Elžbietos I laikų Anglija buvo kupina prieštaravimų: kol mokslas žengė pirmuosius žingsnius, tamsiuose Londono skersgatviuose ir provincijos dvaruose klestėjo „aukštoji magija“. Būtent šiuo laikotarpiu, maždaug tarp 1577 ir 1583 metų, buvo surašytas vienas unikaliausių okultizmo paminklų – Oberono knyga (originalus pavadinimas – The Book of Oberon, šiandien saugoma Vašingtone kaip Folger Shakespeare Library Manuscript V.b.26). Tai nebuvo sausas teorinis traktatas, o praktinis, gausiai iliustruotas burtininko darbo žurnalas, kuriame susipynė Viduramžių demonologija, krikščioniškos maldos ir autentiškas anglų folkloras apie fėjas bei dvasias.
„The Book of Oberon“ siekė parodyti, kad nematomas pasaulis – fėjų, angelų, dvasių ir demonų karalystė – yra pasiekiamas žmogui per ritualinę tvarką, tiksliai apibrėžtas invokacijas ir maginius veiksmus, todėl visas rankraštis veikia kaip praktinis vadovas, kuriuo elžbietiškasis magas gali įgyti žinių, apsaugos ar pagalbos iš antgamtinių būtybių, remdamasis idėja, kad magija yra ne chaosas, o struktūruota, taisyklėmis paremta sąveika tarp žmogaus ir kitų pasaulių.
Rankraštis, sujungęs du pasaulius
Dauguma to meto grimuarų fokusavosi arba į „šventąją“ angelų magiją, arba į tamsiąją nekromantiją. Tačiau Oberono knyga išsiskiria savo drąsiu bandymu sujungti Saliamono magijos tradiciją su britų liaudies tikėjimais. Čia greta baisių pragaro kunigaikščių pirmą kartą taip detaliai aprašomas Oberonas – šešėlių karalius, kurį vėliau išgarsino Viljamas Šekspyras savo dramoje „Vasarvydžio nakties sapnas“. Rankraštyje Oberonas nėra tik miško dvasia; jis vaizduojamas kaip galingas dvasinis valdovas, kurį magas gali prisišaukti tam tikrais ritualais, kad šis padėtų rasti paslėptus lobius arba suteiktų išminties.
Magiškoji praktika: nuo kristalų iki paslėptų lobių
Šis rankraštis tarnavo kaip savotiška „naudojimo instrukcija“ profesionaliems Elžbietos laikų burtininkams. Jame gausu nurodymų, kaip paruošti magiškąjį kristalą (scrying stone) ir kaip į jį „įkalinti“ dvasią, kad ši atsakytų į klausimus apie ateitį ar pavogtus daiktus. Įdomu tai, kad ritualų autoriai ne jautė jokio prieštaravimo tarp savo krikščioniško pamaldumo ir magijos: kiekviena apeiga pradedama maldomis į Švč. Trejybę, o dvasios verčiamos paklusti naudojant šventuosius Dievo vardus.
Knygoje aprašomos dvasios yra suskirstytos pagal jų funkcijas, kurios Elžbietos laikų žmogui buvo gyvybiškai svarbios:
- Lobių paieška: Buvo tikima, kad žemėje guli daugybė užkastų turtų, saugomų dvasių, todėl knygoje pateikiami užkalbėjimai, kaip priversti dvasias tuos turtus atiduoti.
- Sveikata ir apsauga: Pateikiami amuletų brėžiniai, skirti apsisaugoti nuo maro, blogos akies ar priešų keršto.
- Nematomumas: Viena labiausiai intriguojančių dalių pasakoja apie ritualą, kurio metu magas gali tapti nepastebimas kitiems žmonėms.
Žymiausios dvasios ir fėjos
Be paties karaliaus Oberono, rankraštyje minimas visas „rūmų“ būrys. Čia sutinkame fėją Micraul (Myriel), kuri apibūdinama kaip fėjų karalienė, galinti suteikti burtininkui paslaptingą žiedą, suteikiantį galią valdyti kitas dvasias. Taip pat aprašomi heroglifus primenantys demonų antspaudai, tokie kaip Baron, kuris pasirodo kaip riteris ant arklio ir gali išmokyti magą visų laisvųjų menų bei kalbų.
Knygos kalba yra gyva, kupina autentiškų to meto burtininkų pastabų paraštėse, kurios liudija, kad šie ritualai buvo iš tiesų bandomi atlikti. Tai nėra tik popierinė fantazija; tai istorinis dokumentas, rodantis, kaip giliai maginis mąstymas buvo įsišaknijęs Elžbietos laikų visuomenės sąmonėje, nuo paprasto valstiečio iki pat karališkojo dvaro intelektualų.
