Vienintelis ir jo nuosavybė

1844 m. spalį Leipcige, Vokietijoje, pasirodė kūrinys, kuris savo radikalumu privertė krūptelėti net didžiausius to meto revoliucionierius. Maksas Štirneris (tikrasis vardas Johann Caspar Schmidt), tylus ir mažai pastebimas mokytojas, išleido manifestą „Vienintelis ir jo nuosavybė“ (Der Einzige und sein Eigentum, angl. The Ego and Its Own). Tai buvo intelektualinė bomba, nutaikyta ne tik į religiją, bet ir į pačią visuomenės, valstybės bei moralės idėją. Jei Marksas kalbėjo apie klases, o Bakuninas apie laisvę nuo valstybės, tai Štirneris nusprendė eiti iki galo – jis paneigė viską, kas stovi virš „Aš“.

Maksui Štirneriui religija yra ne kas kita, kaip pirminė „šmėkla“ (Spuk), kurios pagrindu žmogus savo paties geriausias savybes perkelia į išorę ir paverčia jas sau svetimu autoritetu – Dievu. Ši dvasinė tironija, pasak autoriaus, neapsiriboja vien bažnyčia: jis aršiai kritikuoja „religingus ateistus“, kurie, nuvertę dangiškąjį valdovą, jo vietoje pasodino naujus stabus – „Žmoniją“, „Tautą“ ar „Moralę“. Štirneris nusprendė, kad kol žmogus nors vieną idėją laiko šventa, jis lieka vergu, todėl ragina vykdyti totalų „iššventinimą“ (Entheiligung). Tik tada, kai individas nustoja aukotis dėl abstrakcijų ir supranta, kad jis pats yra savo vertybių kūrėjas bei savininkas, Dievas nustoja būti viršininku ir tampa tik dar viena egoisto nuosavybe.

Šmėklos mūsų galvose: Kova su abstrakcijomis

Pagrindinė Štirnerio idėja sukasi aplink terminą „Spuk“ (liet. šmėkla arba vaiduoklis). Jis teigė, kad žmonija, atsisakiusi Dievo, paprasčiausiai pakeitė jį kitomis šmėklomis: Valstybe, Tauta, Žmonija, Tiesa ar Morale. Štirneriui tai – „fiksidėjos“ (fixe Idee), kurios pavergia individą, versdamos jį aukotis dėl abstrakčių idealų.

Autoriaus filosofija prasideda nuo skandalingo teiginio: „Aš savo reikalą grindžiu niekuo“ (Ich hab’ Mein Sach’ auf Nichts gestellt). Tai nereiškia nihilizmo įprasta prasme; tai reiškia, kad „Aš“ nėra jokia idėja ar apibrėžimas. „Aš“ esu Kuriantis Niekybė (das schöpferische Nichts), nes esu vienintelis savo paties kūrėjas ir savininkas.

„Vienintelis“ prieš „Visuomenę“

Knygoje Štirneris kruopščiai išanalizavo tris liberalizmo formas ir visas jas atmetė:

• Politinį liberalizmą: Nes jis tarnauja Valstybei.
• Socialinį liberalizmą (komunizmą): Nes jis paverčia žmogų visuomenės vergu.
• Humanistinį liberalizmą: Nes jis garbina „Žmoniją“ kaip naują Dievą.

Štirneris nusprendė, kad jokia institucija neturi teisės riboti individo savivalės. Jis netikėjo „teisėmis“, nes teisė yra dovana iš viršaus. Jam egzistuoja tik galia. „Ką aš galiu padaryti, tai yra mano teisė“, – rašė jis. Tai radikalus individualizmas, kurio centre stovi Egoistas.

Tačiau Štirneris nesiūlė gyventi visiškoje izoliacijoje. Jis pristatė Egoistų sąjungos (Verein der Egoisten) koncepciją. Tai savanoriškas, laikinas ir kintantis žmonių susivienijimas, grindžiamas ne meile, pareiga ar įstatymu, o abipuse nauda. Kai sąjunga nustoja būti naudinga individui, jis turi teisę ją palikti.

Kurioziškas cenzūros sprendimas

Kai knyga pasirodė, Prūsijos cenzoriai buvo pasimetę. Saksonijos vidaus reikalų ministerija iš pradžių ją konfiskavo, tačiau netrukus buvo priimtas unikalus sprendimas: knygą leista platinti, nes ji esanti „pernelyg absurdiška, kad būtų pavojinga“. Cenzoriai manė, kad niekas rimtai nežiūrės į žmogų, kuris neigia valstybę ir ragina kliautis tik savo egoizmu. Jie stipriai klydo – knyga tapo pamatu individualistiniam anarchizmui, nihilizmui ir padarė milžinišką įtaką tokiems mąstytojams kaip Friedrichas Nietzsche.

Kūrinio struktūra: Nuo žmogaus iki savininko

Štirneris savo veikalą suskirstė į dvi dalis:

1. Žmogus: Čia jis kritikuoja religinę ir filosofinę praeitį, rodydamas, kaip žmogus tapo savo paties sukurto „šventumo“ įkaitu.
2. Aš: Čia jis dėsto savo „Ego“ filosofiją – apie savininkystę, maištą (kurį jis skiria nuo revoliucijos, nes revoliucija tik keičia vieną tvarką kita, o maištas išlaisvina individą) ir grįžimą į save.

