki jūsų pačių Žemės atomo. Tai iš esmės ir yra Slaptoji Išmintis. Nes neįšventintas žmogus yra veikiamas šių jėgų, bet Iniciatas (Įšventintasis) savo žinojimu transcenduoja jų įtaką ir naudoja jas savo tikslams. Jei jo tikslai sutampa su Kosminės evoliucijos tikslais, jis auga ir vystosi per visas jos fazes, kol pasiekia tą statinę būklę, kuri yra pilnatvė, ir, vadovaudamasis Didžiųjų Organizmų, kurių vienas dabar yra jis pats, dėsniais, jis pats duoda pradžią sistemai.

VII SKYRIUS

SAULĖS SISTEMOS EVOLIUCIJA

Jūs tinkamai gavote pirmąją darbo dalį. Jūsų protai turi būti kruopščiai persmelkti anksčiau paminėtais principais, kad galėtumėte suprasti tai, kas seks toliau.

Trumpai apibendrinsiu. Judėjimas erdvėje yra Pirmasis. Kai jo ratas užbaigiamas, jis suformuoja Kosmoso Žiedą, kuris duoda pradžią Chaoso Žiedui, o šis savo antrine įtaka priverčia Kosmoso Žiedą suformuoti Žiedą „Neperženk“. Tai yra Trys arba Trejybė.

Įtekančios įtakos, konverguojančios į centrą ir spinduliuojančios į periferiją, yra Spinduliai – Dvylika.
Kosmoso judėjimai sukuria Septynis – Ratus arba lygmenis.
Konverguojantys Spindulių kampai sukuria tangentinius judėjimus.
Šie, būdami opozicijoje, sukuria Pirminius Atomus.
Atomai, savo ruožtu judėdami skirtingo kampuotumo takais, suformuoja sudėtingus atomus, kuriuos išcentrinė jėga išrūšiuoja jų lygmenyse.
Galiausiai tolimiausiame lygmenyje, kai jie vėl susijungia, negalėdami keliauti toliau, jie grįžta į centrą. Šie vadinami „keliaujančiais“ atomais. Kiti yra statiniai atomai, nes jie nusistovėjo.

Taigi Centrinėje Ramybėje neturite jokių atomų, tik Pirmines Kosmines Jėgas.

Pirmajame lygmenyje turite atomus, kurių takas yra trikampis; todėl Skaičius šiame lygmenyje remiasi trejetu; iš pradžių paprasčiausias atomas pateikia tris aspektus, o sudėtingiausias yra trijų kompozitas. Antrojo lygmens atomų Skaičius yra keturi, o trečiojo lygmens – penki; ketvirtojo lygmens – šeši, ir taip toliau iki septintojo lygmens, kurio skaičius yra devyni. Šie vadinami Antriniais Skaičiais, tuo tarpu Kosminių Jėgų Skaičiai yra Pirminiai Skaičiai. Taigi kaip Pirminius turite – vieną, tris, septynis ir dvylika; o kaip Antrinius – nuo trijų iki devynių imtinai.

Pirminis Tretinis yra dešimt. Dešimt yra evoliucijos Skaičius, nes būtent dešimties kampų atomai evoliucionuoja.

Iš to, kas pasakyta, suprasite, kad Pirminiai davė pradžią vienas kitam ir nusistovėjo į stabilumą, ciklui sekant ciklą tvarkinga progresija. Jie užbaigė savo kursą ir pasiekė maksimalų sudėtingumą, kokį tik galėjo. Veikiami besikeičiančių Pirminių fazių, antriniai judėjimai tęsia savo kursus.

Antriniai judėjimai paklūsta savo pačių prigimties dėsniams, priklausomai nuo Pirminių dėsnių ir sąlygų.

Taip pat su tretiniais – kiekvienas egzistencijos lygmuo tęsia savo kursą, veikiamas tos fazės įtakų, kuri davė jam pradžią.

Pavyzdžiui, Kosmoso Žiedas pereina per savo teigiamą ir neigiamą fazes. Todėl Spinduliai kartais teka greičiau neigiamame ir išeinančiame lanke, kai jų segmente vyrauja Kosmoso Žiedo neigiama fazė; o kartais įtekantis arba teigiamas aspektas pagreitėja, kai jų visatos segmentą dengia teigiama fazė.

Kiekvienas Spindulio segmentas yra veikiamas rato, kurio zonoje jis yra. Todėl bus matyti, kad keliaujantis atomas tam tikru momentu bus pavaldus Spindulio, kuriuo keliauja, įtakai; savo pozicijai tame Spindulyje (ar išeinančiame, ar įtekančiame aspekte); lygmeniui, per kurį jis juda; ir Kosmoso Žiedo fazėms. Todėl, jei norite suprasti konkretaus keliaujančio atomo sąlygas, neužtenka žinoti jo tako briaunų, turite žinoti ir įtakų, į kurias reaguoja jo prigimtis, fazes. Tai vadinama „Siderine astrologija“, tačiau šios astrologijos fazės yra tokios plačios, kad liečia tik Saulės sistemų gyvenimus, lygiai taip pat, kaip planetinė astrologija liečia planetų fazes. Artimiausias sąlyčio taškas, kurį turite su Siderine astrologija, jums žinomas kaip Zodiakas. Tuomet akivaizdu, jei svarstote žmogaus gyvenimą, turite jį svarstyti santykyje su saulės sistema, kurios dalį jis sudaro, ir taip pat turite svarstyti tą saulės sistemą santykyje su Kosmosu. Siderinė astrologija jums pateiks evoliucijos fazes.

Matote, kad kiekviename lygmenyje nuolat nusistovėjo specifinių tipų atomai ir juda pastoviais atstumais nuo Centrinės Ramybės taip pat, kaip skystis, turintis skirtingų medžiagų tirpale, jei būtų patalpintas į stiklinį vamzdelį ir greitai sukamas ant virvutės galo, aiškiai parodytų mišinio sudedamųjų dalių išsiskirstymą pagal jų savitąjį tankį – sunkiausi, arba sudėtingiausi, link periferijos, todėl proceso pabaigoje galite pastebėti skirtingų medžiagų tipų graduotas juostas. Šie atomai nukeliavo tiek, kiek jų esminė prigimtis leidžia jiems keliauti evoliucijoje. Pastebėsite, kad kiekviena nauja evoliucijos fazė pasiekia didžiausią sudėtingumą, kokį leidžia jos faktoriai, ir tada nusistovi į ritmišką pasiektos sekos kartojimą.

Nauja evoliucijos fazė, kuri prasideda, kai kita Žiedo „Neperženk“ fazė nuverčia pasiektą stabilumą, startuoja ten, kur baigėsi paskutinė fazė, nes ji savo prigimtyje jau turi viską, ką pasiekė paskutinė fazė. Dabar matote maksimos „Kaip viršuje, taip ir apačioje, bet kitokiu būdu“ reikšmę. Kosmosas yra karkasas, ant kurio viskas pastatyta; jūs pradedate ten, kur Dievas baigia; todėl tai, kas yra Dieve, yra ir jumyse, ir dar kažkas jūsų pačių, kas vadinama „laisva valia“, nors tai ir netinkamas pavadinimas.

Dabar, kalbant apie keliaujančių atomų evoliuciją, šie duoda pradžią Saulės sistemoms.

Prisimenate ankstesnėse paskaitose, kad šios saulės sistemos atsirado skirtinguose visatos lygmenyse pagal jų Kosminį savitąjį tankį. Tai reiškia, kad jos pradeda savo evoliuciją skirtingose Kosminio vystymosi fazėse. Bet prisiminsite, kad išeinantys atomai surenka materiją iš kiekvieno lygmens, per kurį praeina, kad įstatytų ją į savo visatą.

Su tomis sistemomis, kurios išsivysto kituose lygmenyse nei jūsų, šiame studijų kurse detaliai nenagrinėsiu, nes jos yra per daug nutolusios mūsų tiesioginiams tikslams.

Tačiau apsvarstysiu vystymosi fazes, kurias pereina sistemos, kilusios iš septintojo Kosminio lygmens, kurio pavyzdys yra jūsų saulės sistema. Todėl atsekime konkretaus keliaujančio atomo, kuris taps jūsų saule ir ją lydinčia planetų sistema, gyvenimą.

Jūs prisiminsite, kad jis apkeliavo Kosminių Spindulių ratą ir patyrė dvylika jų įtakų, tiek teigiamų, tiek neigiamų, ir kad jis savo sudėtyje turi septynių Kosminių lygmenų materijos. Todėl jo Skaičiai yra:

Trys, nes jis yra veikiamas trijų Žiedų.
Septyni, nes jis turi septynių tipų materijos.
Dvylika, nes jis buvo veikiamas Dvylikos Spindulių; ir kiekvienas iš septynių materijos lygmenų turės savo konkretų Skaičių, nuo trijų iki devynių imtinai.

Šis atomas, praėjęs ramius Kosminės materijos lygmenis ir pasiėmęs su savimi tiek, kiek gali pritraukti iš kiekvieno lygmens, galiausiai atvyksta į savo paties lygmenį, kur nusistovi pusiausvyra tarp išcentrinių bei įcentrinių Kosmoso jėgų ir jo paties masės. Tada jis nusistovi savo orbitoje.

Kosminės įtakos, kurios jį veikia, gali būti apskaičiuotos tvarkinga seka, nes jos yra tiksliai nustatytos. Jis praeis dvylika Spindulių ir patirs Žiedų fazių pokyčius; ir be to, Didžiųjų Organizmų iš kitų lygmenų įtakos, kai tik jų orbitos atves juos arti vienas kito (nes jie juda skirtingu greičiu skirtinguose lygmenyse), veiks materiją, pritrauktą iš to lygmens į tos sistemos sandarą. Tai svarbus momentas.

(Galite suprasti, kad yra laikai, kai Žemutinis Astralinis gautų stimulą, ir laikai, kai Aukštutinis Dvasinis taip pat, nors tai nėra taip stipru, nes atitinkamas Kosminis lygmuo nėra taip arti. Tai vienas iš dalykų, kurie stabdo evoliuciją ir dažnai sukelia bėdų sistemoje.)

Šis Didysis Organizmas, kurį svarstome, nusistovėjo savo orbitoje, ir galite jį įsivaizduoti kaip pradinio keliaujančio atomo branduolį, apsuptą didelių, debesuotų, nesuformuotų, neorganizuotų skirtingų lygmenų materijos juostų. Jos laikomos apie jį jo masės traukos; ir jo traukos riba bei apimtis žymi sistemos apimtį. Kaip ir visa kita Kosmose, ši masė turi besisukantį judėjimą, kuris kildinamas iš pradinio centrinio atomo.

To atomo judėjimas jo orbitoje pamažu, per nesuskaičiuojamus amžius, sujungia jo judėjimą su visuma, ir masė suplokštėja į besisukantį diską; tada pereinami judėjimai, kuriuos matėte formuojantis Kosmosui, nes judėjimo dėsniai yra vienodi kiekviename lygmenyje, ir saulės sistema išrūšiuoja savo materiją į septynis lygmenis dėl savitojo tankio.

VIII SKYRIUS

DIDŽIOSIOS ESYBĖS EVOLIUCIJA

Dabar įsivaizduokite egzistencijos patyrimą taip, kaip jį suvokia bundanti Didžiosios Esybės sąmonė.

Iki šiol mes žiūrėjome į pasireiškimo taškų evoliuciją iš išorės; dabar apsvarstysime dalyką iš vidaus, kaip jis atrodo subjektyviai tam Kosminiam pasireiškimo vienetui, vadinamam Didžiąja Esybe.

Pirma, įsivaizduokite sukimosi pojūtį ir jokio kito pojūčio. Įsivaizduokite, kad tampate taip pripratę prie to sukimosi, kad jo sustojimas sukeltų pojūtį, bet ne jo tęsimasis.
Įsivaizduokite besivystantį antrinį judėjimą, iš pradžių suvokiamą dėl jo naujumo, o vėliau prarandantį savo stimuliuojančią galią dėl pripratimo, kaip ir pirminis, ir taip toliau paeiliui.

Dabar suprasite, kad judėjimai, kurie yra įprasti, turi būti palaikomi, jei norima pasiekti blaškančių pojūčių nebuvimą, kas yra dėmesio pagrindas. Todėl įprasti judėjimai yra neatsiejami (implikuoti) nuo „būties“ to, kas jais remiasi, ir, bundant į pasireiškimą, ji visada sieks įtvirtinti tuos judėjimus kaip savo egzistencijos pagrindą.

Dabar prisiminkite judėjimo fazes, prie kurių Didžiosios Esybės priprato Kosminės evoliucijos eigoje, kuri vedė į jų išsivystymą, ir pamatysite, kad visi tie judėjimai tapo neatsiejama jų prigimties dalimi ir bus atkurti, kai jos savo ruožtu imsis to vidinio tobulinimo, kuris sudaro kitą Kosminės evoliucijos fazę – Didžiųjų Esybių evoliucijos fazę; turint omenyje, kad kokiame lygmenyje ar Kosmoso Žiede Esybės beapsistotų evoliucijos ciklui, evoliucijos skaitmeninės vertės bus nulemtos to fakto.

Dabar apsvarstysime Didžiosios Esybės, su kuria esame ypač susiję, evoliuciją.
Jos prigimtyje glūdi Kosmoso fazės, iš čia ir maksimos reikšmė – „Kaip viršuje, taip ir apačioje, bet kitokiu būdu“. Kas tik išvystoma tam tikromis sąlygomis, atkuria tas sąlygas rekapituliacijoje (pasikartojime), per kurią pereinama prieš imantis originalaus vystymosi.

Tada Didžioji Esybė, turėdama šį kosmiškai išvystytų faktorių pagrindą, su kuriais gali dirbti, jungia ir perjungia juos į begalinę pasireiškusios visatos įvairovę. Todėl begalinė pasireiškusios visatos įvairovė gali būti išskaidyta į pirminį Kosminės pradžios paprastumą. Kiekviena visatos fazė ar aspektas turi savo kilmę panašioje Kosmoso fazėje ar aspekte.

Didžioji Esybė, apsistojusi savo Kosminėje orbitoje, pradeda savo evoliucijos darbą. Turėdama Kosminius faktorius, įdiegtus į jos prigimtį per patirtis, ji nepriklausomai nuo Kosminio impulso imasi juos funkcionuoti savo pačios momentu (inercija), kuris gali būti vadinamas „Kosmine Valia“.

Pastebėsite, kad vis dar kalbame dinamikos terminais. Tik pasiekus aukštą evoliucijos laipsnį galime kalbėti psichologijos terminais, bet egzistuoja nenutrūkstama vystymosi linija nuo judėjimo iki minties. Tangentinis judėjimas yra paprasta reakcijos forma. Mintis yra be galo sudėtinga reakcijos forma. Tai laipsnio skirtumo klausimas, o ne rūšies skirtumo. Fundamentaliai nėra rūšies skirtumo niekame, nes viskas gali būti redukuota į pirminę Centrinę Ramybę. Tačiau pasireiškimo lygmenyse yra rūšių skirtumai, nes Spinduliai, išeinantys iš Centrinės Ramybės, eidami išsiskiria. Kadangi sąmonė savo objektyviame funkcionavime apribota vienu lygmeniu vienu metu, giliausioji vienybė negali būti suvokta, išskyrus tą sąmonę, kuri stovi tenai; ir, kadangi perėjimas iš vieno lygmens į kitą bet kuriame Spindulyje ar jėgos linijoje yra pažymėtas to Spindulio padalijimu, suprasite, kad pasireiškime yra rūšių skirtumai, nors yra fundamentali vienybė. Laipsnio skirtumai skaičiuojami išilgai to paties Spindulio; rūšies skirtumai skaičiuojami Spindulių seka ratu. (Šis nukrypimas, kuris griežtai kalbant priklauso kitai šio dalyko daliai, čia padarytas siekiant užtikrinti dėstomo argumento supratimo aiškumą.)

Didžioji Esybė pradeda savo evoliuciją vystydama ne Kosminius Žiedus, bet tų Žiedų koncepcijas. Tai reiškia, kad ji išjudina prisiminimus apie patirtis, kurias patyrė, kai tai, kas vėliau kondensavosi į jos substanciją, buvo pirminių sūkurių dalis. Ji žino „gėrį“ ir „blogį“, todėl yra Dievas. Būtent gėrio ir blogio žinojimas įgalina ją pasireikšti, nes „gėris“ yra dinamizmas, o „blogis“ yra atramos blokas. Visatos Žiedas „Neperženk“ yra Didžiosios Esybės, formuojančios tą visatą, dėmesio apribojimas. Tai jos pasiryžimas sukoncentruoti dėmesį į užduotį, kurią ji sau išsikėlė.

Keliaujantis atomas, perėjęs visas Kosminės evoliucijos fazes iki tos, kurios sukūrimas yra jo vainikas ir užbaigimas, atlieka paskutinę kelionę į Centrinę Ramybę. Tada, persisvėrus pusiausvyrai, jis išeina, bet su šiuo skirtumu – dėl savo išsivystymo jis pats tapo traukos centru. Dėl to jis pritraukia prie savęs tam tikrą skaičių atomų iš kiekvieno lygmens, per kurį praeina, kol atvyksta į Kosminę juostą, kuri jam paskirta kaip buveinė pagal jo paties savitąjį tankį santykyje su Kosminių sūkurių išcentrinėmis jėgomis. Tuomet šioje naujoje taip suformuotoje organizacijoje bus centrinis branduolys, susidedantis iš keliaujančio atomo. Šis centrinis branduolys savyje (implikuotai) turės reakcijos būdus, prie kurių priprato patirdamas Kosminės evoliucijos fazes.

Kad pasiektų pojūčių nebuvimą, kurį gali suteikti tik įprastų reakcijų buvimas ir tęstinumas įprasta tvarkinga seka, šis branduolinis atomas tęsia savo įprastas reakcijas dėl savo dalelių momento. Šie veiksmai iš jo pusės sukelia atitinkamas reakcijas laisvuose materijos agregatuose iš kiekvieno Kosminio lygmens, kurie yra susibūrę aplink jį. Taip pastatomas miniatiūrinis Kosmosas.

Kaip galima suprasti šiek tiek pamąsčius, šiame miniatiūriniame Kosmose su branduoliniu atomu, atitinkančiu Centrinę Ramybę, kuri didesniajame Kosmose transformavo visas reakcijas į veiksmus, tą pačią funkciją atlieka branduolinis atomas. Tuo pačiu metu visas organizmas yra pavaldus Kosminių jėgų fazėms – jo sintetinis aspektas gauna impulsą „Kosminės Dienos“ fazių metu, tuose rato segmentuose, kuriuose vyrauja teigiamos arba stimuliuojančios jėgos; o jo analitinis aspektas gauna stimulą, kai eina per tuos rato segmentus, kuriuose vyrauja neigiamos jėgos. Taip pat, jam einant per kiekvieno Spindulio įtakos sferą, atitinkamos jėgos jo paties prigimtyje gaus papildomą stimulą.

Tada galite įsivaizduoti šį Didįjį Organizmą, keliaujantį ratu, kuris padalintas į keturis ketvirčius – pakaitomis teigiamus ir neigiamus – ir be to, kiekvienas ketvirtis padalintas į trijų Spindulių įtakos sferas. Dabar turite raktus į vadinamąsias „Dievo Dienas“ ir „Naktis“ bei evoliucijos periodus; bet, kadangi šis Didysis Organizmas, kurį svarstome, pats yra miniatiūrinis Kosmosas, suprasite, kad jo paties prigimtyje vyks greitesnis ciklas.

Be šių įtakų, reikia atsižvelgti į kitą įtakų rinkinį. Tai yra kitų Didžiųjų Organizmų gravitacinė trauka kituose Kosmoso lygmenyse.

Santykiai tarp vieno Didžiojo Organizmo ir kitų jo paties lygmenyje yra fiksuoti ir nustatyti prieš pradedant tolesnę evoliuciją, ir, būdami pastovūs, neturi būti svarstomi. Tačiau Didžiųjų Esybių revoliucijos (sukimasis) kituose Kosmoso lygmenyse vyksta skirtingais greičiais ir be ryšio su Esybėmis kituose lygmenyse nei jų pačių. Todėl jos periodiškai atsidurs vienoje linijoje viena su kita, akimirkai blokuodamos centrinės traukos traukimą tiems organizmams, kurie yra toliau nei jos pačios, ir taip pat darydamos gravitacinę trauką visoms savo lygmens ir aukštesnių lygmenų dalelėms, esančioms Didžiojo Organizmo, skriejančio išoriniu taku, masėje.

Šis laikinas centrinės traukos atkirtimas sutrikdo išorinio Organizmo pusiausvyrą, pašalindamas įcentrinį stabdį išcentrinei jėgai, tačiau tam tikrų tipų molekulių tendencija skrieti į vidų link traukiančio kūno stengiasi tai atsverti. Taip pat visa to Organizmo branduolinio atomo valia yra išlaikyti pastovias įprastas sąlygas, kurios tapo jo prigimties dėsniu. Įprastos sąlygos, galima pasakyti intarpe, yra tarp tų sekų, kurias žmogus vadina „Gamtos Dėsniais“, kai jas atranda.

Taip pat Kosmoso jėgos linkusios išlaikyti pusiausvyrą, kompensuodamos viena kitą. Tačiau nereguliariais intervalais vis dėlto atsiranda sąlygos, reikalaujančios kompensacijos, ir tai sukelia įvairaus laipsnio nereguliarumus Didžiųjų Esybių judėjime, ir dėl to atsiranda „pozityvusis (veiklusis) blogis“, nuodėmė ir liga jų sferose.

Pats Kosmosas turi siekti suderinimo kiekvienos savo evoliucijos fazės pradžioje, ir nereguliarumai, kurie atsiranda prieš įvykdant suderinimą ir kurie evoliucijos eigoje turi būti ištiesinti, yra blogio kilmė ta prasme, kuria šis žodis naudojamas populiariai.

„Kosminis blogis“ yra apribojimas – opozicija, ir tai yra pirminė pasireiškimo sąlyga; tai yra tai, ką mes vadinome „negatyviuoju blogiu“.

Šis Kosminis blogis, „Dieviškasis blogis“, „Dieviškoji mirtis“, yra neatsiejamas (implikuotas) kiekvienoje Didžiojoje Esybėje ir yra jos pasireiškimo bei evoliucijos pagrindas. Nes be apribojimo – baigtinumo – negali būti pasireiškimo, o be mirties arba to, kas atgyvenę, atmetimo, negali būti progreso.

Šie Kosminės opozicijos elementai visada yra pasireiškusioje visatoje; tačiau universalus blogis, dviem savo aspektais – nuodėmė arba iškreipta jėga ir liga arba iškreipta forma – kyla dėl orbitos nereguliarumų, kuriuos sukelia Didžiųjų Organizmų prasilenkimai skirtinguose Kosmoso lygmenyse. Jie visada randami savo ekstremaliausia forma evoliucijos pradžioje ir palaipsniui sureguliuojami evoliucijos eigoje, atliekant kompensacijas, kol evoliucijos pabaigoje pasiekiamas tobulas ir ritmiškas viso Kosmoso balansas – veiksmo ir reakcijos sintezė, kuri palaiko stabilumą.

IX SKYRIUS
VISATOS KŪRIMAS

Ir žemė buvo beformė ir tuščia, ir tamsa gaubė bedugnę.

Dabar, kaip suprasite, mes atsekėme dvi evoliucijos fazių grupes – Kosmines fazes ir spartesnį fazių pakartojimą vystantis Didžiajai Esybei. Ir mes ištyrėme tą Didžiąją Esybę jos santykyje su Kosmosu, kuris yra jos aplinka, ir su Centrine Ramybe, kuri yra visų Kosmoso jėgų kompensacija, kuri yra jos Dievas. Dabar mes apsvarstysime Didžiosios Esybės gyvenimą santykyje su visata, kurios Dievas – Kūrėjas – Sąlygotojas ir Palaikytojas – ji pati yra.

Jūs suvoksite, kad Didžioji Esybė išeina iš Centrinės Ramybės ir užima savo vietą paskirtame cikle, bei sukonstruoja savo organizmą veikiama negatyvios arba destruktyvios Kosmoso fazės. Jums gali pasirodyti keista, kad kūrimas turėtų vykti veikiant destruktyviai Kosmoso jėgai ar bet kokiai kitai organizacijai, kuri, nusverdama evoliucijos fazėje pasiektą jėgų sintezę, priverčia jas imtis naujos vystymosi fazės, kad atkurtų savo harmoniją. Ir kadangi jos pradeda šią fazę turėdamos ankstesnės fazės patirtį, numatytą jų prigimtyje, jos pradeda ten, kur baigėsi paskutinė fazė; jos „lipa jai ant pečių“, ir taip evoliucija pakyla į didesnį sudėtingumą, nes dabar ji tapo organizmų organizacija. Jūs matysite šį principą vyraujantį visur, dideliuose ir mažuose dalykuose, viršuje ir apačioje; tai vienas iš Kosminių principų, ir vienas iš mažai žinomų, jei apskritai žinomų.

Taip pat vystymosi fazės, kurių metu Didžioji Esybė save organizuoja, yra vidinės ir todėl subjektyvios. Jos vykdomos ne stimuliuojant pojūčiams, gautiems iš išorinių sąlygų, bet stimuliuojant jausmams, kylantiems iš vidinių sąlygų ir fazių, atitinkančių tas egzistencijos fazes, kurias žmogaus siela pereina tarp mirties ir gimimo. Šioms fazėms pasibaigus, Didžioji Esybė pasiekia didžiausią organizacijos laipsnį, kokį ji gali pasiekti turimomis sąlygomis, ir toliau eiti nebegali. Būdama visiškai organizuota, kiekviena dalis yra paveikiama ir reaguoja į pokyčius bet kurioje kitoje dalyje. Todėl ji yra visiškai sąmoninga, nes sąmonė yra tik suvokimas, o suvokimas yra tik reakcija į stimulą. Jos prigimties sąlygos, būdamos įprastos savo seka, nebekelia sąmoningų stimulų. Todėl Didžioji Esybė turi sąmonę, bet neturi nieko, ką galėtų sąmoningai suvokti, išskyrus save pačią. Kosmosas, atkreipkite dėmesį, būdamas visiškai įprastas šiai Esybei, sudaro jos sąmonės sąlygojantį foną, kuris yra palyginamas su žmogaus pasąmone automatiniame lygmenyje.

Tuomet, per savo pačios prigimties pojūčius, ji turi savęs koncepciją, kurią ji suvokia. Štai čia yra naujas pojūtis, ir ji ties juo susitelkia. Tai yra Didžiosios Esybės savimonė. Tai yra kūrimas – „Ir Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą ir panašumą.“ Visata yra koncepcija Didžiosios Esybės prote. Ji sukuriama Didžiosios Esybės savistabos būdu.

Didžiosios Esybės sąmonė, suvokdama šį savo kaip visumos atvaizdą, toliau tampa sąmoninga dėl jėgų proporcijų pokyčių savo pačios prigimtyje, kuriuos sukėlė Kosminės įtakos, per kurias ji praėjo, taip sukeldama naujas koncepcijas apie save, ir šios koncepcijos pridedamos prie egzistuojančių koncepcijų, sąlygodamos ją istoriškai. Tai yra skirtingi kūrybinės jėgos išsiliejimai, apie kuriuos esate girdėję.

Šis mokymas apie Didžiosios Esybės subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus yra raktas į panteizmo doktriną, kuri, kaip paprastai suprantama, yra pusė tiesos. Nes Didysis Organizmas savo atmintyje išlaiko Kosmines sąlygas, nors jis pats netalpina Kosmoso, kurio dalis jis yra. Lygiai taip pat, Didžiosios Esybės suprojektuotas mentalinis savęs paveikslas atspindi tą Didžiąją Esybę visumoje, būdamas ištobulintos sąmonės produktas, tačiau jis nėra ta Esybė, kurios emanacija jis yra, nors jis yra visiškai sąlygotas tos Esybės prigimties ir patirčių, neturėdamas jokios kitos kilmės ir nebūdamas veikiamas jokių kitų įtakų, nes jis neturi jokios kitos egzistencijos, išskyrus jį sukuriančios Esybės sąmonėje, todėl jis nėra tiesiogiai veikiamas Kosminių sąlygų, būdamas kitokios kūrinijos tvarkos nei Didžiosios Esybės, kurios yra jo kūrėjo bendražygės, ir kurių kiekviena laikui bėgant suprojektuoja savo pačios koncepciją. Tačiau jis yra netiesiogiai veikiamas Kosminių fazių, nes Didžioji Esybė, kuri yra jo egzistencijos pagrindas, yra jų veikiama. Būtent šis faktas apsaugo visatą nuo trikdžių ir neleidžia jokiai tarpinei įtakai įsiterpti į santykius tarp jos ir jos Kūrėjo bei Palaikytojo – jos Dievo.

Todėl jos Dievas yra visagalis kiek tai liečia ją, nors Pats yra sąlygotas Kosmoso sąlygų. Jos Dievas yra begalinis kiek tai liečia ją, nes Jis jai yra „viskas, kas yra“. Tai, kuo Jis nėra, jai neegzistuoja. Bet Jis pats yra baigtinis Kosmoso atžvilgiu, kuris Jam yra begalinis, būdamas Jam „viskas, kas yra“, nors pats savaime yra baigtinis Neapraiškaus (Neišreikštojo) atžvilgiu.

„Visagalybė“ čia reiškia laisvę nuo bet kokios sąlygojančios galios įtakos; o „Begalybė“ reiškia visumą įtakų, į kurias organizmas pajėgus reaguoti. Visata, taigi, yra minties forma, suprojektuota Dievo proto, Kuris jai yra visagalis ir begalinis.

Kaip jau matėme, Didžioji Esybė suprojektuoja savo koncepciją apie save. Tačiau tai nėra objektyvizacijos visatoje pradžia, nors instrukcijų tvarka apie tai kalbama pirmiausia, kad tai, kas seka toliau, būtų suprantamiau; nes Didžioji Esybė, kai suprojektavo savo atvaizdą, įgijo tos pačios prigimties substanciją kaip ir projekcija, laukiančią organizacijos, kurią ta projekcija turėtų įgyvendinti.

Prisiminsite, kad Didžioji Esybė subūrė aplink save kiekvieno Kosminio lygmens atomus, iš kurių suformavo savo kūną. Šie atomai patys yra esybės, nors ir žemesnio išsivystymo laipsnio nei Didžioji Esybė, kurios dalį jie sudaro. Esant žemesniam išsivystymui, pilnas pakartojamasis augimas pasiekiamas anksčiau. Kiekvienas atomas, realizavęs save, sukūrė koncepciją apie save. Šios koncepcijos, suprojektuotos atomų, nėra atomai, bet daugybė žinojimo vienetų apie būdus, kuriais galima reakcija. Todėl jie nėra surūšiuoti į koncentrines juostas, nes juose nėra nieko, ką galėtų veikti gravitacija. Jie yra tiesiog reakcijos formos.

Dabar, Didžiosios Esybės sąmonė nesuvokia individualių savo atomų reakcijų, lygiai kaip žmogaus sąmonė nesuvokia individualios jo kūną sudarančių ląstelių sąmonės. Todėl, kai ji siekia sukurti savo atvaizdą, ji turi imti skirtingų tipų atomų reakcijas jų atitinkamose visumose, ir yra priklausoma nuo atominių koncepcijų, kad sukurtų būtinus atominius atvaizdus. Todėl Didžioji Esybė turi sukurti savo koncepciją apie save objektyvioje substancijoje, ir todėl yra apribota bei suvaržyta sąlygų, kylančių iš jau sukurtų atvaizdų, kuriuos ji naudoja, prigimties. Taip atomai, suvokdami savo pačių atvaizdus, atlieka pirminį kūrimo aktą.

Pirmasis kūrimo veiksmas kyla iš Dievo kūno ir tėra neorganizuotų vienetų masė – „Tamsa gaubė bedugnę“. Šie vienetai, neturėdami jokios organizacijos ir, atitinkamai, jokių tarpusavio ryšių, negalėjo pasiekti objektyvios sąmonės, tačiau Didžiosios Esybės koncepcija, paremta jos Kosminėmis patirtimis, kai tik buvo suprojektuota, suorganizavo juos į ryšius, ir tuomet jie tapo sąmoningi vienas kito atžvilgiu ir tapo vienas kito veikiami.

Taip bus matyti, kad Kosminiai atomai sukūrė kiekvieno pirminio pasireiškimo lygmens polygmenio atomus, ir kad taip sukurti atomai, Didžiajai Esybei suvedus juos į ryšį (kiekvieną su savo rūšimi), išvystė polygmenius.

Tuomet pirminis kiekvieno lygmens polygmenis turi tiesioginį ryšį su savo atitinkamu Kosminės substancijos lygmeniu, ir todėl yra veikiamas to lygmens Didžiųjų Esybių. Vadinasi, visada egzistuoja tam tikra atomų, kurie sudaro visatos materiją, opozicija visatos Didžiajai Esybei. Tai labai svarbus momentas.

Tuomet mes turime, pirma, atominių koncepcijų projekciją. Tada vėliau, Didžiosios Esybės savęs koncepcijos projekciją, kuri suorganizuoja tuos atomus į miniatiūrinį Kosmosą, kuris šiuose tekstuose vadinamas visata, kad atskirtume jį nuo tos egzistencijos stadijos, kuri davė pradžią jos tėvui ir Kūrėjui.

X SKYRIUS
SĄMONĖS UŽUOMAZGOS

Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų, ir Dievas tarė: „Tebūnie Šviesa“, ir atsirado Šviesa.

Ankstesnėse paskaitose girdėjote, kaip susiformuoja visatos atomai, arba pasireiškimo vienetai, ir taip pat kaip per juos paleidžiamos tekėti Dieviškosios Galios srovės ir potvyniai, taip suformuojant tikslią Kosmoso kopiją miniatiūroje – atitikmenys yra tikslūs, išskyrus tai, kad visatos ciklai, judėdami mažesniu spinduliu, turi greitesnį ritmą. (Atkreipkite dėmesį, kad ritmas tėra pasikartojimų seka.)

Buvo nubrėžtos dvi Logoso evoliucijos fazės:
(a) Visatos materijos vystymosi fazė.
(b) Potvynių ir Spindulių vystymosi fazė.
Viena yra žaliava, iš kurios padaryta visata. Kita yra griaučiai – karkasas – ant kurio ji pastatyta.

Taigi, mes turime milžiniškus kiekius atomų, diferencijuotų tik į lygmenis ir lygmenų polygmenius. Septyni skirtingi tipai ir septyni potipiai kiekvienam tipui.

Dabar apsvarstysime trečiąją Logoso evoliucijos fazę.
Evoliucijos pradžioje Logosas yra vienas toje sferoje, kuri vėliau taps Jo visata. Jis sąmoningas tik Savęs, nes toje sferoje nėra jokio egzistuojančio objekto, kurį Jis galėtų suvokti.

Taip bus matyti, kad Logosas apverčia psichologo sąmonės evoliucijos koncepcijos tvarką, turėdamas pirmiausia Kosminę sąmonę, tada savimonę, ir tada objektyvią sąmonę.

Tuomet Logosas dabar suvokia, kad iš Jo sąmonės į Jo aurą buvo suprojektuota minties forma. Nes vienu aspektu visata gali būti suvokiama kaip Dievo auros.

Šis objekto suvokimas sukelia reakciją Logoso sąmonėje. Įvyksta subjekto-objekto adaptacija, ir ši adaptacija sukelia atitinkamą modifikaciją atspindėtoje visatoje, kuri tampa pajėgi objekto-subjekto reakcijai. Taip užmezgamas ryšys, arba abipusiškumas, tarp Logoso, arba Didžiosios Esybės, ir to suprojektuoto Logoso sąmonės atvaizdo, kuris yra užuomazginė visata.

Tačiau nereikia manyti, kad Logoso sąmonė apsiriboja savo objektyvizuotos visatos suvokimu. Logoso fokusuota sąmonė, arba sąmoninga sąmonė, yra taip apribota, nes fokusuota arba sąmoninga sąmonė gali būti sukurta tik iš suvokimo ir reakcijų į objektus; tačiau Logoso pasąmonė suvokia Kosmosą, ir sąmonė yra veikiama pasąmonės, kuri yra jos pagrindas ir fonas; ir kai Kosminiai Potvyniai slūgsta, teka ir juda ratu, atitinkami Logoso pasąmonės aspektai yra stimuliuojami jų įtakų, ir taip sukelti pojūčiai Logoso sąmonėje yra nedelsiant įtraukiami į savęs projekciją, kuri yra visata, ir sąmoninga Logoso sąmonė suvokia juos ten, todėl prasideda begalinė reakcijų ir reakcijų modifikacijų serija, iš pradžių plačiais ir paprastais judesiais, bet palaipsniui besidauginanti į neįsivaizduojamą sudėtingumą.

Visos šios modifikacijos veikia užuomazginės visatos atominę materiją ir nulemia jos komponentų prigimtį bei charakteristikas. Būtent šios charakteristikos vėliau žmogaus yra atrandamos kaip Gamtos Dėsniai, arba stebimos sekos. Taip nulemiamos daiktų prigimtys, jos įdiegiamos į juos per Logoso reakcijas į jo Kosminės aplinkos sąlygas, ir šios modifikacijos vyksta nuolatos. Jos neišlieka tik vieną fazę ir nenutrūksta, bet tęsiasi tol, kol egzistuoja atominiai polygmeniai, kuriuos jos atitinka. Taip elementinė evoliucija vyksta atskirai nuo Gyvybės ir Formos evoliucijos, kokią mes žinome.

Šių paskaitų eigoje jūs suvokėte, kad kiekviena evoliucijos fazė, ar tai būtų Kosminė, ar Logoso, prasideda nauju veiksmo ir atoveiksmio tipu, ir kiekviena galimybe naujoms reakcijoms į jau įsitvirtinusias reakcijas. Schema primena galimą pokyčių skaičių, kurį galima išgauti skambinant varpais, ir varpo pridėjimas prie rinkinio įgalina didžiulį variacijų, kurias galima atlikti, skaičiaus padidėjimą. Taip kiekvienas naujas išsivystęs faktorius padidina pasireiškimo sudėtingumą, ir kai pasiekiama didžiausia įvairovė, kuriai tas faktorius įgalina visatą, ta evoliucijos fazė pasiekia savo maksimalų išsivystymą ir procese įvyksta pauzė, kol Logoso sąmonė suvokia, kas įvyko, ir „mato, kad tai gera“, ir absorbuodama tai į Savo sąmonę sukelia naują reakciją, kuri savo ruožtu yra projektuojama į pasireiškusią visatą. Taigi evoliucija primena seriją atkartojančių veidrodžių, kuriuose Logoso sąmonė projektuoja savo pačios atvaizdą, tampa suvokianti ir reaguojanti į taip suprojektuotą atvaizdą, o reakcija paveikia projekciją, ir taip ciklas amžinai sukasi.

