Krikščioniška meditacija

Šiuolaikinis pasaulis mus nuolatos atakuoja triukšmu: pranešimai telefone, darbai, skubėjimas ir nesibaigiantis minčių srautas galvoje. Žmonės ieško būdų sustoti, todėl meditacija tapo itin populiari. Tačiau išgirdę žodį „meditacija“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie Rytų praktikas, kojų sukryžiavimą ir bandymą „ištuštinti“ protą. Krikščioniška meditacija (Meditatio Christiana) veikia visiškai kitaip. Tai bandymas „užpildyti“ save kitu asmeniu – Dievu.

Paprastais žodžiais tariant, krikščioniška meditacija yra aktyvus klausymasis. Jei paprasta malda yra mūsų kalbėjimas Dievui, tai meditacija yra laikas, kai mes nustojame kalbėti ir leidžiame kalbėti Jam. Tai dvasinis nuotykis, kuris vyksta ne kažkur Tibeto kalnuose, o jūsų kambaryje, sėdint patogiame krėsle ar net važiuojant autobusu, jei tik pavyksta rasti vidinę tylą.

Esminis skirtumas: Užpildymas prieš ištuštinimą

Kad suprastume, kas tai yra, turime nubrėžti aiškią ribą. Populiarioji mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo) praktika moko stebėti savo mintis kaip debesis ir juos paleisti, siekiant vidinės ramybės. Tai puikus įrankis stresui mažinti, tačiau krikščioniška meditacija eina toliau.

Krikščionio tikslas nėra tiesiog nusiraminti. Jo tikslas yra ryšys. Įsivaizduokite, kad sėdite kambaryje su geriausiu draugu. Jums nereikia nuolat šnekėti, kad pajustumėte jo buvimą. Jūs tiesiog esate kartu, galbūt žiūrite į tą patį vaizdą pro langą. Krikščioniška meditacija yra būtent toks „buvimas kartu“. Mes ne bandome išvalyti galvą, o stengiamės sutelkti dėmesį į konkretų dalyką: Biblijos eilutę, Jėzaus gyvenimo sceną arba paprastą žodį, kuris primena apie Dievo buvimą čia ir dabar.

Kaip tai daroma praktiškai? Trys populiariausi būdai

Krikščioniška tradicija per du tūkstančius metų sukūrė keletą labai praktiškų metodų, kaip medituoti. Jie skiriasi savo „technika“, tačiau tikslas išlieka tas pats.

1. Šventasis skaitymas (Lectio Divina)

Tai seniausias ir bene paprasčiausias būdas, kurį tūkstantmečius praktikuoja vienuoliai, bet jis puikiai tinka ir šiuolaikiniam skubančiam žmogui. Jums nereikia perskaityti visos Biblijos skyriaus. Užtenka kelių eilučių.

• Skaitymas (Lectio): Lėtai skaitote tekstą kelis kartus. Ne tam, kad sužinotumėte naują informaciją, o tam, kad išgirstumėte žodžius.
• Mąstymas (Meditatio): Sustojate ties žodžiu ar fraze, kuri jus „užkabino“. Galbūt tai žodis „ramybė“ arba „nebijok“. Jūs jį tarsi kramtote, sukate galvoje, bandote suprasti, ką jis sako jūsų dabartinei situacijai (problemoms darbe, santykiams šeimoje).
• Malda (Oratio): Pradedate kalbėtis su Dievu apie tai, ką supratote. Tai labai žmogiškas pokalbis: „Dieve, Tu sakai ‘nebijok’, bet man baisu dėl rytojaus pristatymo. Padėk man suprasti, kaip Tu esi tame procese“.
• Buvimas (Contemplatio): Tiesiog nutylate. Leidžiate tam žodžiui nusėsti širdyje. Tai poilsio akimirka Dievo akivaizdoje.

2. Ignaciškoji meditacija (Vaizduotės malda)

Šį metodą ištobulino šventasis Ignotas Lojola. Jis skirtas tiems, kurių vaizduotė labai laki. Čia meditacija tampa panaši į 3D filmą jūsų galvoje.

Jūs paimate Evangelijos istoriją, pavyzdžiui, kaip Jėzus audros metu miega valtyje. Užuot tik skaitę, jūs „įlipate“ į tą valtį. Užuodžiate ežero vandens kvapą, jaučiate vėją, girdite mokinių šūksnius ir matote ramiai miegantį Jėzų. Jūs tampate tos scenos dalyviu. Galbūt esate vienas iš mokinių, o gal tiesiog stebėtojas. Tokia meditacija padeda pamatyti, kaip Dievas reaguoja į krizes, ir leidžia Jėzui tapti ne istorine figūra, o gyvu asmeniu jūsų gyvenime.

3. Jėzaus malda arba Kristaus malda (Hesichazmas)

Tai Rytų krikščionių (stačiatikių) tradicija, kuri šiandien labai populiari ir Vakaruose. Tai meditacija naudojant trumpą frazę, kurią žmogus kartoja derindamas su kvėpavimu. Dažniausiai tai: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“.

