Germanų dievai sudarė platų ir įvairialypį panteoną, apėmusį daugybę genčių ir regionų nuo Skandinavijos iki Reino, nuo Anglijos iki Gotijos. Tai nebuvo vienos tautos ar vieno miesto religija – germanų pasaulis buvo didelis, o jų dievybės atspindėjo skirtingų genčių gyvenimą, karus, gamtą ir kosmologiją. Ši mitologinė sistema jungė šiaurės germanų (skandinavų), vakarų germanų (saksų, frankų, anglosaksų) ir rytų germanų (gotų, vandalų) tradicijas, sukurdama bendrą, bet regioniškai spalvingą dvasinį pasaulį. Germanų dievai nebuvo abstraktūs simboliai – jie buvo gyvos jėgos, veikiančios per karą, likimą, audras, teisę, magiją, protėvius ir bendruomenės tvarką. Germanai tikėjo, kad pasaulis yra pripildytas dvasinės galios, o dievai – tai tos galios centrai, kurių valia formuoja žmogaus likimą. Šis tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su karyba, garbės kodeksu, gamtos stichijomis ir bendruomenės papročiais, todėl germanų religija buvo neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo ir socialinės struktūros.
Germanų dievai priklauso tam pačiam plačiajam indoeuropiečių religiniam laukui kaip ir baltų, slavų ar indų dievybės, todėl tarp jų esama gilių giminystės ryšių. Tačiau germanų panteonas išsiskyrė itin išplėtota mitologine tradicija, ypač šiaurėje, kur vėliau susiformavo skandinavų mitai. Skandinavų dievai – Odinas, Toras, Lokis, Freyja – yra tik viena germanų religijos šaka, geriausiai išlikusi dėl islandų Eddų. Žemyninių germanų dievai, tokie kaip anglosaksų Woden ar Tiw, frankų Donar ar gotų Gautas, buvo artimi savo šiaurės giminaičiams, tačiau turėjo savitų formų ir vietinių kultų. Skandinavų mitologija išplėtojo epines kosmines dramas, genealogijas ir pasaulio pabaigos vizijas, o žemyninių germanų religijoje daugiau vietos užėmė protėvių kultas, šventi giraičių ritualai, karo dievai ir vietinės dvasios. Todėl germanų dievai nėra tapatūs skandinavų panteonui – skandinaviškoji tradicija yra tik vėlyviausia ir geriausiai išlikusi germanų religijos atšaka, turinti bendras šaknis, bet neapimanti visos germanų mitologijos įvairovės.
Germanų religija kilo iš senųjų indoeuropiečių tikėjimų, tačiau stipriai persipynė su vietinėmis šiaurės Europos tradicijomis: šventomis giraitėmis, aukurais po atviru dangumi, protėvių garbinimu, karo burtų ir likimo kultu. Todėl germanų dievai yra ir kosminės jėgos, ir bendruomenės globėjai: karo ir garbės dievai, audrų ir jūros valdovai, likimo deivės, namų židinio saugotojos, miškų ir kalnų dvasios. Germanai tikėjo, kad dievai gali suteikti pergalę, apsaugoti nuo nelaimių, palaiminti kelionę ar nubausti už priesaikos sulaužymą. Aukos, šventės, burtai ir apeigos buvo neatsiejama gyvenimo dalis – ne formalumas, o tikras ryšys su dievybėmis, kurios buvo laikomos gyvomis, galingomis ir artimomis bendruomenei.
Į germanų dievų lauką įeina:
Šiaurės germanų (skandinavų):
Odinas, Toras, Lokis, Freyja, Freyr, Tyras, Heimdalis, Baldras, Njordas, Skadi, Idun, Sif, Hel, Aegiras, Ran, Ullras, Vidaras, Vali, Bragis.
Vakarų germanų (saksų, frankų, anglosaksų):
Woden, Thunor, Tiw, Frige, Eostre, Seaxneat, Ing, Nerthus, Hretha, Fosite.
Rytų germanų (gotų, vandalų):
Gautas, Teiws, Fairguneis, Halja, Ansis, Alcis (germanų dvyniai), bei vietiniai protėvių ir karo dievai, kurių vardai išliko fragmentiškai.