Kas buvo nuspręsta Štirnerio manifestu? Buvo nuspręsta, kad žmogus privalo nusiplėšti visas šventumo kaukes. Štirneriui nėra nieko švento – nei tiesos, nei įstatymo, nei Dievo, jei jie bando stovėti virš jo paties. „Aš esu savo nuosavybė tik tada, kai aš esu savęs paties šeimininkas“, – teigė jis.

Maksas Štirneris mirė skurde 1856 m., po bitės įkandimo sukeltos infekcijos, tačiau jo palikimas išliko kaip vienas gryniausių laisvės šūksnių. Tai knyga kiekvienam, kuris drįsta paklausti: „O kas, jei viskas, kuo aš tikiu, yra tik vaiduoklis?“

Citatos

1. „Aš savo reikalą grindžiu niekuo.“ – Paneigiamas bet koks išorinis tikslas, vertybė ar autoritetas, stovintis virš individo valios.
2. „Dievas ir Žmonija savo reikalą grindžia niekuo, tik savimi pačiais.“ – Parodoma, kad net aukščiausi idealai veikia kaip gryni savanaudžiai.
3. „Žmogau, tavo galvoje vaidenasi!“ – Visos abstrakčios idėjos (pareiga, Dievas, tėvynė) vadinamos smegenų kirmėlėmis ir dvasinėmis šmėklomis.
4. „Mūsų ateistai yra pamaldūs žmonės.“ – Kritikuojami tie, kurie nuvertę Dievą pradėjo lygiai taip pat aklai garbinti „Žmogiškumą“.
5. „Šventumas yra tai, kas ne skirta Man.“ – Viskas, kas laikoma neliečiama, tėra kliūtis individui pasisavinti pasaulį kaip savo nuosavybę.
6. „Tiesa yra šmėkla.“ – Teigiama, kad tikėjimas objektyvia tiesa paverčia žmogų religingu tarnu, bijančiu savo paties protavimo.
7. „Krikščionybė siekė mus paversti dvasiomis.“ – Religija kaltinama sistemingu kūno, instinktų ir realaus „Aš“ naikinimu vardan abstrakcijos.
8. „Valstybė yra religinė institucija.“ – Politinė ištikimybė ir įstatymų kultas traktuojami kaip moderni, sekuliarizuota dvasinės vergovės forma.
9. „Moralė yra tik paskutinė religijos liekana.“ – Sąžinė įvardijama kaip vidinis policininkas, likęs kontroliuoti žmogų net atsisakius bažnyčios.
10. „Man nėra nieko aukščiau už Mane!“ – Galutinis radikalaus individualizmo šūkis, skelbiantis „Aš“ kaip vienintelį savo paties kūrėją.
11. „Aš nesitraukiu nedrąsiai nuo tavo nuosavybės, bet žiūriu į ją visada kaip į savo nuosavybę.“ – Pabrėžiama, kad nuosavybė priklauso tam, kas turi pakankamai galios ją pasisavinti ir valdyti.
12. „Revoliucija siekia naujos santvarkos, o maištas siekia, kad mes nebesileistume tvarkomi.“ – Paaiškinamas skirtumas tarp politinio perversmo ir individualaus atsisakymo paklusti bet kokiai sistemai.
13. „Mano galia yra mano nuosavybė, o mano galia duoda man nuosavybę.“ – Teisė į daiktus ar statusą kyla ne iš įstatymų, o iš asmeninės individo jėgos.
14. „Hierarchija yra minčių viešpatavimas, dvasios viešpatavimas!“ – Kritikuojama bet kokia struktūra, kuri remiasi idėjų viršenybe prieš konkretų žmogų.
15. „Laisvė yra tik doktrina; mano galia esu aš pats.“ – Laisvė traktuojama kaip tuščia sąvoka, kol ji nėra realizuojama per asmeninę jėgą.
16. „Aš myliu tave, nes meilė man teikia malonumą, o ne todėl, kad meilė yra šventa pareiga.“ – Meilė apibrėžiama ne kaip dvasinis įsakymas, o kaip egoistinis pasitenkinimo šaltinis.
17. „Valstybė savo smurtą vadina teise, o individo smurtą – nusikaltimu.“ – Atskleidžiama teisinės sistemos veidmainystė, kai smurto monopolis naudojamas individui slopinti.
18. „’Dvasia’ yra pirmasis religingų žmonių išradimas.“ – Teigiama, kad dvasinis pasaulis sugalvotas tam, kad žmogus būtų atskirtas nuo savo kūniškos realybės.
19. „Aš nesu joks ’Aš’ šalia kitų ’Aš’, aš esu vienintelis ’Aš’.“ – Radikalus unikalumo pabrėžimas, atmetantis žmonių sulyginimą per bendras savybes ar teises.
20. „Visi dalykai Man yra niekas.“ – Galutinis pareiškimas, kad niekas už „Aš“ ribų neturi savarankiškos vertės, nebent tai tarnauja individo interesams.