Tikslas nėra „užhipnotizuoti“ save. Kartojant šį sakinį, protas pamažu nusileidžia į širdį. Tai padeda išlaikyti dėmesį viename taške, kai aplinkui vyksta chaosas. Žmogus mokosi kvėpuoti Dievu. Tai labai praktiška – tokia meditacija galima užsiimti stovint eilėje prie kasos ar laukiant pas gydytoją.

Logistika: Vieta, laikas ir kūno padėtis

Nors krikščioniška meditacija yra vidinis procesas, išoriniai dalykai padeda jį pradėti. Nereikia kurti ypatingų altorių, tačiau kelios taisyklės padeda:

• Kūno padėtis: Svarbu rasti pusiausvyrą tarp atsipalaidavimo ir budrumo. Galite sėdėti tiesiai ant kėdės, pėdas padėję ant grindų. Rankas galite laikyti ant kelių. Svarbu, kad kūnas jums netrukdytų: jei sėdėsite per daug patogiai – užmigsite, jei per daug nepatogiai – galvosite tik apie nugaros skausmą.
• Laikas: Geriausia meditacijai skirti bent 15–20 minučių. Pradžioje mintys šokinės kaip beždžionės narve, tai normalu. Reikia laiko, kol vidinis „purvas“ nusės ir vanduo taps skaidrus.
• Tyla: Išjunkite telefoną. Tikra tyla šiandien yra prabanga, bet ji būtina. Mes negalime išgirsti Dievo šnabždesio, jei mums į ausis rėkia televizorius ar socialinių tinklų pranešimai.

Didžiausias iššūkis: Ką daryti su blaškymusi?

Visi pradedantieji medituoti susiduria su ta pačia problema: atsisėdu melstis ir staiga prisimenu, kad pamiršau nusipirkti pieno arba nesumokėjau už šildymą. Ką daryti?

Krikščioniška tradicija moka: nekovokite su mintimis. Jei bandysite jas jėga išvyti, jos grįš dar stipriau. Kai pastebite, kad nuklydote, tiesiog švelniai, be pykčio ant savęs, grįžkite prie meditacijos objekto – žodžio, kvėpavimo ar Biblijos eilutės. Įsivaizduokite savo mintis kaip automobilius gatvėje: jūs stovite ant šaligatvio ir matote juos pravažiuojant, bet neprivalote į juos įlipti ir kažkur važiuoti. Tiesiog leiskite joms pravažiuoti ir likite savo „stotelėje“.

Kam to reikia? Meditacijos vaisiai kasdienybėje

Kodėl šiais laikais kažkas turėtų sėdėti tyloje ir medituoti apie senovinius tekstus? Atsakymas paprastas – meditacija keičia žmogaus charakterį ir jo santykį su aplinka.

Žmogus, kuris kasdien skiria laiko krikščioniškai meditacijai, tampa:

1. Daugiau pastebintis. Jis pradeda matyti Dievo veikimą paprastuose dalykuose – kolegos šypsenoje, gamtos grožyje, netgi sunkumuose.
2. Mažiau reaguojantis. Tarp įvykio (pvz., kažkas užlindo kelyje) ir reakcijos (rėkimo) atsiranda erdvė. Meditacija tą erdvę praplečia, suteikdama galimybę pasirinkti ramybę, o ne pyktį.
3. Gilesnis. Jis nustoja gyventi tik paviršiumi (ką nusipirkti, ką pavalgyti) ir pradeda suprasti savo tikruosius poreikius bei vertybes.

Meditacija ir bendruomenė

Nors meditacija atrodo kaip individualus užsiėmimas, krikščionybėje ji visada jungia su kitais. Medituodamas žmogus supranta, kad jis nėra pasaulio centras. Tai moko empatijos. Jei aš medituoju apie tai, kaip Dievas mane myli nepaisant mano klaidų, man tampa daug lengviau atleisti kolegai, kuris suklydo darbe.

Daugelyje miestų kuriasi krikščioniškos meditacijos grupės. Žmonės susirenka, kartu pasėdi tyloje 20 minučių, o tada pasidalina (arba ne) tuo, ką išgyveno. Bendrystė tyloje yra viena stipriausių patirčių, kurią gali suteikti religija.

Pirmieji žingsniai: Nuo ko pradėti?

Jei norite išbandyti krikščionišką meditaciją šiandien, jums nereikia jokių kursų.

1. Raskite 10 minučių, kai niekas netrukdys.
2. Atsisėskite tiesiai, užmerkite akis.
3. Padėkokite Dievui už šią akimirką.
4. Paimkite vieną sakinį, pavyzdžiui: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta“.
5. Kartokite jį lėtai, derindami su kvėpavimu. Įkvėpdami galvokite „Viešpats yra mano ganytojas“, iškvėpdami – „man nieko netrūksta“.
6. Jei mintys nuklysta – švelniai grįžkite.

Tai ne magija, tai – higiena sielai. Kaip kiekvieną dieną prausiame kūną, taip meditacija padeda nuplauti dvasinį „purvą“ ir nuovargį. Krikščioniška meditacija yra nuolatinis priminimas, kad gyvenimas nėra tik kova už būvį. Tai – dovana, kuria galima džiaugtis kartu su Tuo, kuris ją davė.