Jūs suvoksite, kad Logosas, arba subjektas, tapo sąmoningas objekto atžvilgiu – tas objektas yra atspindėta subjekto projekcija arba kopija. Išorinio objekto suvokimas subjekto pusėje turi būti atgamintas kaip atitinkamas sąmonės atspindys objekte; taigi objektas yra lygiai taip pat pajėgus suvokti išorinį objektą. Tačiau objektas, būdamas kitokios pasireiškimo tvarkos nei subjektas, negali suvokti subjekto, bet gali suvokti tik save, ir įtakas, kurios plaukia į jį iš subjekto. Iš čia posakis: „Niekas niekada nėra matęs Dievo.“ Dievas negali būti matomas jokio pasireiškusios visatos vieneto pasireiškimo metu. Jis gali būti tik dedukuojamas.

Objektyvus suvokimas neapsiriboja jokiu vienu tašku pasireiškusioje visatoje, bet yra išsklaidytas suvokimas aplink tai, kas gali būti įsivaizduojama kaip Centrinis Žiedas, kalbant metaforiškai; arba, naudojant tikslesnius, bet abstraktesnius terminus, tie atomų tipai, kurie labiausiai primena Kosminio Centro atomus, kurie yra paprasčiausio tipo ir todėl mažiausiai suvaržyti sudėtingumų, sudaro šio suvokimo pagrindą. Tačiau tebūnie aiškiai suprasta, kad suvokimas nėra atominė reakcija, bet yra visiškai iš dalykų „jėgos“ arba „gyvybės“ pusės. Tai yra Logoso sąmonės modifikacija, o ne suprojektuotos atominės sąmonės. Tai yra pirmoji reakcija visatoje, kuri yra susijusi tik su ta visata ir nekyla iš Logoso bei negrįžta į Jį. Objekte atsirado subjektas.

Sąmonė gali būti apibrėžta kaip reakcija plius atmintis. Tai reiškia, kad reakcija įvyksta tam tikro tipo substancijoje, ir ta reakcija sukelia antrinę reakciją kitame egzistencijos tipe, kuris yra susijęs su pirmuoju tokiu pačiu būdu, kaip visatų atomai yra susiję su Kosmoso atomais, arba visatos „forma“ yra susijusi su Logoso sąmone.

Tai yra, subjektas suformuoja idėjas apie save, ir jos reaguoja tarpusavyje, o reakcija, naudojant metaforą, palieka „pėdsaką erdvėje“, aplink kurį jos reakcijos judėjimas toliau teka kaip grynas judėjimas, atskirai nuo bet kokio faktinio objektų, kurie atlieka judesį, perėjimo erdvėje. Tas gryno judėjimo tekėjimas yra Atmintis – veiksmo vaizdinio atkūrimas kitoje pasireiškimo fazėje; ir sąmonė yra pastatyta iš atminties, atskiriant ją nuo suvokimo, kuris yra reakcijos forma tarp dviejų lygmenų.

Taip bus matyti, kad forma arba karkasas, ant kurio pastatyta visata, buvo paverstas trečiojo pasireiškimo tipo pagrindu – auto-reakcijų pasireiškimu.

XI SKYRIUS
SĄMONĖS EVOLIUCIJA

Labai būtina, kad būtų suformuota aiški „sąmonės“ reikšmės koncepcija; todėl šis punktas bus išplėtotas.

Jūs prisiminsite, kad mokant apie Didžiosios Esybės prigimtį buvo paaiškinta, jog sąmonė atsiranda dėl pilnų abipusių reakcijų visų faktorių ir gebėjimų reakcijai aspektų, kurie buvo išvystyti Kosminės evoliucijos eigoje. Sąmonė yra reakcijų integracija, todėl į bet kokį pokytį bet kurioje dalyje atsakoma atitinkamais visumos prisiderinimais. Tai yra kompensacijos principas, kuris čia dalyvauja, ir šis viską apimantis kompensacinis prisiderinimas gali būti vadinamas Kosminės Asmenybės pagrindu.

Savo ankstyviausiose fazėse ji sudaro Esybės latentinio gebėjimo reaguoti sintezę. Tai iš esmės yra santykių rinkinys, ne mechanika, ir todėl yra abstraktus; tačiau atsiradus išoriniams objektams, kurie veikia Esybę, kompensaciniams prisiderinimams padaromos naujos įtakos, ir taip iššaukiamos naujos kompensacinės reakcijos.

Tuomet mes skiriame du sąmonės lygmenis:
(a) Bazinė įgimtos konstitucijos sąmonė.
(b) Aplinkos įtakų iššauktos kompensacijos.

Taigi Didžioji Esybė pradeda nuo bazinės prigimties išvystymo, suprojektuoja Savo atvaizdą ir tampa to atvaizdo sąmoninga; ir Jos to atvaizdo suvokimas jo daugialypiuose aspektuose sukuria antrąjį Jos sąmonės aspektą. Šios dvi fazės atitinka tuos žmogaus aspektus, kurie žinomi kaip Individualybė ir Asmenybė.*

Individualybė, ar tai būtų Didžioji Esybė, ar mikrokosmosas, kuris yra žmogus, yra ta organizuotų reakcijų serija, kuri pasiekė pusiausvyrą ankstesnėse evoliucijos fazėse. Šios fazės praėjo, iš jų nieko neliko, išskyrus gebėjimus reakcijai, kuriuos įgijo ta Esybė.

Individualybė, taigi, yra stereotipinių gebėjimų reaguoti rinkinys.
Asmenybė yra tas gebėjimų reaguoti rinkinys, kurį padarė įmanomą naujo faktoriaus pridėjimas evoliucijoje.

„Individualybė“ ir „Asmenybė“, taigi, nurodo vystymosi stadijas ir turi istorinę reikšmę. Jos nurodo „laiką“, o ne „formą“. Tai, kas yra Asmenybė šiandien, bus Individualybės dalis rytoj.

Tuomet Didžioji Esybė sukuria Savo pirmąją Asmenybę iš savo reakcijos į Kosmines fazes. Ji tampa sąmoninga „aš“, taip išsivysčiusio, kai įsitvirtina visų jos aspektų abipusis veikimas. Ta sąmonė, kurią Ji taip išvysto, pati savaime yra egzistencija, objektyvi ją suvokiančiam protui. Kai tik sąmonė sufokusuoja ją kaip minties formą, ji yra sukuriama ir egzistuoja savarankiškai, ir yra tapusi sąmonės objektu; ir šioje minties formoje, taip sukurtoje, prasideda tas pats jėgų tarpusavio žaismas, kuris Kosmose davė pradžią Didžiosioms Esybėms, ir procesas tęsiasi.

Kaip Kosmosas yra atkuriamas miniatiūroje didžiojoje Esybių kompanijoje, kurios pagalba jo evoliucija dabar vyksta, taip Didžiosios Esybės suprojektuota minties forma savo ruožtu davė pradžią esybėms. Tačiau šios esybės pradeda savo evoliuciją taške, kurį Didžioji Esybė, jas projektuojanti, yra pasiekusi jų projektavimo metu. Nes, lygiai kaip Didžioji Esybė turi latentines Savyje visas Kosmoso fazes, taip ir jos turi latentinius savyje visus Didžiosios Esybės gebėjimus.

Taigi mes matome šioje suprojektuotoje Didžiosios Esybės minties formoje, kurią vadiname visata:

1. Atomus, įtrauktus į to keliaujančio atomo, kuris tampa Didžiąja Esybe, orbitą.
2. Jėgos linijas ir tekančias sroves, kurios yra suprojektuota tos Didžiosios Esybės sąmonė.
3. Iš koordinacijos, kurią sukuria šios antrojo tipo jėgos tarp pirmąjį tipą sudarančių atomų jėgų, mes gauname grynųjų judėjimo srovių atsiradimą erdvėje, kurios yra analogai pirmojo judėjimo erdvėje, davusio pradžią Žiedui-Kosmosui. Taip evoliucija apsuka savo ciklą ir grįžta aukštesniu lanku prie durų, pro kurias ji išėjo.

Būtent šios gryno judėjimo srovės, kurias reikia aiškiai atskirti nuo bet kokio objekto perėjimo erdvėje, sudaro sąmonės pagrindą suprojektuotoje visatoje.
Kaip minėta anksčiau, veiksmas ir atoveiksmis nesudaro sąmonės. Reakcija plius atmintis yra sąmonės pagrindas; o srovės gryno judėjimo erdvėje yra atminties pagrindas, nes, būdamos be trinties, kadangi be substancijos, jos išlieka.

Tuomet mes turime pasireiškusių veiksmų veiksmą ir atoveiksmį; ir tos reakcijos atspindžio išlikimą būsenoje, kuri, lygmens, kuriame įvyko reakcija, atžvilgiu, yra neapraiški (neišreikšta). Iš čia posakis „iš Chaoso kyla Kūrinija“. Neapraiškus buvo suorganizuotas. Kažkas egzistuoja, kas neegzistavo anksčiau. Kūrimas įvyko. Šios reakcijos greitai paveikia viena kitą ir taip tampa organizuotos tarpusavyje, ir ši abipusė reakcija yra Asmenybės pagrindas. Taip pirmasis sąmonės išsivystymas visatoje yra viena didi ir visa apimanti Viršsielė (Oversoul).

Reakcijos takai, kurie buvo išvystyti šioje Viršsielėje per veiksmą atomų lygmenyse, suformuoja nematomas „vėžes“, kurios, bet kuriam atomui kirtus jų taką, priverčia jį sekti tuo kursu iki tol, kol kitų įtakų trauka ar spaudimas nugali tą įtaką.

Pabandykite įsivaizduoti pirmąjį atomo judėjimą, įrėžiantį vėžę „jėgoje“, kitus atomus, pagaunamus šioje vėžėje ir kurį laiką sekančius jos kreive, tada atitrūkstančius sekti savo pačių prigimties impulsų, ir kitus atomus, užimančius jų vietą. Ir vėl, įsivaizduokite procesą matomą iš atomų lygmens; jūs suvoktumėte daugybę atomų, įsitraukusių į savo tangentinį šokį, ir laikas nuo laiko pastebėtumėte atomą staiga pakeičiantį savo judėjimo būdą, kurį laiką sekantį nauju būdu, tarytum belaisvį, veikiamą kažkokios nematomos prievartos, ir tada atitrūkstantį ir grįžtantį prie savo pradinio judėjimo būdo. Jei tada vėl ištirtumėte vėžę, rastumėte, kad ji buvo išdėvėta giliau, ir kitas atomas būtų išlaikytas ilgiau prieš atitrūkdamas, ir, kadangi be kelio, nulemto vėžės, kiekvienas atomas šoka savo paties judesiu, atomo judėjimas sukeltų modifikacijas vėžėje, ir su kiekvienu atomu, kurį ji pagautų ir priverstų kurį laiką sekti jos keliu, vėžė būtų modifikuota. Tai yra pirmoji ir paprasčiausia sielos ir kūno fazė. Takai, suformuoti erdvėje besisukančių atomų, pagauna kitus atomus ir sukelia antrinius judėjimus, ir takas dėl to auga. Atomai, kurie suformuoja šiuos takus, yra analogiški keliaujantiems Kosmoso atomams.

XII SKYRIUS
PROTO UŽUOMAZGOS

Dabar mes nagrinėjame Proto užuomazgas, ir būtina, kad šie pagrindai būtų aiškiai suvokti.

Jums jau buvo sakyta, kad bet kokio objekto judėjimas palieka pėdsaką erdvėje. Objektas sustoja, bet judėjimas, atskirai nuo objekto, tęsiasi kaip grynas judėjimas.

Tai grynas judėjimas – judėjimas abstrakcijoje – davė pradžią Kosmosui. Šis judėjimas galiausiai davė pradžią užrakintiems priešingų jėgų mazgams, kurie yra pirminiai atomai. Būtent šių atomų judėjimas sudaro pasireiškimo pagrindą.

Pasireiškimas, kokį jūs jį žinote, yra susijęs su objektų judėjimu, bet „Gyvybė“, „Protas“, „Dievas“ yra abstraktūs, ir jie yra pagrįsti grynu judėjimu, nesusijusiu su jokiu objektu.

Savo studijose mes pasiekėme tašką, kur Kosminių atomų atspindžiai, susibūrę apie Didžiąją Esybę, sudarė pirminę visatos materiją, ir ši pirminė materija buvo sutvarkyta ir suorganizuota į miniatiūrinį Kosmosą per mikrokosminį Kosminio makrokosmoso atkūrimo atspindį Didžiojoje Esybėje.

Jūs prisiminsite, kad Kosmoso evoliucijoje paprastesni atomų tipai nusėdo savo lygmenyse, bet sudėtingesni atomų tipai negalėjo nusėsti, nes jų didesnė masė vertė juos reaguoti atitinkama jėga į išcentrines Kosmoso jėgas, ir užuot buvę sulaikyti septintajame lygmenyje jėgų sintezės, tęsė savo kelią į išorę, kol atsimušė į Žiedą-Neperženk („Ring-Pass-Not“) ir buvo pasiųsti atgal į Centrinę Ramybę.

Lygiai taip pat visatoje atomai, tinkami kiekvienam lygmeniui, brėžia savo pėdsakus erdvėje, bet kadangi nėra veiksmo išlikimo, jie vienas kitą panaikina. Šie pėdsakai sudaro kiekvieno lygmens elementinę esenciją. Tačiau tie atomai, kurie yra pernelyg sudėtingos struktūros, kad nusėstų lygmenyje, iškeliavę į tolimiausią lygmenį, grįžta iš ten ne į Centrinę Ramybę, bet į centrinį tašką, kur Neapraiškus (Neišreikštasis) „ištrykšta“ ir tampa pasireiškusiu. Tai yra, būtent su ta besivystančio pasireiškimo faze, kurioje realizuojami nauji Logoso sąmonės aspektai, šie keliaujantys atomai randa savo artimiausią giminingumą.

Jūs prisiminsite, kad anksčiau buvo sakyta, jog objekto judėjimas palieka gryno judėjimo pėdsaką Neapraiškiame (ir atsiminkite, kad Kosminė būsena yra Neapraiški žiūrint iš visatos taško); Logoso atvaizdai todėl turi pereiti iš Kosminės į pasireiškusią būklę, ir tame perėjime jie pereina fazę, kuri yra identiška tai pėdsakų egzistencijos būsenai erdvėje, kuriuos nubrėžė objekto judėjimas. Todėl, būdami tos pačios prigimties, jie gali paveikti taip nubrėžtus pėdsakus erdvėje.

Šie pėdsakai erdvėje visada yra uždaros figūros prigimties – kaip tangentiniai atomų pėdsakai – ir kai skirtingos Logoso koncepcijos yra išoriškai realizuojamos, šie atomų pėdsakai yra jų veikiami, ir taip miniatiūroje atkuria Logoso fazes. Taigi jūs galite įsivaizduoti daugybę keliaujančių atomų, grįžtančių į kūrybinį centrą ir esančių, tarsi, išmaudytų Logoso idėjų įtakose.

Šios Logoso idėjos, žinoma, stato visatos karkasą, ir taip sukuria didžiulę Didžiosios Esybės kopiją, kuri pati yra Kosmoso kopija; bet toje visatoje, keliaujančių atomų pėdsakai erdvėje, ne patys atomai, taip pat yra Logoso kopijos, dėl nurodytų priežasčių.

Taigi jūs turite septintajame visatos lygmenyje, susibūrusius apie kūrybinį centrą, didelius kiekius dvejopos prigimties esybių:
(a) Keliaujantį atomą, kuris, kadangi praėjo per visus lygmenis, patyrė visų lygmenų reakcijas ir todėl gali reaguoti kiekvienu iš šių atitinkamų būdų, kai yra veikiamas stimulus, sukeliančius tą reakciją.
(b) Jūs taip pat turite, be šio atominio kūno, pėdsaką erdvėje, kurį jis apibrėžė savo atominiame šokyje. Šį pėdsaką jis turi bendrą su visais kitais atomais, bet, keliaujančio atomo atveju, kuris grįžo į pradinį kūrybinį tašką, šis pėdsakas erdvėje yra pažymėtas Logoso atvaizdu, ir tai išskiria jį iš to, ką dabar galima vadinti „negyvais“ atomais.

Šie atomai pateko į Logoso savimonės įtaką ir jų pėdsakai erdvėje buvo priversti reaguoti į tą įtaką per simpatinę vibracijos indukciją, todėl jie tapo miniatiūriniais Logoso atspindžiais, ir nors jie patys tik generavo tangentinį judėjimo pėdsaką, kuris turėjo paprastą to sukamojo judesio pasikartojimo ritmą, dabar jiems Logoso vibracijos suteikė tą patį ritmą, kokiu vibruoja Logosas.

Dabar prisiminkite, kad sukamųjų judesių pasikartojimas sukelia ritmą, ir kad vibracija yra tiesiog vieno lygmens ritmo smūgiavimas į kito lygmens substanciją. Logoso ritmai, todėl, priverčia visatos keliaujančius atomus, kurie patiria jų įtaką, vibruoti tuo pačiu ritmu.

Taip yra, kad keliaujantys visatos atomai talpina reakcijos potencialus, kuriems pajėgi Logoso prigimtis. Tai yra, kad Logosas – arba Didžioji Esybė – savo Kosminės evoliucijos eigoje įgijo tam tikrus reakcijos tipus, kurie yra įstatyti į sudėtinius ritmus, ir šie sudėtiniai ritmai yra įstatyti į didžiuosius akordus. Šie akordai yra ritmų serija ritmuose – kilpos ant kilpų, naudojant kitą metaforą. Būtent šie sudėtiniai ritmai yra įspaudžiami keliaujantiems visatos atomams, kai jie priartėja prie tos egzistencijos fazės, kur Neapraiškus ateina į pasireiškimą, ir, per savo pačių prigimties vystymąsi, jie geba kontaktuoti su tuo, kas yra santykinai neapraišku jų egzistencijos fazei.

Dabar, konkretus atomo judėjimas sukuria abstraktų gryno judesio judėjimą. Grynas judesys yra Kosmoso charakteristika ir todėl yra to paties egzistencijos tipo kaip Didžioji Esybė arba Logosas. Taigi kiekvienas judantis atomas visatoje, savo judėjimu, sukuria savo antrininką, to paties egzistencijos tipo, koks sudaro Kosmosą, todėl tos pačios prigimties kaip jo visatos Logosas, ir todėl pajėgų abipusei reakcijai su tuo Logosu. Lygmenų atomai, nusėdę savo lygmenyse, neateina į tiesioginį kontaktą su Logoso protu jo koncepcijų realizacijoje; tačiau keliaujantys atomai, kadangi jie nenusėdo lygmenyje, netapo pririšti prie savo formų – nėra stabilizuoti – ir todėl grįžta į pirminę būklę po to, kai pasiekė aukštai išsivysčiusią būseną, ir tos pirminės būklės jėgos negali jų paveikti taip, kaip jos gali paveikti jų pačių lygmens atomus.

Šie keliaujantys atomai, taigi, ištrūko iš pasireiškusios visatos dėsnių, kurie suriša į formas (nes pati visata yra minties forma) ir todėl yra veikiami tų pačių dėsnių, kurie sąlygoja Logoso prigimtį, ir todėl gauna įspaudą, identišką tam, kurį Kosmosas įspaudė Logosui – „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.“

Gavę šį įspaudą, šie atomai pradeda burtis aplink save kitus atomus, nes pėdsakas erdvėje, gavęs apibrėžtą ritmišką sukamąjį judesį ir nebeatliekantis atsitrenkiančio tangentinio Brauno judėjimo, sukuria sūkurį, ir sūkurys įtraukia kitus atomus į savo judėjimo sferą ir laiko juos besisukančius aplink jį.

Tada jūs turite šią būklę: atomas, Kosminio atomo atspindys, kuris yra pernelyg sudėtingas, kad nusėstų pasireiškimo lygmenyje, grįžta į Centrą, išvystęs savo judėjimu gryno judesio grandinę, kuri yra Kosminio pasireiškimo tipo. Jo Kosminis aspektas yra pažymėtas Logoso atvaizdu, suderintas su Logoso ritmu per aprašytą procesą, ir šis abstraktus atomo aspektas, būdamas taip sąlygotas savybių, priverčia jo konkretų aspektą judėti atitinkamo tipo sukamuoju ritmu, ir šis sukamasis ritmas, būdamas taip išlaikytas pastoviu, skirtingai nuo tangentinių lygmenų atomų judesių, sukuria sūkurį, ir atomai aplink jį yra įtraukiami į tą sūkurį.

Taip mes turime Kosminę gryno judesio vibraciją, laikančią keliaujantį atomą ties tam tikru judėjimo tipu, ir keliaujantį atomą, savo judėjimu įtraukiantį kitus lygmens, kuriame tai vyksta, atomus į savo orbitą ir laikančius juos ten.

Šie trys aspektai yra:
(a) Kosminė arba Dieviškoji įkvepianti Dvasios Kibirkštis, kuri pirmiausia buvo apibūdinta kaip pėdsakas erdvėje, padarytas atomo.
(b) Atomas, kuris yra nešėjo (laikmenos) pradžia ir jums žinomas kaip sėklinis atomas.
(c) Septinto lygmens atomai, įtraukti į sėklinio atomo orbitą ir sudarantys jo septinto lygmens kūną.

XIII SKYRIUS
DIEVIŠKŲJŲ KIBIRKŠČIŲ EVOLIUCIJA

Mes atsekėme trijų dalių evoliucijos vieneto vystymąsi, ir jūs pamatysite, kad trys vėl yra pasireiškimo skaičius – trys Kosmoso Žiedai; trys visatos aspektai; ir taip pat trys sąmonės vieneto faktoriai.

Šie sąmonės vienetai yra atskiri tiek, kiek tai liečia sėklinius atomus ir tuos septinto lygmens materijos atomus, kurie juos supa.

Sėklinis atomas ir jį supantis apvalkalas sudaro apibrėžtą įtampų ir reakcijų sistemą, kurios viena kitą kompensuoja. Reaguodami į vienas kito įtampas, jie pasiekė pusiausvyrą ir todėl tapo vienetu.

Vienetas yra sąveikaujančių jėgų rinkinys, kuris pasiekė pusiausvyrą ir taip tapo stabilizuotas.

Toks stabilizuotas sąveikaujančių jėgų rinkinys, pasiekęs apibrėžtą kompensacijos ritmą, vieningai reaguos į bet kokią išorinę įtaką, ir, kadangi jokia tokios kompensacinės sistemos dalis negali būti paveikta nepaveikiant visų kitų ir nesukeliant jų reakcijos, bus matyti, kad tokia sąjunga veikia kaip vienetas.

Tačiau kalbant apie pėdsakus erdvėje, kurie gavo Logoso įspaudą ir dabar gali būti vadinami Dieviškaisiais Atvaizdais – Atspindžiais – Kibirkštimis iš Kosminės Ugnies, ir kurie bus vadinami „Dieviškosiomis Kibirkštimis“, atvejis yra kitoks.

Paimkime vieną Dieviškąją Kibirkštį ir ištirkime jos prigimtį. Ji yra veikiama trijų įtakų grupių:

1. Patirčių, kurias jai perduoda jos sėklinis atomas.
2. Jos bendražygių Dieviškųjų Kibirkščių įtakos.
3. Ji yra ryšyje (en rapport) su Logosu. Ji suvokia Logosą, o Logosas suvokia ją.

Šios įtakos nuolat kinta skirtingų bangos ilgių ritmais, ir Dieviškoji Kibirkštis kompensacinių įtampų pagalba stengiasi sulieti visas jas į reguliarią melodiją. Logoso įtakos kinta kartu su Kosminiais potvyniais, kurie yra labai didingi; tačiau sėklinio atomo įtakos yra nepalyginamai greitesnės, o Dieviškoji Kibirkštis ir jos bendražygės reaguoja be tarpusavio koreliacijos.

Kosminės fazės, atspindėtos Logoso Proto, sudaro pirmąsias didžiąsias stabilizuojančias įtakas, ir kariaujančios Kibirkštys prisitaiko prie pozityvių ir negatyvių fazių potvynių, ir palaipsniui užmezgami ryšiai, sureguliuojamos ir kompensuojamos įtampos, ir visos Dieviškosios Kibirkštys tampa susietos tarpusavyje reakcijų „davimo ir ėmimo“ principu. Kai tai įvyksta, evoliucija pasiekia savo zenitą.

Abstraktčiuoju aspektu jos pateikia tobulą Logoso kopiją toje Jo evoliucijos stadijoje; o dalykų „formos“ pusėje pateikiama geometrinė forma, pastatyta iš atomų, sugrupuotų apie branduolinius sėklinius atomus, ir ši forma yra ta, kurią sukuria jėgos linijos, lygiai kaip kristalas yra geometrinė forma, sudaryta iš materijos dalelių, išsidėsčiusių apie jėgos linijas. Ir, kadangi Kosmosas buvo pastatytas iš trijų tarpusavyje besisukančių Žiedų, taip Logoso simbolis yra sferiškas; ir kadangi pirminio pasireiškimo skaičius yra trys, pirmojo gaublio simbolis yra trišonė figūra – trišonė piramidė sferoje. Taip jūs suvoksite, kad buvo išvystyta pirmoji planetinė forma. Žvelgiant iš Kosminio aspekto, pasiekta pozicija, kurioje Didžioji Esybė išvystė palydovą.

Didžioji Esybė suvokia Savo palydovą. Jos sąmonė sąlygoja Jos palydovą, ir palydovas suvokia Didžiąją Esybę; tačiau nors kolektyvinė palydovo sąmonė yra veikiama Didžiosios Esybės, ir todėl tarp Esybės ir palydovo vyksta reakcija, jis neįsisąmonina Didžiosios Esybės savo kolektyvine sąmone, bet per nesuskaičiuojamas individualizuotas sąmones, kurių kolektyvinė sąmonė tiesiog suvokia, kad jos suvokia, o tai yra visai kas kita.

Tuomet palydove egzistuoja kolektyvinė sąmonė, kuri yra savimonė, suvokianti savo kaip palydovo egzistencijos sąlygas; ir nesuskaičiuojamos individualios sąmonės, kurios suvokia sąlygas atomų grupėse, susibūrusiose aplink sėklinius atomus, su kuriais jos yra susijusios, bet kurios nesuvokia sąlygų atomų grupėse, susibūrusiose aplink kitus sėklinius atomus, ir kurios taip pat kiekviena atskirai suvokia Didžiąją Esybę.

Didžiosios Esybės sąmonė Jos palydovo atžvilgiu primena žmogaus akies regėjimą, tačiau palydovo sąmonė Didžiosios Esybės atžvilgiu primena voro akies regėjimą – nesuskaičiuojamos briaunos (facetės), atspindinčios nesuskaičiuojamus atvaizdus, kurie turi būti sufokusuoti smegenyse – smegenims atitinkant „grupinę sąmonę“.

Kai visos Dieviškosios Kibirkštys yra tobulai priderintos viena prie kitos, kad visoje jų masėje būtų tobulas reakcijos abipusiškumas, tuomet atsiranda kolektyvinė sąmonė, kuri sufokusuoja briaunų atvaizdus. Kai tai pasiekiama, atsiranda abipusė sąmonė tarp palydovo ir Didžiosios Esybės, nes jie susitinka lygiaverčiai.

Palydovo formą nulėmė Didžiosios Esybės koncepcija apie Save pačią, atskirai nuo jį sudarančių vienetų kuriančiosios sąmonės; ir dabar Dieviškosios Kibirkštys, pasiekusios abipusę reakciją, pasiekė kolektyvinę sufokusuotą sąmonę, ir ši sąmonė veikia kaip vienetas ir todėl yra pajėgi objektyviai sąmonei, o vienintelis objektas jos pačios lygmenyje jos sferoje yra Didžioji Esybė.

Dabar Didžioji Esybė, suvokdama Savo palydovo sąmonę, suvokia tą sąmonės turinį, kuris yra palydovo vystymosi patirčių visuma, kurios jau buvo papasakotos.

Tuomet Didžioji Esybė tapo sąmoninga dėl palydovo evoliucijos, ir tai įveda naują faktorių į Logoso Proto sąmonę, ir šis faktorius turi būti asimiliuotas su likusiu sąmonės turiniu; ir kadangi palydovas pasiekė stabilumą bei reguliarų ritmą, stimulo monotonija priverčia Didžiosios Esybės dėmesį atsitraukti nuo jo, ir atitinkamai jis išlaisvinamas, kad galėtų išimtinai užsiimti naujo faktoriaus, kurį gavo į savo sąmonę, asimiliacija; o palydovas, likęs be išorinio stimulo, panyra į pasąmonę ir taip stereotipizuoja savo reakcijas.

Tuomet Didžioji Esybė paniro į subjektyvią sąmonę ir aktyviai užsiima naujo faktoriaus asimiliacija, ir vėl siekia sąmonės sintezės. Šio proceso metu visos Jos jėgos įtraukiamos į vidų. Ji nieko nespinduliuoja. Ji nebelaiko Savo Visatos sąmonėje. Todėl visata laikoma kartu tik tos savimonės, kurią pati visata pasiekė tuo metu, kai Didžioji Esybė nukreipė dėmesį į vidų, asimiliuodama naują idėją, kurią Jai pateikė Jos visata.

Visata paliekama savo pačios valiai ir todėl neprogresuoja ir nesikeičia, bet nuolat kartoja ritmą, kurį pasiekė, ir tuo jį stereotipizuoja, kad jėgų pusiausvyra, pasiekta Didžiosios Esybės dėmesio atitraukimo metu, sustingsta į formą.

Didžioji Esybė, kruopščiai suvokusi ir asimiliavusi taip pateiktą naują idėją (šiuo atveju, trejopo vieneto idėją – keliaujančio atomo su sąmone vienoje pusėje ir gaubiančiu kūnu kitoje), pažadina Save iš introspekcijos visatos, suformuotos pagal šį modelį, kontempliacijai.

Palydove išsivystę sąmonės vienetai iškart suvokia naują stimulą. Jie suvokia idėją apie veiksmą ir atoveiksmį tarp vadovaujančio proto ir prijungto kūno, ir remdamiesi šia archetipine koncepcija jie pradeda evoliucionuoti.

Taip sukuriama nauja įtampų aibė, kuri apverčia pusiausvyrą, nusistovėjusią to palydovo grupiniame prote, ir todėl visi vienetai, sudarantys tą palydovą, yra išsklaidomi ir vėl leidžiasi sekti klaidžiojančių atomų keliu, bet plius su sąmonės Dieviškąja Kibirkštimi ir septinto lygmens kūnu.

Tačiau archetipinė palydovo forma, kuri tapo stereotipine Logosui atsigręžus į vidų, išlieka kaip archetipinė forma. Ją galite įsivaizduoti kaip skriejančią aplink Logosą septintajame lygmenyje.

Dieviškosios Kibirkštys, pasistūmėjusios į išorę iki šeštojo lygmens, savo sukamaisiais judesiais suburia aplink save naujus šeštojo lygmens materijos kūnus, ir procesas kartojamas tiksliai taip, kaip anksčiau:
(a) Kibirkščių re-sintezė.
(b) Kompensuojančių reakcijų, kurios sudaro grupinę sąmonę, nustatymas.
(c) Abipusės reakcijos tarp grupinės sąmonės ir Logoso sąmonės.
(d) Logoso atsigręžimas į vidų, siekiant asimiliuoti naują idėją.
(e) Palydovo reakcijų stereotipizavimas per kartojimą.

Tačiau šiame atvejyje yra skirtumas. Tuo metu, kai vyko pirmojo palydovo evoliucija, visatoje neegzistavo niekas, išskyrus Logosą, palydovą ir atomų lygmenis; tačiau antrojo palydovo evoliucijos metu pirmasis patyrė naują vystymosi fazę. Logosas, supratęs galimybę apdovanoti atomus Logoso panašumu, mąsto apie atomus tokiu būdu, ir atomai tampa taip apdovanoti.

Dabar septinto lygmens, kaip ir visų kitų lygmenų, atomai nuolat patiria pirmyn ir atgal svyruojantį, potvynį primenantį judėjimą, kai pozityvios Logoso fazės traukia juos link centro, o negatyvios Logoso fazės stumia juos į išorę, ir kai blausios atomų sąmonės dėmesys pakeliamas link Logoso Jo pozityvioje fazėje (nes, prisiminkite, kad vieta suprojektuotoje minties formos visatoje iš tikrųjų reiškia būseną), atomai gauna Logoso koncepcijos apie juos įspaudą, ir jie taip priverčiami vibruoti tomis pačiomis ritminėmis melodijomis, kokias turėjo pirmieji evoliucionuojantys atomai tuo metu, kai Logosas suvokė jų sąmonės turinį – tai yra, jų evoliucijos pabaigoje.

Nauji evoliucionuojantys atomai pradeda ten, kur senieji baigė. Veikiami pirmojo palydovo archetipinių jėgų, jie greitai surūšiuojami į tą pačią formaciją kaip jų pirmtakai, sparčiai atkartodami jų vystymąsi. Tuomet jiems belieka pasiekti reakcijos sintezę, kuri yra kolektyvinė sąmonė, kad taptų sąmoningi Logoso atžvilgiu, ir kartojamas tas pats procesas kaip ir ankstesniu atveju.

Pirmasis atomų spiečius, baigęs savo evoliuciją antrajame palydove, kaip jau aprašyta, išeina ir patiria trečiąją evoliuciją penktajame lygmenyje.

Antrasis spiečius pirmajame palydove elgiasi taip pat, tuo pačiu keliu keliaudamas į šeštąjį lygmenį, ir ten yra pagaunamas bei suorganizuojamas jau egzistuojančios archetipinių jėgų aibės, kurią paliko pirmasis spiečius; tuo tarpu, kadangi trečiasis atomų spiečius buvo pasiųstas Logoso apgyvendinti pirmąjį palydovą, Logosas dabar mąsto apie atomus kaip turinčius du gaubiančius kevalus, ir taip nauji atomai apdovanojami gebėjimu suburti aplink save dviejų lygmenų materiją.

Taip procesas tęsiasi, kol pirmasis keliaujančių atomų spiečius, kiekvienas apsuptas materijos apvalkalo iš kiekvieno lygmens, kuriame jis evoliucionavo, sukuria palydovą pirmajame lygmenyje, ir kiekvienas ankstesnis palydovas yra apgyvendintas Dieviškųjų Kibirkščių daugybės, kurių kiekviena susikūrė sau apvalkalą ar apvalkalų seriją, atitinkamai pagal evoliucijos būseną, kurią pasiekė.

Bet kai pirmasis Dieviškųjų Kibirkščių spiečius, per savo prigimties įgimtas jėgas, sukūrė sau formas, Logosas suvokė šį faktą ir kiekvieną sekantį spiečių išsiuntė su pirmojo spiečiaus pasiekimais, implantuotais kaip archetipinės idėjos jų sąmonėje. Tai yra, kad ir kokie ritmai buvo pasiekti, jie yra įmušami kaip vibracijos į kiekvieną sekantį spiečių.

Tai yra tai, kas vadinama involiucija. Evoliucija yra jų išraiška materijoje to lygmens, kuriame vyksta evoliucija.

Iš to, kas pasakyta, bus matyti, kad laikui bėgant visi šeštojo lygmens atomai patirs šį procesą.

Pastebėsite, kad lygiai kaip palydovo simbolis septintajame lygmenyje buvo sfera su trišone kietąja figūra – piramide trikampiais šonais, šeštasis lygmuo yra keturšonė figūra, kubas, ir taip toliau per lygmenis žemyn.

Penktasis lygmuo turi penkiabriaunę figūrą. Ketvirtasis lygmuo – šešiabriaunę figūrą. Trečiasis lygmuo – septynbriaunę figūrą. Antrasis lygmuo – aštuonbriaunę figūrą. Pirmasis lygmuo – devynbriaunę figūrą.

Pamatysite, kad skaičiai susideda į dešimt, ir kad devyni yra Skaičius šonų tų briaunų, kurios sudaro figūrą, simbolizuojančią pirmojo lygmens jėgas. Trys padauginta iš trijų yra tobulas skaičius pirmajame lygmenyje.

Dešimt yra Jėgų Skaičius pasireiškime mūsų visatai, bet devyni yra Kosminės jėgos, kuri pašaukė tą visatą į būtį, Skaičius, kai ta jėga yra pasireiškusi pirmajame lygmenyje.

XIV SKYRIUS
PLANETINĖS ESYBĖS EVOLIUCIJA

Ankstesnėje paskaitoje Dieviškųjų Kibirkščių evoliucija buvo sekama nuo to laiko, kai visos to paties tipo kibirkštys susibūrė drauge ir suformavo grupinę sąmonę. Tada mes sekėme šių grupių vystymosi fazes iš vieno lygmens į kitą kiekvienoje planetoje, pridedant to lygmens atomų kevalą prie koncentrinių atomų sluoksnių, besisukančių apie pirminio keliaujančio atomo branduolį, kol galiausiai pirmajame lygmenyje randame septynis kevalus aplink centrinį Dieviškųjų Kibirkščių branduolį.

Sėklinio atomo, keliaujančio atomo ir septynių kevalų santykis yra sudėtingas ir turi būti toliau paaiškintas prieš mums tęsiant.

Keliaujantis atomas yra ne Logoso, bet Kosmoso projekcija. Taigi jis tuo pat metu yra primityvesnis ir artimiau susijęs su galutiniu egzistencijos šaltiniu nei galėtų būti Logoso projekcija.

Logosas suprojektuoja bendrą jėgų ir fazių karkasą, kuris sąlygoja visatą kaip visumą.

Kosminiai atomai, kurie pateko į Logoso įtaką, suprojektuoja nesuskaičiuojamus vienetus, kuriuos Logoso koncepcija suriša į visumą. Kosminiai atomai iš tikrųjų yra jaunesnieji Logoso broliai – patys Kosminiai vienetai, kurie nepasiekė išsivystymo, kurį pasiekė Logosas, bet yra to paties tipo. Todėl kiekvienas Logoso visatos atomas dėl šios priežasties yra potenciali Dievybė.

Prisiminkite dabar, kad judėjimas yra visų dalykų pagrindas. Abstraktūs judesiai, kurie yra priešingi, užrakina jėgą ir padaro ją statine, fiksuota. Būtent šios užrakintos jėgos tampa „forma“. Forma yra tiesiog jėga, kuri nėra laisva judėti.

Bet kuri pokyčių serija, kuri yra visiškai kompensacinė, nusistovi į veiksmo ir atoveiksmio ciklą.

Kai tik toks ciklas įsitvirtina, jis negali pakeisti savo judėjimo būdo, ir todėl jėga yra užrakinama ne nejudančiame taške, bet besisukančiame žiede. Taškai yra vienetai. Žiedai yra organizmai.

Tiek vienetas, tiek žiedas, kai jau įsitvirtina, gali judėti kaip visuma, ir kai vyksta šis objekto judėjimas, dalyvauja du faktoriai – objektas, kuris juda, ir judesys, kurį jis atlieka.

Judėjimas, atskirai nuo objekto, yra tos pačios prigimties kaip judėjimas, kuris davė pradžią objektui.