Germanų dievai
Aegir / Ægir – jūros milžinas ir dievas, bangų valdovas, garsėjęs didžiulėmis puotomis, kuriose dalyvaudavo visi dievai. Jis įkūnija jūros galią, pavojus ir dosnumą.
Alkai (Alcis) – dvyniai dievai, garbinti germanų genties hermundūrų; tikėtina, kad tai indoeuropietiškų „dievų dvynių“ (kaip Dioskūrai) atmaina, susijusi su apsauga ir karine sėkme.
Angrboda / Angrboða – milžinė, Lokio partnerė, trijų pasaulio pabaisų motina: Fenrio, Jormungandro ir Hel. Jos vardas reiškia „Sielvartą nešanti“.
Baduhena – vakarų germanų karo ir mirties deivė, minima romėnų šaltiniuose; jos šventvietė buvo siejama su karių aukomis ir ritualais.
Baldr / Baldur – šviesos, grožio, tyrumo ir taikos dievas, Odino sūnus. Jo mirtis – vienas svarbiausių mitų, pranašaujantis pasaulio pabaigą.
Beila – Thoro tarnaitė, siejama su buities ir namų darbu, kartais laikoma žemdirbystės ar alaus gamybos dvasia.
Bestla – milžinė, Boro žmona, Odino, Vilio ir Vės motina. Iš jos kilę pagrindiniai dievai.
Bileistas – Lokio palydovas, minimas kaip vienas iš jo tarnų ar pagalbininkų.
Biugviras – Freyro tarnas, susijęs su alaus gamyba ir šventinėmis puotomis.
Borr – pirmųjų dievų protėvis, Burio sūnus, Bestlos vyras, Odino tėvas. Viena iš ankstyviausių dievų kartų.
Bragi – poezijos, išminties ir žodžio meistrystės dievas, žinomas dėl savo iškalbos ir runų žinojimo. Idun vyras.
Buri – pirmasis dievas, išlaižytas iš ledo karvės Audumlos. Visi dievai kilę iš jo giminės.
Delingas – aušros dievas, dienos personifikacijos Dagr tėvas.
Donar – vakarų germanų Toras; griaustinio, audros ir kovos dievas, garbintas germanų žemyne dar prieš skandinavų tradiciją.
Eir – gydymo ir medicinos deivė, viena iš svarbiausių dieviškųjų gydytojų.
Eostre – anglosaksų pavasario ir atgimimo deivė, susijusi su šviesa, nauja pradžia ir vaisingumu. Iš jos vardo kilo „Easter“.
Fenrir – milžiniškas vilkas, Lokio sūnus, pasmerktas suryti Odiną Ragnaroko metu. Viena galingiausių ir pavojingiausių būtybių.
Fiorgiunas / Fiorgiunė (Fjörgyn / Fjörgynn) – žemės dievybė, dažnai laikoma Thoro motina. Atitinka indoeuropietišką žemės motinos archetipą.
Forseti – teisingumo, taikos ir susitarimų dievas, Baldrio sūnus. Jo salė Glitniras – vieta, kur sprendžiami ginčai.
Frey / Freyr – vaisingumo, derliaus, taikos ir karališkos galios dievas, vienas svarbiausių Vanų. Siejamas su gausa, gerove ir šventomis santuokomis.
Freya / Freyja – meilės, grožio, magijos (seiðr), karo ir mirusiųjų deivė. Pusę žuvusių karių pasiima į savo salę Folkvangą. Viena galingiausių skandinavų dievybių.
Freyr – vaisingumo, derliaus, taikos ir karališkos galios dievas, vienas svarbiausių Vanų. Siejamas su gausa, žeme, šviesa ir gerove.
Frigg – Odino žmona, dangaus karalienė, motinystės, namų ir likimo deivė. Žino visų likimus, bet jų neatskleidžia.
Fulla – Frigg tarnaitė ir patikėtinė, sauganti jos skrynią ir paslaptis. Susijusi su gausa ir namų gerove.
Gefjon / Gefjun – žemdirbystės ir dirbamos žemės deivė, garsėjanti mitu apie Danijos salos Zelandijos išarimą. Globėja merginų ir skaistumo.
