Ketvirtajame amžiuje prieš Kristų, kai didžioji dalis graikų mąstytojų suko galvas dėl abstrakčių idėjų ar valstybės santvarkos, Kirenės mieste (dabartinė Libija) susibūrė grupė filosofų, pasiūliusių stulbinamai paprastą, bet drąsią gyvenimo formulę. Tai buvo kirenaikai (The Cyrenaics / Cyrenaici) – radikaliojo hedonizmo pradininkai, kurie teigė, kad vienintelis tikras dalykas šiame neaiškiame pasaulyje yra dabarties akimirkos sukeliamas fizinis malonumas.
Šios mokyklos pamatus padėjo Aristipas Kirenietis (Aristippus of Cyrene), spalvinga asmenybė ir vienas ištikimiausių, nors ir kontroversiškiausių, Sokrato mokinių. Skirtingai nei kiti sokratikai, siekę dorybės ar tiesos, Aristipas iš savo mokytojo perėmė tik idėją apie žmogaus laimę, tačiau ją interpretavo grynai per juslinę patirtį. Jis garsėjo savo sugebėjimu prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, sakydamas: „Aš valdau daiktus, o ne jie mane“. Aristipas nevengė prabangos, geriausių vynų ir heterų draugijos, tačiau pabrėždavo, kad tikrasis išminčius yra tas, kuris mėgaujasi malonumu nepasiduodamas jo vergijai.
Kirenaikų filosofinė doktrina rėmėsi idėja, kad mes niekada negalime pažinti pačių objektų, tik savo vidines būsenas, kurias jie sukelia – vadinamuosius pathē. Jie skyrė tris pagrindines būsenas: stiprų judėjimą (skausmą), švelnų judėjimą (malonumą) ir ramybę (neutralią būseną). Kirenaikai tikėjo, kad aukščiausias gėris yra būtent tas „švelnus judėjimas“. Svarbiausia, kad jie aukštino momentinį malonumą (monochronos hēdonē). Jie atmetė prisiminimus apie praeities džiaugsmus ar ateities planus, teigdami, kad egzistuoja tik „čia ir dabar“, o fizinis kūno malonumas yra daug ryškesnis ir svarbesnis už dvasinį.
Vėliau kirenaikų mokykla skilo į kelias atšakas, kurias valdė Aristipo palikuonys ir mokiniai. Jo dukra Aretė Kirenietė perėmė mokyklos vairą ir perdavė žinias savo sūnui, Aristipui Jaunesniajam. Tačiau su laiku filosofija evoliucionavo į dar radikalesnes formas. Pavyzdžiui, Teodoras Bedievis (Theodorus the Atheist) neigė visus dievus ir teigė, kad džiaugsmas ir liūdesys yra vienintelės tikros moralės gairės. Tuo tarpu Hegezijas, dar vadinamas „Mirties skelbėju“, priėjo prie niūrios išvados: kadangi visiškas malonumas gyvenime nepasiekiamas, vienintelis būdas išvengti kančios yra abejingumas gyvenimui, o kraštutiniu atveju – pasitraukimas iš jo.
Kirenaikų įtaka pamažu išblėso trečiojo amžiaus prieš Kristų pabaigoje, kai juos išstūmė subtilesnis ir nuosaikesnis Epikūro hedonizmas. Epikūrininkai mokė siekti ramybės ir vengti skausmo, o kirenaikai liko istorijoje kaip tie, kurie bebaimiškai šlovino aktyvų, intensyvų ir juslinį gyvenimo džiaugsmą. Šiandien jų idėjos atgimsta moderniose diskusijose apie subjektyvų išgyvenimą ir malonumo vietą žmogaus psichologijoje, primindamos, kad kūnas yra ne tik biologinis mechanizmas, bet ir pagrindinis mūsų ryšys su pačiu gyvenimu.