Kai turite nekoordinuotą judėjimą, tokį kaip tangentinis atomų judėjimas prieš jiems tampant koordinuotiems, nėra ritmo pastovumo, ir todėl nesukuriama jokia forma. Bet kai tik įsitvirtina kompensacinė koordinacija, sukuriamos abstrakčios judėjimo formos.

Šis principas taikomas daugeliui svarstymų, ir todėl čia yra išplėtojamas, kad būtų prieinamas ateities nuorodoms, ir kad kai bus minima bet ko abstraktūs archetipai, jūs žinotumėte, jog kalbama apie šią ritmo kopiją, kaip vibraciją įmuštą į kitą lygmenį. Tai yra raktas į atminties prigimtį.

Prieš tęsiant toliau su Dieviškųjų Kibirkščių evoliucijos studija, mes paminėsime gaublių arba palydovų, kurių kilmė buvo aprašyta, archetipų evoliuciją.

Dieviškųjų Kibirkščių suvienijimas į grupinę sąmonę davė pradžią, kaip minėta, jas lydinčių atomų suorganizavimui į atitinkamą geometrinę formą. Po atomų išsisklaidymo archetipinė forma išlieka, pagal aukščiau aprašytą dėsnį.

Ši forma yra miniatiūrinė Logoso kopija tuo aspektu, kuriuo Jis yra pristatomas Savo visatai, tai yra, kaip įtampų sistema.

Ši įtampų sistema suorganizuoja lygmenų, kuriuose ji yra, atomus į savo karkasą, ir taip aprūpina save apibrėžta forma. Tuomet, be evoliucinio Dieviškųjų Kibirkščių spiečiaus, egzistuos Planetinė Esybė su sferiniu kūnu, pastatytu ant įtampų karkaso, ir ši Planetinė Esybė bus giliai persmelkta to tipo veiklos ir organizacijos, kuri buvo būdinga Dieviškųjų Kibirkščių spiečiui tos jų evoliucijos fazės metu, kai jos užėmė jos sferą.

Kai ateina kitas spiečius į šią fazę, jie randa, kad jų evoliucija turi vykti santykyje su Planetine Esybe, kuri yra tos sferos Valdovas, nes ji yra dominuojanti įtaka joje. Todėl jie ras jau paruoštas sąlygas, kurias jų pirmtakai turėjo išvystyti, ir jie pradės nuo ten savo pačių evoliuciją.

Kiekviena, būdama aprūpinta to lygmens materijos kevalu, nuo šios bazės pradės burti aplink save kito lygmens materijos kevalą. Nes prisiminkite, kad nors Kosmose lygmenys yra išsidėstę erdvėje – būdami pagrįsti judėjimu – visatoje lygmenų atomai nėra išsidėstę erdvėje, būdami sąmonėje laikomo vaizdinio produktai, bet yra diferencijuoti pagal tipą.

Taip bus matyti, kad Dieviškosios Kibirkštys neturi keisti savo vietos Erdvėje, kad surinktų kitokio tipo atomus aplink save (nes visų tipų atomai yra visur), bet jos tiesiog turi pakeisti savo judėjimo būdą, kad sukurtų tokį judėjimo tipą, kuriame gali dalyvauti kito lygmens atomai. Kada tik įvyksta judesių koordinacija, kuri pakeičia statinį vienetą į ciklinio ritmo besisukantį žiedą, įvyksta toks pokytis, ir ciklinis ritmas visada suburia aplink save lygmens, esančio žemiau jo paties, atomus, nes jo judėjimas priartėja prie jų.

Pavyzdžiui, kai tik pirminis atomas juda tangentiniu keliu, jis tampa tangentiniu atomu. Bet tarkime, pirminių atomų organizacija judėtų tangentiniu keliu, jie suformuotų tangentinę molekulę, ir, būdami didesni už tangentinius atomus, suformuotų traukos centrą šiems atomams, ir surinktų pritrauktų atomų kevalą aplink save. Štai kaip statomi visi kevalai.

Tačiau grįžtant prie Planetinės Esybės evoliucijos: ji, pradžiai, turės tiesiog organizuotą atomų sistemą to lygmens, kuriame ji atsirado, ir kai ją pasieks naujas evoliucinis Dieviškųjų Kibirkščių spiečius, jos ras save su septinto lygmens kūnais septinto lygmens planetoje. Tačiau savo evoliucijos toje planetoje eigoje jos pasistatys sau šešto lygmens kevalus, ir jos koordinuos savo sąmonę apie šiuos kevalus į grupinę sąmonę, ir kai jos išvyks į savo evoliucinę kelionę, jos paliks šią grupinę sąmonę kaip archetipinę formą Planetinės Esybės sąmonėje, ir ši archetipinė forma surinks šešto lygmens atomus išilgai savo įtampos linijų, suformuodama antrąjį kūną Planetinei Esybei.

Šis procesas kartojamas su kiekviena nauja evoliucijos faze, kol kiekviena Planetinė Esybė pasiekia savo pilną kūnų komplektą, ir todėl yra pajėgi vesti spiečių per pilną evoliucijos ciklą. Bet kadangi kiekviena Planetinė Esybė yra giliai persmelkta to veiklos tipo, kuriuo užsiėmė spiečius, kai buvo statoma jos forma, kiekviena Planetinė Esybė reprezentuoja skirtingą evoliucijos fazę. Todėl jos visos yra skirtingo charakterio, ir evoliucijos, vykdomos išskirtinai jose, kiekviena turi atitinkamą dominuojančią natą.

Pavyzdžiui, septinto lygmens planetoje septinto lygmens charakteristikos dominuos visose joje išvystytose formose. Pirminis to lygmens ritmas bus pagrindinė nata, ir visi vėlesni ritmai bus jo kartotiniai.

Pirmojo lygmens planetoje pirminis ritmas, lygiai taip pat, bus to lygmens ritmas, bet tas ritmas, būdamas maksimaliu ritmu, visi vėlesni variantai bus jo dalys, o tarpiniuose lygmenyse pirminiai ritmai bus kaip dešimtainės trupmenos.

Pastebėsite, kad spiečius evoliucijoje planetoje startuoja su tokiu pačiu kūnų skaičiumi, kokį turi ta planeta, ir savo evoliucijos eigoje pasistato papildomą, tuo apdovanodamas tą planetą dar vienu kūnu, kol pasiekiamas maksimumas – septyni, ir tada prasideda devoliucija, kurioje planetos ir Kibirkštys nusimeta kūnus. Ta tema bus nagrinėjama vėliau.

Jūs taip pat suvoksite, kad evoliucijos tvarka visatoje yra priešinga evoliucijos tvarkai Kosmose, nes visata atsispindi nuo Didžiosios Esybės veidrodinės sąmonės. Abstraktus judėjimas sukuria formas Kosmose. Formos sukuria abstraktų judėjimą visatoje, ir tuo susieja save su Kosmosu, apie ką vėliau.

Todėl visatoje yra esminga turėti formą, norint evoliucionuoti iki Kosminio lygio. Visatos tikslas yra pakelti kiekvieną atomą iki Kosminio lygio, tuo įgalinant juos susieti save su Kosminiais atomais, kurie davė jiems pradžią, tuo paverčiant šiuos Kosminius atomus Didžiosiomis Esybėmis. Taip evoliucionuoja Kosmoso atominiai lygmenys.

Tai yra žmogaus dieviškumo paslaptis. Jis pirminiu būdu yra susijęs ne su savo visatos Dievu, Kuris yra jo Sąlygotojas, bet su savo kūrėju, kuris yra atitinkamas atomas Kosmose, kuris kuria, bet neturi galios sąlygoti, nes jis pats yra sąlygojamas Didžiosios Esybės, kurios dalį jis sudaro. Bet kai visatos atspindėtas atomas išvysto aspektą, atitinkantį jo kūrėjo prigimtį, ir tuo gali susijungti su juo, tas Kosminis atomas priima į save visas sąlygas tos visatos, kurią suprojektavo Didžioji Esybė, Kurios kūno dalį jis sudaro. Ir, kadangi ta visata yra sąlygojama Didžiosios Esybės, Kosminis atomas taip tampa Didžiosios Esybės kopija; ir būdamas Jos visiškai sąlygotas, jis nebėra sąlygojamas, bet buvo sąlygotas, ir todėl jo sąlygojimas priklauso praeičiai, ir todėl dabartyje jis yra nesąlygojamas Didžiosios Esybės, nes pasiekė būseną, kurioje jis sąlygoja pats save, ir taip yra nepriklausomas. Jis išlaisvinamas iš Kosminių lygmenų, jis nebelaikomas vergijoje Didžiosios Esybės tarnystei, bet šio atspindėtos visatos išsivysčiusio atomo prisijungimo pagalba jis pakeliamas virš savo lygmens atomų statuso ir tampa, savo ruožtu, keliaujančiu atomu, ir kartu su savo prijungta atspindėtos visatos Dieviškąja Kibirkštimi jis apsuka Kosmoso Spindulių ratą ir taip, savo ruožtu, tampa Didžiąja Esybe ir išvysto visatą.

Tai yra kiekvieno atspindėto atomo visatoje evoliucijos tikslas – išvystyti Dieviškąją Kibirkštį – užbaigti evoliuciją nuo žmogiškojo iki Dieviškojo atspindėtoje visatoje, ir susijungti su savo Kosminiu kūrėju, taip įgalinant Kosminį atomą evoliucionuoti per keliaujančio atomo fazę į Didžiąją Esybę.

Būtent šią evoliucijos schemą mes dabar svarstome. Šios paskutinės detalės niekada anksčiau nebuvo atskleistos. Žmogaus mintis niekada anksčiau neperžengė Sąlygojančio Logoso, bet dabar atskleidžiama, kad, nors Logosas yra visatos Kūrėjas, kiekvienas atomas toje visatoje yra atskirai sukurtas atskiro Kosminio atomo, kuris siekia, per tą atspindėtą gyvybę, pasiekti būseną, kurioje jis galėtų tęsti savo paties evoliuciją.

Todėl apie žmones galima pasakyti, kad valgydami nuo Pažinimo Medžio, jie taps kaip Dievai.

Šis žinojimas buvo sulaikytas išeinančiame evoliucijos kelyje, kad sielos nebūtų sugundytos grįžti atgal ir užbėgti už akių savo tikslui, bet tiems, kurie perėjo nadyrą, tai dabar gali būti atskleista.

*Originaliame privačiai išleistame leidime Planetinė Esybė buvo vadinama Planetine Dvasia: čia atliktas pakeitimas suteikia tikslesnį pavadinimą.

XV SKYRIUS
LIEPSNOS, FORMOS IR PROTO VALDOVŲ EVOLIUCIJA

Dabar mes galime iš naujo detaliau apsvarstyti Dieviškosios Kibirkšties evoliuciją.

Tebūnie pažymėta, visų pirma, kad pirmasis Dieviškųjų Kibirkščių spiečius daugeliu atžvilgių skiriasi nuo savo pasekėjų.

Pradžiai, pirmasis spiečius yra sudarytas iš keliaujančių visatos atomų.

Antra, šios Dieviškosios Kibirkštys yra veikiamos jokių kitų įtakų, išskyrus paties Logoso, nes, palydovams dar neišsivysčius, jos nėra veikiamos Planetinių Esybių įtakų. Todėl pirmojo spiečiaus Kibirkštys turi įspaustą Dieviškąjį Atvaizdą visu jo tyrumu, nesuterštą kitų įtakų.

Nėra kryžminių srovių įtakose, kurios veikia pirmąjį spiečių, kas leidžia joms pasiekti Dieviškąjį Idealą su daug mažiau įtampos ir pastangų nei jų pasekėjoms. Jų kompozicijoje dominuoja Kosmoso įtakos. Tačiau kiekvienas vėlesnis spiečius atlieka savo evoliuciją labiau išsivysčiusioje visatoje, ir todėl Kosmoso įtakos randa galingą varžovą visatos įtakose.

Kitas punktas, kuriuo pirmojo spiečiaus evoliucija skiriasi nuo bet kurio vėlesnio spiečiaus evoliucijos, yra šis – pirmasis spiečius surenka medžiagą, iš kurios sudaryti jų kūnai, iš nediferencijuotų lygmens, kuriame jos evoliucionuoja, atomų; jos taip nešasi šiuos atomus su savimi į kitą savo evoliucijos gaublį, ir taip per visus lygmenis. Taigi kiekviename gaublyje, kuriame jos evoliucionuoja, reakcijos potencialai, atitinkantys visus lygmenis virš jo visatoje, yra įtvirtinami anksčiau paaiškintais metodais.

Šios Dieviškosios Kibirkštys, taip eidamos žemyn per lygmenis, palieka po savęs archetipų seriją, ir kai jos grįžta atgal aukštyn per lygmenis, metodu, kuris bus aprašytas vėliau, jos tampa Galiomis ir Potencijomis, kurios vadovauja savo pasekėjų evoliucijai. Tai yra „Valdovai“, „Kunigaikštystės“, „Regentai“, apie kuriuos esate girdėję.

Vėlesnio spiečiaus evoliucijos metodas skiriasi nuo archetipinių Kibirkščių. Logosas, gavęs iš archetipinių Kibirkščių jų evoliucinių pasiekimų koncepciją, įmuša tai į antrojo spiečiaus Dieviškąsias Kibirkštis vibracijos metodu, aprašytu anksčiau, kad jos pradėtų savo evoliuciją su įgimtais gebėjimais reakcijai, kuriuos sunkiai sukūrė jų pirmtakės, ir jos randa save veikiamas jėgų sferos, kurią jų pirmtakių atominės dalies veikla suformavo į palydovo sferą.

Jos, savo ruožtu, savo evoliucijos eigoje aplink savo sūkurius surenka lygmens materijos kevalus. Bet čia yra skirtumo taškas – jos neturi statyti grupinio proto iš savo sąmonės. Jos tiesiog turi priderinti save prie to, kuris jau egzistuoja. Jos turi tapti viena su savo sfera, kuri apima ankstesnio spiečiaus įtakas, taip pat kaip ir jų pačių spiečiaus, o ne tiesiog viena su savimi.

Kai šis vienis pasiekiamas ir Logosas sukontempliuoja rezultatą ir atsigręžia į vidų Savo subjektyviai meditacijai, šios Kibirkštys nepasilieka palydovų sferoje, kaip darė jų pirmtakės iš pirmojo spiečiaus, bet, Logoso traukai atsitraukus, gaublio masė kitame lygmenyje jas pritraukia, ir jos yra atpalaiduojamos nuo gaublio, kuriame yra, įcentrinių jėgų, ir keliauja toliau.

Kitame gaublyje jos imasi kitos savo evoliucijos fazės lygiai tokiu pat būdu kaip jų pirmtakės, ir vėl atkartoja savo pirmtakių elgesį iki išvykimo į penkto lygmens gaublį momento.

Čia įvyksta pokytis. Antrasis spiečius, atvykęs į antrąjį savo evoliucijos gaublį, nepereina į trečiąjį iš karto, bet dabar yra veikiamas (Logosui vėl atsitraukus į subjektyvią būseną) dviejų planetinių įtakų rinkinių – pirmojo ir trečiojo gaublių (pirmasis spiečius visada laikosi vienu gaubliu priekyje jų). Todėl jos yra traukiamos į dvi puses, ir šios konfliktiškos įtakos pakanka, kad būtų nugalėta individualių atomų trauka jų atominiams kevalams. Tuomet atominiai kevalai subyra į gabalus ir grįžta į savo pirminę būklę kaip lygmens, kuriam priklauso, atomai, bet, nors jie išlaisvinami nuo Dieviškųjų Kibirkščių įtakos, juos nedelsiant pagauna jėgų įtaka sferos, kurioje vyko ta evoliucija, ir jie yra joje sulaikomi.

Taigi šeštajame lygmenyje Planetinė Esybė turės ne tik šešto lygmens atomus, laikomus išilgai jos jėgų linijos, bet ir septinto lygmens atomus, numestus Dieviškųjų Kibirkščių. Planetinė Esybė, tebūnie pažymėta, iš tikrųjų yra sąlygojanti įtaka gyvybės, kuri evoliucionuoja jos sferoje.

Dieviškosios Kibirkštys, kurios taip netenka savo atomų, yra redukuojamos į savo pradinę būseną – septinto lygmens atomą, prijungtą prie Dieviškosios Kibirkšties, ir šioje būsenoje atitinkamai vėl įeina į Neapraiškaus pasireiškimo sferą, kuri visatoje atitinka Kosmoso Centrinę Ramybę, ir ten jos iš naujo gauna Logoso Atvaizdo įspaudą, plius evoliucinių archetipinių Kibirkščių pasiekimų vaisius – archetipinėms Kibirkštims visada esant vienu lygmeniu priekyje jų evoliucijos.

Antrojo spiečiaus Kibirkštys visada pradeda savo naują ratą su papildomo lygmens reakcijos potencialais. Joms einant per lygmenis, jos todėl surenka aplink save kiekvieno lygmens, per kurį praeina, materiją, suformuodamos ją į koncentrinius kevalus, kaip buvo aprašyta anksčiau, kol atvyksta į penktąjį lygmenį. Ten jos pasistato penkto lygmens materijos kevalą su penkto lygmens planetos įtaka, ir atkartoja asimiliacijos į grupinį protą procesus, kevalų numetimą ir grįžimą į centrą.

Dabar bus suvokta, kad yra fundamentalus skirtumas tarp kiekvieno spiečiaus. Pirmasis spiečius užsiima tik magnetiniu veiksmu bei atoveiksmiu ir vibracijomis, ir jos okultizmo techniniais terminais vadinamos „Liepsnos Valdovais“. Antrasis spiečius yra susirūpinęs materijos statymu į Planetinių Esybių formas, ir jos vadinamos „Formos Valdovais“.

Dabar aptarsime trečiąjį spiečių. Jos išeina, kaip ir anksčiau, kaip septinto lygmens atomai, pažymėti Logoso Atvaizdu, bet labiau išsivysčiusio tipo nei bet kurios iš jų pirmtakių, nes Logosas evoliucionavo per jų pirmtakių evoliuciją. Jos keliauja į septinto lygmens planetinę sferą, ir čia išryškėja jų evoliucijos skirtumas nuo pirmtakių, nes jos nerenka sferos materijos kūnui suformuoti, bet naudoja tik tą materiją, kuri yra Planetinės Esybės, kurios sferoje jos evoliucionuoja, įtakoje, ir kadangi ši materija yra pratusi reaguoti į įkvepiančią Dieviškąją Kibirkštį, ja manipuliuoti yra daug lengviau nei erdvės materija. Todėl ši evoliucija yra greitesnė. Bet kadangi šios Dieviškosios Kibirkštys negali judėti į gaublį, esantį už to, kuriame jos evoliucionuoja, kol ankstesnis spiečius nepajudėjo toliau, jos yra priverstos likti savo evoliucijos gaublyje po to, kai išsėmė jo reakcijos galimybes; ir energijos perteklius, kuriam evoliucionuojantis kanalas yra uždarytas, žaidžia tarpusavyje. Tai yra pirmasis „laisvos valios“ pavyzdys Kosmose, ir jos rezultatinė veikla, įdiegianti individualizuotas reakcijas į atomus, yra vadinama „Epigenėze“. Tai yra pirmoji proga, kai atomai yra diferencijuojami vienas nuo kito, ir tai lemia šio spiečiaus pavadinimo „Proto Valdovai“ pritaikymą, nes individualizuota patirtis yra asmenybės pagrindas.

Čia bus matyti, kad įvedamas naujas evoliucionuojantis principas – kad progreso stabdymas viena kryptimi įgalina jėgą tobulinti pirminį tipą, ir pakelia arba sublimuoja jį į naują aspektą. Tačiau, jei stabdymas tęstųsi per ilgai, tai priverstų jį grįžti (regresuoti) į primityvesnį tipą (tai, visgi, negali įvykti dabartinėje fazėje, nes jėgų sintezė šiuose lygmenyse yra tobula, bet tik paminima, kad būtų matomas atitikmuo). Naujo sustabdytos jėgos aspekto išvystymo procesas vadinamas „sublimacija“.

Grįžimo į paprastesnį evoliucijos tipą procesas vadinamas „degradacija“, ir yra visada žalingas, nes reakcijos gebėjimai, įgyti labiau pažengusiame lygyje, negali būti kontroliuojami ar sulaikomi primityvesnės būsenos valdančiųjų jėgų; jos išvystytų ekstremalų individualizmą, taip suardydamos jėgos sintezę lygmenyje, kuriame jos atsiduria.

Jūs, žinoma, suvoksite, kad tai yra tas pats proceso tipas, kuris išlaisvina keliaujantį atomą jo evoliucijai į aukštesnę egzistencijos būseną. Tačiau keliaujantis atomas yra užbaigęs ciklą prieš patirdamas šią patirtį, ir gali būti vadinamas „Kosmoso Vaiku“ – arba „Visatos“, priklausomai nuo atvejo – gimusiu laiku; o regresavęs, arba degradavęs atomas yra tas, kuris gimė ne laiku – neišnešiotas vaisius (abortas). Jei jis apskritai gyvena, jis gyvena kaip monstras. Tai yra tam tikrų velnių tipų kilmė.

Laimei, svarstyklės evoliucijos fazėje, kurią aptariame, yra tobulai suderintos, nes Logoso įtaka yra vienintelė įtaka visatoje. Todėl jokia tokia retrogresija negali įvykti tarp pirminių spiečių. Būtent epigenėzei pereinamojoje būsenoje mes esame skolingi už blogio kilmę visatoje.

Taigi spiečiai juda toliau; Liepsnos Valdovai palieka po savęs visų tipų galvanines įtampas, Formos Valdovai palieka po savęs atomų nuosėdas, kurios galvaninių įtampų yra suformuojamos į didelius sferinius kevalus. Taigi kiekvienas lygmuo yra dominuojamas galvaninių įtampų rinkinio, kuris išsivysto į Planetinę Esybę, ir kitų lygmenų materijos kevalų rinkinio, laikomo formoje ar kūne tos Planetinės Esybės, kas išsivysto į planetą, žinomą astrologijoje. Tačiau tebūnie pažymėta, kad kiekviena planeta, nors ji galiausiai turi visų septynių lygmenų materiją, turi Planetinę Esybę, suformuotą iš lygmens, kuriame ji yra, įtampų.

Taigi, penkto lygmens Planetinė Esybė būtų abstraktus protas; o Žemės Planetinė Esybė yra eterinis antrininkas.

Mes dabar atsekėme tris pirminius išeinančio lanko spiečius, ir jūs matysite, kaip kiekvienas neša naują faktorių iš lygmens į lygmenį.

Pirmasis spiečius – Liepsnos Valdovai – negrįžta į centrinį pasireiškimo tašką, kol neužbaigia rato, ir nenukeliauja žemyn per lygmenis ir atgal aukštyn per lygmenis, ir taip neužbaigia savo evoliucijos.

Antrasis spiečius – Formos Valdovai – grįžta į centrinį pasireiškimo tašką tik po to, kai atkartoja savo evoliuciją ir įvaldo papildomą lygmenį. Tai yra, savo pirmajame išėjime jos progresuoja per du gaublius ir grįžta. Savo antrajame išėjime – per tris gaublius ir grįžta, ir taip toliau, visada sekdamos pirmojo spiečiaus pėdsakais, su kurio evoliucija jos sinchronizuojasi, nes kai tik pirmasis spiečius pasiekia naują faktorių, Logosas jį asimiliuoja ir įeina į subjektyvią fazę, kad tai padarytų.

Tos fazės metu, kaip anksčiau minėta, visata paliekama savo pačios valiai. Pirmasis spiečius, savo gaublyje, nusistovi stereotipizuoti savo reakcijas, ir būtent to organizuoto gaublio įtaka šiaip neorganizuotoje visatoje suardo antrojo spiečiaus kevalus ankstesniame gaublyje, ir taip pasiunčia juos atgal į centrinį pasireiškimo tašką.

Lygiai taip pat trečiojo spiečiaus progresas yra sinchronizuotas, nes jos turi laukti, kol antrasis spiečius pasitrauks iš planetos, prieš galėdamos į ją pajudėti. Pirmojo spiečiaus evoliucija yra lėčiausia, nes tai joms yra visiškai originalus darbas. Antrasis spiečius užtrunka daug laiko savo evoliucijoje, nes jos nuolat atkartoja, surenka ir įdirba naują skirtingų lygmenų materiją, ir todėl pakankamai gerai sinchronizuojasi su pirmojo spiečiaus progresu. Tačiau trečiasis spiečius turi daug evoliucinio darbo jau atlikto už jį, ir todėl turi laukti ilgiau nei laikas, reikalingas pakartojimui. Todėl jis save tobulina (elaboruoja).

Tobulinimas reiškia diferenciaciją, o diferenciacija reiškia asmenybę.

XVI SKYRIUS
LIEPSNOS, FORMOS IR PROTO VALDOVŲ ĮTAKOS

Atsekus Liepsnos Valdovų evoliuciją iki septinto gaublio, kurį jie suformuoja pirmajame lygmenyje, dabar atseksime jų grįžimo į centrą kelią.

Bus pastebėta, kad savo prigimtimi jie sukūrė tas magnetinių įtampų sistemas, kurios sudaro gaublių karkasą ir vėliau yra ištobulinamos į Planetines Esybes. Savo grįžimo kelionėje jie juda atgal per gaublių liniją, kuria atėjo. Tačiau yra skirtumas: užuot statęsi sau formą lygmens materijoje, jie randa formą jau pastatytą, bet taip pat randa ją apgyvendintą sekančio Dieviškųjų Kibirkščių spiečiaus, kuris ten patiria evoliuciją.

Taigi šeštajame gaublyje gyvenami du gyvenimų rinkiniai – antrasis spiečius išeinančiame lanke ir pirmasis spiečius grįžtančiame lanke.

Pirmasis spiečius, įeidamas į jau paruoštą grupinį protą, turi objektyvią sąmonę.

Antrasis spiečius, užsiėmęs grupinio proto statymu, turi tik subjektyvią sąmonę. Todėl Kibirkštys nesuvokia savo kompanionų iš pirmojo spiečiaus, kurie taip pat apgyvendina šį gaublį, nors jos gyvena jų įtakoje. Ši įtaka to lygmens materijos kevalams, susiformavusiems aplink Dieviškąsias Kibirkštis, suteikia to paties tipo vibraciją, kokia vibruoja patys pirmojo spiečiaus sėkliniai atomai. Tai yra gerai žinomas reiškinys, kai ciklinio ritmo smūgiavimas (impaktacija) sukelia vibraciją (indukciją).

Kai pasiekiama ši būklė, antrasis spiečius, gebėdamas vibruoti tuo pačiu ritmu kaip ir pirmasis, tampa sąmoningas apie pirmojo narius – ne per tiesioginį suvokimą, bet per suvokimą pokyčių išoriniame kevale, kuriuos sukėlė pirmojo buvimas. Tačiau tai neįvyksta iki evoliucijos periodo pabaigos, po kurio abu spiečiai palieka tą planetą – antrasis juda į septintąjį gaublį, o pirmasis grįžta į penktąjį.

Be įtakos, kurią jie daro savo bendrakeleiviams gaublyje, pirmasis spiečius turi tam tikrą evoliuciją, kurią turi patirti savo paties sąskaita. Savo išeinančioje kelionėje jie surinko sau kiekvieno lygmens kevalus, kurių nenumetė, bet išsinešė su savimi. Ir grįžimo kelionėje kiekvienas kevalas sudaro priemonę reakcijai į lygmens, kuriame jie atsiduria, materiją. Būdami pajėgūs tiek veiksmui, tiek atoveiksmiui, šie formuoja pasireiškimo nešėjus (laikmenas) ir suvokimo priemones.

Taigi viduje esanti Kibirkštis geba veikti ir reaguoti į kiekvieno lygmens, kuriame ji atsiduria, materiją, ir nors ji vykdo savo evoliuciją to lygmens gaublio traukos sferoje, ji vis dėlto gali išplėsti savo veiklą tam tikru atstumu už to gaublio įtakos sferos. Tai yra punktas, kurio reikšmė bus matoma vėliau.

Kiekviename gaublyje grįžimo kelionėje pirmojo spiečiaus Kibirkštys daro savo įtaką kevalams, kurie yra buriami aplink bet kurio spiečiaus, kurį jos ten sutinka, Kibirkštis. Šeštajame gaublyje jos sutinka antrąjį spiečių: kai jos pačios išvyksta į penktąjį gaublį, trečiasis spiečius pajuda į šeštąjį gaublį, ir taip toliau. Tai lemia, kad pirmasis ir trečiasis spiečiai tiesiog prasilenkia vienas su kitu. Todėl trečiasis spiečius pasižymi šiuo ypatumu – jis niekada nesutinka Liepsnos Valdovų: jis niekada nesusiduria su evoliucija, aukštesne už savo paties, ir todėl jo vyraujanti įtaka yra Logoso Atvaizdo ir jo paties „epigenėzės“ produkcijos įtaka. Štai kodėl „Protas“ turi tiek daug laisvės, palyginus su „Forma“ ar „Jėga“.

Bus matyti, kadangi kiekvienas spiečius, išskyrus trečiąjį, sutinka Liepsnos Valdovus skirtingoje planetoje, vis kitoks kevalas yra paveikiamas tų Valdovų. Tai paaiškina skirtumus nešėjų organizacijoje skirtingose „Gyvybės Bangose“. Tai punktas, glaudžiai susijęs su praktine magija, nes koks kūnas bebūtų gavęs Liepsnos Valdovų įspaudą, tas kūnas bus naudojamas dirbant su Gamtos Jėgomis.

Formos Valdovai, lygiai taip pat, vystydamiesi gaublyje, daro panašią įtaką savo bendrakeleiviams ten, bet būdami ypatingai ir intymiai susiję su to gaublio materija, jų tarpusavio reakcija su jaunesniojo spiečiaus Kibirkščių kevalais yra ypač intymi.

Tačiau kai Proto Valdovai pereina nadyrą ir pradeda grįžti aukštyn per gaublius, evoliucijos sąlygos labai komplikuojasi, nes jų Dieviškųjų Kibirkščių individualaus veikimo laisvė buvo milžiniškai išvystyta per eilę „epigenėzės“ periodų, ir savo reakcijų įvairove jie sukuria vystymosi įvairovę spiečiuose, su kuriais kontaktuoja.

Mes atsekėme pirmųjų trijų Gyvybės Spiečių progresą iki pat pirmojo lygmens. Dabar atseksime jų grįžimo aukštyn per lygmenis būdą.

Bus prisiminta, kad Liepsnos Valdovai užbaigia pilną ciklą prieš grįždami į dieviškosios įtakos sferą, iš kurios išėjo.

Formos Valdovai evoliucionavo palaipsniui ilgėjančių kelionių serijos pagalba. Pirmojoje kelionėje jie nukeliavo iki šeštojo lygmens ir vėl grįžo į dieviškosios įtakos sferą. Antrojoje kelionėje jie nukeliavo per du gaublius iki penktojo lygmens, ir taip toliau žemyn per lygmenis, kol šeštojoje kelionėje jie pasiekė pirmąjį lygmenį. Taip bus suvokta, kad savo galutinėje išeinančioje kelionėje jie savyje jau turi visų lygmenų reakcijos gebėjimus ir neturi nieko daugiau įgyti tuo atžvilgiu. Tačiau jie turi išmokti grįžimo kelionės pamokas, kurios bus aptartos savo vietoje.

Proto Valdovų evoliucija primena Liepsnos Valdovų evoliuciją tuo, kad tai yra nenutrūkstama kelionė, bet kiekvienos pauzės metu, kol jie laukia savo eilės judėti toliau, jie padaro originalius papildymus savo reakcinio komplekso faktorių sumai.

Bus pastebėta, kad nuo to laiko, kai pirmasis spiečius išvyksta į savo namų kelionę, du evoliucijos tipai visada progresuos gaublyje tuo pačiu metu, ir vyresnioji evoliucija giliai veiks tą jaunesniosios evoliucijos aspektą, kuris atitinka jos pačios prigimtį. Tai yra proceso, žinomo kaip iniciacija, prototipas.

Šie dalykai negali būti detaliai nagrinėjami, kol nebus apsvarstyti kiti temos aspektai. Tuomet prie jų bus sugrįžta. Bus prisiminta, kad kiekviename lygmenyje Dieviškosios Kibirkštys įgijo naują reakcijos būdą. Jos mokėsi apie lygmenį, bet buvo apribotos to lygmens sąlygų. Grįžimo lanke jos nesiekia prasiskverbti į ir įvaldyti naujo lygmens sąlygas kaip evoliucijos priemonę, bet siekia pasitraukti iš lygmens ir taip išsilaisvinti iš jo apribojimų, tuo pačiu metu išlaikant reakcijos gebėjimus, kuriuos ten išmoko. Ši laisvė gali būti gauta tik po to, kai spiečiaus grupinė dvasia pasiekia pilną to lygmens reakcijų sintezę.

Sintezė yra tokia pilna, kad reakcijos, būdamos abipusiškai kompensuojančios, tampa automatinės ir nereikalauja jokio individualaus kompensavimo. Įpratimas paverčia jas pasąmoninėmis, ir Kibirkščių sąmonė, būdama nukreipta į aukštesnio lygmens reakcijas, funkcionuoja pagal to lygmens tipą, o jų reakcijos yra tokios, kad žemesnio lygmens atomai nebegali prie jų prisiderinti ir todėl yra išsklaidomi. Tokiu būdu Liepsnos Valdovai pasitraukia aukštyn per lygmenis.

Formos Valdovai progresuoja kitokiu evoliucijos tipu. Kiekvieną pamoką, kurią išmoksta, jie perduoda Logoso Sąmonei prieš judėdami toliau, ir jie laukia Logoso Atvaizdo smūgio, kuris yra evoliucinis impulsas, pasiunčiantis juos į kitą kelionę. Kai jie nukeliauja iki tolimiausio lygmens ir grįžta šeštąjį kartą, jie yra perdavę savo galutinę žinią Logoso Sąmonei; ir septintoji kelionė, kuri, kiek tai liečia juos, yra pakartojimas, negali pridėti nieko naujo Logoso Sąmonei. Tačiau jų funkcija kiekviename gaublyje yra įnešti indėlį į formavimo jėgas pasireiškusioje visatoje. Jų esminis reakcijos tipas yra formų stereotipizavimas, ir jie giliai veikia atomus, kurie yra įstatomi į kiekvieno gaublio Planetinės Esybės kūną.

Liepsnos Valdovai veikia evoliucionuojančias Gyvybės Kibirkštis kiekviename gaublyje, kuriame jie yra. Formos Valdovai palieka jas nepaliestas, bet veikia patį gaublį. Jei taip nebūtų, šis formos stereotipizavimas Planetinių Esybių nešėjuose (laikmenose) užkirstų kelią Dieviškųjų Kibirkščių evoliucijai. Kaip yra dabar, formos stereotipizavimas Planetinių Esybių nešėjuose nulėmė jose patį primityviausią pasireiškimo nešėjo tipą – sferą – neorganinę materijos sekreciją aplink traukos branduolį. Būtent Proto Valdovai daro vyraujančią įtaką spiečiams, su kuriais kontaktuoja kiekviename lygmenyje, nes dėl to fakto, kad jie pasiekė individualizaciją, jie geba veikti individualias Kibirkštis ir nėra priversti tiesiog veikti grupinį protą per bendrą atmosferą.

XVII SKYRIUS
PROTO VALDOVAI KAIP INICIATORIAI

Tai yra visų vibruojančių objektų ypatybė, kad jie linkę suderinti su savo vibracijomis visus objektus, turinčius lėtesnį ritmą nei jie patys, šioje veikloje būdami apriboti tik taip paveikto objekto vibraciniu pajėgumu. Tuo tarpu kai Liepsnos Valdovų galia pakelti vibracines veiklas buvo apribota bendra grupinės reakcijos suma, Proto Valdovai, jei atskiros jaunesniosios Kibirkštys parodo specialius reakcijos gebėjimus, gali jas pakelti individualiai. Taip išvystytos Kibirkštys daro gilią įtaką Gyvybės Spiečiui, kurio dalį jos sudaro, nes jos yra iniciatai.

Išeinančiame evoliucijos lanke iniciacija atliekama per kontaktą su spiečiaus gyvybe grįžtančiame lanke.

Taigi iniciacija išeinančiame lanke įgalina iniciatą kirsti evoliucijos lanką ir įgyti reakcijos gebėjimus per simpatinę indukciją, užuot naudojus ilgą patirties procesą. Tačiau iniciacija grįžtančiame lanke yra kitoks procesas, kuris bus apsvarstytas tinkamu metu.

Iniciatų funkcija išeinančiame lanke yra įgalinti savo spiečius greičiau prisitaikyti prie naujai pasiekto lygmens sąlygų, nes jie yra įgiję tam tikrą koncepciją apie šių sąlygų prigimtį. Taigi iniciacija išeinančiame lanke įgalina iniciatą greičiau pasinerti į materiją.

Apsvarstykime dabar pirmojo spiečiaus sąlygas, kai jis vėl grįžta į dieviškosios įtakos sferą.

Jis išėjo kaip Kibirkščių debesis. Jis grįžta kaip organizuotas magnetinių, kapiliarinių, išcentrinių, įcentrinių ir sūkurinių įtampų rinkinis su masės momentu.

Tuomet Logosas susiduria su organizacija, kuri savo įtaka priartėja prie Jo paties. Kokias reakcijas Logosas dabar beprimestų Savo visatai, jos galėtų susidurti su organizuota pirmojo spiečiaus opozicija. Tačiau Logosas dirba ne opozicijoje tam, ką Pats sukūrė, bet veikia kaip sintezatorius tarp Kosmoso, kurio yra veikiamas, ir organizacijos, kuri dabar sudaro sąlygojančią įtaką Jo visatoje. Jam suvokiant šią organizaciją, Jo sąmonėje iškyla atitinkamas atvaizdas, ir Didžioji Esybė taip tampa sąlygojama Savo visatos sąlygų, ir todėl visos Kosminės įtakos yra transmutuojamos veikiant tam sąlygojimui prieš joms būnant perduotoms visatai.

Logosas dabar įgijo tuos pačius reakcijos gebėjimus, kontempliuodamas išsivysčiusį spiečių, kokius spiečius įgijo per lygmenų patirtį. Todėl Didžioji Esybė ir Jos pasireiškimas vibruoja sinchroniškai ir yra viena; ir po kompensuojančio veiksmo bei atoveiksmio periodo jie išvysto ritmą. Logoso vibracijos išplečiamos į spiečiaus Grupinę Dvasią, ir spiečiaus Grupinė Dvasia absorbuojama į Didžiosios Esybės sąmonę. Tačiau individualizuotos Kibirkštys išlaiko savo individualumą, bet jų Grupinė Dvasia nebėra atskira esybė, nes Didžiosios Esybės sąmonė tapo viena su ja, ir todėl ji yra viena su Logoso sąmone, tad spiečiaus Viršsielė yra pats Logosas. Tai yra Gyvybės Spiečiaus evoliucijos tikslas – Grupinės Dvasios asimiliacija į Logoso sąmonę, per kurią Logosas gauna evoliucijos vaisius.