Gerda – milžinė, Freyro žmona, žemės ir žiemos personifikacija. Jų santuoka simbolizuoja žemės ir vaisingumo susijungimą.
Gna – Frigg pasiuntinė, keliaujanti per pasaulius ant greitojo žirgo Hofvaro. Atlieka žinios ir žvalgybos funkciją.
Grida – milžinė, Thoro sąjungininkė, davusi jam magišką lazdą ir patarusi, kaip išvengti Lokio pinklių. Susijusi su apsauga ir išmintimi.
Gullveig – paslaptinga figūra, siejama su magija (seiðr) ir auksu. Jos sudeginimas Asų rūmuose sukėlė Vanų ir Asų karą.
Gunlėda – milžinė, saugojusi poezijos midų. Odinas ją apgavo, kad pavogtų dieviškąjį gėrimą.
Hati – vilkas, persekiojantis mėnulį. Ragnaroko metu jį praryja, įvesdamas kosminę tamsą.
Heid – magijos ir burtų deivė ar völva, dažnai tapatinama su Gullveig. Atspindi seiðr tradiciją.
Heimdall / Heimdallr – budrumo, šviesos ir dievų sargybinis, saugantis Bifröst tiltą. Girdi žolės augimą ir mato per naktį.
Hel / Hela – mirusiųjų pasaulio valdovė, Lokio duktė. Valdo Helheimą, kur keliauja tie, kurie mirė ne mūšyje.
Helblindis – mažai žinomas dievas ar dvasia, minimas kaip vienas iš Odino vardų ar jo palydovų.
Hermodas – Odino sūnus, pasiuntinys ir greičiausias iš dievų. Jis keliavo į Helheimą bandydamas sugrąžinti Baldrą.
Hlina – apsaugos ir paguodos deivė, Frigg tarnaitė. Sauganti žmones nuo nelaimių.
Hlodyn – žemės deivė, dažnai tapatinama su Jord. Minima kaip Thoro motina.
Hodr / Höðr – aklas dievas, Baldrio brolis. Lokio apgautas, netyčia nužudo Baldrą, paleisdamas pasaulio pabaigos įvykius.
Hœnir – dievas, susijęs su išmintimi ir sprendimų priėmimu. Vienas iš trijų, sukūrusių pirmuosius žmones.
Idunn / Iðunn – jaunystės deivė, sauganti auksinius obuolius, kurie palaiko dievų amžinumą.
Ymir – pirmapradis milžinas, iš kurio kūno dievai sukūrė pasaulį: žemę, jūrą, dangų ir kalnus.
Jord / Jörð – žemės deivė, Thoro motina. Atitinka indoeuropietišką žemės motinos archetipą.
Jörmungandr – pasaulio gyvatė, Lokio sūnus, apsivijusi žemę. Ragnaroko metu kovoja su Toru ir abu žūsta.
Kvasis – išminties būtybė, sukurta iš Asų ir Vanų seilių po taikos sutarties; iš jo kraujo pagamintas poezijos midus.
Loduras – vienas iš trijų dievų, sukūrusių pirmuosius žmones; dažnai tapatinamas su Loki ar Freyru, bet tiksliai nežinomas.
Lofnė – meilės ir santuokų deivė, globojanti uždraustas ar sunkias meilės sąjungas.
Loki – klastingas dievas, gudrybės, chaoso ir permainų jėga. Dievų sąjungininkas ir priešas, Ragnaroko pradžios veikėjas.
Magni – Thoro sūnus, nepaprastos jėgos dievas. Po Ragnaroko paveldi Thoro kūjį Mjolnirą.
Manas – galimas anglosaksų mėnulio dievas, išlikęs fragmentiškai; siejamas su Máni.
Mani / Máni – mėnulio dievas, Sol brolis, persekiojamas vilko Skollo.
Meilis – Odino brolis, apie kurį žinoma labai mažai; minimas kaip vienas iš Asų.
Mimir – išminties ir žinojimo globėjas, saugantis šaltinį prie pasaulio medžio. Odinas paaukojo jam savo akį.