Dabar gali kilti klausimas: „Kur eina Kibirkštys?“

Liepsnos Valdovų atveju, jie yra taip visiškai atitraukiami iš pasireiškusios visatos, kad nustoja būti pasireiškimo lygmenyse, bet lieka centriniame impaktacijos (smūgio) taške, palaikydami balansuojantį veiksmą ir atoveiksmį tarp pasireiškusio ir nepasireiškusio.

Kai kuriems, visgi, pavyksta užmegzti kontaktą su savo atitinkamais atomais, ir šie išeina iš Logoso evoliucijos sferos, kad patirtų keliaujančio atomo gyvenimą Kosmose. Tie, kurie taip nepasielgia, lieka kaip sąlygojančios įtakos visatoje, ir, būdami vienybe su Logoso Protu, geba vykdyti Logoso Valią. Formos, kurias jie pastatė savo evoliucijos eigoje, sudaro dalį visatos karkaso, ir kaip tokios yra stereotipizuotos. Bet kada tik Logosas trokšta atlikti kompensacinius veiksmus atsakydamas į nekoordinuotas evoliucionuojančios visatos įtampas, tai pasiekiama per Liepsnos Valdovus, taip išlaisvintus iš pasireiškimo pančių. „Ir Jis padarė Savo tarnaujančias Dvasias ugnies liepsna“, ir „ugnies liepsnos buvo Jo tarnaujančios Dvasios“. Liepsnos Valdovai yra susiję su bazinėmis gamtos jėgomis.

Formos Valdovai, lygiai taip pat, baigę savo evoliuciją, patiria panašius suderinimus, ir kai Logosas, gavęs naują koncepciją iš evoliucionuojančio spiečiaus, trokšta įspausti archetipinę koncepciją spiečiui, esančiam evoliucijos procese, šiam procesui pasitelkiami Formos Valdovai. Jų metodą panagrinėsime vėliau.

Proto Valdovai, lygiai taip pat, jiems sugrįžus, yra asimiliuojami į Dieviškąją sąmonę ir naudojami kaip tarpininkai tarp Logoso ir Jo visatos.

Dabar, tebūnie prisiminta, kad Proto Valdovai įtvirtino individualizaciją, ir jie iš esmės bendrauja kaip individai su individais, tuo tarpu kai Formos Valdovai bendrauja su Grupinėmis Sielomis.

Proto Valdovai yra mūsų dabartinės evoliucijos iniciatoriai, ir kaip tokie gaus daug dėmesio šių mokymų eigoje. Būtent jie, gebėdami reaguoti visuose pasireiškimo lygmenyse, keliauja aukštyn ir žemyn lygmenimis, atlikdami korekcijas vykdant kompensacines įtampas, kai epigenėzės gebėjimas išbalansuoja evoliuciją.

Lygmenyje, kuriame jie funkcionuoja, jie yra tiesiog jėgos centrai, todėl yra nesuvokiami to lygmens gyventojų. Tačiau, padedami to lygmens nešėjo (laikmenos), jie gali atskirti tam tikrus elementus, kad suformuotų branduolius nešėjų statybai to lygmens materijoje; iš čia „Nekalto Prasidėjimo“ („Virgin Birth“) koncepcija. Ir todėl tie, kurie žinomi kaip „Gelbėtojai“, visada vaizduojami kaip gimę agamogenezės (nelytinio dauginimosi) būdu. Jie atneša savo pačių gyvybės impulsą; nieko, išskyrus materijos priauginimą, nereikia jų pasireiškimui.

Šioje apžvalgoje mes atsekėme pasireiškusios visatos vystymąsi iki taško, kur pirminių spiečių Dieviškosios Kibirkštys grįžo pas Logosą – pasiekė sąjungą ir funkcionuoja kaip tarpininkai tarp Logoso ir Jo visatos.

Bus prisiminta, kad Logosas turi tris pirminius aspektus. Kiekvienas iš trijų pirminių spiečių buvo suprojektuotas į pasireiškimą veikiant vieno iš pirminių Logoso aspektų impulsui, ir todėl gali būti laikomas to aspekto atstovu visatai. Šie trys pirminiai pasireiškimai yra skirtingo laipsnio nei visi kiti.

Taip bus matyti, kad kiekvienas iš Pirminių Spiečių, po to, kai pasiekė vienybę su Logosu, atlieka „Kompensatoriaus“ arba „Atsvaro“ vaidmenį evoliucijos darbe, nes su epigenėzės atsiradimu ateina ir rizika vystymuisi, nedarniam su Logoso prigimtimi. Lygiai taip pat šie išsivystę spiečiai yra pasitelkiami perduoti išeinančioms Kibirkštims evoliucijos vaisius, kurie buvo pasiekti, ir taip išvengti nereikalingo reakcijų, jau stereotipizuotų visatoje, pakartojimo.

Vėlesni Gyvybės Spiečiai vystosi veikiami Logoso plius Regentų, ir kadangi, be trijų pirminių aspektų, kylančių iš Kosmoso Žiedų, Logosas taip pat reaguoja į dvylikos Kosminių Spindulių įtaką, visos vėlesnės evoliucijos charakterizuojamos įtakos tų Spindulių, kurie vyravo tuo metu, kai jos, vėlesnieji spiečiai, gavo Logoso impulsą.

Kadangi šie Kosminiai impulsai Logoso yra priimami per Zodiako iniciacijas, taip išsivysčiusios spiečių Grupinės Dvasios yra žinomos kaip „Spindulio Pavyzdžiai“ (Ray Exemplars). Jos yra glaudžiai susijusios su tipais evoliucionuojančiose Kibirkštyse.

Mes dabar baigėme Logoso ir Jo Regentų, kurie sąlygoja visas sekančias evoliucijas, evoliucijos apžvalgą.

XVIII SKYRIUS
ĮTAKOS, VEIKIANČIOS ŽMOGAUS EVOLIUCIJĄ

Dabar mes svarstome įtakas, kuriose vyksta žmogaus evoliucija.

1. Logoso Įtakos.
   (a) Kosminės įtakos, veikiančios Logosą – Žiedai, Spinduliai, reprezentuojami Zodiako, ir kitos Didžiosios Esybės.
   (b) Logoso Sąmonės modifikacijos, sukeltos reakcijų į pasireiškusios visatos evoliuciją.
2. Pasireiškusios Visatos Įtakos.
   (a) Lygmenų sąlygos.
   (b) Spindulio Pavyzdžių įtakos.
   (c) Planetinių Esybių įtakos.
   (d) Kitų evoliucijų, besidalinančių ta pačia planeta, įtakos.
3. Pasireiškusios Visatos Faktoriai.

Šie faktoriai yra stereotipizuoti reakcijų tipai, kurie visada veikia tinkamomis progomis. Būdami sukurti ankstesnių evoliucijų, jie sudaro kiekvienos vėlesnės evoliucijos paveldą ir yra įgimti gebėjimai. Jų yra labai daug. Mes išvardinsime keletą pagrindinių:

1. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis – lygus ir priešingas.
2. Jėgos aspektų, arba poliariškumo, dėsnis.
3. Impaktacijos (smūgio), arba veiksmo perdavimo iš vieno lygmens į kitą, dėsnis.
4. Centro traukos dėsnis.
5. Išorinės erdvės traukos dėsnis.
6. Apribojimo dėsnis.
7. Septynių Mirčių dėsnis.

Veikiant šiems faktoriams, iš kurių minėtieji yra vieni pagrindinių, evoliucija vyksta, ir ji gali būti redukuota į šių faktorių terminus.

Logoso įtaka, vyraujanti tuo metu, kai vystoma nauja fazė, nulemia gyvybės arba išsivysčiusio nešėjo (laikmenos) tipą.

Kosminės Įtakos

Jūs esate pripratę prie astrologijos koncepcijų, kurios apibūdina planetines įtakas, veikiančias Asmenybę. Mūsų diskusijos objektas yra Kosminės įtakos, veikiančios Individualybę, kas gali būti vadinama siderine (žvaigždine) astrologija, skiriant ją nuo planetarinės astrologijos.

Visata evoliucionuoja pavaldi sąlygojančiai Logoso sąmonės įtakai, o Logoso sąmonė savo ruožtu patiria Kosminių Potvynių įtakas. Todėl visata yra netiesiogiai modifikuojama Kosminių Potvynių veikimo.

Kosminiai Potvyniai susideda iš Žiedų pozityvių ir negatyvių fazių įtakų. Šios fazės veikia Kosmosą kaip visumą, todėl dvylika Kosminių Spindulių ir septyni Kosminiai Lygmenys funkcionuoja pakaitomis dominuojant jų pozityviems ir negatyviems aspektams. Tai reiškia, kad kai dominuoja pozityvi fazė, veiksmo jėgos – sakykime, viršūnė – gali būti įsivaizduojamos esančios centre. Kai dominuoja negatyvi, viršūnė yra apskritime.

Taigi pozityvioje fazėje grandinė susidėtų iš įtekėjimo ir išėjimo; negatyvioje fazėje – iš išėjimo ir įtekėjimo. Todėl Spindulio veikimas labai skiriasi priklausomai nuo to, ar jis patiriamas veikiant pozityviai ar negatyviai Žiedų fazei, tad Didžioji Esybė gali būti įsivaizduojama kaip skriejanti aplink Kosmosą Savo orbita ir gaunanti Spindulių įtaką, kai Ji praeina per jų zonas, bet gaunanti ją pakaitomis per jų pozityvius ir negatyvius aspektus.

Visatoje vykstanti evoliucija bus atitinkamai modifikuota priklausomai nuo to, ar ta evoliucija vyksta tada, kai Logosas patiria pozityvią ar negatyvią Kosminę įtaką.

Šių įtakų apskaičiavimas sudaro siderinę astrologiją. Tai astrologija, kuri susijusi su Grupinių Sielų ir Planetinių Esybių gyvenimais ir likimais. Ji liečia pačių dangaus kūnų gimimus. Šio skaičiavimo pagrindas yra lygiadienių precesija.

Lygiadieniai ir Kosminių Spindulių fazės koreliuoja, ir vienai Žiedo fazei tenka keturios fazės. Tuo pagrindu galite apskaičiuoti siderines įtakas, veikiančias evoliuciją. Tačiau atsiminkite tai, kad šios įtakos neveikia žmogaus gyvenimo tiesiogiai, bet veikia Planetines Esybes, kurios, savo ruožtu, veikia mentalinę ir „karminę“ atmosferą, kurioje siela reaguoja; o pačios Planetinės Esybės yra modifikuojamos pėdsakų erdvėje, kuriuos aplink jas apibrėžia bet kurio gyvybės spiečiaus, progresuojančio per jų sferą, grupinės sielos evoliucija: taigi, nors Logoso įtakos yra nekintamos, perdavimo eigoje atsiranda modifikacijos.

Taigi senovės astrologija, nors fundamentaliai teisinga, nėra griežtai tiksli šiomis dienomis. Reikia atsižvelgti į evoliucijos sukeltus pokyčius. Todėl tie aspektai, kurie primityviais laikais galėjo būti interpretuojami kaip karas ir kraujo praliejimas, dabartiniu metu gali būti interpretuojami kaip idėjų Konfliktas.

Siderinė astrologija visada turėtų būti skaičiuojama santykyje su rase prieš sudarant bet kokį tos rasės individo horoskopą. Grupiniai protai ir grupinės sielos yra pavaldžios siderinei astrologijai; individai – planetarinei astrologijai plius siderinei astrologijai.

Apskaičiuokite lygiadienių pozicijas. Iš to galite apskaičiuoti Žiedo įtaką. Tai leis jums žinoti, ar Dangaus Namai yra savo pozityviame, ar negatyviame aspekte, ir tai pasakys jums, koks Logoso aspektas funkcionuoja. Koks aspektas bebūtų taip energizuotas, jis stimuliuos atitinkamus aspektus visame pasireiškime.

Griovimo ir statymo aspektai priklauso nuo Kosminių Žiedų (Kings – tekste tikriausiai klaida, turėtų būti „Rings”, pagal kontekstą, tačiau verčiama kaip yra arba pataisoma pagal prasmę, čia paliekama „Žiedų” pagal kontekstą arba pažodžiui „Karalių” jei manoma, kad tai esybės. Visgi kontekstas apie „Rings” (Žiedus), tad tikėtina spaudos klaida originale. Verčiama pagal kontekstą: Kosminių Žiedų/Ciklų), o specifinė destrukcijos ar konstrukcijos forma priklauso nuo Kosminio Spindulio. Tos pirminės sąlygos guli po visomis kitomis ir dažnai paneigia geriausiai atliktus skaičiavimus.

Be šių reguliarių ir apskaičiuojamų Kosmoso įtakų, yra nereguliarios įtakos, sukeltos kitų Didžiųjų Esybių praėjimo kituose Kosmoso lygmenyse, kaip anksčiau minėta. Detales šia tema rasite ankstesniame skyriuje.

Nėra metodo, kurį jūs pajėgtumėte suvokti, kuriuo tokios įtakos galėtų būti redukuotos į apskaičiuojamą sistemą, bet jos koreliuoja su kometų priartėjimu. Todėl kai kurios yra jums žinomos, nes kai kurių kometų orbitos buvo apskaičiuotos.

Kai kurios vis dar nežinomos žmogaus minčiai, bet duoda pakankamą žinią apie savo priartėjimą per trikdžius, sukeliamus kituose dangaus kūnuose.

Kometų astrologija buvo mažai išdirbta ir būtų verta dėmesio. Geriausias skaičiavimo metodas yra per spektroskopinį kometos įrašą. Tai leis dedukuoti jos cheminę sudėtį, ir elementų proporcijos suteiks būtiną raktą į jos prigimtį, ypač metalų proporcija, kuri, susieta su atitinkamais atitikmenimis, pateiks raktą į gėrio ir blogio problemą, Pažinimo Medžio vaisių.

Taip galima pamatyti, kurio aspekto ta jėga yra atrama ar stulpas, nes tai, ką ji remia, turės suintensyvintą veiklą, taigi tai, kas, kaip tikimasi, turėtų būti negatyvi fazė, gali netikėtai tapti pozityvi.

Siderinės astrologijos skaičiavimo pagrindas, taigi, yra lygiadieniai, veikiami nereguliarių kitų Didžiųjų Esybių modifikacijų.

Kometos, galima sakyti, yra atomų agregatai, sutraukti kartu per elektrinį trikdį, sukeltą Esybių įtakos subtilesniuose lygmenyse. Šios Esybės yra didžios kosminės būtybės, kurios savo kompozicijoje neturi septinto Kosminio lygmens materijos ir todėl negali suformuoti visatos, kuri būtų suvokiama fiziniais Saulės evoliucijos pirmojo lygmens pojūčiais.

Kometos negeneruoja grupinės sielos, kuri galėtų evoliucionuoti. Jos yra „Sideriniai Idiotai“. Dirbtiniai Elementalai yra jų sielos, ir jos – tam tikros iš jų – užsiima Kosminiu valymu. Joms siunčiami tie reti evoliucijos vienetai, kurie, per nuolatinį piktnaudžiavimą epigenėze, paskyrė save destrukcijai. Kometa savo orbitoje nuneša tokias sielas į tolimiausias Kosmoso ribas, kur nėra įtakų, į kurias jos galėtų reaguoti, ir Kosminiai atomų atvaizdai, kurie sudaro jų sudedamąsias dalis, nustoja būti atspindimi.

Tai yra „Nežinoma Mirtis“. Tokie vienetai nustoja egzistuoti – visiškai – ir nėra jokios reinkarnacijos ar naujos pradžios. Net jų karma yra suardoma ir nepaliečia Grupinės Dvasios. Apie tokius sakoma, kad jie iškeitė savo planetą į kometą. Jie pasirenka keliauti toli ir greitai, bet jie nukeliauja per toli ir per greitai savo sanglaudos jėgoms, ir kometa, į kurią jie įsikinkė, kai vėl grįžta į mūsų saulės sistemos sferą, randama be jų.

Saulės evoliucijos, kylančios iš Saulės Logoso, apytiksliai sinchronizuojasi su Kosmoso Žiedų įtakomis. Tai reiškia, kad esant pozityvioms Kosminėms įtakoms Logosas duos stimulą, kuris pasiunčia naują spiečių į jo kelionę, bet tos kelionės ilgis ir greitis nuo tada nesinchronizuojasi su niekuo kitu, nes yra tiek daug priešingai veikiančių įtakų, tačiau jis turės pereiti per nadyrą tuo metu, kai keičiasi Kosminiai Potvyniai. Bet jis gali turėti vieną ar daug Kosminių fazių savo išeinančiame lanke. Fazės pasikeitimas visada paspartins evoliucinę krizę, bet kai evoliucija artėja prie savo vystymosi gebėjimų ribos, ji nerizikuos peržengti „mirties taško“ (dead-centre), kol neįvyks Kosminis Potvynio posūkis, bet vykdys epigenėzę ir lauks savo laiko.

Tos būtybės, kurios bando atlikti nadyro perėjimo užduotį esant nepalankioms įtakoms ir nesugeba atlikti perėjimo, grįžta (regresuoja) pirminiu keliu, kai vėliau ateina Kosminis Potvynis, ir tampa demonais bei velniais. Iš čia „Kairiosios Rankos Kelio“ atskyrimas.

Kairiosios rankos kelias gali būti pasiektas dviem būdais – per sąmoningą lanko kirtimą iš dešinės į kairę po to, kai nadyras buvo praeitas, arba per retroversiją (grįžimą atgal) prieš praeinant nadyrą.

Iš to pamatysite, kad būtina stebėti Kosminius Potvynius, kai imamasi bet kokio regeneracinio darbo, susijusio su dvasiniu žmonijos vedimu.

Didysis konstruktyvus devynioliktojo amžiaus periodas suteikė vertingą starto pagrindą daugeliui dvasinių impulsų. Pirmasis dvidešimtojo amžiaus ketvirtis buvo destrukcijos fazė.

XIX SKYRIUS
LOGOSO SANTYKIS SU PASIREIŠKUSIA VISATA

Iš ankstesnių skyrių studijų bus suvokta, kad Logosas yra pasąmoningai susijęs su Kosmosu ir sąmoningai su visata. Taip pat atsimenant, kad Logosą veikia pozityvios ir negatyvios Kosminės fazės, suprasite, jog esant negatyviai įtakai, Jo sąmonė links į subjektyvumą, todėl Logoso sąmonėje vyraus Kosminės įtakos. Tuo pačiu metu Logoso įtakos bus didele dalimi atitrauktos iš pasireiškusios visatos, kuri bus palikta jėgų, kurias ji pati sukūrė savo evoliucijos eigoje, kontrolei.

Šie periodai vadinami „Dievo Dienomis ir Naktimis“. Tačiau tebūnie pažymėta, kad yra „Didžiosios“ ir „Mažosios“ Naktys ir Dienos.

Logoso santykį su Jo visata geriausiai suprasite prisiminę, kad evoliucijos fazė Logosui yra tas pats, kas žmogui inkarnacija.

Evoliucinio gyvybės spiečiaus išsiuntimas ir sugrįžimas suteikia Logoso Sąmonei tokį patį patirčių derlių, kokį žmogaus Individualybė gauna iš Asmenybės inkarnacijos.

Pats Logosas atitinka Dieviškąją Kibirkštį.
Visata, savo Grupinės Sielos aspektu, atitinka Individualybę.
Evoliucinis spiečius atitinka Asmenybę.

Turėdami omenyje šiuos atitikmenis, galėsite interpretuoti Logosą žmogaus šviesoje, o žmogų – Logoso šviesoje.

Visatos formavimasis, vystymasis ir devoliucija atitinka evoliucinį Logoso ciklą, tad Logosas vystosi per seriją įsikūnijančių impulsų, kurie yra evoliucinės gyvybės bangos arba spiečiai.

Kiekviena sekanti evoliucijos banga prasiskverbia giliau į visatos „formos“ aspektą; paverčia jos organizaciją sudėtingesne; pastūmėja ją dar vienu etapu tolyn vystant tą tobulą jėgų pusiausvyrą, kurią ji siekia pasiekti kaip visuma, ir kai visa pasireiškusi visata reaguoja kaip visuma, ji yra visiškai savimonė. Kai tik įsitvirtina savimonė, tampa įmanoma objektyvi sąmonė. Tuomet visata tampa sąmoninga Logoso atžvilgiu, ir tarp Logoso bei visatos užmezgama abipusė sąmonė.

Tuomet mes turime, pirma, savimonį Logosą. Antra, kad Logosas galėtų sukurti objektyvią sąmonę, reikalingas objektas, kurį Jis galėtų suvokti. Todėl Logosas suprojektuoja Savo koncepciją apie Save ir tampa jos sąmoningas.

Koncepcija, savo ruožtu, išvysto savimonę per sekančias evoliucijos fazes. Logosas suvokia šiuos pokyčius jiems vykstant ir yra modifikuojamas šio žinojimo.

Galiausiai visata, pasiekusi pilną savimonę, tampa objektyviai sąmoninga ir suvokia Logosą. Tačiau kadangi Logoso sąmonė vystėsi žingsnis po žingsnio su visuotine sąmone, jos yra identiškos, vienintelis skirtumas tas, kad Logosas turi Kosminių Sąlygų foną, o visuotinė sąmonė turi žemiškų (mundane) sąlygų foną.

Tuomet Logosas absorbuoja į Save visuotinę sąmonę, nes Kosminės jėgos savo trauka nugali žemiškų jėgų sanglaudą.

Visos šios organizuotų reakcijų sistemos, kurios laikė kartu pasireiškusios visatos atomus, todėl yra atitraukiamos iš pasireiškusios visatos lygmenų į Kosminę egzistencijos būseną, ir atomai, iš kurių buvo sudaryta pasireiškusi visata, grįžta į savo pirminę tangentinio judėjimo būklę, nekoordinuojami jokios aukštesnės jėgos. Tai yra Mažasis Chaosas, ir išraiškingai vadinamas „Senąja Naktimi“ arba „Amžių Naktimi“.

Taigi bus matyti, kad evoliucijos tikslas yra sąmonės, kuri gali susijungti su Logoso sąmone, išvystymas ir perėjimas iš atspindėtos arba suprojektuotos egzistencijos fazės – fenomenalios egzistencijos – į realios, tikrosios arba noumenalios egzistencijos fazę Kosminėje būsenoje. Tai gali būti pasiekta tik tada, kai visa pasireiškusi visata yra tobulai susintezuota. Tai reprezentuoja „Pralają“ arba „Dievo Naktį“.

Tačiau mažesnė „Naktis“ įvyksta užbaigus kiekvieną evoliucijos fazę tuo metu, kai Logosas medituoja apie koncepcijas, pateiktas Jam kaip tos evoliucijos vaisiai, tuo modifikuodamas Savo paties sąmonę. Ir kiekvienas sekantis Dieviškųjų Kibirkščių spiečius gauna modifikuotos Logoso sąmonės įspaudą, kaip paaiškinta anksčiau, ir todėl pradeda savo evoliuciją su jau išvystytu sudėtingu gebėjimu reaguoti.

Kiekvieno lygmens materija, panaudota tam tikro tipo formų statybai, išlaiko to tipo gebėjimą reaguoti po to, kai formos yra išardomos, ir todėl kiekvieną kartą, kai yra pašaukiama pakartoti procesą, ji vis lengviau susirenka į panašias formas, kol galiausiai ji išlaiko šias formas savo pačios organizuotų jėgų dėka. Dėl to vėlesnės gyvybės bangos yra priverstos prisiimti šias formas ir yra jų sąlygojamos. Tai yra retrogradiška, nes kiekviena gyvybės banga, atlikusi epigenėzę, yra labiau ištobulinta nei jos pirmtakė, ir todėl negali įeiti į tą patį modelį be deformacijos.

Tuomet reikia suprasti, kad kiekvienas gyvybės spiečiaus vienetas savo prigimtyje turi įgimtus Kosmoso gebėjimus reaguoti jo paprastume, ir visų ankstesnių gyvybės spiečių gebėjimus reaguoti jų sudėtingume. Todėl, nors fundamentaliai jis turi tobulą principo paprastumą, jis turi begalinį gebėjimo reaguoti sudėtingumą.

Kosminiai principai yra žinomi ir pastovūs. Jiems kiekviena žmogaus siela yra paklusni kaip fundamentaliems savo prigimties dėsniams. Tačiau epigenėzės reakcijos negali būti apskaičiuotos individų atžvilgiu dėl jų sudėtingumo ir galimų modifikuojančių faktorių skaičiaus. Jos gali būti apskaičiuotos tik evoliucijų atžvilgiu, nes skaičius duoda vidurkį.

Štai kodėl epigenėzė įveda elementą, žinomą kaip „laisva valia“, ir laisva valia, intervale tarp jos atsiradimo ir jos sintezės su Logosu, duoda pradžią „pozityviam“ blogiui pasireiškusioje visatoje.

XX SKYRIUS
PASIREIŠKUSIOS VISATOS ĮTAKOS

Paskutinių dviejų paskaitų mokymas buvo skirtas ekstra-universalių (už visatos ribų esančių) įtakų svarstymui. Dabar galime pereiti prie intra-universalių (visatos viduje esančių) įtakų svarstymo.

Tebūnie turima omenyje, kad ekstra-universalios įtakos yra dviejų tipų:

Pirma (a). Kosminės įtakos, kurios veikia Logosą ir į kurias Logosas reaguoja, taip patirdamas pokyčius.
(b) Šie pokyčiai atsispindi pasireiškusioje visatoje kaip Logoso įtakų variacijos ir fazės. Todėl Logoso įtakos nėra pastovios, nors ir atitinka tipą. Tai svarbus punktas, kuriuo ezoterinė teologija skiriasi nuo egzoterinės teologijos, kuri suvokia Dievą kaip nekintamą, tuo tarpu ezoterinė teologija suvokia Dievą kaip Patį evoliucionuojantį ir pavaldų mutacijai pagal dėsnį.

Antra, Logoso įtakos kinta dėl apraiškų Logoso prigimtyje, sukeltų Jo reakcijų į visatos evoliuciją. Taigi galime sakyti, kad Logoso įtakos, veikiančios pasireiškusią visatą, varijuoja šiais dviem būdais, ir su jais reikia skaitytis visuose skaičiavimuose apie įtakas, kurioms pavaldi evoliucionuojanti žmonija, ir jos gali būti apskaičiuotos:
(a) Kosminio tipo atveju – pasitelkiant lygiadienius ir kometas; ir
(b) Evoliucinės-reakcijos tipo atveju – apskaičiuojant kreivę ir studijuojant biologinės istorijos fazes.

Dabar pereisime prie sąlygų nagrinėjimo pasireiškusioje visatoje, kurių veikiamas žmogus vykdo savo evoliuciją.

Iš ankstesnių skyrių studijų bus suvokta, kad visas veiksmas ir atoveiksmis, kuris yra reguliarus, tampa ciklinis, pagal visuotinio išlinkimo dėsnį; ir kad ciklinė reakcija padaro „pėdsaką erdvėje“ ir taip tampa stereotipizuota. Todėl pasireiškusi visata bet kuriuo duotu momentu yra molekulių ir atomų rinkinio visuma, laikoma kartu „pėdsakų erdvėje“ karkaso. Kitaip tariant, organizuotos „Vienos Egzistencijos“ apraiškos yra tiesiog stereotipizuotų reakcijų rinkinys, kurių abstraktų modelį sudaro „pėdsakai erdvėje“. („Abstraktaus modelio“ idėja yra svarbi ir turėtų būti įsidėmėta.)

Šie stereotipizuotų reakcijų rinkiniai yra daugybės skirtingų tipų, ir jie gali būti atskirti pagal jų kilmės būdą. Kai kuriuos savo evoliucijos eigoje paliko Liepsnos Valdovai; kitus – Formos Valdovai; kitus – Proto Valdovai; ir kiekvienas iš šių stereotipizuotų reakcijų rinkinių sudaro Gamtos Dėsnius, valdančius tų specifinių formų ir veiklų apraiškas, kurios buvo sukurtos tos evoliucijos eigoje, ir šie sudaro skirtumus tarp vienos rūšies ir kitos. Bet kadangi kiekviena evoliucija naudojasi savo pirmtako kūriniais, pirmtako reakcijos tipai bus rasti neatskiriamai glūdintys pasekėjuose, nors analitinis protas jų išnarstyti negali. Tačiau jie visi taip pat egzistuoja kaip nepriklausomi substratai, ir būtent žinojimas apie metodus, kaip manipuliuoti šiais, kiekvienos karalystės elementiniais esencijomis, yra praktinės magijos pagrindas; ir prisiminkite, kad kiekvienas pasireiškimo tipas turi savo elementinę esenciją.

Prisiminsite, kad kiekviena pasireiškusios visatos fazė buvo pastatyta paeiliui, ir kad šios fazės sudaro vėlesnių gyvybės bangų vystymosi laukus. Iš to seka, kad kiekviena gyvybės banga, kiekvienoje savo evoliucijos fazėje, bus sąlygojama to lygmens sąlygų, kuriame ta fazė patiriama. Todėl lygmenų supratimas yra esminis norint suprasti evoliucijos ir Iniciacijos (kuri yra tiesiog kondensuota evoliucija) problemas.

Pirmojo arba fizinio lygmens dėsniai yra išdirbami pasitelkiant penkis fizinius pojūčius, kurie susiję su tuo lygmeniu, ir yra jums gerai žinomi bendriniu Gamtos Mokslo pavadinimu, nors kodėl žmogus turėtų laikyti vieną savo egzistencijos lygmenį „natūraliu“, o likusius „nenatūraliais“, yra keistas epigenėzės vaisius! Šios sąlygos, kiek tai liečia negyvąjį pasaulį, buvo gerai ir teisingai stebėtos, ir pavaldi šiems dėsniams gyvybė tęs savo evoliuciją fiziniame lygmenyje. Bet mokslinė mintis padarė klaidą tikėdama, kad šie dėsniai yra viskas, kas yra, ir ši klaida sugadino paskutinį mokslo šimtmetį. Senovės žmonės buvo išmintingesni, nors ir ne taip gerai informuoti. Tam tikros religinės filosofijos mokyklos, visgi, daro priešingą klaidą ir tiki, kad gyvybė gali išdirbti savo evoliuciją nepaisydama fizinio lygmens dėsnių. Tai taip pat yra klaida.

Lygmens jėgos yra aukščiausios savo pačių lygmenyje, valdo lygmenį žemiau, ir, kai yra kontakte su lygmeniu aukščiau, savo ruožtu yra valdomos.

Pavyzdžiui, logikos dėsniai yra aukščiausi proto sferoje. Proto vaizdiniai valdo emocijų formas, bet proto vaizdiniai patys yra valdomi dvasinių jėgų.

Kiekvienas lygmuo yra pajėgus nepriklausomam funkcionavimui arba funkcionavimui grandinėje, bet kai tik lygmenys sujungiami į grandinę, būtina, kad srovė būtų užbaigta sujungiant lanką septintajame lygmenyje, kitaip atviras lankas sukels trumpąjį jungimą į Kairiosios Rankos Kelią.

Pavyzdžiui, jei treniruotas protas išmoktų valdyti emocijų kūną, o emocijų kūnas išmoktų valdyti fizinį nešėją (kūną), jūs turėtumėte funkcionuojantį lanką, kurio viena pusė yra sąmoninga, arba negatyvi, o kita pusė pasąmoninga, arba pozityvi, ir pasąmonė visada duoda stimulą. Jei tas lankas nebus užbaigtas į grandinę susijungimu per Logoso Atvaizdą septintajame lygmenyje, įvyks trumpasis jungimas iš sąmoningo į pasąmoningą ketvirtajame arba penktajame lygmenyje, priklausomai nuo tipo; ir pasąmonė, būdama pozityvi arba stimuliatorius, perims valdymą.

Dabar, pasąmonė buvo sukurta praeityje. Todėl praeitis perims valdymą. Tas žmogus tada grįš į ankstesnę evoliucijos fazę ir bus varomas jos motyvų, nors išlaikys vėlesnės evoliucijos formos gebėjimus.

Nors šie motyvai buvo adekvatūs tos fazės paprastų gebėjimų valdymui, jie yra neadekvatūs vėlesnės fazės sudėtingų gebėjimų valdymui, ir tas žmogus tampa pavojumi evoliucijai, sugriaudamas grupinės sielos, kurios narys jis yra, pusiausvyrą, ir, kaip bus prisiminta, kadangi Esybių, išsivysčiusių ankstesnėse gyvybės bangose, funkcija yra koreguoti visatos kompensuojančių jėgų balansą, su juo susidoros Griovėjai ir jis bus redukuotas iki žemiausio bendro vardiklio. Tai yra, jo vėlesni gebėjimai bus iš jo atimti, ir jis bus paliktas tik su tais gebėjimais, kurie tinka jo impulsams. Tam tikri piktavalių, pagiežingų idiotų tipai yra sukuriami šiuo būdu.

Lygmenų doktrina negali būti suprasta be Planetinių Esybių doktrinos.

Tebūnie prisiminta, kad Planetinė Esybė buvo išvystyta su kiekvieno lygmens vystymusi, bet kadangi pati Planetinė Esybė buvo išvystyta tuo metu, kai buvo vystomas lygmuo, jos aukščiausiasis aš bus subtiliausias to lygmens materijos aspektas. Taigi subtiliausias Žemės aspektas yra eterinis. Tai formų be intelekto lygmuo.

Kiekviena Planetinė Esybė tuomet yra Archetipas to lygmens gyvybės, kuriame ji funkcionuoja, ir yra didžioji dominuojanti to lygmens įtaka. Tačiau evoliucinių potvynių eigoje materija iš žemesnių lygmenų surenkama apie tą Planetinę Esybę, taip suformuojant jai kevalus arba kūnus; bet materija iš aukštesnių lygmenų nėra taip priauginama. Šiems elementams savo prigimtyje ji priklauso nuo įtakų iš aukštesnių lygmenų, kurios veikia jos atmosferą, ir tas elementas jos atmosferoje yra tiesiogiai aprūpinamas atitinkamų aspektų gyvybėse, apgyvendinančiose jos sferą.

Taigi Planetinė Esybė yra tarsi Grupinė Siela to lygmens, kuriame ji funkcionuoja, per lygmenis žemiau jos iki tankaus fizinio, kuriuo ji buvo aprūpinta; bet elementai lygmens virš jos, kurie tarnauja jai kaip Individualybė, yra tiekiami gyvybių, evoliucionuojančių jos sferoje, ir turi Grupinio Proto tos planetos gyvybės prigimtį. Tai subtilus, bet svarbus skirtumas, nes tai reiškia, kad Planetinės Esybės Aukštesnysis Aš priklauso nuo joje gyvenančių gyvybių savo vystymuisi.

Planetinė Esybė yra didžiulis Dirbtinis Elementalas, kuriam žmonija stato Didesnįjį Aš, ir kol Planetinė Esybė nulemia visos evoliucijos ir funkcionavimo sąlygas savo sferoje, aukštesnieji aspektai nepriklauso jai, bet yra susiję su tomis Planetinėmis Esybėmis, kurios yra jos vyresniosios.

Todėl Žemės atžvilgiu žmogus, kuris norėtų pasiekti maksimalią evoliuciją jos sferoje – kuris norėtų pasiekti aukščiausią gyvūniškojo aspekto humaniškumą – turi tapti viena su Žemės ir jos subtiliojo aš – Mėnulio – jėgomis. Tačiau tik aukštesniųjų planetų įtakomis jis gali pakelti sąmonę į aukštesnius lygmenis, ir ant planetų potvynių jis turi atlikti perėjimą.

Tas, kas priima Žemę kaip savo planetą, tampa pririštas prie žemės, ir laikas jau greitai ateis, skaičiuojant Kosminiu laiku, kai dabartinė žmonijos evoliucija bus atitraukta iš Žemės lygmens, ir todėl pažengusios tos evoliucijos sielos neranda savo vystymosi bendrystėje su Žemės Siela. Elementų vaikams Žemė yra Iniciatorė, ne žmonių vaikams. Žemės ir Mėnulio Iniciacijos yra fizinės Iniciacijos ir susijusios su „nuopuoliu“ į materiją ir dauginimąsi.

Planetos gali būti priskirtos sekančiai:

Žemė – tankaus fizinio lygmeniui.
Mėnulis, jos palydovas – tam jo padaliniui, žinomam kaip eterinis.
Marsas dominuoja instinktų ir aistrų lygmenį.
Venera yra abstrakčių emocijų planeta.
Saturnas yra konkretaus proto planeta. Saturnas, tebūnie pažymėta, yra formuojanti įtaka.
Merkurijus yra abstraktaus proto planeta.
Jupiteris yra konkretaus dvasinio planeta.
Pati Saulė yra Logoso simbolis septintajame lygmenyje.

Įsivaizduokite, taigi, kiekvieną „planetą“ kaip savo lygmens Archetipą; kaip spinduliuojančią savo įtakas į tą lygmenį ir derinančią tą lygmenį prie savo vibracijų. Ir įsivaizduokite kiekvieną evoliuciją kaip vystančią atitinkamus faktorius savo prigimtyje, kai ji lankosi lygmenyje išeinančiame lanke, o grįžtančiame lanke siekiančią dominuoti tuos faktorius savyje ir taip dominuoti lygmens sąlygas, pasitelkus ryšį (rapport), taip išvystytą su jo valdančia įtaka. Dominavimas gali būti visiškai pasiektas tik užsitikrinus simpatinį Planetinės Esybės bendradarbiavimą.

Dabar, kaip buvo pasakyta, Planetinės Esybės yra didžiulės, bet bepročiai (mindless) Esybės, todėl kiekvienai yra priskirtas Vedlys; ir šie Vedliai yra iš pirmosios evoliucijos – būdami Liepsnos Valdovai; ir jie vadinami „Sferų Arkangelais“. Būtent per juos užtikrinamas lygmenų valdymas.

Šie Sferų Arkangelai turi savo Iniciatus, kurie žino „Vardų priebalsius“, ir jie rūpinasi planetų, kurioms yra priskirti, evoliucija ir regeneracija – taip, kaip Mokytojai (Meistrai) rūpinasi Žemės lygmeniu.

Spindulio Pavyzdžiai nėra Planetinės Esybės, bet reprezentuoja Zodiako įtakas iš Kosmoso saulės sistemai. Šios įtakos, taip pat, yra sukurtos kaip Dirbtiniai Elementalai, kuriems priskirti Arkangeliniai Vedliai. Bet Spinduliai, būdami senesni už Lygmenis, yra labiau išsivystę, ir vietoje to, kad būtų užgožti (overshadowed), kaip yra Planetinės Esybės, jų atveju identifikacija yra pilna. Spindulio Pavyzdžiai yra Proto Valdovai.

Kiekvieno Spindulio Pavyzdžio Elementinis aspektas yra sukuriamas evoliucijos, kuri vyksta jo įtakoje, ir Spindulio Pavyzdys galėtų būti pavadintas tos evoliucijos Grupiniu Protu. Kiekviena evoliucija sukuria Spindulio Pavyzdį ir taip, galima sakyti, sufokusuoja, stereotipizuoja ir prisijaukina tą konkretų Kosminių įtakų aspektą, per kurį ji evoliucionuoja.

Šie Spindulio Pavyzdžiai lieka funkcionuoti po to, kai Kosminis Potvynis, kuris juos pašaukė į būtį, praeina, ir taip to tipo Kosminės įtakos išlaikomos funkcionuojančios visatoje, kurią evoliucija vysto į miniatiūrinio Kosmoso formą.

Galiausiai lieka apsvarstyti kitų gyvybės formų įtakas – vėlesnių ir ankstesnių dienų evoliucijas, esančias vystymosi procese. Normaliu būdu jos viena kitos visiškai neveikia, bet, būdamos skirtingų sąmonės būsenų, nors galbūt užimdamos tą patį gaublį, neturi jokio kontakto taško; tačiau esant tam tikroms sąlygoms kontaktai gali būti užmegzti, ir šie kontaktai populiariai vadinami „psichizmu“.

Psichizmas yra dviejų tipų: (a) suvokimas to, kas yra žemiau evoliucijos požiūriu; ir (b) suvokimas to, kas yra aukščiau; ir Žemei esant nadyre, šie du matymo būdai gali būti įsivaizduojami kaip žiūrėjimas atgal išilgai Kairiosios Rankos Kelio, arba pirmyn išilgai Dešiniosios Rankos Kelio. Leidžiama žiūrėti į priekį tiek, kiek akis užmato, nes tai ves sielą į priekį, nes kur žvelgia akis, ten pasisuks kojos.

Mes niekada negalime žiūrėti atgal aukštyn lygmenimis; ir mes galime žiūrėti tik skersai lygmenų iš involiucinio į evoliucinį lanką. Taip yra, kad tos Esybės, kurios gyvena trečiajame lygmenyje ar pakelia savo sąmonę į jį, sakykime, gali patarnauti tiems savo sferoje, kurie yra tame lygmenyje išeinančiame lanke, bet tie fiziniame lygmenyje negali žiūrėti į subtilesnio lygmens involiucinį aspektą, kol neįvaldė jo evoliucinio aspekto.

Fizinio lygmens Iniciatoriai yra tie, kurie pasiekė tobulumą septintajame lygmenyje. Iniciatoriai visada funkcionuoja skersai diametro (diagramoje pamatysite to reikšmę) ir septintasis inicijuoja pirmąjį. Todėl žmogui Žemėje liepiama garbinti – ne antrojo lygmens Gamtos Jėgas, ne trečiojo Šventuosius, ne ketvirtojo Mokytojus, ne penktojo Angelus, ne šeštojo Arkangelus, ne septintojo Kristus, bet patį Logosą, Kurio Dieviškoji Kibirkštis yra tai, kuo jis gyvena.

Tarpininkaujant šioms hierarchijoms visi pakyla į Kosmoso sąmonę, bet jie niekada nesustoja ir nepasiekia galutinumo jokiame pasireiškusios visatos lygmenyje, nes pasireiškime nėra galutinumo.

Pirmasis lygmuo yra vienintelis lygmuo, kuriame suteikiama Logoso Iniciacija, bet būtent ši Logoso Iniciacija žymi perėjimą iš involiucinio į evoliucinį lanką, nes ji pažadina Dieviškąją Kibirkštį, kuri buvo gerai ir teisingai pavadinta „Dievu viduje“ ir kuri evoliucionuoja į sąjungą su „Dievu išorėje“.

Evoliuciniame lanke, eidamas aukštyn lygmenimis, žmogus nebežiūri tiesiai į Logosą, bet į savo tiesioginius hierarchinius vyresniuosius; tačiau involiuciniame lanke jis nei žiūri atgal į Logosą, nei pirmyn į materiją, bet skersai lygmens diametro į savo dievus, kurie yra išsivysčiusios Esybės, besitraukiančios iš materializacijos, ir savo pasitraukime pasiekusios lygmenį, iki kurio jis pažengė.

Todėl primityvios religijos eina politeistinėmis linijomis. Monoteizmas žymi materialumo nadyrą ir perėjimą iš involiucinio į evoliucinį lanką. Žydai, kurie pirmieji tai pasiekė, yra materialistiškiausia iš visų tautų.

Evoliuciniame lanke religijos nėra politeistinės, nes, perėjusios nadyrą, šios evoliucijos esybės pažino Vieną Dievą. Vietoj to, jos yra paklusnios hierarchijoms, nes ta Šviesa, kuri, kai pritemdyta materijos šydo, yra pakeliama, būtų nepakeliama, kai materija nebesaugo.

Todėl subtilesniuose lygmenyse, kai sąmonė išlaisvinama iš smegenų, mes niekada nesiartiname prie Kūrėjo tiesiogiai, bet visada per tuos tarpininkus, kurie perduoda ir išverčia jėgą iš lygmens į lygmenį, iš kurių mūsų evoliucijos Grupinis Protas arba Spindulio Pavyzdys yra galutinis.

Šis mokymas, kaip suprasite, apima Kaducejaus simbolizmą. Jūs matote tiesioginį kelią nuo pagrindo iki Karūnos, ir matote, kad keliai vingiuoja iš vienos lygmens pusės į kitą, kai žemyn tekantis gyvybės potvynis tampa sąmoningas aukštesniojo aspekto, gyvenančio jo lygmenyje, o aukštyn kylantis potvynis turi tapti sąmoningas ir patarnauti žemyn tekančiam.

Spindulio Pavyzdys, pirmininkaujantis kiekvienai evoliucijai, yra Proto Valdovas, ir kadangi jis yra iš trečiosios evoliucijos, jis turės ankstesnių evoliucijų aspektus savo prigimtyje. Todėl, nors trys yra pagrindinis šios evoliucijos simbolis, nes jos Kristus yra trijų aspektų, keturi yra galutinis simbolis. Trejybės aspektas yra bazinis, bet Tetragramatoninis yra užbaigimas. Tai raktas į daugelį dalykų.

Prisiminkite niekada nesiekti paaiškinti nieko pasireiškime ar už jo ribų statiniais terminais, nes viskas yra kinetiška.

XXI SKYRIUS
PIRMŲJŲ TRIJŲ SPIEČIŲ VALDOVAI IR GAMTOS DĖSNIAI

Įtakos, veikiančios planetą vienu metu, skirstomos į dvi pagrindines klases:

1. Involiucinio lanko įtakos.
2. Evoliucinio lanko įtakos.

Bus pilnų esybių iš ankstesnių evoliucijų įtakos. Tai yra trys jums jau žinomi tipai – Liepsnos, Formos ir Proto Valdovai. Jie funkcionuoja savo sferose kaip Regentai.

Liepsnos Valdovai yra gyvybės už žemiau minimų gamtos jėgų, ir jų valdytojai. Negyvosios gamtos Elementai yra jų vaikai, sukurti jų intelekto konceptualiu veiksmu, lygiai taip pat kaip Logoso Protas suprojektuoja pasireiškusią visatą. Liepsnos Valdovas sukuria funkcijos koncepciją, ir, pats evoliucionavęs už taško, kuriame jis galėtų toliau vystytis per šį funkcionavimą, pasitraukia į aukštesnį lygmenį ir suprojektuoja tos funkcijos koncepcijas, kad palaikytų funkciją.

Tos minties formos per patirtį išvysto Asmenybę, bet dar nėra pasiekusios Individualybės, todėl apie jas kalbama kaip apie „besieles“.

Pastebėsite, kad Dieviškosios Kibirkštys pirmiausia išvysto užuomazginę Individualybę ir tada Asmenybę. Tačiau „sukurtojo kūriniai“ pirmiausia išvysto Asmenybę ir tada siekia Individualybės. Todėl apie juos kalbama kaip apie „piktąsias dvasias“, „familiaries“, „demonus“ ir „džinus“ (genii). Jie nėra sąmoningai piktavaliai, bet nepajėgūs reaguoti į nieką kitą, išskyrus žemesniuosius aspektus. Kai prie jų priartėjama jų pačių lygmenyje, jų vienintelis ryšys su Dieviškumu yra per jų kūrėjo sąmonę. Todėl tie, kurie norėtų su jais bendrauti, turi ateiti su atitinkamų jų kūrėjų autoritetu, nes tada prie jų priartėjama iš jų dieviškojo aspekto, ir atspindėtas Dieviškumas juose reaguoja; kitaip prie jų priartėjama iš demoniškojo aspekto ir jie reaguoja savo žemesniuoju aspektu. Šie, dievų tarnai, palaiko koordinuotus negyvosios gamtos ritmus. Jie yra šilumos ir šviesos, gravitacijos ir visų dinaminių reakcijų valdančios jėgos.

Šios evoliucijos Valdovai („sukurtojo kūrėjai“) valdo septintajame ir šeštajame lygmenyse kaip Elementų Regentai, arba „Elementų Valdovai“, kaip kartais vadinami, ir pagal savo prigimties veikimą yra kinetinės pasireiškusios visatos sąlygos, ir pavaldus joms žmogus turi atlikti savo evoliucijos veiksmus. Šiems Valdovams žmogus turi rodyti besąlygišką paklusnumą, pagarbą jų didybei ir dėkingumą, kuris priklauso tiems, kurie, pasitelkę mintį, palaiko jo būties sąlygas.

Jų tarnams, arba minties formoms – Elementalams – jis skolingas dėkingumą, priklausantį tiems, kurie pagal savo prigimtį tarnauja, bet tarnauja be intelekto. Jei jis siektų prie jų priartėti, jis tai daro per atitinkamus savo paties eterinio antrininko aspektus, bet daro tai savo rizika, nes nors jie iš pradžių atgaivins tuos aspektus, vėliau jie juos absorbuos.

Dabar tebūnie žinoma, kad šie Elementalai evoliucionuoja aukštyn, pakopa po pakopos per Asmenybę link Individualybės, ir tuo atveju, jei žmogus užmegs kontaktą su jais, kai kurie iš jų gali pasiduoti juodosios magijos pagundai, kuria evoliucija neteisėtai pagreitinama, ir siekti pasisavinti jau išvystytą Individualybę, ir tuo užmegzti savo kontaktą su Dieviškumu.

Tokiu atveju įvyksta priešingybė paprastai apsėdimo formai – Asmenybė išstumiama ir Elementalo sąmonė užima jos vietą, ir apie tokius galima sakyti, kad jie turi žemės akmenį, ar jūros bangą, ar dangaus vėją, ar ugnies liepsną vietoje širdies, nes žmogiškos širdies jie neturi; ir dėl Elementų stiprybės jie šaukiasi Elementalo žmonijoje giliu šauksmu, ir tokie visada vargino žmogaus sūnus ir dukteris. Nes jie ateina kaip keistos ir Elementinės galios būtybės, kurios nežino pančių, rišančių žmoniją, ir jas galima pažinti iš šių dalykų – jos visada ieško savo karalystės ir sielvartauja dėl jos (nes žmonija joms yra nukryžiavimas) ir jos visada šaukia atitinkamus vyrų ir moterų aspektus, ir tuos, kurie atsiliepia, jos sunaikina, nes jos yra per stiprios jiems.

Taip pat gali atsitikti, kad tas, kuris užmezgė kontaktą su Elementalais, vietoje to, kad būtų apsėstas, gali būti suporuotas. Tada jo prigimties Elementinis aspektas bus susietas su Elementalu ir ilgėsis to nematomo mylimojo, kuris nėra žmonių giminės. Tada tokiam kyla sielvartas, nes jie trokšta troškuliu, kuris negali būti numalšintas kūne; ir norėdami susitikti su savo mylimaisiais, jie turi išeiti eterinėje formoje. Daug būtų galima pasakyti šia tema.

Tačiau jei žmogus siektų kontakto su Elementalų Valdovais, jis turi apvalyti tuos savo prigimties aspektus, kurie atitinka jų karalystę, kol jie taps tauria jų savybių esencija. Žemės stabilume jis yra stabilus. Vandens mobilume jis yra mobilus. Vėjo greityje jis yra greitas ir siekiantis. Liepsnos ryškume jis yra uolus. Tada, būdamas šių dalykų valdovas savyje, jis pats yra Elementų Valdovas mikrokosmose, ir tuo gali pretenduoti į giminystę su makrokosmoso Elementų Valdovais, ir Elementų Pasiuntiniai yra jo tarnai. Nėra kito kelio nei šis. Tie, kurie naudoja Vardus be Galios, šaukiasi savo pačių sunaikinimo.

Formos Valdovai valdo visus fizinius ir cheminius giminingumus, ir jiems taikoma viskas, kas buvo pasakyta apie ankstesnę evoliuciją; su jų pagalba mes galime prasiskverbti į atominių ir cheminių dėsnių bei daiktų santykių žinojimą, nes „Forma“ yra tik koordinuotas santykis.

Sąveika tarp Liepsnos Valdovų ir Formos Valdovų yra labai svarbi, nes Liepsnos Valdovai yra Gyvybės davėjai, o Formos Valdovai yra gailestingi Mirties davėjai. Būtent iš Formos Valdovų mes mokomės Mirties dėsnių – pabėgimo ir laisvės dėsnių.

Norėdami įvaldyti Liepsnos jėgas, mes šaukiame Formos Valdovų galias.
Norėdami įvaldyti Formos galias, mes šaukiame Proto Valdovų galias.

Formos Valdovai yra trinties Valdovai; jie įgalina jėgą funkcionuoti ją apribodami, bet trintimi jie ją išsklaido. Todėl Formos Valdovai yra Mirties Valdovai, nes jie atveda visus gyvus dalykus į pabaigą, ir visus kinetinius dalykus į sustojimą; bet jie paverčia aktualiu tai, kas buvo potencialu. Jie yra Ugdytojai. Disciplina yra jų, nors „bausmė“ priklauso Proto Valdovams.

Formos Valdovų Elementalai nulemia visų cheminių elementų, kombinacijų ir reakcijų prigimtį.

Liepsnos Valdovai yra už fizikos dėsnių. Formos Valdovai yra už chemijos dėsnių. Proto Valdovai yra už biologijos dėsnių.*
Žmonijos Valdovai bus už sociologijos dėsnių.

*Redaktoriaus pastaba: Trečiojo Spiečiaus įtakos per biologijos dėsnius nėra nagrinėjamos, bet skaitytojui nėra sunku pačiam jas išsiaiškinti pagal linijas, atitinkančias Pirmojo ir Antrojo Spiečių įtakų išplėtojimą.

XXII SKYRIUS
ĮTAKOS, KURIAS ŽMONIJA DARO SAU PAČIAI

Šiame mokyme nesiekiama atkartoti žinomų evoliucijos faktų, bet veikiau papildyti tą žinojimą atskleidžiant plačiai nežinomus faktorius ir paaiškinant mažai žinomų arba klaidingai suprastų faktorių pasekmes.
Ankstesnėse paskaitose mes nagrinėjome iki-žmogiškas evoliucijas ir jų įtaką žmonijai. Šioje paskaitoje mes nagrinėsime tam tikras mažai žinomas įtakas, kurias žmonija daro sau pačiai.

Svarstant kitų evoliucijų, užimančių tą pačią planetą, klausimą, nereikia pamiršti, kad jei sąmonė pakeliama virš fizinio lygmens funkcionuoti kitoje būsenoje, ji tuo pačiu pakeliama iš Žemės sferos ir patenka į Planetinės Esybės, atitinkančios lygmenį, kuriame ji funkcionuoja, Regentinę valdžią. (Tai svarbu atsiminti sudarant psichikų horoskopus.)

Tačiau šiame mokyme mes nagrinėsime tik tas įtakas, kurios veikia Žemės Sferoje. Jos apima tas, kurios funkcionuoja eteriniuose polygmeniuose artėjant involiuciniame lanke, ir tas, kurios taip pat veikia Žemę evoliuciniame lanke.

Įprastai, evoliucijos būtybėms žvalgytis atgal į sąlygas fazės, kurią jos išaugo, yra regresija ir tai smerktina. Tiems, kurie ką tik perėjo už Žemės sferos ribų, neleidžiama žvalgytis atgal, kad jie netaptų pririšti prie žemės; iš čia kyla kišimosi į neseniai mirusiųjų dvasių reikalus blogis, nebent tai daroma siekiant suteikti išrišimą.

Tačiau egzistuoja specifinė evoliucijos modifikacija, kurios pasekmės jums žinomos bendru „Didžiosios Baltosios Ložės Darbo“ arba „’Mokytojų’ Darbo“ terminu.

Įprastoje evoliucijos eigoje miškas auga kartu su medžių augimu. Tai reiškia, kad individualių sielų tobulėjimas tobulina grupinę gyvybę. Bet atsiradus savimonei, atsiranda grupinės gyvybės modifikacija, ir tam tikros sielos pasirenka atpirkėjo kelią, o ne atpirkimo kelią. Jos pasirenka atsisakyti savo pastangų vaisių, ir jų gera karma pridedama prie rasinės karmos jos modifikavimui.

Tebūnie neužmiršta, kad visa evoliucija turi seką laike – arba, techniškai, priežasties ir pasekmės seką, ir nors evoliucijos kelias toks platus, kad daugelis yra amžininkai, visgi evoliuciniai tipai turi aiškiai pažymėtą seką. Dabartinės žmonijos vidurkį galima laikyti esantį dviejų trečdalių ciklo kelyje, ir taip pat reikėtų prisiminti, kalbant apie individą, kad lygiai kaip visos praeities latentinės savybės yra jame įgimtos, taip ir visi ateities potencialai, ir kad kai kurie iš šių potencialų yra ant aktualizacijos slenksčio.

Taigi pilnas žmogaus evoliucijos galimybių spektras skirstomas į tris dalis – latencijas, aktualijas ir potencialus.

„Grupinės Sielos“ doktrina yra glaudžiai susipynusi su Planetinės Esybės doktrina, nes, kaip anksčiau parodyta, Planetinė Esybė yra planetos Asmenybė, sukurta iš jos patirčių, gautų iš sąmonių, funkcionuojančių jos sferoje.

Joks grupinės ar individualios psichologijos svarstymas negali būti adekvatus, neatsižvelgiant į Planetinės Esybės įtaką. Tai kartais vadinama „Žemės trauka“, ir kadangi ji buvo sukurta praeityje ir neturi nieko iš ateities, ji būtinai yra grynai atavistinė, ir todėl, santykinai kalbant, bloga.

Priešingai nei Planetinė Esybė, nereikia pamiršti, kad egzistuoja Planetinis Subjektas (Entity). Tai yra Logoso realizacija apie planetinės sferos egzistavimą, ir Logoso koncepcija apie jos misiją bei evoliuciją. Tai atitinka Individualybę, ir abiejų aspektų vystymasis vyksta tol, kol jie susitinka.

Kalbant apie Planetinę Esybę, visgi, ji sukurta iš sąmoningos gyvybės jos sferoje realizacijos, ir kadangi neįmanoma realizuoti dalyko, kol jis neįvyko, Planetinė Esybė savo evoliucijoje visada yra vienu etapu atsilikusi nuo žmonijos.

Bus matyti, kad kiekviena besivystančios žmonijos patirties fazė suformuoja atitinkamą Planetinės sąmonės lygį. Tai yra evoliucinės sąmonės atspindys arba projekcija, ir kaip visi atspindžiai, jis yra apverstas, tad žemiausias aspektas pasirodo paviršiuje, o aukščiausias yra paslėptas gelmėse. Tai patvirtina patirtis, nes kai paliečiame Žemės Sielą, pirmiausia paliečiame jos primityviausius aspektus, ir tik giliai įsiskverbę į jos sferą suvokiame, ką ji sugeba.

Labai svarbu artėjant prie šių dalykų, kad jų netirtume, kol nepasiekta pilna savimonė. Jei artinamės prie jų per pasąmonę, mes tampame viena su jais, o mažesnysis patenka didesniojo valdžion – individas masės valdžion.

Planetine Esybė gali būti įsivaizduojama kaip turinti masinę Žemės karmą, ir visa gyvybė Žemėje turi būti gyvenama santykyje su ta karma, nes ji sudaro mentalinę atmosferą, kurioje mes gyvename, judame ir turime savo būtį.

Nagrinėjant horoskopą, paprastai nepakankamai dėmesio skiriama fizinio lygmens fazėms – kintantiems Žemės ir Mėnulio potvyniams. Nepakanka pažymėti Mėnulio padėtį. Reikia stebėti, ar jis yra savo negatyvioje, ar pozityvioje fazėje. Taip pat su Žeme, reikia stebėti Elementų sezonus. Visa tai vaidina svarbų vaidmenį žmogaus reikaluose, nes nors jie nėra lemiami, jie yra sąlygojantys.

Praeitis, arba biologinė sąmonė, taigi, gyvena Žemės karmoje ir taip pat gyvena kiekviename individualiame subjekte; ir reakcija tarp individualaus ir kolektyvinio atavistinio sluoksnio yra labai svarbi.

Kur tik tam tikro aspekto vystymasis turėjo savo buveinę ar „formą“, tas aspektas dominuos vietovės atmosferoje. Pavyzdžiui, kur druidų kultai sukūrė savo galias, tos galios išliks akivaizdžios ir stimuliuos tą individo aspektą, kurį jos buvo skirtos iškelti į funkciją; ir nors šis metodas maudytis mentalinėje atmosferoje yra vertingas siekiant sureguliuoti individo, kuriam to trūksta, pusiausvyrą, jis yra neišmintingas tiems, kurie jau turi to perteklių; šie jaučiasi svetimi modernioje civilizacijoje ir yra nenumaldomai traukiami senovės kultūrų, ko pasekmė gali būti pusiausvyros sutrikdymas.

Kiekviena rasė išlaiko savo kultūrines tradicijas, ir kiekvienas kultas išlieka tol, kol gebėjimai, kuriuos jis buvo skirtas inicijuoti, tampa normaliu rūšies paveldu. Tada jis nustoja būti ezoterinis ir tampa egzoterinis.

Kultai nemiršta todėl, kad yra atskirti nuo progreso žygio, bet todėl, kad jų dvasinis principas yra visiškai absorbuojamas rasės gyvenime. Tai, ką jie siekė išmokyti, tampa savaime suprantamu dalyku, ir jų mokymo pareiga baigiasi, nes mokinys žino pamoką. Tai, kas „numetama“, tėra atgyvenusios žmogiškos nuomonės, siekiančios paaiškinti tai, kas ją pranoksta, sankaupos. Bet kol yra sielų, kurioms reikalinga disciplina, kultas gyvuoja. Praeities kultai įgijo savo galią kontaktuodami su Žemės Sielos sluoksniais, kuriems priklauso jų Iniciacijos.

Dabar tebūnie žinoma, kad šie sluoksniai turi glaudų ryšį su Elementalais, būdami jų naudojami minties formų, kurios įgalina juos priimti tam tikrą įsikūnijimo rūšį, statybai. Todėl atavistinio kulto kontaktai gali būti toli siekiantys.

Šie dalykai turi savo vietą dvasinių ginklų arsenale, bet prie jų reikia artintis atsargiai, nes jie yra dviašmeniai. Jų žinojimas būtinas psichinės patologijos studijose, bet ne saviugdai. Šie gebėjimai mumyse yra normalūs ir gauna netinkamą stimulą, jei yra netinkamai skatinami.

Kiekvienam žmogui jo paties mokytojas. Nesirinkite žemesnio ar kitokio evoliucijos tipo mokytojo.

XXIII SKYRIUS
VEIKSMO IR ATOVEIKSMIO DĖSNIS

Veiksmas ir atoveiksmis yra lygūs ir priešingi. Atoveiksmio ekvivalentiškumas padaro jį apskaičiuojamą, jei žinomas perdavimo santykis.

Yra septyni polygmeniai lygmenyje, septyni lygmenys Septintojo Kosminio Lygmens Visatoje, ir septyni lygmenys Kosmose. Perdavimas vyksta per polygmenius.

Kiekvieno polygmenio galia (potency) yra polygmenio, esančio žemiau jo, galios kvadratas. Tai, kaip matysite, paaiškinama faktu, kad dvi priešingos ir lygiai subalansuotos jėgos sukuria sūkurį, kuris yra pirminis atomas. Kai šios dvi jėgos susitinka, jos neutralizuoja viena kitą ir rezultatas yra stabilumo centras, kuriame nėra jėgos, išskyrus jos subjektyvius aspektus. Galima pažymėti, kad statinė jėga yra jėgos subjektyvus aspektas.

Jei todėl galėtumėte atskirti besisukančias sroves, kurios sudaro pirminį atomą, turėtumėte dvi galias, kurios būtų to atomo latencijos ekvivalentas. Taigi vietoje vienos aktualios latencijos jūs turite dvi galias. Taigi atomas buvo padaugintas iš savęs ir perkeltas iš vieno pasireiškimo lygmens į kitą; ir kai tik dalykas yra taip padauginamas, jis perkeliamas į kitą dimensiją.

Todėl, kai sakoma, kad veiksmas ir atoveiksmis yra lygūs ir priešingi, reikia prisiminti, kad jie tokie yra įprasta prasme, kuria šis terminas naudojamas, ir tik nagrinėjamame lygmenyje.

Tačiau, jei susiklostytų tokios sąlygos, kad jėga turėtų būti transmutuota iš žemesnio į aukštesnį lygmenį, tada atoveiksmis yra to lygmens ekvivalentinėje galioje. Iš čia kyla tai, kad kai sublimuojate jėgą, ją pakeliate kvadratu. Kai degraduojate jėgą, redukuojate ją iki jos kvadratinės šaknies. Terminas „degradacija“ čia naudojamas technine prasme kaip sublimacijos priešingybė, reiškianti nusileidimą į materiją.

Involiuciniame lanke degradacija buvo vystymosi priemonė. Iš čia kyla tai, kad Iniciacijos patirčių eigoje, kuriose Siela atkartoja evoliuciją, ji turi pažinti savo gelmes.

Kiekvienas materijos atomas talpina savyje involiucijos vaisius. Todėl matysite, kad jei galėtumėte visiškai suardyti materijos atomus molio uncijoje, galėtumėte sudaužyti gaublį, ant kurio stovite, bet prieš atlikdami tą magišką procesą, turėtumėte savo valios galia ištirpinti Kosmoso sanglaudą. Todėl nereikia tikėtis, kad šis eksperimentas bus sėkmingai atliktas artimiausioje ateityje!

Kiekviena Dieviškoji Kibirkštis, iki to laiko, kai pasiekia involiucijos nadyrą ir yra pasiruošusi leistis į evoliucijos kelią, kuriame ji matoma kaip charakteringai žmogiška, turi potencialus, kuriuos jūs menkai suvokiate.

Kai subjektyvi sąmonė pakeliama iš savo įprasto funkcionavimo lygmens į sekantį aukštesnį lygmenį, ji paklūsta jau paskelbtam dėsniui ir inercija paverčiama dviem kinetizmais. Retai kada žemesnio lygmens sąmonės centrai gali atlaikyti šią jėgą, jei virsmas yra staigus ir pilnas. Iš čia posakis „Tu negali žvelgti į Mano veidą ir likti gyvas.“ Iš čia taip pat faktas, kad kai vyksta mažesnis ar dalinis virsmas, jis suvokiamas tiesiog kaip akinantis šviesos blyksnis, ir kai toks virsmas vyksta normalia forma, jis atliekamas sudėties, o ne daugybos metodu.

Tai yra, kai transmutacija atliekama iš vieno lygmens į kitą pakėlimo kvadratu procesu, rezultatas gali būti apibūdintas Rašto žodžiais: „Jis vaikščiojo su Dievu ir jo nebeliko.“ Kai procesas vyksta daug kartų kartojamos daugybos forma, turite įprastą Kelio eigą, kiekvienam Iniciacijos laipsniui esant daugybai. Bet kai turite procesą kaip sudėtį, turite normalią evoliucijos eigą.

Kiekvienas Iniciacijos laipsnis gali būti įsivaizduojamas kaip akinantis šviesos blyksnis, ir per šį blyksnį polygmenio, kuriam jis priklauso, vaizdinys yra nufotografuojamas pasąmonėje, iš kur sąmonė jį perskaito savo laisvalaikiu.

Jei galia pakeliama per lygmenį, turite turėti grupę jai priimti. Forma jėgai, pakeltai iš vieno lygmens į kitą, sukuriama iš grupinio proto. Jei jėga pakeliama per antrą lygmenį, turite turėti antrą laipsnį savo grupėje. Todėl gaunate laipsnį kiekvienam lygmeniui.

Kita vertus, jei jėga degraduojama per lygmenį ar polygmenį, vyksta visiškai kitoks procesas. Jėgai tapus inertiška, nešėjas (laikmena), per kurį ji funkcionuoja, yra tarsi tuščias kanalas, stovintis atviras; bet kas gali jį užpildyti. Tai yra raktas į daugelį dalykų; tai paaiškina apsėdimą.

Dabar prisiminkite, kad terminas apsėdimas populiariai naudojamas netiksliai, kai turimas omenyje techniškai vadinamas „užgožimas“ (overshadowing). Užgožimas yra kontroliuojanti įtaka, kurią vienas subjektas daro kitam. Apsėdimas įvyksta tik tada, kai Siela buvo nusodinta per sąmonės degradacijos procesą. Terminas „nusodinimas“ (precipitation) naudojamas, nes analogija yra tiksli.

Todėl, kai tenka susidurti su tikru apsėdimo atveju, būtina ne tik išvaryti įsibrovusį subjektą, bet ir sublimuoti sielą. Rasite nuorodą į tai istorijoje apie žmogų, iš kurio buvo išvarytas velnias ir į kurį įėjo septyni velniai, radę namus tuščius.

Sielos degradacija vyksta per žemesnių evoliucijos tipų, su kuriais buvo užmegzti kontaktai, operacijas; tai neįvyksta kaip sąmoningo valios akto rezultatas, bet veikiau kaip valios slopinimo rezultatas. Todėl, kai turite reikalą su atveju, kuriame valia funkcionuoja iš slopinimo aspekto, o ne iš kinetinio aspekto, visada turite saugotis, kad nebūtų sukelta tokia trauka žemyn. Slopinama valia yra pavojingesnė nei iškrypusi valia, nes ji atveria savo savininką ekstra-žmogiškų jėgų įtakai.

Tada matysite, kad okultinė maksimos, jog veiksmas ir atoveiksmis yra lygūs, reikšmė turi dvi implikacijas – veiksmas ir atoveiksmis yra lygūs tik viename lygmenyje, bet kai svarstomas septynių lygmenų funkcionavimas, jie yra toli gražu nelygūs, ir kai veiksmas, vykstantis viename lygmenyje, turi savo atoveiksmį kitame lygmenyje, rezultatas yra verčių transmutacija. Šios vertės jums jau buvo paaiškintos.

Jums be abejonės kilo mintis, kad kai jėga, būdama transmutuota iš vieno lygmens į kitą, daro savo įtaką antrajame lygmenyje ir atitraukia savo įtaką iš pirmojo, įvyks pusiausvyros pokytis. Iš tiesų taip yra, ir todėl Adeptui, atliekančiam šią operaciją, būtina palaikyti adekvačią įtampų pusiausvyrą. Šiuo tikslu jis turi žinoti metodą, kaip tinkamai degraduoti ekvivalentinę jėgą. Tai yra nepaprastai svarbus punktas praktiniame okultizme, ir jis susijęs su atvirkštinių aspektų panaudojimu jų tinkamose kompensacinėse galiose.

Sefiros, kai apverstos, yra Klifos (Qliphoth). Ten yra raktas į daugelį dalykų, ir todėl kiekvienoje maginėje operacijoje, kurioje šaukiamos didžios dvasinės galios, taip pat panaudojami mažesni subjektai jų tinkamuose aspektuose, ir kai tai, ką jūs vadintumėte „Mokytoju“, nori veikti fiziniame lygmenyje, jis būtinai panaudos subjektą iš žemesnės evoliucijos pakopos nei jo paties, ir jis bus priverstas dirbti per to asmens Asmenybę. Kad atstatytų pusiausvyrą, kurią jis ruošiasi išjudinti, jis tada, metaforiškai kalbant, panaudos tą subjektą kaip savo lanko nadyrą. Jėga, kurią jis perduoda, bus priimta aukščiausio to subjekto aspekto ir bus išreikšta žemiausiu ir konkrečiausiu to subjekto Individualybės aspektu, o Asmenybė bus panaudota grįžtamajam srautui iš fizinio lygmens.

Tai diagramos forma būtų išreikšta raide Y, kurios dvi rankos reprezentuotų Individualybę ir Asmenybę, o bazinė dalis – ištekėjimo ir įtekėjimo kanalą fiziniame lygmenyje. Ant Y uždėkite X ir gausite ištekančių ir įtekančių jėgų simbolį, X būnant suformuotam iš dviejų C, atsuktų nugaromis – kairysis pažymėtas ištekėjimo rodykle, o dešinysis – įtekėjimo rodykle.

Dabar suprasite, kodėl dažnai reikalaujama susilaikymo, kai vyksta praktinės magijos operacijos. Grįžtamajam srautui turint vykti per Asmenybę jos žemiausiame ir primityviausiame aspekte, tas aspektas turi būti apverstas, kad jo išraiškos jėga galėtų grįžti pas Dievą, Kuris ją davė.

Tai yra tiesiog kitas būdas išreikšti sublimacijos naudojimą, siekiant generuoti jėgą aukštesniuose lygmenyse. Mokinys, kuris gauna jėgą iš savo Mokytojo aukštesniame lygmenyje, kad perduotų ją į fizinį lygmenį, turi būti pasiruošęs atlikti atitinkamo jėgos kiekio transmutaciją savo paties prigimtyje iš žemesnio lygmens į aukštesnį, kad išlaikytų būtiną balansą. Būtent šios operacijos nepaisymas sukelia vis pernelyg dažną žemesniųjų okultisto aspektų perkrovimą.

XXIV SKYRIUS
APRIBOJIMO DĖSNIS – I DALIS

Apribojimas yra pirmasis pasireiškimo dėsnis, todėl tai yra pirmasis galios dėsnis. Tai nėra pakankamai įvertinta. Daugelis žmonių tiki, kad dvasinė galia yra begalinė, kas toli gražu nėra tiesa. Kad Logosas pasireikštų, Jis turi Save apriboti. Bet dvasinė galia yra tiek didesnė už žemesniųjų lygmenų galias, kad kai ji nukreipiama į juos, ji įveikia visus pasipriešinimus.

Norint įnešti bet kokią energiją į pasireiškimą, būtina suteikti jai formą arba nešėją (laikmeną). Forma sukuriama substancijoje lygmens, esančio tiesiogiai virš to, kuriame norima sukelti efektą, ir per šį kanalą nukreipiama jėga, kurią norima pašaukti. Pašaukti jėgą jos nenukreipiant reiškia ją išsklaidyti. Tik žinant ir naudojant Apribojimo Dėsnį galima išsaugoti galią.

Norint pasiekti tikslą, turite apibrėžti tą tikslą ir apsiriboti juo, atmetant viską, kas nesusiję; ir atkreipkite dėmesį į šį punktą – pirmasis procesas šaukiant galią yra atmetimas to, kas nesusiję. Tai kitas koncentracijos pavadinimas. Apribojimo Dėsnis reiškia galios koncentraciją atmetant tai, kas nesusiję. Tai nėra pakankamai suprantama.

Visuose sumanymuose pagrindinė sėkmės sąlyga yra žinoti, ko negalite padaryti. Tai yra atskyrimas (diskriminacija). Apribojimo Dėsnis yra būtina išvada dėsnių, valdančių galios šaukimą.

Kai norima įgyvendinti sumanymą, pirmiausia apgalvokite reikalą visose detalėse, aiškiai apibrėždami tikslą, kurį jis skirtas pasiekti. Tada apsvarstykite priemones, kuriomis tas tikslas gali būti pasiektas. Toliau imkitės eliminuoti bet kokį troškimą bet ko, kas nesusiję su tuo tikslu – tai labai svarbi detalė. Kitaip tariant, padarykite save vienakrypčiu.

Gali būti, kad tai darydami atidėsite į šalį tam tikrus teisėtus žmogiškus siekius. Atidėkite juos su sąlyga, kad atėjus laikui jų pretenzijos bus apsvarstytos, ir tada su visišku negailestingumu imkitės apriboti save nagrinėjamu reikalu, kad turėtumėte tik vieną troškimą ir visa kita būtų pavaldu jam. Negalvokite apie nieką kitą, nesvajokite apie nieką kitą, kol reikalas bus baigtas. Tada, pasiekę šį visišką troškimo apibrėžimą ir sąmonės turinio apribojimą, šaukite galią jo atlikimui, ir akimirksniu dalykas bus padarytas. Kruopštus pasiruošimas reiškia greitą užbaigimą. Šiuose dalykuose paprastai skiriama nepakankamai laiko pasiruošimui, ir todėl pasiekimas yra nepilnas.

Jei jūsų ketinimas yra šaukti dvasines galias, turite joms pasiruošti per visišką sąmonės turinio dedikaciją. Tačiau nereikia pamiršti, kad toks sąmonės susiaurinimas sunaikintų prigimties balansą, jei būtų tęsiamas pernelyg ilgai. Todėl išmokite kaitalioti koncentracijos periodus su plėtimosi į gyvenimo pilnatvę periodais, kad išplėsta sąmonė ir išvystytas charakteris veiktų kaip fonas troškimo intensyvinimui ir apribojimui, kuris atneša dvasines galias į pasireiškimą fiziniame lygmenyje. Būtent šios proporcijos trūkumas veda į fanatizmą ir balanso praradimą.

Būtent apribojant sąmonės turinį pasiekiate galios koncentraciją. Bet būtent per sąmonės vystymą ir plėtimą pasiekiate apribojimo pagrindą; nes apribojimas implikuoja atskyrimą, o sąmonės apribojimas yra visiškai kas kita nei ribota sąmonė. Ribota sąmonė implikuoja patirties atskyrimą. Sąmonės apribojimas implikuoja patirties atranką ir dėmesio fokusavimą į pasirinktą subjektą. Būtent Apribojimo Dėsnis yra numanomas gebėjime fokusuotis. Būtent pasinaudodami pasipriešinimais mes galime gauti atramą išsklaidytame pasireiškime.

Didžioji dalis pasipriešinimo, kurį patiria neofitas bandydamas praktikuoti okultinius menus, yra inercijos pasipriešinimas. Norint išjudinti tai, kas inertiška, Ego būtina gauti atramą į panašų pasipriešinimą. Tada inercija balansuojama prieš inerciją, ir Ego kinetizmas padeda nusverti svarstykles. Šiuo būdu gali būti pasiekti rezultatai, kurių nepadedama valia negalėtų gauti.

Būtina, kad tie, kurie tarnauja Hierarchijai, įgytų „maginių“ menų žinojimą, nes šie leidžia efektyviai šaukti ir koncentruoti galią. Draudžiamas šių menų naudojimas piktam, bet jų naudojimas pagal dėsnį yra energijos taupymas.