Modi – Thoro sūnus, įkūnijantis drąsą ir kovinę dvasią. Išgyvena Ragnaroką.
Nanna – Baldrio žmona, meilės ir ištikimybės deivė. Miršta iš sielvarto po Baldrio mirties.
Nehalenija – vakarų germanų jūrų ir kelionių deivė, globojanti pirklius ir jūrininkus.
Nerthus – žemės ir taikos deivė, garbinta germanų žemyne; jos kultas aprašytas Tacito.
Njord / Njörðr – jūros, vėjų, žvejybos ir turto dievas, Vanų giminės narys, Freyro ir Freyjos tėvas.
Odin – vyriausias dievas, karo, išminties, magijos, runų ir valdžios valdovas. Nuolat ieško žinojimo.
Ostara – pavasario, atgimimo ir šviesos deivė, anglosaksų tradicijoje atitinka Eostre.
Ran / Rán – jūros deivė, Aegiro žmona, gaudanti paskendusius jūreivius savo tinklu.
Rinda – žemės deivė, Válio motina. Jos sūnus skirtas atkeršyti už Baldrio mirtį.
Saga / Sága – išminties ir istorijų deivė, gyvenanti Sökkvabekke; siejama su Frigg.
Saksnotas – saksų dievas, galimai karo ar tautos globėjas; minimas kaip svarbiausias jų panteone.
Sif – Thoro žmona, derliaus ir žemdirbystės deivė, žinoma dėl auksinių plaukų.
Sina – gydymo deivė, padedanti Eir gydymo darbuose.
Siofnė – meilės ir santykių deivė, raminanti širdžių nesantaiką.
Skadi / Skaði – žiemos, kalnų ir medžioklės deivė, milžinė, Njordo žmona.
Skirnis – Freyro tarnas ir pasiuntinys, derybų ir magijos veikėjas, padėjęs Freyrui laimėti Gerdą.
Skoll – vilkas, persekiojantis saulę Sol; Ragnaroko metu ją praryja.
Skuld – viena iš trijų nornų, likimo deivių; atstovauja ateičiai.
Snotra – išminties, mandagumo ir protingo elgesio deivė.
Sol / Sól – saulės deivė, važiuojanti dangaus vežimu, persekiojama vilko Hati.
Surt / Surtr – ugnies milžinas, valdantis Muspelheimą. Ragnaroko metu sudegina pasaulį.
Tamfana – vakarų germanų deivė, minima romėnų šaltiniuose; siejama su derliumi ar nakties ritualais.
Thor – griaustinio, audros, apsaugos ir jėgos dievas, vienas populiariausių Asų.
Tyr – karo, teisingumo ir priesaikos dievas, paaukojęs ranką Fenriui.
Tiwaz – ankstyvas indoeuropietiškas dangaus ir teisės dievas, iš kurio kilo Tyr.
Tjacis (Þjazi) – milžinas, pagrobęs Idun; nužudytas dievų.
Truda – Thoro duktė, siejama su jėga ir jaunyste.
Tuistas – germanų protėvis, minimas Tacito; galimas mitinis tautos pradininkas.
Ullr – žiemos, slidinėjimo, medžioklės ir kovos dievas, labai senas ir svarbus germanų panteone.
Urd – viena iš nornų, likimo deivių; atstovauja praeičiai.
Vali / Váli – Odino sūnus, gimęs atkeršyti už Baldrio mirtį; greitas ir taiklus.
Vara – priesaikų ir sutarčių deivė, stebinti, kad pažadai būtų ištesėti.
Ve – vienas iš trijų brolių, sukūrusių pasaulį; Odino ir Vilio brolis.
Verdandi – viena iš nornų, likimo deivių; atstovauja dabarčiai.
Vidar / Víðarr – tylos ir keršto dievas, nužudantis Fenrį po Odino žūties.
Vili – vienas iš pasaulio kūrėjų, Odino brolis, suteikęs žmonėms protą ir judėjimą.
Vora – išminties ir tyrumo deivė, žinanti visas paslaptis ir neišsakytas mintis.
Wodan / Wotan – vakarų germanų Odino atmainos, atspindinčios jo kultą žemyne.