Prisiminkite, taigi, kad visuose sumanymuose apribojimas yra galios paslaptis. Tai nereiškia, visgi, kad visada turėtumėte siekti mažų dalykų. Visada koreliuokite savo pastangas su pačiu Kosmosu, ir matykite savo darbą santykyje su visuma, bet griežtai apibrėžkite tą Kosminės visumos sekciją, kurią imate į savo rankas. Sverti save svarstyklėse prieš tai, kas didesni už jus, reiškia būti nusvertam masės inercijos, bet apibrėžti masės sekciją ir atskirti ją nuo visumos reiškia įgalinti save dalimis pasiekti tai, ko negalite pasiekti urmu.

Darydami šį apibrėžimą, ieškokite natūralių skilimo linijų, ieškokite problemos sandūrų. Visuose reikaluose visada bus taškai, kur dalykai gali būti atskirti, ir kiti taškai, kurie priešinsis padalijimui. Ieškokite jų astraliniame lygmenyje, tarp emocijų, susijusių su tuo reikalu. Schema kaip visuma gali būti įsivaizduojama kaip viena mentaliniame lygmenyje, bet astraliniame lygmenyje gali būti matomos skilimo linijos. Tiesioginio troškimo objektas gali būti atskirtas nuo tolimo troškimo objekto. Objektas, kurio trokšta vienas kompleksinės prigimties aspektas, gali būti atskirtas nuo objekto, kurio trokšta kitas aspektas. Jei jūs patys apribosite sąmonę iki vieno taško, ji bus suvesta į tokią aštrią briauną, kad galės būti įterpta išilgai neapriboto sumanymo skilimo linijų ir susidoroti su tuo sumanymu dalimis.

Būtent sąmonės fokusas įgalina panaudoti galią ir atlikti darbą su ta galia, bet būtent sąmonės išplėtimas suteikia būtiną bazę, ant kurios ta jėga gauna atramą. Koncentracija viršūnėje turi būti papildyta pločiu bazėje. Tai punktas, kuris dažnai pamirštamas.

XXV SKYRIUS
APRIBOJIMO DĖSNIS – II DALIS

Apribojimo Dėsnis yra okultinės praktikos pagrindas. Tai yra galios paslaptis, todėl ji buvo slepiama nuo tų, kurie yra bandomajame kelyje. Jie buvo mokomi apie begalinį galios rezervuarą ir medituoti apie jį. Jie buvo mokomi medituoti apie beformę galią. Tai leido galiai naudoti juos, o ne jiems naudoti galią.

Bet kai įgyjamas žinojimas apie kanalo statymo metodą per žemesniuosius lygmenis, tampa įmanoma nukreipti galią bet kuriam duotam tikslui. Kai tai pasiekiama, galia perkeliama iš Individualybės lygmenų į Asmenybės lygmenis; ne organizmo viduje, bet išorėje. Todėl būtina turėti žinojimą apie formų kūrimo metodą. „Kaip viršuje, taip apačioje.“

Kai Neapraiškus panoro tapti pasireiškusiu, judėjimas tekėjo ratu, grįždamas ten, iš kur kilo. Kad sukurtų formą konkretaus proto lygmenyje, mintis turi judėti ratu, grįždama ten, iš kur kilo. Pradedant nuo koncepcijos, ji turi logiškai vystytis iš tos koncepcijos, samprotaujant nuo bendro prie dalinio išeinančiame lanke, ir nuo dalinio prie bendro grįžtančiame lanke, taip apimant abi klausimo puses ir jas koreliuojant. Tai yra pirmoji stadija.

Taip suformuota koncepcija tada turėtų būti perkelta į jausmų sritį. Tai atitinka Žiedą-Neperženk (Ring-Pass-Not).

Koncepcija tada turėtų būti paveikta varančiosios prigimties jėgos. Tai atitinka Žiedą-Chaosą.

Dabar Žiedas-Kosmosas yra koncepcija mentaliniame lygmenyje, Žiedas-Chaosas yra instinktų varančioji jėga, ir Žiedas-Neperženk atitinka Aukštesniojo Astralo aspektą. Medituodami apie šiuos atitikmenis daug išmoksite. Tai yra jūsų archetipinė forma, ir joje bus sukurti visi veiksmai ir atoveiksmiai, kylantys ryšyje su nagrinėjamu reikalu, bet tas reikalas visada pirmiausia turi būti apribotas aiškiu sąmonės apibrėžimu. Antroji sąmonės reakcija kyla dėl su tuo susijusių troškimų, ir trečiasis aspektas liečia primityvių jėgų naudojimą galios generavimui.

Taip nustačius koncepcijos Kosminį aspektą, pasireiškimas formų pasaulyje vyksta apribotoje sferoje. Be šio apribojimo nėra pasireiškimo.

Pagrindinis involiucinio lanko dėsnis yra Apribojimo Dėsnis. Pagrindinis evoliucinio lanko dėsnis yra Septynių Mirčių Dėsnis.

Apribojimo Dėsnio pagrindas yra Veiksmo ir Atoveiksmio Dėsnis.

Veiksmo ir Atoveiksmio Dėsnio pagrindas yra reiškiniai, susiję su kreive. Pakankamai pratęsta kreivė tampa apskritimu. Kreivės segmentas yra lankas. Švytuoklė yra veiksmo ir atoveiksmio, lygaus ir priešingo, tipas. Pratęskite lanką, aprašytą švytuoklės, ir suformuosite apskritimą, kurio spindulys yra švytuoklės ilgis. Tai daug ką paaiškina ryšyje su jėgos transmutacija iš lygmens į lygmenį.

Įsikūnijimas pagrįstas Apribojimo Dėsniu; Karma – Veiksmo ir Atoveiksmio Dėsniu, ir kadangi tik ribotoje sferoje gali vykti lygus ir priešingas veiksmas ir atoveiksmis, „jėga“ turi būti pasireiškusi kaip „forma“, kad jos veiksmo vaisiai galėtų būti grąžinti atgal į sferą, iš kurios ji kilo.

Nešėjo įsikūnijimui statymas vyksta pagal jau nustatytas linijas. Vėl turime apribojimą, kuris nustato materiją, kurią reikia išdirbti tame įsikūnijime. Kiekviena siela nulemia savo pačios materiją. Viršsielė, taigi, kiekvienam yra Karmos Valdovas. Būtent ją šaukiate visais klausimais, susijusiais su jūsų likimu. Jūs šaukiate savo paties Esminį Aš.

Apribojimo Dėsnis analogiškas matematinei koncepcijai apie paviršių matavimus, jis turi dvimatį aspektą. Įvedus trečią dimensiją mes peržengiame Apribojimo Dėsnį, ir žmogus, turėdamas trijų dimensijų sąmonę, gali naudoti Apribojimo Dėsnį jį peržengdamas. Kokiame lygmenyje Apribojimo Dėsnisbeveiktų, jis visada gali būti peržengtas pridedant dimensiją prie sąmonės. Tai yra Apribojimo Dėsnio kontrolės paslaptis.

Apribojimo Dėsnis suteikia priemones apskaičiuoti sąlygas, kuriomis operacija turi būti atlikta. Jei tik nustatote šias sąlygas, esate valdomi šių sąlygų, bet jei galite pakelti sąmonę į lygmenį, kuris gali suvokti jas kaip sintezę; jei galite suvokti abstrakciją, kuri jas apima, ir tada galite apriboti tą abstrakciją, ir svarstyti ją santykyje su jos lygmens sąlyga atskirai nuo Apribojimo Dėsnio; jei galite įsivaizduoti ją santykyje su Kosmosu, koncepcijoje susieję tą idėją su Kosmosu per visumos ir dalies santykio įsivaizdavimą, tada sąmonei įmanoma, turint omenyje šią Kosminę idėją, būti nukreiptai atgal į tos idėjos baigtinį aspektą, ir tada priartėti prie jos iš kitos ir aukštesnės dimensijos; ir, naudojant Apribojimo Dėsnį apriboti nagrinėjamą reikalą, peržengti šiuos apribojimus.

Šis metodas gali būti taikomas ne tik bet kokio reikalo ar reikalo tvarkymui, bet ir kūnų statymui įsikūnijime, ir karmos tvarkymui įsikūnijimo metu, nes jei bent kartą pamatome savo nulemtą likimą jo santykyje su Kosminiu dėsniu, mes esame įvaldę savo likimą. Esminis Aš visada mato tai taip, nes Esminis Aš turi Kosminį ryšį per Logoso įspaudus Dieviškosiose Kibirkštyse; bet Žemesnysis Aš, turėdamas žemišką ryšį, mato visus dalykus santykyje su „gimimu“ ir „mirtimi“, „pradžia“ ir „pabaiga“.

Tol, kol sąmonė gyvena pojūčiuose, ji žiūrės į dalykus iš pojūčių, „skausmo“ ir „malonumo“, „pradžios“ ir „pabaigos“ taško. Bet kai ji pakeliama į santykį su Kosminiais dalykais, ji matys visus dalykus santykyje su evoliucija – su kreive, kuri apeina visą ratą, ne su tiesia baigtinumo padalijimo linija.

Asmenybė yra tai, kas ji yra, dėka Apribojimo Dėsnio, Individualybė yra tai, kas ji yra, dėka Kosmoso Prigimties Dėsnio; ir kopėčios nuo Asmenybės iki Individualybės turi septynias pakopas, ir šios pakopos yra „Septynios Mirtys“, nes būtent Apribojimo Dėsnis atneša į gimimą, bet būtent Mirties Dėsnis atneša į gyvenimą. Nes gimimas yra mirtis, ir mirtis yra gimimas. Visi gimsta „akli“, kas gailestingai apsaugo juos nuo žinojimo, kad jie yra mirę. Jūs nesuvokiate, kad jūsų lygmuo yra mirties lygmuo, ir kad mūsų lygmuo* yra gyvenimo lygmuo. Tie, kurie yra materijoje, yra kape, jie yra mirę ir palaidoti. Mirtis ir Iniciacija sukuria tuos pačius rezultatus, todėl visos Iniciacijos talpina mirties ir laidojimo simbolizmą.

Visada prisiminkite, kad materialiame lygmenyje mirtis ir praradimas reiškia laisvę ir prisikėlimą. Nuosavybė yra kaip žemė, kuri sukrauta ant lavono. Išmokite, todėl, žiūrėti žemyn į savo mirusius kūnus ir galvanizuoti juos savo gyvybe, bet nedarykite klaidos gyvendami juose.

Labai naudinga gebėti projektuoti sąmonę į žemišką sferą, bet labai nenaudinga būti supančiotam tos sferos sąlygų. Jūs esate pririšti prie tos sferos dviem dalykais – baime ir troškimu.

Iniciacija įgalins jus gyventi mūsų* lygmenyje, nors vis dar būsite prisirišę prie smegenų sąmonės. Todėl Laipsniai (Degrees)** moko: Pirma, nugalėti troškimą; antra, nugalėti baimę; ir trečia, mirtis ir prisikėlimas.

Žinodami Apribojimo Dėsnį ir jį peržengdami, galite juo naudotis. Apriboję užduotį, kurią sau išsikėlėte, matykite ją santykyje su Kosmosu. Matydami Kosminį Archetipą, pritrauksite to idealo jėgą; o matydami apribotą formą, kurią norima pasireikšti, sufokusuosite tą jėgą.

*Komunikatoriaus lygmuo.
** Laipsniai = Nukreipto progreso etapai; tai terminas, naudojamas tradiciniuose „kopėčių iš septynių pakopų“ kopimo metoduose.

XXVI SKYRIUS
SEPTYNIŲ MIRČIŲ DĖSNIS

Sužinokite dabar mirties implikacijas.

Pirmoji Mirtis. Kaip anksčiau užfiksuota, kai susikerta dvi judėjimo linijos, sukuriamas sūkurys. Šios dvi judėjimo linijos tada neutralizuoja viena kitą, tad jos nustoja egzistuoti kaip judėjimas ir tampa stabilumo centru. Tai yra Pirmoji Mirtis.

Antroji Mirtis. Veiksmas ir atoveiksmis yra lygūs ir priešingi lygmenyje, kuriame jie prasideda. Jie veikia, reaguoja ir tęsia pasireiškimą cikline forma. Bet kai transmutuojami iš vieno lygmens į kitą, jie nustoja reikštis pirmajame lygmenyje ir atsiranda kitokia forma kitame lygmenyje. Jei šis perkėlimas žiūrimas iš lygmens, kuriame šios jėgos prasidėjo, jis vadinamas mirtimi. Jei jis žiūrimas iš lygmens, kuriame šios jėgos priimamos, jis vadinamas gimimu.

Jei evoliucinis pokytis žiūrimas iš primityvesnio aspekto, jis laikomas mirtimi. Jei jis žiūrimas iš labiau išsivysčiusio aspekto, jis laikomas gimimu. Šis gimimas yra Antroji Mirtis.

Paaiškinkime tai pavyzdžiu. Gyvybė, evoliucionavusi už žemų formų gebėjimo suteikti jai išraišką, pasistato sau aukštesnes formas. Suakmenėjusios apleistų žemesnių formų liekanos randamos tarp gyvybės nuolaužų. Jos patyrė mirtį; jų rasė išnykusi; jų nebėra; bet gyvybė pasiekė atgimimą į aukštesnio tipo nešėją (laikmeną). Tik apleidžiant paprastesnę formą gyvybė gali įeiti į sudėtingesnę, nors sąmonė, kuri yra paprastesnės formos lygmenyje, mato tame tragediją, nes ji negali suvokti aukštesnės gyvybės ir ji mato savo pačios pabaigą; bet sąmonė, kuri yra aukštesnės gyvybės, mato naujo pasireiškimo gimimą ir džiūgauja, nes mato pilnesnę savo potencialų išraišką.

Trečioji Mirtis. Kiekviena individualizuota sąmonė gyvena, kad mirtų, ir miršta, kad gyventų. Tik per mirtį galime nusinti gyvenimo vaisius. Mes ganomės Žemės laukuose, ir atsigulame Dangaus laukuose atrajoti. Buvo pasakyta: „vienai valandai studijų atlikite tris valandas meditacijos.“ Mirtyje yra sielos meditacija, o gyvenime – jos studijos.

Jei jūs tik „gyventumėte“, visos patirtys praplauktų per sąmonę ir paliktų mažai įspūdžio po to, kai pirmieji keli vaizdai užpildytų visą prieinamą erdvę. Viskas būtų konkretu, nesusiję, nesusintezuota; meditacijoje, kuri yra „mirtis“, išgaunama abstrakti gyvenimo esencija, ir vietoje milijono konkrečių vaizdų yra abstrakti koncepcija. Išmokite pasitikėti mirtimi. Išmokite mylėti mirtį. Išmokite įskaičiuoti mirtį į savo dalykų schemą, ir reguliariai atlikite pratimą vizualizuodami save mirusius ir įsivaizduodami, kaip tada būsite, nes taip išmoksite nutiesti tiltą tarp gyvenimo ir mirties, kad juo būtų einama vis lengviau. Matykite save mirusius ir atidirbančius savo likimą. Matykite save mirusius ir tęsiančius savo darbą iš mirusiųjų lygmens. Taip bus nutiestas tiltas, vedantis už Šydo. Tegul praraja tarp taip vadinamų gyvųjų ir taip vadinamų mirusiųjų būna sujungta šiuo metodu, kad žmonės nustotų bijoti mirties.

Ketvirtoji Mirtis. Keturi yra „jungiantis“ skaičius. Ketvirtasis kūnas, būdamas aukščiausias Asmenybės aspektas, jungia ją su Individualybe, ir Ketvirtoji Mirtis vadinama „jungiančia“ mirtimi – „mokomąja“ mirtimi, arba alternatyviai gali būti žinoma kaip „miegas“. Miegas yra miniatiūrinė mirtis, lygiai kaip mirtis yra didysis miegas, ir miego prigimties žinojimas padeda paaiškinti mirtį. Miego prigimtis yra nepakankamai suprantama. Miego įspūdžiai, kuriuos gauna budinti sąmonė, yra klaidinantys. Miego metu fizinis lygmuo yra atskirtas nuo kitų lygmenų, ir siela, taip išlaisvinta, nebegauna įspūdžių, ateinančių per penkerius pojūčių vartus, ir mes sakome „ji miega ir yra pasyvi“; bet Individualybė pabunda ir yra aktyvi. Budinčiame gyvenime Individualybė miega, o miegančiame gyvenime Individualybė budi. Tai taisyklė daugumai; bet ateina laikas kai kurių evoliucijoje, kai Asmenybė geba būti panaudota Individualybės saviraiškai. Tai reikalauja aukštai išvystytos Asmenybės ir aukštai evoliucionavusios Individualybės. Apie Individualybę šventuosiuose raštuose kalbama kaip apie „Angelą, kuris visada regi Dievo veidą.“

Kūno budinčio gyvenimo metu Individualybė susitelkusi į konkrečių įspūdžių, plaukiančių į žemesniąją sielą, vertimą į savo abstrakcijos terminus. Kai ji nebėra taip nukreipta į vidų, ji tampa objektyvi savo pačios lygmenyje ir regi „Tėvo veidą.“ Tada ji matuoja save Dieviškuoju standartu ir atlieka tokius suderinimus, kokie yra jos galioje; bet dvasios suderinimai yra eoniniai ir matuojami Dangaus tarpsniu.

Tačiau miego metu mažai evoliucionavusi siela gali nepanirti į užmarštį, bet, būdama labai susirūpinusi nepatenkintais kūno troškimais, gali toliau funkcionuoti santykyje su minties formomis, pagimdytomis šių troškimų. Ji sapnuoja sapnus, kylančius iš nepatenkintų aistrų ir instinktų postūmio. Individualybė nėra išlaisvinama, ir užuot regėjusi „Tėvo, kuris yra Danguje, veidą“, regi apverstą žmogaus formos atvaizdą ir tuo vystosi pagal jo panašumą. Individualybė, negalėdama funkcionuoti savo lygmenyje, neauga ir lieka neevoliucionavusi; o Asmenybė tampa perdėta savęs karikatūra. Iš to ji gali būti išlaisvinta tik per Trečiąją Mirtį, taip įgalinant Individualybę įsitvirtinti, bet jei Trečioji Mirtis nepilna, žemesnioji siela toliau sapnuos astraliniame lygmenyje. Tai veda mus prie Penktosios Mirties klausimo.

Penktoji Mirtis yra Asmenybės mirtis. Asmenybė, mirtimi atitraukta iš kūno, vis dar tęsia gyvenimą ir funkcionavimą kaip Asmenybė, ir žmogus niekaip nepakito ir vis dar „atsiliepia į vardą, kurį nešiojo kūne“. Žemesniuose Pragaruose jis dega troškimu, kol troškimo galimybės išdega. Troškimas tada lieka tik kaip abstrakti idėja ir yra Individualybės dalis. Tada jis miršta žemesniems troškimams, bet tęsia gyvenimą aukštesniuose troškimuose.

Šiuos, savo ruožtu, jis sužino esant baigtinius ir mirtingus; jis randa juos esant barjerais tarp savęs ir savo Tėvo, Kurio veidą jis norėtų regėti, ir jis trokšta pabėgti nuo jų. Jis nebenorėtų mylėti asmenine meile, kuri myli asmenį, bet aukštesne meilės apraiška, kuri pati yra Meilė ir nemyli jokio asmens ar daikto, bet yra sąmonės būsena, kurioje viskas yra apgaubta. Tada jis siekia laisvės nuo mažesnės meilės, ir būtent šis troškimas išsilaisvinti iš to, kas, nors ir gera, yra baigtina, tam, kad realizuotų gėrį, kuris begalinis, sukelia Penktąją Mirtį, ir jis gimsta į Individualybės sąmonę, ir gyvena Individualybės lygmenyje, suvokdamas „savo Tėvo, Kuris yra Danguje, veidą.“

Bet pabudus troškimui vėl ateina sapnai, ir su sapnais ateina atšaukimas į materiją. Dvasia, regėdama savo Tėvo veidą tol, kol sąmonė pavargsta nuo Jo ryškumo, užmerkia akis ir užmiega; ir miegodama, ji sapnuoja apie savo neišpildytus troškimus ir taip ji gimsta iš naujo, nes troškimo lygmenyje sąmonės būsena yra vieta, ir kaip mes trokštame, taip mes atgimstame. Taip kiekvienas žmogus kuria savo karmą.

Gali kilti klausimas, kaip tada yra, kad žmonės sukuria sau kančias ir apribojimus, kurių jie negalėtų trokšti? Taip yra todėl, kad jie pjauna ne fantazijos vaisius, bet aktualybės (tikrovės) vaisius. Jiems duodami rezultatai to, ko jie leido sau trokšti, o ne pats dalykas, kurio trokšta. Pavyzdžiui – žmogus, kuris troško galios, gautų tuštybę. Kad gautų galią, jis turėtų trokšti savybių, kurios suteikia galią, būtent, stiprybės, įžvalgos ir išminties. Žmogus, kuris trokšta galios, sukuria sau tuščiagarbio egoisto sąmonę. Žmogus, kuris trokšta stiprybės, įžvalgos ir išminties, sukuria sau galios sąmonę.

Šeštoji Mirtis yra transas. Transe kūnas miega, bet siela budi. Ji aktyvi savo pačios lygmenyje. Ji gali funkcionuoti savo žemesniųjų aspektų, instinktų, sferoje su kūnu kaip fonu; arba ji gali funkcionuoti savo aukštesniųjų aspektų sferoje – su konkrečiu protu ir emocijomis kaip fonu.

Normaliame psichizme vaizdinė sąmonė atvaizduoja vidinių pasaulių įvykius kaip magiškame veidrodyje, fokuso sąlygas nulemiant emocinėms būsenoms.

Kai psichinė sąmonė fokusuojama instinktuose ir aistrose su materija kaip fonu, sąmonė perkeliama į eterinę materiją, kuri atitraukiama iš tankaus nešėjo (kūno), kad ji galėtų veikti kaip aistringų troškimų nešėjas; tada matomos žemesniosios magijos apraiškos, pavojingos ir blogos visomis savo formomis, degraduojančios Asmenybę, nes jos gyvenimas gyvenamas santykyje su materija, o ne su dvasia. Gyvenkite visą gyvenimą su Dievu fone ir matuokite visus savo darbus prieš Dangaus tarpsnį ir vertinkite juos santykyje su Kosmosu, taip jūsų nuodėmė atrodys sunki jūsų akyse, o jūsų klaidos bus labai mažos.

Septintoji Mirtis yra Nušvitimas (Illumination). Septintojoje Mirtyje sąmonė atitraukiama iš Asmenybės ir padaroma viena su Individualybe, ir tada žmogus visada regi savo Tėvo, Kuris yra Danguje, veidą, net kai jis pats lankosi Žemėje. Taip yra, kad nušvitęs Iniciatas nėra kaip kiti žmonės. Pilna Iniciacija yra gyva mirtis.

Tie, kurie trokšta pojūčių dalykų ir gyvenimo puikybės, naudoja žodžius „gyva mirtis“ apibūdinti baisiausią likimą, koks gali ištikti žmogų; bet tie, kurie turi žinojimą, žino, kad „gyva mirtis“ reiškia dvasios laisvę, atneštą į materijos lygmenį. Tai reiškia „Pasiliekančio Buvimo“ (Abiding Presence) sąmonę pojūčių sąmonės viduryje. Tai reiškia Dangaus suvokimą gyvenant Žemėje. Todėl Iniciatas eina į gyvą mirtį, kuri yra laisvė, vis dar būdamas kūne, nes mirtis anuliuoja Apribojimo Dėsnį, išlaisvina dvasios potencialus, suteikia regėjimą akliesiems ir galią bejėgiams. Tai, ko mes veltui ilgėjomės gyvenime, realizuojame mirtyje, nes mirtis yra gyvenimas ir gyvenimas yra mirtis.

Platesnei sąmonei įsčios yra kapas ir kapas yra įsčios. Evoliucionuojanti siela, įeidama į gyvenimą, atsisveikina su savo draugais, kurie jos gedi, ir suėmusi savo drąsą į abi rankas, ir pasitikdama didįjį išbandymą bei pasiduodama kančiai, įeina į gyvenimą. Jos pirmasis veiksmas gyvenime yra įkvėpti. Jos antrasis veiksmas su tuo įkvėpimu yra sukelti nelaimės šauksmą, nes ji pradėjo gyvenimo užduotį su sielvartu; ir jos tikslas gyvenime yra padaryti gyvenimą pakenčiamą. Bet kai ji įeina į kapą, ji praeina pro vartus į platesnį sąmonės gyvenimą; ir kai Iniciatas norėtų pereiti į platesnį sąmonės gyvenimą, jis pereina į jį pro vartus, kurie simbolizuoja mirtį; ir savo mirtimi troškimo dalykams jis įgyja laisvę, ir kaip miręs jis vaikšto tarp žmonių. Mirtyje gyvenime, kuri yra dvasios laisvė kūno pančiuose, jis peržengia Apribojimo Dėsnį; būdamas miręs, jis yra laisvas; būdamas miręs jis juda su galia tarp tų, kurie palaidoti kūne; ir jie, matydami Šviesą ryškiai šviečiančią per jį, žino, kad jis yra miręs, nes Šviesa negali šviesti per kūno šydą. Kol sąmonė įsikūnijusi kūne, Šviesa negali šviesti per tą sąmonę; bet kai sąmonė yra neįsikūnijusi (discarnate), Šviesa šviečia per ją. Jei neįsikūnijusi sąmonė vis dar manipuliuoja savo kūnu, tada ta Šviesa šviečia kiaurai į materijos pasaulį ir apšviečia žmones. Bet atsiminkite tai, ir medituokite apie tai – nušvitęs Iniciatas yra miręs žmogus, kuris manipuliuoja savo kūnu, kad tuo galėtų patarnauti tiems, prie kurių kitaip negalima priartėti.

XXVII SKYRIUS
IMPAKTACIJOS (SMŪGIO) DĖSNIS

Tikrasis impaktacijos (smūgio) metodas yra mažai žinomas, nes jis susijęs su vidiniais poliariškumo principais.

Impaktacija gali būti apibrėžta kaip veiksmas, kuriuo subtilesnio lygmens jėga atnešama į tankesnį lygmenį involiuciniame lanke. Tai reikia skirti nuo degradacijos. Degradacija yra panašus veiksmas evoliuciniame lanke. Mes kalbame apie jėgos degradaciją ir sublimaciją evoliuciniame lanke, ir apie impaktaciją bei dezintegraciją involiuciniame lanke. Šiame skirtume glūdi svarbi koncepcija apie dinaminį gėrio ir blogio standartą. Impaktacija tuomet yra jėgos pastūmėjimo evoliucijoje veiksmas, išvystant ją „formos“ aspekte.

Jūs turite prisiminti, kad evoliucionuojančios gyvybės srautas, sklindantis iš Logoso, turi nusileisti į materiją, kad būtų organizuotas; ir išvystęs „formą“ per savo įkalinimą materijoje, jis naudoja tą formą kaip liejinį; arba, tiksliau kalbant, karkasą (nes subtilesnis supa tankesnį); ir kai tankaus karkasas atitraukiamas, subtilesnis išlaiko formą, kurią prisiėmė, nes tuo metu išvystyta įtampų sistema tapo įpročiu.

Sublimacijos veiksmas yra atskirti tankų nuo subtilaus, bet impaktacijos veiksmas yra užrakinti dvi tangentines jėgas į tankų mazgą. Tai, kaip suprasite, buvo atomų kūrimo metodas.

Impaktacijos veiksmas yra pagrįstas Centro Traukos ir Apskritimo Traukos Dėsnių naudojimu, ir poliariškumo naudojimu; ir visuose poliariškumo koncepcijų išplėtojimuose Impaktacijos Dėsnis pradeda veikti, nes poliariškumas duoda pradžią impaktacijai; impaktacija priklauso nuo poliariškumo, kuriame sąjunga vyksta horizontaliai, o dalijimasis vyksta vertikaliai.

Buvo pasakyta daugiau, nei galite suvokti.

XXVIII SKYRIUS
POLIARIŠKUMO DĖSNIS

Neįmanoma nagrinėti Poliariškumo Dėsnio nenagrinėjant Centro Traukos ir Apskritimo Traukos Dėsnių, nes poliariškumas turi savo pagrindą šiuose dviejuose dėsniuose. Priklausomai nuo to, ar trauka yra link centro, ar link apskritimo, stebimi negatyvūs ar pozityvūs jėgos aspektai.

Trauka link centro suteikia negatyvų, o trauka link apskritimo – pozityvų aspektą, ir būtent šie du poliariškume sukuria jėgos cirkuliaciją. Jūs matote prototipą, kurio atitikmuo tai yra, pozityviuose ir negatyviuose Kosminių Dienų aspektuose. To glifas yra Merkurijaus Kaducejuje. Ten matote juodą ir baltą gyvates, pozityvių ir negatyvių funkcijų, susipynusias iš vienos lazdos pusės į kitą. Žiūrint žemiškuoju aspektu, lazda reprezentuoja Spindulį, o juoda ir balta gyvatės – pozityvius ir negatyvius Gyvybės Bangos aspektus.

Taip pat yra kitas poliariškumo aspektas grupės formos atžvilgiu. Grupės sąmonė yra negatyvaus arba moteriško tipo esybė. Ji reikalauja būti stimuliuojama pozityvios jėgos, kad galėtų tapti kūrybinga. Tai, kas funkcionuoja subtilesniame lygmenyje, yra pozityvu to atžvilgiu, kas funkcionuoja tankesniame lygmenyje. Jei sąmonė suvokia grupės tikslus aukštesniame lygmenyje nei tas, kuriame grupė juos suvokia, ji tampa pozityvi tos grupės atžvilgiu ir tuo gali ją apvaisinti. Kai įvyksta grupės apvaisinimas, kiekvienas tos grupės individas tampa nėščias nauja koncepcija ir atneša kūrybinį darbą į gimimą fiziniame lygmenyje. Jie tada bus suvokę (pradėję) tai, ką grupės lyderis pagimdė, ir tada bus tame pačiame lygmenyje kaip lyderis. Suvokę tą patį idealą, jie tada bus to paties poliariškumo kaip lyderis ir jam nebebus įmanoma atnešti kūrybinio stimulo tai grupei. Tai jums paaiškins suklestėjimo ir ramybės procesą, kurį patiria grupės; ramybės periodai nebūtinai yra mirtis.

Jūs pastebėsite, kad visoje pasireiškusioje gyvybėje dviejų faktorių bendradarbiavimas yra esminis visam „formos“ statymui. Jėga, visgi, veikia kaip vienetas, nes jos poliariškumas yra Logose.

XXIX SKYRIUS
IŠORINĖS ERDVĖS TRAUKOS DĖSNIS

Svarstant Išorinės Erdvės Traukos Dėsnį, pirmiausia turime pasiteirauti, kaip yra, kad Išorinės Erdvės trauka geba įveikti Centro trauką. Norėdami suprasti šią problemą, turime apsvarstyti tam tikrus bazinius visatos aspektus, kurie buvo anksčiau aprašyti.

Logoso sąmonė, pasiekusi pusiausvyrą, pasiekė tobulumą; ir pasiekusi tai, ką ji konceptualiai realizavo, iškelia tolesnę koncepciją ir siekia jos realizacijos.

Tos formalios koncepcijos, jau suvoktos Logoso sąmonėje, yra tęsiamos į sudėtingesnes sintezes (tuo dalyvaujant paeiliui vystomų pasireiškimo fazių prigimtyje), arba, išreiškiant tą pačią idėją kita terminologija, perduodamos į išorę žemyn per pasireiškimo lygmenis. Augantys Logoso taškai yra projektuojami į pasireiškimą kaip evoliuciniai impulsai; ir Logosas suteikia postūmį į išorę, kuris suprojektuoja formas, įkvėpdamas joms gyvybę.

Dabar, „valios“ tikslas visada yra funkcionuoti be sąlygų, lygiai kaip „formos“ tendencija visada yra sąlygoti nepasireiškusį; ir Logoso „valia gyventi“, visada įeinanti į sąlygojančią formą, kurią, tarsi, ji stumia priešais save žemyn per lygmenis, yra „varginama“ formos; bet vėlesnėse Logoso gyvybės fazėse besąlygiška valia yra neįmanoma, visi veiksmai yra nulemti egzistuojančių sąlygų, ir Logoso valia gyventi, kuri yra pasireiškusios visatos gyvybė, turi paklusti sąlygoms ir būti surišta formoje. Iš čia „karas tarp dvasios ir kūno“.

Logoso valia gyventi, taigi, išreiškia save per sekančias formos fazes, kol pasiekiama tankiausia fazė. Ji nebegali toliau projektuoti savo pasireiškimo sąlygojančio nešėjo (laikmenos), ir ji stengiasi išsilaisvinti iš formos vergijos ir tęsti toliau – naudojant erdvės metaforą – link tų eterio zonų, kurios nebuvo apribotos ir sąlygotos pirminės Logoso Valios.

Pirma, tai yra sąlygotos gyvybės pastanga tapti nesąlygota, kuri sudaro pirminį postūmį – kuris projektuoja ją link išorinės erdvės.

Antra, yra natūrali tendencija į pusiausvyrą, ir jėgų, esančių aukštame slėgyje pasireiškusioje visatoje, tendencija išsisklaidyti į santykinį išorinės erdvės vakuumą.

Trečia, yra Pšešėlio (Penumbra) vaizdas – visi tie liejiniai, kurie sugadinti gamyboje – visos tos evoliucinės koncepcijos, kurios nepasisekė jų realizacijoje – visos ne vietoje esančios jėgos ir sielos, kurios susikirto savo užduotyje, būdamos atmestos savo Individualybių – visa tai, kas iš tiesų norima atmesti iš Logoso sąmonės ir kas, nebūdamas suardytas prieš vidinį Žiedo-Neperženk kevalą, lieka kaip atvaizdas atspindinčiame erdvės eteryje ant to, kas gali būti vaizdingai pavadinta išoriniu Žiedo-Neperženk paviršiumi (tiesiogiai tarp to ir visatos Žiedo-Chaoso), ir ten gali būti įžiūrėta.

Bet kuri sąmonė, taigi, kuri išdrįsta į apatinę materijos pusę, įžvelgs per didžiulę prarają, kuri yra visatos Žiedas-Neperženk, atspindėtus atvaizdus visų apgautų vilčių ir nesėkmingų bandymų pasireikšti – ir šie, tarsi trokšdami jėgos, kuri turėtų atnešti juos į pasireiškimą, šaukia per prarają bet kokiems elementams, kurie yra giminingi jiems tame, kas prisistato prie barjero; ir taip yra, kad visa evoliucionuojanti jėga, ar visatoje, ar individe, prasiskverbusi į pagrindus, žvelgia per didžiulę prarają, nustatytą Kosminio dėsnio, ir mato savo beviltiškų svajonių simuliakrus, žadančius išsipildymą, ir ji yra gundoma tęsti toliau tame išeinančiame kelyje, kuriame dieviškasis impulsas ją suprojektavo, ir, pasitelkus papildomą impulsą, įgytą savo pačios judėjimo, peršokti tą prarają į Išorinės Erdvės laisvę, kur nėra dėsnio, ir žmonės yra kaip dievai.

Nes kai sąmonės vienetas išlaisvinamas iš pasireiškusios visatos peržengdamas dėsnį (dėsniui esant užbaigtam tobulo paklusnumo), jis tampa naujos Logoso saulės branduoliniu centru; tai yra Dievystės misterija. Bet kai sąmonės vienetas, kuris neįvykdė dėsnio, pabėga, jis yra nesąlygota valia; tai yra blogio misterija (pozityvus blogis), personifikuotas kaip velnias. Ši Nadyro Pagunda ateina visiems evoliucijos eigoje.

Iš Dieviškojo išeinančiame lanke gyvybė turi prasiskverbti į pagrindus; ir palietusi pagrindus, pasiekusi savo galių viršūnę, ji turi atmesti troškimo atvaizdo, atspindėto iš Išorinės Erdvės, pagundą, ir atsekti savo žingsnius nuolankume atgal į savo gyvybės šaltinį; laimint suvokimą, kad laisvė pasiekiama ne pabėgant nuo apribojimų ir sąlygų, bet sureguliuojant balansą į tobulą pusiausvyrą.

Pusiausvyrai tarp konfliktuojančių jėgų esant pasiektai, forma stereotipizuojama ir gali būti palikta vystyti atitinkamą sąmonę, o įkvepianti gyvybė pasitraukia į aukštesnį lygmenį, nešdama su savimi reakcijos gebėjimą, įgytą žemesniame lygmenyje, bet nebevaržomą to lygmens sąlygų. Tai bus aptarta išsamiau sekančioje paskaitoje.

Išorinės Erdvės Trauka, taigi, yra nesąlygotos galios trauka; tai pagunda pabėgti nuo dėsnių, kurie mus sukūrė, ir naudotis galiomis, įgytomis pagal šiuos dėsnius, be atitinkamos atsakomybės. Tai gali būti matoma pavyzdyje žmogaus gyvenimo, kuris, mėgaudamasis visais aukštai išvystytos kultūros privalumais, atneša į juos tikslus ir idealus iš neišsivysčiusios egzistencijos būsenos.

Išorinės Erdvės Trauka yra pagunda atitrūkti nuo evoliucijos ir Kosminio dėsnio ir funkcionuoti kaip dievui. Tokie dievai yra tie, kurie yra maldomi velnio garbinimo apeigose.

XXX SKYRIUS
CENTRO TRAUKOS DĖSNIS

Centro Traukos dėsnis talpina Meilės Misterijos paslaptį. Jis gali būti svarstomas trimis aspektais: Pirma, santykyje su Evoliucija, antra, santykyje su Iniciacija, ir trečia, santykyje su Devoliucija ir Kairiosios Rankos Keliu.

(1) Santykyje su Evoliucija

Kai gyvybės forma pasiekia didžiausią sudėtingumą materialioje organizacijoje, prasideda susivienijimas. Tai pasiekiama per principų sintezę aukštesniame lygmenyje ir, tai užtikrinus, prasideda fizinės formos devoliucija. Tai žymi perėjimą per Evoliucinio Lanko nadyrą.

Išplėtokime šią koncepciją. Gyvybės išraiškos idėjos, išvystytos esybių, esančių aukštesniame laipsnyje nei svarstoma gyvybės forma, yra projektuojamos ant šių gyvybės formų eterinėje karalystėje, kai jos artėja prie materializacijos, ir plastiškoje eterinio tipo materijoje jos išdirbamos, ir tai veikia kaip karkasas vėlesnei fizinei formai.

Gyvybės jėgos, priverstos cirkuliuoti formose, pastatytose iš materijos, išvysto magnetinių įtampų rinkinį. Joms išsivysčius, materiali forma gali būti atmesta, ir įtampų sistema išlieka kaip eterinis liejinys. Taip pradinė idėja pereina per pasireiškimo lygmenį materijoje ir tampa koncepcine idėja.

Yra daug skirtingų priemonių, naudojamų tam pačiam rezultatui gauti, ir, nors kiekviena iš jų savo koncepcija skolingas skirtingai pradinei idėjai – skirtingam bandymui išdirbti dizainą – koncepcinė tobulo veiksmo idėja yra ta pati visoms. Taigi tai, kas buvo daugybiškumas savo kilmėje, per savo vystymosi tobulumą pasiekia vienybę.

Vienetas yra Pirmojo Pasireiškusio arba Absoliuto simbolis. Kas tik redukuoja daugybiškumą į vienybę – arba „sudėtingą Konkretų“ į „paprastą abstraktų“ – artėja prie Centro. Artėjimas prie Centro nėra judėjimas erdvėje, bet susivienijimas.

Dabar atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp susivienijimo ir supaprastinimo, nes tai yra raktas į daugelį dalykų. Susivienijimas pasiekiamas evoliucija, o supaprastinimas pasiekiamas devoliucija. Susivienijimas yra galutinė sintezė – supaprastinimas yra galutinė analizė arba grįžimas į tipą. Vienas yra pažanga į užbaigimą, kitas regresija į pradžią.

Grįžimo į Centrą koncepcija gali būti svarstoma kaip Centro išplėtimas; nes kai vyksta grįžimas į Centrą, Centras tuo yra išplečiamas; ir mes esame mokomi, kad Grįžimas į Centrą yra evoliucijos tikslas. Jei apie šią idėją medituojama, bus matyti, kad toks Grįžimas į Centrą turėtų įtraukti Centro išplėtimą, nes jei viskas, kas išorėje, tampa vidumi, Centro riba turi būti išplėsta. Iš tiesų galima įsivaizduoti, kad Grįžimas į Centrą reiškia, jog Centras yra išplėstas iki apskritimo ir visi dalykai yra kaip Centras. Tai implikuoja visų lygmenų sudvasinimą.

Tokia koncepcija turi du aspektus – „formos“ aspektą ir „jėgos“ aspektą. Jėga teka link Centro, atsitraukdama nuo apskritimo. Iš to seka, kad Centras, norėdamas ją sutalpinti, turi tekėti į išorę. Taip yra, kad kiekvieno lygmens substancija, kurios gimtoji jėga buvo atitraukta, yra perkuriama plečiančiojo Centro įtakų į formas, artimas toms, kurios vyrauja Septintajame Lygmenyje.

Jėgos atitraukimas žymi Kosminės Dienos pabaigą ir Kosminės Nakties pradžią. Centro ištekėjimas yra Kosminės Nakties darbas – ir Kosminės Nakties paslaptys niekada anksčiau nebuvo atskleistos.

Grynos dvasios ištekėjimas per visus materijos lygmenis vyksta Kosminės Nakties metu, ir visos archetipinės formos, liekančios magnetinių įtampų kaimynystėje, yra tuo galvanizuojamos, bet jos neturi tikros gyvybės, dar neturėdamos reinkarnuojančio principo ir todėl jokios atminties, ir Kosminės Nakties pabaigoje Dvasiniai Potvyniai atsitraukia, palikdami lauką Kosminės Aušros tuštumai. Bet formos, per kurias tekėjo Kosminis Potvynis, buvo priderintos prie Kosminių įtampų ir todėl visi blogio tipai buvo ištaisyti.

Tai yra materijos valymas, kuris vyksta tarp kiekvienos Kosminės Dienos ir neutralizuoja inercijos jėgas; ir kadangi inercijos jėgos turi savo šaknis Apribojimo Dėsnyje, o Apribojimo Dėsnis turi savo šaknis Kosminiame Blogyje, jūs matysite Kosminės Nakties darbo reikšmę, ir jūs taip pat matysite gilesnę reikšmę žodžiuose „Tamsos Galios“.

Būtina, jei norite suprasti gilesnę okultizmo implikaciją, kad pamatytumėte, jog tamsa veda per prieblandą į aušrą, ir diena veda per prieblandą į tamsą. „Gėris“ ir „Blogis“ gali būti įsivaizduojami kaip Šviesos ir Šešėlio zonos, per kurias sukasi besisukantis žiedas, ir „Blogis“ turi savo darbą atlikti taip pat kaip ir „Gėris“. Šviesos Dievas ir Tamsos Dievas tėra Tėvo dešinės ir kairės rankos veiksmai. Dešinė ranka duoda, o kairė ranka atima. Dešinė duoda tai, kas bus, o kairė atima tai, kas buvo. Dešinė siunčia į pasireiškimą, o kairė kviečia atgal; bet jūs, žiūrėdami kaip veidrodyje, vadinate dešinę kaire, o kairę dešine.

Trauka į Centrą vyksta Grįžimo Kelyje, ir jei ta trauka prasidėtų per anksti, ji priverstų gyvybę tekėti atgal į ankstesnį aspektą. Tai apima gyvybės devoliuciją prieš įvykstant formos devoliucijai. Kai šis grįžtamasis srautas vyksta Gyvybės atžvilgiu, mes matome parazitinių egzistencijos tipų vystymąsi. Tai paaiškina bakterinių ligų problemą; kiti gyvybės tipai, kurie yra saprofitiniai, visai nėra iš šios Evoliucijos, bet funkcionuoja valdomi „Tamsaus Veido Valdovų“, kurie yra Dievų valytojai (sanitarai).

Jūs suvoksite iš to, kas pasakyta, kad grįžimas į Centrą reiškia Pasireiškimo Dienos blėsimą, ir dienai blėstant sudvasinanti Neapraiškaus tamsa užlieja materijos laukus. Ir tai visada reikia turėti omenyje svarstant šią problemą, nes šviesai traukiantis iš išorinio materijos rato, sudvasinančios įtakos pradeda tekėti iš vidinio Dvasios rato, ir šis procesas tęsiasi tol, kol visa šviesa yra atitraukiama, ir koncentriniai pasireiškimo ratai yra visiškai užliejami valančių Tamsos Vandenų; bet tuo tarpu yra pereinamoji stadija, kurios metu Tamsos Vandenys (kuris pavadinimas yra dvasinės ramybės, valymo ir regeneracijos simbolis), ruošiasi naujai gyvybei. Šie Vandenys, taigi, sunkiasi per pasireiškimo lygmenis, kad matoma būtų persmelkta nematomu. Tai atveda mus prie antrojo Centro Traukos aspekto temos – Iniciacijos klausimo.

(2) Santykyje su Iniciacija

Tos esybės, kurios grįžo į Centrą užbaigusios savo evoliuciją, išteka vėl kaip Dvasios Šešėlio pirmtakai. Būtent jos yra Iniciatoriai. Jos pačios sugebėjo progresuoti aplenkdamos evoliuciją būdamos inicijuotos besivystančių ankstesnių evoliucijų esybių pagal lygmenis, kuriuose jos priėmė Iniciaciją; kiekvieno lygmens Valdovai yra užbaigti evoliucijos, kuri turėjo savo kulminaciją tame lygmenyje, vaisiai. Šie yra kiekvienos evoliucijos Iniciatoriai, kol tie, kurie yra inicijuojami, patys praėję per Šviesą, vėl juda į išorę.

Veikiant šioms esybėms, tie, kurie yra inicijuojami, juda nuo savo lygmens paviršiaus į substratą, ir tik tada, kai Regeneracijos Vandenys prasiskverbia per imlios lygmens sąmonės plyšius ir įtrūkimus, tame lygmenyje gali vykti iniciacija. Taip yra, kad šioje stadijoje Didysis Nušvitimas gali vykti tik už kūno ribų, nes šioje evoliucijos fazėje Regeneracijos Vandenys dar nepasiekė fizinio lygmens.

(3) Santykyje su Devoliucija

Centro Trauka turi trečią aspektą devoliucijoje, arba Kairiosios Rankos Kelyje, jei taikoma sąmonei.

Santykyje su evoliucija, devoliucija reiškia gyvybės atitraukimą iš bet kurio duoto formos tipo, ir formos suirimą. Magnetinių įtampų sistemos, kurias gyvybė jose sukūrė, tada paliekamos kaip tušti kevalai eteriniuose polygmeniuose. Šie kevalai turėtų laukti Regeneracijos Vandenų valymo, kurie išteka Kosminės Nakties potvyniuose.

Tačiau kartais atsitinka, kad sielos, kurios yra pakankamai išsivysčiusios pasiekti tašką, kai jaučia Centro Trauką Grįžimo Kelyje, ir visgi nepakankamai išsivysčiusios tam tikruose aspektuose, kad būtų pasiruošusios evoliucijai, nes dar nepakankamai patyrė involiuciją, gali susiruošti grįžti į Centrą prieš pereidamos nadyrą. Jos tada judės per lygmenis, iš kurių gyvybė pasitraukė, ir kuriuose guli tušti kevalai, laukiantys Kosminės Nakties Potvynių atėjimo. Šios sielos tada pasinaudos šiomis primityvaus tipo magnetinių įtampų sistemomis savo funkcijų išraiškai. Tai paaiškins daug ką, jei apie tai medituojama.

Tačiau kai šios sielos, išaugusios ir sunaikinusios kevalus (ir tuo apsunkinusios savo vėlesnę evoliuciją), tęsia savo devoliucinį kelią, jos pasiekia tašką, kai nebėra kevalų jų įkvėpimui, ir jos tada negalės palaikyti formos, ir ištirps į neorganizuotus substancijos elementus ir nustos būti veiksnios Blogiui ar potencialios Gėriui. Tai yra Kairiosios Rankos Kelio įrašas.

Evoliucija Dešiniosios Rankos Keliu pasiekiama per ištobulintos Gyvybės atitraukimą iš formų, kurios skiria, principų, kuriuos formos buvo sukurtos išreikšti, sintezę, principų sublimaciją į idealus, ir idealų realizaciją Logoso Sąmonėje. Toks yra evoliucijos įrašas Dešiniosios Rankos Kelyje.

Tada bus matyti, kad evoliucijos esmė yra susivienijimas; ir vienijančio principo pasireiškimas pasireiškimo lygmenyse yra Meilė. Ar ta meilė būtų intelektualinė simpatija konkretaus proto lygmenyje, ar fizinė vienybė materijos lygmenyje, Meilė visuose savo aspektuose yra Logoso kaip Vieno simbolis.

Evoliucijos tikslas yra padaryti visus dalykus viena, ir pasireiškimo lygmenyse yra tik du dalykai, kurie padaro visus dalykus viena – Mirtis ir Meilė. Mirtis yra Kairiosios Rankos Kelio pasireiškimas, ir Meilė yra Dešiniosios Rankos Kelio pasireiškimas. Kas myli, kad ir kokia blausa būtų jo Meilės koncepcija, tas išreiškia susivienijimą, ir susivienijimas yra Evoliucijos tikslas. Dievas yra Vienas. Meilė daro viena – todėl teisingai sakoma „Dievas yra Meilė“.

Kas išreiškia Meilę, atneša Dvasią, kuri yra Viena, į pasireiškimą. Būti atskirtam reiškia būti mirusiam. Todėl rinkitės Meilę ir gyvenkite.

II DALIS

Čia išdėstyta papildoma medžiaga turi tą patį autoritetą kaip ir pagrindinis darbas, bet buvo perduota praėjus keleriems metams po jo. Nors daugeliu atvejų ji turi specifinę nuorodą į tam tikrus skyrius, ji čia nepateikiama su ta nuoroda į tuos skyrius, nes ji taip pat turi bendrą nuorodą į mokymą kaip visumą ir suteikia naudingą bendros knygos medžiagos paaiškinimą. Bendrai kalbant, ji labiau susijusi su pirmaisiais dvidešimt knygos skyrių nei su vėlesniais, bet, žinoma, kuo labiau knyga suprantama kaip visuma, tuo naudingesnė bus papildoma medžiaga.

(1)
Kiekvienas Kosminis Atomas turi savyje dviejų Spindulių jėgas, kurios sukuria pirminį sūkurį, nors vėliau jis išėjo tik vieno Spindulio keliu. Dvi Spindulio jėgos yra pozityvūs ir negatyvūs faktoriai sūkuryje, negatyvus arba latentinis atstovauja tam tikrą pasąmonę. Individo „Spindulio tipo“ tyrimas reikalautų Siderinės Astrologijos – daug sudėtingesnės ir gilesnės astrologijos nei dabar praktikuojama.

(2)
Liepsnos Valdovai ir Proto Valdovai nesusitinka lygmenyse Pirmųjų Trijų Spiečių progreso metu, bet yra procesas vėlesniu laiku, kuriuo Liepsnos Valdovas gali tarsi susilieti su Proto Valdovu, taip tapdamas visais tikslais Proto Valdovu. Procesą labai sunku aprašyti: vyksta savotiška absorbcija, galima sakyti, kažkiek panaši į Individualybės susijungimą su aukštai išvystyta Asmenybe žmogaus įsikūnijime, kažkiek panaši, bet ne tokia pati. Proto Valdovas, kuris pasirenka vykdyti tam tikrą darbą Liepsnos Valdovui, absorbuoja Liepsnos Valdovo „patirtį“ panašiai kaip Individualybė absorbuoja Asmenybės patirtį (bet šiuo atveju palyginimas yra apverstas, nes Proto Valdovas atitinka Asmenybę, absorbuojančią patirtį Liepsnos Valdovo, atitinkančio Individualybę) ir išeina kaip Proto Valdovas su tolimu kontaktu (Liepsnos Valdovo), vis dar veikiančiu už jo.

Daugelis Liepsnos Valdovų yra tai, ką mes dabar vadiname Arkangelinėmis Jėgomis, kiti valdo tam tikras sąlygas visatoje ir turi specialų kontaktą su Saulės Logosu. Būtent šie pastarieji tarsi persmelkia tam tikrus Proto Valdovus savo patirtimi ir perduoda savo įtaką į juos, taip dirbdami per juos. Liepsnos Valdovai visi turi ypač stiprų Logoso kontaktą ir kai kurie buvo tai, ką galima pavadinti pasiųstais vėl po to, kai Pirmasis Spiečius baigė savo darbą.

Gali būti ypatingai naudinga medituoti apie Tris Pirminius Spiečius, nes ta knygos dalis, kuri apie juos kalba, buvo išdėstyta būtinai labai apytiksliu būdu, tinkančiu „vidutiniam intelektui“. Svarbu turėti omenyje, kad viskas, kas pasakyta, tėra apytikslumas, ir daug daugiau nei tik intelektualinis įvertinimas gali būti gauta per meditaciją apie Tris Pirminius Spiečius.

„Kosminės Doktrinos“ medžiaga yra tinkama didžiuliam išplėtimui – išplėtimui, iš tikrųjų, už dabartinių žmogaus supratimo ribų.

(3)
Pabandyti išreikšti suprantama kalba ir visgi suteikti kažką artimo adekvačiam Trijų Pirminių Spiečių galios ir didybės apibūdinimui yra išties sunki užduotis. Aprašymas, pateiktas pagrindiniame darbe, perteikia mažai idėjos apie galingą darbą, kurį apsiėmė ir atliko tie Spiečiai. Tos didžiosios Kosminės Gyvybės Bangos, kurios sukūrė Dėsnius, valdančius visatą, evoliuciją ir žmogų, yra labai svarbios visais laikais ir ypač naujo Amžiaus pradžioje. Jų įtaka išlieka žmoguje ir visatoje, ir priklausomai nuo to, kaip žmogus liečiasi su šiomis pirminėmis pradžiomis, kai jo paties Gyvybės Kibirkštis pirmą kartą įžengė į pasireiškimą, taip yra nulemtas jo Individualybės tipas. Jis net dabar negali pabėgti nuo tų ankstyvųjų vystymosi stadijų, nes kaip jo Esminis Aš priėmė įtakas ir reagavo į jas formavimo stadijoje savo evoliucijos, taip kiekvienas žmogus šioje stadijoje vis dar nešioja latentinę sąmonę tų pirminių veiksmų ir atoveiksmių. Jis nešioja amžinai savo paties pradžios sėklą, lygiai kaip ąžuolas amžinai nešioja gilę savyje, ir, kaip gilė reagavo į dirvą, kurioje augo, kaip ji gavo orą ir saulę, kokiu mastu jos augimas buvo padarytas ir ji palaipsniui nusimetė savo išorinį kevalą ir pradėjo leisti ūglius bei tapti ąžuolu, taip tam tikra prasme žmogus pirmą kartą pradėjo tapti žmogumi.

Kaip žmogus reagavo į įvairius lygmenis, per kuriuos praėjo tose pirminėse Gyvybės Kibirkšties stadijose – ir net tada buvo matas, kad ir koks mažas, individualios reakcijos – toks tas žmogus yra šiandien. Kai Kibirkštis leidosi žemyn per lygmenis, rinko substanciją iš kiekvieno lygmens, ir tada grįžo aukštyn vėl, ji sutiko kitas Kibirkštis, darančias tą patį, ir taip vėl yra jo gyvenime šiandien. Šioje Kibirkščių masėje jos pirmame nusileidime per lygmenis buvo keletas, kurios sudarė mažesnę masę visumoje, liesdamos viena kitą labiau nei kitas Kibirkštis ar Kibirkščių Grupes visumoje. Taip prasidėjo tam tikros specialios reakcijos – „draugystės“, galima sakyti – pirminėse stadijose; ir vėlesnėse evoliucijos dienose tos pačios Kibirkštys, apsirengusios visų praeitų lygmenų materija, vėl sutiko tas kitas, lygiai taip pat apsirengusias visų praeitų lygmenų materija, kurios pirmą kartą kontaktavo su jomis pirminėse stadijose. Einant per lygmenis kiekvieno lygmens materija arba substancija buvo įausta į žmogaus vidinius nešėjus ir laikui bėgant sukūrė skirtingas formas arba nešėjus, kuriuos mes žinome dabar įvairiais vardais (pvz., „Astralinis Kūnas“, „Mentalinis Kūnas“ ir t.t.) ir šie kūnai taip pat turi tam tikrus padalinius. Didžiosios planetinės sferos, per kurias kiekvienas atomas ir Dieviškoji Kibirkštis praėjo evoliucijos eigoje, taip pat turėjo tam tikro tipo įtaką jam, ir tam tikru būdu tai yra astrologijos pagrindas, nors tos studijos šaknys yra didžiąja dalimi prarastos ir pamirštos. Astrologija negali būti taikoma šiomis dienomis taip, kaip senovės rasės ją suvokė, dėl pokyčių tarp dangaus kūnų, ir pats žmogus taip pat keičiasi.

Savo kelionėje žemyn per lygmenis evoliucionuojanti būtybė susidūrė su didžiulėmis planetinėmis Galiomis, kurios vis dar vykdo tam tikrą kontrolę jai – nors ji gali to nesuvokti – nes ji turi savo sandaroje materijos, kuri išlaiko formą kontakto su tomis didžiulėmis planetinėmis Galiomis, ir jų įtaka jos kūnui, protui ir karmai vis dar išlieka labai primityviuose lygiuose: pavyzdžiui, Jėga, apibūdinama kaip „Didžioji Motina“, vis dar išlieka visų gyvų būtybių Didžioji Motina, ir laipsnis, kuriuo modernus žmogus gali sąmoningai suvokti šį kontaktą, yra jam svarbus.

Didieji Visatos Dėsniai buvo sukurti seniai prieš tai, kai tai, ką vadiname „žmogumi“, išsivystė pakankamai, kad nusileistų žemyn per lygmenis tokiu pačiu būdu, kaip nusileido didieji atomai ir grupinės jėgos, kurios pradžioje sukūrė Visatos Galias. Šių pastarųjų „Grupinės Sielos“ yra už to, ką vadiname didžiaisiais archetipais, ir su šiais archetipais ezoteriniai studentai gali būti daug susiję. Ir kai žmogus galiausiai grįžta aukštyn per lygmenis evoliucijos grandinės pabaigoje, jis pasiekia kitame lygyje savo paties pradžią. Jis tampa tarsi dievu, Logoso tipu, savyje daugelio evoliucijų pabaigoje surinkdamas didžiąsias patirties grandines, kurios padarys jį patį nebe individu, bet tam tikra prasme grupe, iš kurios emanuojasi kiti proto jėgos vienetai. Nes žmogus pradeda kaip grupė ir individualizuojasi iš grupės evoliucijai vykstant, ir pabaigoje turi grįžti į savo paties grupę, kuri tada yra jis pats.

Už to mokymo yra „Kolektyvinis Principas“ arba kolektyvinis jausmas, kurį, iš dalies ar net klaidingai suprastą, kaip dažnai būna, galima rasti tam tikruose politiniuose idealuose ir sistemose. Šis jausmas turi aukštąetinį pagrindą ir siekia taip suformuoti charakterį, kad visi veiktų kaip vienas, veiktų kaip komanda ir komandoje; nes tai yra didžiausias, sudėtingiausias ir pirmasis Dieviškasis Dėsnis, kai tinkamai suprastas. Nepaisant to, kol individas nėra išvystytas iki savo aukščiausio lygio, jis negali būti kolektyvinio Dieviškumo vieneto, į kurį jis pabaigoje turėtų grįžti, dalis. Ir kiekviename žmoguje yra tai, kas sudaro Trejybę – Tris Pasireiškiančios Dievybės Aspektus – ir šie Aspektai yra jo vidinėje Dvasioje kaip jos aukščiausia etika.

Kai ši evoliucija baigsis, šio lygmens (Žemės) patirtis ir materija bus surinkta ir pereis į kitas evoliucijas kitose planetose, ir kai kurios jos gyvybės jėgos grįš vėl kitu pavidalu į šią planetą vėl. Kai žmogus miršta, jo astralinio ir eterinio kūnų dalys tikriausiai kuriam laikui prarandamos jo Individualybei, bet taip pat jos dažnai eina sudaryti tam tikras dalis naujų astralinio ir eterinio kūnų, kuriuos jis turės savo naujame įsikūnijime. Tai, keliais žodžiais, yra tai, kas vyko per visą evoliuciją – forma suardoma ir dalys pernešamos statyti kito gyvybės formos tipo formą; bet ne visada žinoma, kad tankesnių nešėjų dalelės – ne fizinio, bet astralinio ir eterinio – dezintegruoti mirusių žmonių astraliniai ir eteriniai kūnai, eina sudaryti kitas Asmenybes. Šios Asmenybės gali priklausyti vėliau toms Individualybėms, iš kurių buvusių Asmenybių dalys atėjo, bet taip pat atsitinka, kad jos gali ir nepriklausyti, ir Individualybės dažnai turi Asmenybes, sudarytas iš medžiagos, kuri anksčiau buvo panaudota kitų nešėjuose. Tai kartais gali paaiškinti keistas reakcijas tarp žmonių įsikūnijime, tad ne visada būtina ieškoti susitikimų praeituose gyvenimuose, kad paaiškintume tokias reakcijas. Kaip žmogus yra šiuo būdu, taip, taip pat, yra planetos ir kiti dangaus kūnai. Planetos turi kitų planetų ir kitų Kosminių laikų bei kitų evoliucijų dalių, įstatytų į jų auras, lygiai kaip ši žemė yra mėnulio auroje* ir turi kontaktą su daugeliu „mėnulio dalelių“ iš buvusios evoliucijos. Gyvybė savo daugialypiškume nėra paprasta jokiu būdu, ji yra įausta į didžiulį raštą, kurį tik labai pažengę Vidinių Lygmenų Adeptai gali suvokti, ir nėra rašto, kuris nebūtų kažkaip susietas su visu likusiu.

*Dabartinis mėnulis čia neturimas omenyje; ankstesnis mėnulis paliko po savęs substanciją, kuri eina sudaryti žemės aurą. Šis ankstesnis mėnulis paliko daug substancijos taip pat ir dabartiniam mėnuliui, ir daugelis jo „galių“ ar įtakų yra ten, bet daugelis, taip pat, jo primityvių galių ir tam tikrų labai svarbių faktorių lieka žemėje (tame, kas ezoteriškai vadinama „Vidine Žeme“), ir abu šie yra taip pat sujungti į vieną didžiulę aurą, kuri yra aplink tiek dabartinį mėnulį, tiek žemę.

(4)
Planetinė Esybė evoliucionuoja su planeta ir atitinkamu lygmeniu. Jos „kūnai“ – iki pilno septynių komplekto – ir jos sąmonės turinys padidėjo atvykus ir išvykus įvairiems Spiečiams. Spiečių 4–7 veiklos buvo valdomos Trijų Pirminių Spiečių „Valdovų“. Tik tada, kai Planetinė Esybė išvystė pilną „kūnų“ komplektą, ji galėjo vesti Spiečių per pilną evoliucijos ciklą, ir tik tada prasidėjo tų Kibirkščių evoliucija, kurios tapo „žmonėmis“, kaip mes suprantame šį terminą.

Pirmųjų septynių Spiečių nusileidimo metu Logoso įtaka išliko svarbiausia visatoje, ir bet koks disbalansas, atsiradęs dėl Spiečių 4–7 epigenetinių veiklų, buvo nedelsiant ištaisytas, tad Planetinių Esybių „kūnai“ nebuvo paveikti.

Tačiau po to, kai Planetinė Esybė įgijo pilną septynių kūnų komplektą, Logoso įtaka pilnai neištaiso jokio disbalanso, nes įsikiša įtakos iš dabar pilnai įsikūnijusių Planetinių Esybių. Būtent šiame taške epigenetiniai faktoriai padeda pagrindus individualiai bazinei Karmai. Kiekviena Planetinė Esybė yra vienu etapu atsilikusi nuo žmogaus evoliucijos, vykstančios jos sferoje, ir taip veikia kaip stabdys jai.

(5)
Trys Pirminiai Spiečiai gali būti suderinti (per Logosą) su trimis Kosminiais Žiedais ir Keturių Elementų Esencijomis taip:

(1) Liepsnos Valdovai su savo didžiosiomis „judėjimo įtampomis“ priklauso Žiedui-Kosmosui ir Ugnies Elementui.
(2) Formos Valdovai priklauso Žiedui-Chaosui ir pirminei Žemės/Vandens Esencijai (Žemės ir Vandens Elementams).
(3) Proto Valdovai priklauso Žiedui-Neperženk ir Oro Elementui. Individualizmas gali pasiekti tik tam tikrą ribą ir tada yra pasukamas atgal į aukštesnį kolektyvizmo lanką. Žmogaus proto ribos yra žmonių rasės apsauga.

(6)
Ateis laikas, kai planetinės sferos nebelaikys jokių Spiečių, judančių žemyn involiucijos lanku. Kai tai įvyks, sąlyga, palikta paskutinio Spiečiaus, palaipsniui ištirps ir kurį laiką nieko nevyks. Tada palaipsniui ateis „sūkurio tipas“ iš už lygmens ribų, kažkas, kas ieško vystymosi, savotiška nežmogiška „būtybė“, kuri tada pereis involiuciją mažu mastu tuščiame lygmenyje. Tai bus labai paprastas gyvybės tipas ir jis galiausiai bus nutrauktas žemyn į fizinį lygmenį; tik patyręs subtilesnių ezoterikos pusių studentas galėtų gauti kokį nors supratimą apie šią gyvybės formą – kažkas artimo naujam Elementalo tipui yra pakankamai adekvatus aprašymas. Jis galiausiai turėtų turėti ryšį su Dieviškąja Kibirkštimi daug labiau riboto diapazono nei žmonių Dieviškosios Kibirkštys. Tema yra labai sunki išreikšti žodžiais net apytikslėms idėjoms; ji, bet kuriuo atveju, labai tolima, bet turi interesą.

(7)
Gyvybės Spiečiai 4–7 yra bendra visos žmonijos kilmė; savo kelionėje žemyn per lygmenis jie sukūrė didžiuosius žmonijos archetipus ir bazinius žmogiškus instinktus. Jie reprezentuoja didžią Grupinę Sielą, kolektyvinę būseną, iš kurios individualus žmogus palaipsniui iškilo. Jie sukūrė tą universalių Dėsnių aspektą, kurie vaizduojami „dievų formose“. Tik tada, kai šie Dėsniai įsitvirtino, žmogus pradėjo kilti iš šios grupinės būsenos, jo iškilimui sutampant su Planetinių Esybių pilno kūnų komplekto – iš viso septynių – įgijimu.

Būtent ši grupinė būsena žmoguje sudaro žmonijos „kolektyvinę pasąmonę“, kurios archetipus evoliuciniame lanke (skirtingai nuo involiucinio) žmogus pirmiausia kontaktuoja sapne ir vizijoje.

Rasiniai padalijimai, taigi, atsirado po šios grupinės būsenos, išėjimas iš kurios buvo atskirumo pradžia. Bendruomeninis gyvenimas savo aukščiausia prasme lieka vertingu idealu, nes jo principai siekia pakeisti atskirumą bendradarbiavimu. Šie Spiečiai palaipsniui sukūrė tai, ką galima vadinti tiesiogiai prieš-žmogiška forma – net ketvirtojo Spiečiaus metu ji vis dar buvo labai „embrioninė“. Jie yra ypatingo intereso, nes Spiečių progreso būdu grindžiama pradžia to, kas žinoma kaip „Šakninės Rasės“ tipai. Šiose prieš-žmogiškose stadijose galima rasti daug Žmogaus Istorijos, tuo tarpu laipsniškas Archetipų formavimasis ir vystymasis galėtų būti vadinamas „Planetine Embriologija“. Žmogiška forma, kokią mes žinome, buvo įtvirtinta septintojo Spiečiaus vidurio periode, ir Archetipinės formos tam tikra prasme atsirado dėl suprojektuotos Planetinės Esybės koncepcijos, kuri atneša papildomas kito tipo koncepcijas nei Logoso koncepcijos, nors nebūtinai konfliktuojančias su tomis koncepcijomis.

(8)
Trys „veiklos“, nurodytos III skyriuje kaip „Judėjimas“, „Šviesa“ ir „Garsas“, gali būti suderintos su trimis Aukščiausiosiomis „Gyvybės Medžio“ Sefiromis. Skaičiai, priskirti Sefiroms, yra susiję su atitinkamų atomų (t.y. briaunų) skaičiais. Pavyzdžiui, siaubingas trišonio atomo paprastumas ir trijų naudojimas Binah simboliuose yra akivaizdžiai susiję. Keturios Taro kortų Trijakės turi tą patį pagrindą. Tiek „Gyvybės Medis“, tiek Taro bus rasti esantys suderinti su „Kosminės Doktrinos“ principais, jei ieškotojas rimtai medituos šiomis temomis.

(9)
„Dieviškosios Kibirkštys“ ir Didžioji Esybė, kuri yra mūsų sistemos Logosas, turi bendrą kilmę savo Pirminiuose (Kosminiuose) Atomuose, kurie kyla iš Didžiojo Neapraiškaus. Šie Dieviškosios Kibirkšties Pirminiai Atomai, prieš tai Kibirkščiai patenkant į Logoso įtaką, gali būti vadinami „Sėkliniais Atomais“.*

*Šis „Sėklinis Atomas“ nurodo į Kosmosą, ir jo skirtumas nuo „sėklinio atomo“, paminėto XII skyriaus pabaigoje, yra aiškus.

Yra vystymosi tęstinumas nuo Pirminio Atomo, suformuoto kaip aprašyta ankstyvuosiuose skyriuose, iki Dieviškosios Kibirkšties kiekviename iš mūsų. Lygiai kaip Didžioji Esybė evoliucionavo iš dešimčiašonio, arba keliaujančio, Kosmoso atomo (kuris pats evoliucionavo iš Pirminio Atomo), taip ir Dieviškosios Kibirkštys evoliucionavo iš tam tikrų mažiau sudėtingų atomų, atneštų Keliaujančio Atomo, arba Didžiosios Esybės, pėdsakuose, iš kurių koncepcijų Didžioji Esybė sukūrė ir suprojektavo Savo visatą.

Skirtumas šiame taške tarp Didžiosios Esybės ir Dieviškosios Kibirkšties yra laipsnio, bet ne rūšies, nes Didžioji Esybė turi visų Spindulių patirtį, bet Dieviškoji Kibirkštis turi tik vieno Spindulio patirtį – abi turi visų Lygmenų patirtį.

Tam tikri atomai, „pernešti“ iš Kosmoso į Visatą Didžiosios Esybės darbo dėka, tapo Visatos Keliaujančiais Atomais. Jie nėra tokie sudėtingi kaip Didžioji Esybė, bet yra per daug sudėtingi, kad nusėstų pasireiškimo lygmenyje, ir jie grįžta į centrą. Šie atomai, „pernešti“ Didžiosios Esybės, kurie tampa Dieviškosiomis Kibirkštimis, yra tie, kurie savo kelionėje į Centrą turi savo „pėdsaką erdvėje“, pažymėtą Logoso Atvaizdu ir Įtaka. Po to šios Dieviškosios Kibirkštys tampa sąlygojamos Logoso Sąmonės, kol ciklas užbaigiamas ir jos tampa „išlaisvintos“ nuo šios įtakos ir grįžta į savo pradinį būties branduolį kaip Sėkliniai Atomai.

Yra, todėl, du būdai svarstyti Dieviškąją Kibirkštį. Galite žiūrėti į ją iš Kosmoso požiūrio taško arba iš Saulės Logoso evoliucijos požiūrio taško: bet, realybėje, Dieviškoji Kibirkštis yra vienas dalykas, turintis savo kilmę Neapraiškiame, iš kurio ji gauna savo egzistenciją ir energiją.

Dieviškoji Kibirkštis nekyla iš Saulės Logoso, bet yra sąlygojama Saulės Logoso evoliucijos, kol jos Saulės vystymosi ciklas užbaigiamas. Tai įvyksta, kai Individualybė, dėl tam tikrų evoliucinių procesų Saulės Logoso jurisdikcijoje, pasiekia tašką, kur jai nebereikia likti toje jurisdikcijoje, bet ji geba atpažinti savo pačios tikrąją būtį. Tame taške tarsi „išorinis“ Dieviškosios Kibirkšties vystymasis nukrenta nuo jos, ir ji vėl tampa grynai sėkliniu atomu, kuriam Individualybė nuo tol skolinga savo ištikimybę. Taip toje stadijoje Dieviškoji Kibirkštis, būdama išlaisvinta iš ribojančių Saulės evoliucijos įtakų, duoda pradžią tai tobulos laisvės būsenai Individualybėje, beerdvės ir belaikės egzistencijos būsenai – sąmonei.

Didžiulė atsakomybė, kuri tada tenka Individualybei „Dešiniosios Rankos Kelyje“, kyla iš tos Individualybės dabar nustatyto kontakto su gryna ir neribota „energija“. Individualybė yra sąlygojama tik jos suvokimo laipsnio apie šį kontaktą, kai ji įeina į kūrybinės veiklos fazę; iš tiesų dievas.

Pažengusios iniciacijos yra susijusios su Individualybės kontakto su vidiniu Dieviškosios Kibirkšties aspektu (sėkliniu atomu) laipsniais ir to realizacijomis. Saulės vystymosi ciklas yra valdomas „Karmos Valdovų“ ir jis apima „pėdsakų erdvėje“, paliktų „karmos“, išdirbimą, kai karma pati buvo išdirbta, nes Saulės vystymasis vyksta po to, kai „pėdsakas erdvėje“ (sėklinio atomo) gavo Logoso Įspaudą. Taigi iki Saulės vystymosi pabaigos Individualybė negeba atnešti grynos galios be dalies galios nukreipimo savo pačios poreikiams.

Yra, žinoma, platus gradacijos diapazonas tarp ankstyvesnių ir vėlesnių fazių, bet, plačiai kalbant, ankstyvesnės iš esmės susijusios su laipsnišku Individualybės (po paruošiamojo darbo su Asmenybe) atvedimu į kontaktą su jos pačios tikrąja būtimi – sėkliniu atomu – tuo tarpu vėlesnės yra tikrasis kūrybinis darbas tų, kurie pasiekė bendradarbiavimą su savo broliais. Paruošiamasis darbas su Asmenybe turi būti kruopščiai atliktas prieš įeinant į šias fazes.

(10)
„Negyvi atomai“ ir Dieviškosios Kibirkštys turi bendrą kilmę Didžiajame Neapraiškiame. Jie abu buvo „pernešti“ Didžiosios Esybės, kuri yra mūsų Saulės Logosas, ir iš jų koncepcijų apie savo pačių atvaizdus visumos Didžioji Esybė suprojektavo Savo visatą. Viskas, kas turi „gyvybę“ visatoje, gauna tą gyvybę iš savo paties sėklinio atomo. Saulės evoliucijos tikslas yra galiausiai suvienyti jos visatos atomus su jų sėkliniais atomais Kosmose.

Buvo pasakyta, kad yra laipsnio, bet ne rūšies skirtumas tarp keliaujančių visatos atomų ir tos visatos Logoso: panašiai yra laipsnio, bet ne rūšies skirtumas tarp keliaujančio atomo ir negyvo atomo.

Tik labiau išsivystę Kosminiai atomai, pernešti Didžiosios Esybės, tapo keliaujančiais atomais Jos visatoje Saulės evoliucijos pradžioje ir gavo Logoso Įspaudą savo „pėdsakuose erdvėje“. Šie – neįskaitant Pirmųjų Trijų Spiečių, kurie yra skirtingi – susiję su žmogaus evoliucija, ir tarp jų yra išsivystymo laipsnio skirtumai, sukelti faktorių, įgimtų jų sandaroje.

Negyvi atomai yra mažiau išsivystę nei keliaujančių atomai ir gauna Logoso Įspaudą Saulės evoliucijos metu pagal savo išsivystymo laipsnį, nes būdami Saulės visatoje ir iš jos (jų koncepcijos buvo panaudotos jai sukurti) jie nuolat maudomi Logoso įtakose ir lėtai jas absorbuoja. Šiuo būdu mes gauname augalų ir gyvūnų gyvybės Viršsieles, šios Viršsielės kyla iš negyvų atomų, kurie palaipsniui įgyja Logoso Įspaudą.

(11)
Bazinis žmogaus „garsas“ yra numanomas Dieviškosios Kibirkšties vystymesi. Logoso Įspaudas gali būti tiksliau įsivaizduojamas kaip garso vibracija nei vaizdinė koncepcija. Ši pirminio arba bazinio garso idėja buvo už senųjų skaičiaus ir skaitinių verčių mokymų. Garsas implikuoja ritmą ir vibraciją. Tas Logoso Trejybės „Aspektas“, žinomas kaip Meilės Aspektas, yra dalis, daugiausia veikianti įspaudžiant Įspaudą. Aukštesnysis Bažnyčių mokymas yra įkvėptas šito.

(12)
Trys Pirminiai Spiečiai buvo suprojektuoti į pasireiškimą kiekvienas veikiant impulsui iš vieno iš Pirminių Logoso Aspektų, kilusių iš vieno iš Pirminių Žiedų. Šie Pirminiai Spiečiai yra atskirti nuo sekančių Spiečių ir yra skirtingo laipsnio. Spiečiai, kurie sekė po jų, vystėsi veikiami Logoso plius Trijų Pirminių Spiečių, Liepsnos, Formos ir Proto Valdovų. Jie yra, todėl, veikiami trijų Kosminių Žiedų (kaip buvo trys Pirminiai Spiečiai), bet taip pat, kadangi Logosas reaguoja į Dvylika Kosminių Spindulių, šie vėlesni Spiečiai charakterizuojami Spindulių įtakos, vyravusios tuo metu, kai jie gavo Logoso impulsą išeiti.

Todėl didžiosios evoliucijos fazės tarp naujų Spiečių išsiuntimo yra valdomos įtakų iš Dvylikos Kosminių Spindulių. Tai susiję su Kosminio Zodiako „Namais“ ir Lygiadienių precesija.

Tie, kurie energizuoja šias fazes ir jas tipizuoja, yra Spindulio Pavyzdžiai; jie stovi, galima sakyti, tarp Zodiako ir fazių ir atspindi Zodiako įtakas, veikdami tam tikra prasme kaip Kosminiai tarpininkai. Šios įtakos tada veikia Planetines Esybes.

(13)
Yra dvi iš senųjų dievų formų, kurias galima lengvai prisiminti kaip lengvai suderinamas su Esminiu Aš, dauguma kitų dievų formų reprezentuojant tam tikrus aspektus, Kosminius ar universalius. Šios dvi dievų formos yra Horas ir Erosas. Iš jų pirmasis galėtų atstovauti Dieviškąją Kibirkštį, antrasis – sėklinį atomą. Visiems praktiniams tikslams galėtume sakyti, kad jie atstovauja atitinkamai išorinį ir vidinį sėklinio atomo aspektus. Šis dangiškasis Erosas yra toli nuo populiarios koncepcijos, kuri tapatina jį su Kupidonu. Jis čia reprezentuoja Žmogaus esmę, kuri yra Erosas plius Anterosas ir kyla iš Kosminio Kiaušinio kaip filosofinė to Eroso koncepcija, kuris buvo vienas iš ankstyviausių graikų dievų. Šis kosmogoninis Erosas buvo ankstyviausia jėga, atnešanti tvarką iš Chaoso, ir jis pirmininkavo Dievų Taryboje bei valdo dievų ir žmonių protus: jis buvo vienas iš Samotrakės Misterijų dievų.

(14)
Žvaigždė Sirijus ezoteriniame mokyme visada buvo laikoma turinčia daug įtakos Saulės evoliucijai. Astronomiškai kalbant, žinoma, Sirijaus padėtis erdvėje yra toli už saulės sistemos ribų, bet iš Kosminio požiūrio taško Sirijus ir daugelis kitų žvaigždžių „sąlygoja“ Saulės Logosą ir, kadangi Saulės Logosas Pats yra Savo visatos Sąlygotojas ir sąlygojamas, Sirijaus ir kitų žvaigždžių įtakos yra atitinkamai transmutuojamos prieš perduodant jas visatai. Todėl, grynai ezoterine prasme, žvaigždės apskritai ir Sirijus konkrečiai (dėl jo ypatingos įtakos) gali būti svarstomos santykyje su Saulės evoliucija – ypač tos, kurios, kaip Sirijus, turėjo ryškų poveikį jai. Tačiau individas turi būti užbaigęs Saulės vystymosi ciklą, kad galėtų patirti gryną Sirijaus ar kitų žvaigždžių įtaką.

(15)
Ortodoksinis mokslas tyrinėja medžiagas, iš kurių sudarytas žemės kūnas, ir jų sudėtį, bet Vidinės Žemės „gelmės“, Planetinės Esybės sandara yra tai, kas svarbiausia ezoterinėms studijoms. Gali būti naudinga galvoti apie žemę veikiau kaip planetą, gaublį Saulės sistemoje, nei kaip „pasaulį“ ir vystymąsi, atneštą daugelio civilizacijų, vienai iš kurių mes dabar priklausome. Tai, kas palaikė ir maitino tas civilizacijas, yra Planetinė Esybė. Ši milžiniška jėga kartais personifikuojama kaip „Žemės Motina“, bet, su personifikacija ar be jos, visi turėtų suvokti milžinišką dalyvaujančią jėgą ir kaip jie yra jai įsipareigoję. Arkangelinis Vedlys, priskirtas Planetinei Esybei, galėtų būti laikomas suteikiančiu jai aukštesnius aspektus, atitinkančius „Intelektualinį Principą“ žmoguje. Šių Arkangelinių Vedlių vardus, kaip žinoma tradiciškai, galima rasti standartiniuose informaciniuose darbuose, tokiuose kaip „Mistinė Kabala“.

(16)
Kiekviena planeta turi savyje visatos principus (kaip iš tiesų turi ir atomas), tad planetos Grupinė siela pasireiškia aspektais, kažkiek analogiškais Trims Logoso Aspektams. Kiekvienoje planetoje yra kažkas iš „Meilės“, „Išminties“ ir „Galios“ Aspekto. Planetos turėjo savo „Lyderius“, kurie parodė tam tikrus principus per savo gyvenimo sąlygas, lygiai kaip buvo Mokytojai, kurie tai darė dėl žmonijos vedimo. Šie planetiniai aspektai paveikė tam tikras žmonių rasės dalis, nes jie paveikė Gyvybės Spiečius jiems leidžiantis žemyn. Taigi priklausomai nuo aspektų, vyraujančių tam tikrose planetose, kurios buvo kontakte su žmogumi, koks jis tada buvo, konkretus Spiečius gavo sąlygojimą.

Šios didžiosios „planetos substancijos įtampos“ turi daug įtakos tiek savo sferoje, tiek Žemėje, nes kai Žemė, galima sakyti, pradėjo savo kursą danguje, įvairios įtakos ir substancijos iš skirtingų planetų prasiskverbė į tada tuščią ir nekoordinuotą masę, kuri tapo Žeme: šios įtampos paliko savo žymę Žemės struktūroje ir vidinėje prigimtyje ir kartais paaiškina vienokius ar kitokius trikdžius – žemės drebėjimus, pavyzdžiui, nes vis dar yra ryšys tarp tam tikrų substancijų Žemėje ir atitinkamos substancijos kokioje nors kitoje planetoje, ir jos abi aktyvuoja viena kitą, ir abiejose kyla reakcijos. Tai didžiąja dalimi yra tikslesnės astrologijos pusės pagrindas, bet tai pernelyg sudėtinga ir pernelyg tolima, kad dauguma šiandien giliai studijuotų ar naudotų kaip vertinimo pagrindą.

Labai ankstyvose dienose labiausiai pažengę tarp žynių žinojo apie žvaigždžių ir planetų „įtampas“ ir Žemės magnetizmą, ir tuo žinojimu sukūrė sistemą, iš kurios, tiesą sakant, kažkas išliko, nors sistemos pagrindai buvo pamiršti. Žemėje yra žmonių, kurių psichinis gebėjimas gali būti sužadintas tokių įtampų; kai kurie žmonės, pavyzdžiui, yra jautrūs žemės drebėjimams ar atmosferos slėgiams tokiu būdu, kaip kiti nėra. Tokie žmonės savo vidinėje sandaroje turi kai kurias įtampas, atitinkančias konkrečios planetos, kuri trikdo Žemę, įtampas. Tam tikros planetos veikia Žemės „Vandens“, „Ugnies“, „Oro“ ir „Žemės“ sąlygas veikdamos Žemės aurą.

Pagrindinis principas yra visko vienybė. Žemė nėra unikali; ji turėtų būti svarstoma kaip tai, kas ji yra – vienas iš kūnų Saulės Sistemoje, kuris praėjo per būsenas ir sąlygas, kurios palaipsniui kondensavosi į tai, ką vadiname „Žeme“, bet kurios nusileido iš Mėnulio, Veneros, Saturno ir kitų planetų.

Planetinės Esybės vienu būdu gali būti svarstomos kaip planetų Grupinės Sielos ir vizualia vaizduote joms gali būti suteikta apibrėžta forma – kaip iš tiesų senovės dienomis buvo daroma. Iš šių Planetinių Esybių, kaip jos veikė žmogaus protą ir charakterį, vėliau vizija ir vaizduote buvo išvystytos į astralines formas jėgos, žinomos mitologijoje. Yra, todėl, stiprus ryšys tarp Planetinių Esybių ir atitinkamų dievų formų, kaip studijuoja kai kurie net šiandien.

Evoliucijų pabaigoje planetos pasikeičia ir skirtingos planetos eina į veiksmą sekančios evoliucijos metu, tad astrologijos subjektas šiomis dienomis turi kovoti su sunkumais, kurie yra praktiškai neįveikiami.

Yra daug ko išmokti apie Gyvybės Spiečius ir būdą, kuriuo jų nusileidimas veikia žmoniją bendrai dabartyje. Visi tie senovės įvykiai ir vystymasis turi būti įtraukti į bet kokį žmogaus būklės ir jo vystymosi vertinimą. Per įvairius istorinius periodus tam tikros Planetinės Jėgos – nes Planetinės Jėgos yra tikslesnis apibūdinimas nei „Planetos“ – darė įtaką Žemei, kiekviena pagal savo specialią prigimtį; kai šios Jėgos vėl atnešamos savo ruožtu, jos iškelia į paviršių sąlygas, atitinkančias jų prigimtį, jos sukelia jas Žemėje. Nors mes naudojome terminą „Planetinės Jėgos“, mes įtraukiame taip pat tam tikras Žvaigždines Jėgas, veikiančias per Saulės Jurisdikciją, tokias kaip Zodiako Ženklai, bet ta tema per plati, kad dabar būtų nagrinėjama detaliai. Turėkite omenyje, visgi, Dvynių Ženklą, nes Jėgos, žymimos tuo Ženklu, veikė Atlantidą ir vėl veiks Žemę vėliau dabartiniame amžiuje. Žvaigždės išsidėsčiusios konfigūracijose kažkiek panašiose į tas, kurios veikė paskutines Atlantidos dienas: tam tikros pagrindinės Planetinės Jėgos ir Ženklai vėl veikia žmoniją, ir nors kombinacijos yra skirtingos, yra kažkas to paties tipo vidinės būklės: kombinacijos skirtingos, bet yra kažkas panašios vidinės būklės, ir pasaulis, nors ir neužtvindytas vandens kataklizmo, yra pilnas susidūrimų ir įvairių rūšių kovų.

(17)
Apsvarstykime Antrąjį Spiečių, tų didžiųjų Logoso Regentų, kuriuos vadiname „Formos Valdovais“, gyvybės bangą. Jie taip pat galėtų būti vadinami „Statytojais“, nes per juos išvystoma visa forma, visas pavidalas. Pavidalas, kuris dengia ar apgaubia gyvybės sąmonę, yra padaromas Statytojų, kad laikytų tą gyvybę laiką, pakankamą gyvybei reaguoti į Sferos, kurioje ji yra, įtampas, po ko gyvybė pasitraukia į kitą būseną, palikdama formą suirti į Sferos elementus. Tai yra viena iš ankstyviausių „mirties“ koncepcijų, tad Formos Valdovai taip pat yra „Mirties Dievai“.

Kur yra mirtis dideliu mastu, ypač mirtis grupiniu mastu, kaip kare, Formos Valdovai yra intymiai susiję, nes tada visa planeta tarsi sukrečiama ir jos planetinėms jėgoms reikia rekonstrukcijos. Formos Valdovai dirba su grupinėmis sielomis labiau nei su individais, bet kur didis mokytojas instruktuoja žmoniją (ypač jei mokymas liečia žmogaus evoliuciją), Formos Valdovai dirba pritaikydami „planetinę materiją“ naujai ir didesnei gyvybės bei evoliucijos koncepcijai, kuri atnešama. Kai Kristus, naudodamas Jėzaus iš Nazareto kūną, stipriai paveikė planetą Žemę, įvyko labai aiškūs, nors galbūt neapskaičiuojami pokyčiai tikrose Žemės linijose: jie galbūt nebuvo pastebimi mokslui, bet Logoso Jėgos persimainė į kitą kursą, galima sakyti, ir vidinės jėgos už išorinio Žemės pasireiškimo – eterinė struktūra – pradėjo keistis. Forma neapsiriboja kontūru, bet iš esmės yra visas pavidalas ir užpildo Gyvybės poreikį konkrečiam pavidalui: pavidalas nepasirodo iš karto, bet auga ir vystosi evoliucijos eigoje, kaip iš tiesų ir gyvybė.

Tikrieji Kosminės formos kontūrai ar konfigūracijos, tokios kaip žvaigždės, planetos ir didelės sausumos masės, visi yra veikiami Formos Valdovų. Senovės žmonės žinojo apie šias labai ankstyvas būtybes (Formos Valdovus) ir jų galias, pripažindami jas kaip didžias Titanines Jėgas, labai susijusias su ugnimi ir metalinėmis rūdomis, ir rodydami joms pagarbą kai kuriose ankstyviausiose Misterijose.

Šie Valdovai yra už didžiųjų cheminių (ir alcheminių) ugnių. Jie konstruoja pavidalą maišydami ir vienydami Elementines Galias bei Žemės metalines ir mineralines jėgas, statydami bet kokios rūšies struktūras, ypač planetines struktūras, nes būtent jie pastatė planetas. Jūs pastebėsite, kad didesnės ir didžiulės formos visada yra paprasčiausios – didžiosios sferinės formos yra paprasčiausios, bet mažesni tipai didėja sudėtingume, kaip parodys milžiniškų priešistorinių gyvūnų palyginimas su dabartine fauna. „Išorinė“ planetos struktūra iš tiesų yra paprasta.

Formos Valdovai taip pat gali būti vadinami „Ritmo Valdovais“ (lygiai kaip Liepsnos Valdovai gali būti vadinami „Vibracijos Valdovais“) dėl jų ritmiško žengimo pirmyn ir atsitraukimo statant visatą. Tai buvo ritmo pradžia visatoje ir tai nustatė didžiuosius „Mirties“ ir „Gimimo“ ritmus. Taip šie Valdovai gali būti vadinami „Mirties Valdovais“ ir jie giliai susiję su Žiedu-Chaosu; jie turi didžią reakcijos varomąją jėgą, kuri galiausiai suardys formą ir išlaisvins jėgą. Jie dirba už mineralinių formų konstravimo, nes šios yra vėlesni Žemės formos išsivystymai, ir planetos gyvybė yra minerale tam tikru būdu.

Visos senovės legendos apie didžiąsias Požemio Galias – chtoniškas Kūjo ir Priekalo Jėgas, didžiulių jėgos srautų kalimą į pavidalą, Dievus Kalvius, susijusios su Statytojais ir mažesniais Elementinių būtybių tipais, susijusiais su darbu kaip Formos Valdovų tarnais. Tinkamai atliktame rituale Elementinės būtybės stato tam tikras formas astrale, kurios laiko kartu jėgos įtampas, kol kitos jėgos perima: ritmas arba kartojimas čia svarbus, nes dažnas formų statymas galiausiai padaro jas tiek „kietas“, kiek įmanoma astraliniame lygmenyje. Lygiai kaip efektyvus ir „kontaktą turintis“ okultistas naudojasi šių Statytojų tarnyste ir bendradarbiavimu, taip, daug didesniu mastu, Logosas naudojo Formos Valdovų galias sukonstruoti ne tik Žemę, bet ir kitas Savo sistemos planetas. Visa saulės sistema yra tarpusavyje susieta ir kitų planetų atributų atspindžiai bus matomi tam tikrose Žemės mineralinėse formose – tam tikri brangakmeniai, pavyzdžiui, yra labai glaudžiai susiję su kitomis planetomis, ir šis ryšys pagrįstas ne tik prietarais. Panašiai tam tikri metalai turi sudėtį, kuri sieja juos su tam tikrais baziniais kitų planetų kontūrais ir substancijomis, suteikiant ne tik analogiją su jomis, bet ir tam tikrą apibrėžtą ryšį.

Vaizdingas šių didžiųjų Formos Valdovų paveikslas galėtų būti sukurtas vizualizuojant didžiulį amfiteatrą po žeme tamsoje, pripildytą raudonų blyksnių iš vidinės žemės gelmių. Per šią tamsą galima girdėti kūjį ant priekalo – labai silpnai iš pradžių, nes tai labai toli. Įsivaizduokite šį garsą kaip palaipsniui artėjantį su milžinišku ritmu, kietą, stiprų, paprastą. Tam ritmiškam garsui didėjant intensyvume, milžiniškos formos palaipsniui pradeda statytis kontūrais – didžiulės formos, blausiai ir tik iš dalies matomos kontūrais, nes jos per didelės ir per stiprios, kad tilptų erdvėje, kokią mes žinome; pajuskite eterinį intensyvėjimą „už“ blausiai įžiūrimos formos.

Šiame darbe, kurį atlieka Formos Valdovai, yra didžiulė kantrybė, kuri tenkinasi skirdama milijonus metų užduočiai, kurią sau išsikėlė, kad ji galėtų būti tobulai atlikta. Kiekvieną kartą, kai Didysis Darbininkas grįžta prie užduoties, jis atneša naują galią, gautą iš Logoso ir iš Sferos, kurioje atliko savo paskutinį darbą, ir ši nauja galia suteikia darbui kiek pakitusį jėgos tipą. Ir visą laiką didysis kūjis kala ir kala, ir kala per Laiką – statydamas, ardydamas ir statydamas vėl: tokie yra didieji Logoso Regentai, kuriems patikėtas šis darbas.

Šie Regentai taip pat yra tarnai Logoso Aspekto, esančio už mirties, regeneracijos ir atstatymo. Mes galime šaukti Formos Valdovus padėti mums užsitarnauti laisvę nuo formos, kai artėja laikas. Tas, kas žino ir supranta mirtį, jau nugalėjo ją – jis yra Formos Valdovų mokinys. Mums būtų naudinga pagalvoti apie didžiuosius Statytojus, kurie pastatė mus ir planetines sferas ir kurie yra už formos dėsnių, ar astraliniame, ar fiziniame lygmenyje, su kuriais mes galime bendradarbiauti kaip Dieviškumo agentai.

(18)
„Mistinėje Kabaloje“ yra nuorodų į Dešimties Šventųjų Sefirų Arkangelus. Tai yra Sferų „Intelektai“ ir yra iš Pirmojo Spiečiaus – Liepsnos Valdovų. Tas Intelektas dirba su Sferos archetipine jėga ir jo kontrolei pavaldūs „Sferos Angelai“, kurie vykdo Arkangelų norus pagal savo prigimtį.

Malkuth Sfera apima žemišką (mundane) lygmenį ir dvasines vertes, kurios yra tiesiogiai tankioje materijoje – faktiškai „Atomo Dvasią“ – ir ji yra globojama Keturių Elementų Valdovo, kurį vadiname Sandalfonu. Šis Arkangelas yra tas, kurį turėtų šaukti ypač tie, kurie sunkiai susitvarko su fiziniu lygmeniu, nes būtent jis globoja fizinių objektų „sielą“. Jei galėtumėte matyti fiziniu regėjimu tikslią vidinio lygmens kėdės ar stalo būklę, pastebėtumėte labai lėtą vibraciją ir begalės mažyčių „molekulių“, laikančių kartu tankią materiją, judėjimą. Sandalfonas yra visų šių veiklų Vyriausiasis Valdovas. Tie, kurie linkę, gali vizualizuoti didžiulę angelišką formą keturiose kabalistinėse Malkuth spalvose – blyškiai geltonoje, alyvų žalioje, rausvai rudoje (russet) ir juodoje; jo vibracinis dažnis lėtas ir kažkiek sunkus, nes jis priklauso tankios materijos lygmeniui ir jungiančiajai eterinei grandžiai tiesiog už to lygmens.

Yesod Sfera susijusi, tarp kitų dalykų, su gilesne ir tolesne eterine substancija – Akaša, kaip ji kartais vadinama – ir čia Arkangelas yra tas, žinomas kaip Gabrielius, daugelio subtilių karalysčių gamtoje ir žmoguje valdovas. Jis yra Sapnų Valdovas ir subtilių reto tipo vibracijų, kurios gali paliesti aiškiaregiškus žmogaus gebėjimus, Valdovas. Krikščionybėje jis asocijuojamas su Apreiškimu, iš dalies todėl, kad jis yra „Mistinis Apreiškėjas“ (Announcer) – valdytojas specialios rūšies žinios, kuri gali pasiekti žmogaus protą iš tolimų lygmenų; jis yra, faktiškai, Apreiškimo Angelas daugeliui kitų nei Marija. Taigi jis taip pat susijęs su miegu – ta būsena, kurioje tankus kūnas neaktyvus ir subtilūs nešėjai gali pabėgti iš jo į kitus lygmenis. Didelė jo darbo dalis yra sukelti tai, kas yra dalis „Mėnulio Sąmonės“ žmoguje; jis linkęs traukti sielą magnetiškai, lygiai kaip didelė vandens galia traukia, ir todėl jo įtaka yra savotiškas raminamasis vaistas fizinei galiai – jis atitraukia sąmonę nuo jos. Jis gali būti įsivaizduojamas kaip didžiulis sidabrinės substancijos kiaušinis (ovoid) su švelnia alyvine ir violetine Yesod spalva jo „sparnuose“ ir galingų vandenų garsu, kuris parodo jo specialų vibracijos tipą.

Tiphareth Sferai pirmininkauja Arkangelas Rafaelis. Jis laiko saulės šviesos gydančias ir palaikančias galias – ypač jis susijęs su moderniais spindulinio karščio ir infraraudonųjų bei ultravioletinių spindulių metodais, nors šie, ezoteriniu požiūriu, vis dar tik savo kūdikystėje.

Galiausiai, yra Kether Sfera, kurios Arkangelas yra Metatronas. Sakoma, kad jis buvo atsakingas už tai, kad Gyvybės Medžio glifas buvo duotas žmogui. Jis dirba didžiajame Kosminių Archetipų pasaulyje, ir jo įtaka labai reta. Ji yra to tipo, kuris ateina kaip akinantis tolimų dvasinių tiesų nušvitimo blyksnis.

Iki šiol mes nagrinėjome Sefiras ant Viduriniojo Stulpo sudėtiniame Gyvybės Medžio ir Stulpų glife. Apsvarstykime dabar Sefiras ant dviejų Šoninių Stulpų.

Chokmah Sferos Arkangelas yra Racielis. Jis atnešė kūrybines jėgas ankstyvojoje evoliucijoje. Sunku suformuluoti žmogaus prote tokias būtybes kaip Metatronas (Kether) ar Racielis, nes jie yra už formos ribų, kaip mes ją suprantame, ir taip pat negali būti „redukuoti“ į simbolį jokiu adekvačiu būdu, išskyrus galbūt didžius „Šlovės Stulpus“ be fiksuotų kontūrų.

Binah Sferos Arkangelas – Cafkielis (Tzaphkiel) – buvo už visų mistinių kultų formavimo, kurie buvo atsiųsti laikas nuo laiko Vidinių Lygmenų Adeptų. Jis yra „Šventyklos Arkangelas“ ir gali būti įsivaizduojamas kaip didžiulis Buvimas, šviečiantis tam tikra gyva tamsa su nuostabiu rožinės spalvos švytėjimu centre.

Chesed Arkangelas – Cadkielis (Tzadkiel) – turi didelę įtaką, suteikiančią geranoriškumo užtikrinimą ir visišką amžino saugumo bei tikrumo ramybę. Jis galėtų būti didelė pagalba bet kam, kas linkęs į susierzinimą ar temperamento disbalansą.

Geburah Arkangelas – Kamaelis (Khamael) – yra silpnųjų ir nuskriaustųjų Globėjas; jis taip pat yra Keršto Angelas, kuris baudžia Dėsnio laužytojus.

Netzach Arkangelas – Hanielis – yra harmonijos ir grožio Sferos Arkangelas, ir ypač tarpusavio santykių, ar Sferų, planetų, augalų, ar gyvūnų bei žmonių gyvybės: didysis simpatinės vibracijos archetipas. Jis gali būti vizualizuojamas šviečiantis žalia ir auksine liepsna su rožinės spalvos šviesa virš galvos.

Hod Arkangelas yra Mykolas. Hod yra „magijos“ Sfera, ir Mykolas yra jos Arkangelas, nes jis kontroliuoja įvairias blogio įtakas, kurios galėtų pabėgti į žmonių pasaulį. Jis taip yra labai esminis globėjas „maginėse formulėse“ – ypač ten, kur norintys praktikuoti yra nepatyrę. Senovės žydai išvardijo ištisus angelų chorus be čia išvardytų didžiųjų būtybių, ir nagrinėti juos reikalautų daug laiko; bet čia turite keletą indikacijų apie dešimtį tokių didžių, kad jie yra – kiekvienas savo Sferoje – atsakingi už galingas Dievo Emanacijas. Daugelis, kurie „dirba su Medžiu“, yra linkę bandyti užmegzti ryšį su Sefirų Dievo-Jėgomis (naudodami įvairių panteonų dievų formas), kai tuo tarpu, faktiškai, yra tam tikros archetipinės šių Sferų galios, kurios geriau atnešamos naudojant Arkangelines galias ir formas.

(19)
Mokymas apie Spindulio Pavyzdžius – ypač esantis XX skyriuje – yra labai svarbus ir apie jį reikėtų atidžiai medituoti. Mokymas buvo pateiktas labai kondensuota forma – didele dalimi dėl abstrakčios ir sunkios temos prigimties, kas labai apsunkino idėjų išraišką adekvačia kalba. Geras būdas įgyti supratimą yra galvoti apie didžiuosius žmonijos Mokytojus ir Atpirkėjus, kurie vedė įvairias evoliucijos fazes visose sąlygose – tiek Kosminėse, tiek žemiškose.

Pagalvokite apie galingas įtakas ir „sąlygas“, kurios liejasi per didžiąsias jėgos sroves, žymimas Zodiakų – Didžiojo Spindulių Zodiako ir geriau žinomo Mažojo Zodiako. Šiose didžiosiose srovėse veikia įvairūs Logoso Atperkamosios Jėgos tipai, arba, naudojant labiau Kosminę frazę, didžioji Kosminė Jėga ypatingu būdu ypatinga proga susilieja su tuo, kas gali būti vadinama centriniu Logoso aspektu, kad geriau paveiktų evoliuciją. Kai skirtingi šios didžiosios Jėgos tipai paliečia mūsų pačių evoliuciją, jie suteikia kiekvienam apibrėžtą įtaką – jie veikia kaip maitintojai, pagalbininkai, tos konkrečios Dieviškosios Kibirkšties maitintojai. Taip visada buvo kiekvienoje mūsų evoliucijos fazėje.

Būtybė, apie kurią žinome daugiausiai, yra tas, kuris kartais vadinamas „Violetinio Spindulio Valdovu“. Jis yra, galima sakyti, to Spindulio „grupinis protas“ – didis grupinis protas, esantis super-fazėje, kurioje jis veda mūsų evoliuciją į jos pabaigą. Milžiniška jėga, apie kurią kalbu – Violetinio Spindulio „Pateptoji Jėga“ – laikas nuo laiko tam tikru mastu fokusavosi kokiame nors didžiame Vedl yje ar Lyder yje, kuris nusileido į žmonių pasaulį, bet Violetinio Spindulio Valdovas, žinoma, yra unikalus.

Temos sudėtingumas daro beveik neįmanomą aiškų išdėstymą vien žodžiais; žodžiai turėtų būti derinami su giliu kontempliavimu ir koncentracija, o ne tik intelektualia meditacija, norint įgyti supratimo pradžią, kuri toliau augs. Vardai ir atributai, tradiciškai suteikiami Spindulio Pavyzdžiams, yra labai svarbūs ne tik todėl, kad suteikia tam tikrą idėją apie Būtybę, per kurią jėga fokusavosi šiame pasaulyje, bet ir todėl, kad gali jus suvesti į kontaktą su Kosmine galia, kuri viršija Spindulio jėgą, parodytą, kai jų nešėjai buvo pasaulyje. Yra, natūraliai, skirtumas tarp „Kosminio Kristaus“ ir Kosminio Kristaus Jėgos, sufokusuotos individe, bet pastaroji kyla iš pirmosios ir negalėtų pasireikšti be jos.

Spindulio Pavyzdžių jėgos yra labai stiprios ir labai gilios. Gali būti labai vertinga susieti jas mintyse su tais labiau abstrakčiais individo aspektais, ezoterikoje įvairiai vadinamais „Aukštesniuoju Aš“ arba Individualybe.

Tinkamai paruoštose sąlygose įmanoma šią didžią Jėgą kontaktuoti rituale, bet reikalingas didelis atsargumas, nes ji gali turėti destruktyvų efektą „išdeginant šlaką“, jei atnešama per arti žemės lygmens. Paprastai ritualinėse sąlygose ji veikia – naudojant Kabalistinio Gyvybės Medžio simbolizmą – iš Aukščiausiojo Trikampio per Tiphareth ir nenusileidžia „žemiau“ tos Sefiros, bet proga pasitaikius ji gali veikti iki astralinio ir eterinio lygmenų, naudodama grupę žmonių kaip pasireiškimo pagrindą ir sukeldama atgarsius, dėl kurių visi toje grupėje būtų paveikti, nes niekas negalėtų būti kontakte su tokia Jėga ir likti nepaveiktas. Didysis „Spindulys“ atsitrenkia į Aukštesnįjį Aš tokiu būdu, kad verčia jį link integracijos su Asmenybe, ir visi, išskyrus tuos, kurių integracija buvo gerokai pažengusi, pajustų stiprius efektus, kurie toje stadijoje galėtų viršyti jų pajėgumą atlaikyti. Kai šis „Spindulys“ atnešamas, Asmenybė tam tikru būdu turi absorbuoti Aukštesniojo Aš patirtį, lygiai kaip Aukštesnysis Aš turi absorbuoti Asmenybės patirtis po fizinės mirties.

Ši Kosminio Kristaus galia gali būti įsivaizduojama kaip aukštesniųjų „Saulės už saulės“ lygmenų galia, kuri, galima sakyti, sujungia Spindulį su Logosu. Atėjo laikas, kai didžioji Jėga kaip visuma nebesifokusuos vienoje būtybėje, bet grupėje – vis platėjančioje, kol apims visą pasaulį. Vidinio lygmens „kūnas“, dabar naudojamas Jėgos, gali būti įsivaizduojamas kaip kažkas panašaus į aukščiausią ezoterinę Horo koncepciją. Nepaisant to, būtybės, kuriose Jėga kadaise pasireiškė individualiai, vis dar dirba tolimuose lygmenyse ir palaiko Kosmose tą išskirtinę galią, su kuria kadaise dirbo žemėje.

Kartais gali kilti painiava, jei „Spindulys“ asocijuojamas su specialia spalva. Kosminio Kristaus „Spindulys“ yra Proto Valdovų Viršsielės Spindulys. Jis veikia per precesinius Zodiako Ženklus ir talpina savyje visą spektrą arba spalvų sluoksnių rinkinį, kurio sluoksnis yra taip vadinamas „Violetinis Spindulys“. Žalias Spindulys arba žalias to paties didžiojo Spindulio sluoksnis veikė per jėgą, aprašytą Ozyrio, Orfėjo ir Dioniso legendose. Tai yra tikrasis Proto Spindulys ir veda į vidines „Misterijų“ šventoves.

(20)
Žmogaus pirminė ištikimybė yra Vienam – Vienybei. „Ištikimybė“ vargu ar yra tinkamas žodis naudoti, nes Vienas yra Dėsnis – joks kitas egzistencijos tipas neįmanomas; Jame mes gyvename, judame ir turime savo būtį. Tačiau labai būtina suprasti, kad Vienas – Logosas – faktiškai yra Neapraiškaus tapimas pasireiškusiu; Jis yra Vienybė ne todėl, kad Jis yra koncentruotas ar apribotas, bet todėl, kad Jis yra nediferencijuotas.

Kiekvienos nemirtingos sielos būties branduolys yra „energijos branduolys“ Neapraiškiame. Logosas suteikia sutvarkytą pasireiškimo substanciją visuose lygmenyse, iš kurios mes statome pasireiškimo nešėjus (kūnus) kiekviename lygmenyje. Todėl mūsų pasireiškusi egzistencija yra tuo sąlygojama, Logoso prigimčiai esant egzistencijos dėsniu, kuriam turime paklusti, jei norime harmoningai gyventi pasireiškime. Kiekvienos gyvos sielos branduolys nekyla iš Logoso Esybės, bet iš paties Neapraiškaus. Tačiau, kadangi žmogus pasireiškia Saulės Logoso sferoje, žmogus turi dirbti jos sąlygose ir per jas, kurios yra Logoso prigimties dėsniai. Saulės Logosas yra Saulės Sistemos Dievas ir duoda jai jos dėsnius; šis Logosas, veikdamas per Planetines Esybes ir jų Arkangelinius Vedlius, yra diferencijuotos energijos, besireiškiančios saulės ūko ribose, šaltinis. Trumpai tariant, Saulės Logosas yra pasireiškimo Savo visatoje Sąlygotojas ir Palaikytojas; Didysis Neapraiškus yra nesąlygotas.

(21)
Yra trys titulai, kurie gali būti painūs, nebent įgyta aiški idėja apie tai, kaip jie naudojami. Jie yra: (1) Planetinis Subjektas (Entity), (2) Planetinis Intelektas arba Arkangelinis Intelektas, (3) Planetinė Esybė.

Planetinis Subjektas yra Logoso Idėja apie „planetą“, kokia ji turi tapti savo dvasine prasme evoliucijos pabaigoje. Šio dalyko koncepcija turi daug simbolinių apibūdinimų, tokių kaip „Karalystė“, „Naujoji Jeruzalė“ ir t.t.

Planetinis Intelektas arba Arkangelinis Intelektas yra Arkangelas, paskirtas vadovauti „planetai“ jos evoliucijos metu; tas Arkangelas yra vienas iš Pirmojo Spiečiaus. Tas, priskirtas žemei, Vakaruose žinomas kaip Sandalfonas. Sakoma, kad jis pirmą kartą perėmė glaudžią žemės kontrolę Lemūrijos Periodu, kai Ugnis buvo ypatingu būdu įvedama į žemę. Šis Arkangelas, kad ir koks didis bebūtų, sakoma, nėra visiškai tokio paties masto kaip Veneros ar Merkurijaus Planetinis Intelektas; tačiau iš mūsų dabartinio požiūrio taško jo didybė tokia, kad skirtumas mums didžiąja dalimi akademinis. Jis taip pat vystosi ir siekia, galima sakyti, kitos didžios Jėgos – ir ši koncepcija nurodoma tam tikrose ezoterinėse alegorijose, susijusiose su santuokų simbolizmu. Laikas nuo laiko didžiuliai subjektai iš kitų ir labiau išsivysčiusių „planetų“ buvo kontakte su Sandalfono planetiniu darbu, ypač iš planetos Venera.

Planetinė Esybė yra tarsi didžiulis Elementalas, sudarytas iš sąmonės (naudojant žodį plačiąja prasme) kiekvieno jos vaiko – vaikai yra visos gyvybės žemėje: žmonės, žvėrys, paukščiai, ropliai, žuvys, vabzdžiai ir t.t. Didžiajame Elementale, Planetinėje Esybėje, visi šie yra, arba turėtų būti, viena; ir taip jie yra, arba turėtų būti, viena savo santykyje vienas su kitu; būtent todėl, kad tas santykis buvo sukrėstas, sulaužytas ir išduotas, atsitiko tiek daug blogybių. Galima daryti prielaidą, kad kai „Karalystė ateis“, kai Logoso Idėja apie šią planetą bus tikrai pasireiškusi, tada iš tikrųjų visi žemės kūriniai bus viena tam tikrame lygmenyje.

Visi turėtų prisiminti, kad kaip išsivystę ir besivystantys žmonės jie turi didelę skolą žemei, kuri iš tikrųjų yra jų motina, jų gimdytoja; jie sudaryti iš jos substancijos ir gyvena iš jos substancijos, ir viskas, ką jie daro čia žemėje, viskas, ką atranda moksle, viskas, ką pagamina mene ar pramonėje, taip pat yra jos dalys. Bet ji vystosi lėčiau nei jos vaikai, ir vaikų pareiga yra savo vystymusi padėti jai. Todėl, ką bedarytumėte, tegul tai būna ne tik jūsų pačių naudai ar interesams, bet taip pat Planetinės Esybės naudai ir gyvam interesui. Kuo daugiau darysite to, kas sąmoningai dalijamasi su šia didžiule Elementine gimdytoja, tuo labiau tie dalykai klestės ne tik joje, bet ir jumyse. Nėra jokio dalyko žemėje, jokios minties, atneštos į žemę, kuri neliestų Planetinės Esybės – kad ir kokia didinga ar kilni, kad ir kokia (deja) menka ar žema. Jūs turite labai didelę atsakomybę ne tik sau ir vienas kitam, bet ir didžiajai žemės grupinei sielai, didžiajai jūsų visų masinei motinai.

Kuo labiau esate kontakte su ja, tuo labiau užsitarnausite privilegiją kontaktuoti su jos Vedančiuoju Intelektu, ir tas Intelektas ves jus taip pat, ne tik reikaluose, betarpiškai susijusiuose su žemės gyvenimu, bet ir naudojant tokius dalykus keliui į ateitį grįsti, link laiko, kai Planetinė Esybė taps viena su Planetiniu Subjektu. Todėl padėkite sujungti šiuos du kartu – Logoso Koncepciją apie žemę (kurią, net jei negalite aiškiai įsivaizduoti, galite kažkiek numanyti) ir Planetinę Esybę; ir tegul tas tikslas susivienija su jūsų noru skatinti evoliuciją ir jūsų pastangomis perduoti viską, ką galite, kaip pagalbą žemei-motinai. Jums visiems vystantis per Amžius, jūs nešate šią didžiulę gimdytoją ir jos vystymąsi kartu su savimi. Kai nuklystate nuo teisingo kelio, jūs nuvedate klystkeliais ir ją, ir tai yra sunki skriauda, nes tai talpina Planetinės Esybės degradaciją.

Būkite atidūs taip pat, galvodami apie Planetinę Esybę, galvoti ir apie visas kitas gyvybės stadijas ant jos – paukščius, žvėris, vabzdžius, Elementalus ir visas gyvybės formas, nes su jais turite giminystę. Buvo daug prietarų ir sentimentalumo, susijusio su šiuo Dieviškuoju Vienybės Dėsniu, bet turėkite omenyje didžiąją visų tarpusavio ryšio tiesą, kai nusimetate prietarus.

Suvokite Planetinę Esybę kaip didžiulio amžiaus būtybę, kurioje kiekvienas iš jūsų yra tarsi įsodintas ir per kurią traukiate savo žemės gyvenimą; tai būtų galima palyginti su milžinišku bičių aviliu su milijonais sekcijų, kurių kiekviena laiko mažą bitę, gaminančią medų. Suvokite taip pat Arkangelinį Intelektą kaip turintį milžinišką globą, meilę ir atsidavimą kiekvienam ir visiems kūriniams žemėje, nes kiekvienas kūrinys yra žemės dalis, ir kaip gebantį vesti kiekvieną iš jūsų arba netiesiogiai per Planetinę Esybę, arba tiesiogiai, jei turite teisingą priėjimą prie jo ir užsitarnavote bei išlaikėte teisę į tiesioginį kontaktą su juo.

Tai, kas čia pasakyta, kad ir kokia vaizdinga atrodytų išraiška, yra giliai tikra ir verta intensyviausio svarstymo.