Oberono knyga laikoma „trūkstama grandimi“ tarp senovės graikų-egiptiečių papirusų ir moderniojo okultizmo. Ji parodo, kad fėjos anglų tradicijoje nebuvo tik vaikų pasakų herojės – jos buvo galingos, kartais pavojingos būtybės, su kuriomis burtininkai sudarydavo sutartis.
Oberono knygo citatos
- „Aš užkeikiu tave, o Oberonai, fėjų karaliau… kad tu pasirodytum čia, prieš mane, šiame krištolo akmenyje, gražiu vaiko pavidalu.“ Šia formule burtininkas kreipdavosi į šešėlių karalių Oberoną, reikalaudamas jo pasirodyti krištolo rutulyje ne kaip baisiam demonui, o kaip nekaltam trejų metų vaikui, taip pabrėžiant fėjų dvilypumą ir estetinį Elžbietos laikų magijos pobūdį.
- „Aš užkeikiu tave, o Mikraule, fėjų karaliene… kad duotum man savo žiedą, jog jo padedamas galėčiau daryti stebuklus.“ Šis užkeikimas skirtas fėjų karalienei Mikraulei, iš kurios magas siekdavo išgauti ne tik tiesą apie ateitį, bet ir stebuklingą žiedą, kuris Elžbietos laikų tradicijoje buvo laikomas pagrindiniu įrankiu valdant kitas dvasias ir keičiant tikrovę.
- „Aš pašventinu šį ratą, kad jokia dvasia – nei oro, nei žemės, nei vandens – neturėtų galios man pakenkti ar mane varginti.“ Braižydamas magiškąjį ratą, burtininkas šia malda pašventindavo erdvę, paversdamas ją dvasine tvirtove, kurioje jokia stichijų dvasia negalėdavo jam pakenkti, taip užtikrinant saugumą atliekant pačius pavojingiausius dvasinius eksperimentus.
- „Barone, aš įsakau tau Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios galia… kad parodytum man, kur paslėptas šioje vietoje užkastas lobis.“ Naudodamas šį griežtą įsakymą, magas kreipdavosi į lobius saugančią dvasią Baroną, reikalaudamas parodyti užkastą auksą, tačiau kartu pridurdamas sąlygą, kad turtas būtų perduotas be jokios žalos operatoriaus kūnui ar sielai.
- „O tu, akmenie, aš tave laiminu… kad būtum tikras stiklas ir matytum viską, kas paslėpta.“ Šis užkalbėjimas buvo naudojamas krištolo ar stiklo rutulio pašventinimui, tikint, kad per šventas formules paprastas objektas tampa skaidriu langu į dvasinį pasaulį, leidžiančiu pamatyti paslėptus daiktus, vagis ar tolimas ateities vizijas.
- „Aš užkeikiu tave, Antaferene, gyvojo Dievo galia… kad išmokytum mane visų slaptųjų mokslų ir menų.“ Šia citata burtininkas kreipdavosi į intelektualiąją dvasią Antafereną, siekdamas gauti tiesioginę prieigą prie uždraustų ar pamirštų mokslo žinių, taip demonstruojant, kad Elžbietos laikų magija buvo ne tik turtų paieška, bet ir savotiškas mokslinis tyrimas.
- „Aš užkeikiu tave, o Doringai, saulės ir mėnulio galia… kad galėčiau vaikščioti nematomas visose vietose.“ Šis užkeikimas, skirtas nematomumo galiai gauti, rodo praktinį magijos pritaikomumą to meto visuomenėje, kurioje galimybė tapti nepastebimam buvo siejama su apsauga nuo priešų, saugiu keliavimu ar slaptais ketinimais.
- „O šventieji angelai, būkite mano sargai… kad galėčiau atlikti šį darbą be jokios piktosios dvasios baimės ar trukdžių.“ Prieš pradėdamas sudėtingus ritualus, magas šia malda kviesdavosi angelų sargybą, pabrėždamas krikščioniškąjį šios magijos pamatą: dvasios buvo valdomos ne burtininko jėgomis, o per dieviškąjį autoritetą ir dangiškąją apsaugą.
- „Aš užkeikiu jus, dvasios… kad ateitumėte ir išeitumėte be jokio triukšmo ar žalos man ar mano artimiesiems.“ Ši instrukcija nurodo griežtą bendravimo su dvasiomis etiką – jos turėjo pasirodyti ir pasišalinti ramiai, nesukeldamos fizinio triukšmo ar chaoso, nes bet koks nukrypimas nuo šios tvarkos burtininkui reiškė kontrolės praradimą.
- „Eikite ramybėje į savo vietas ir būkite pasirengę ateiti, kai tik pašauksiu jus jūsų vardais.“ Tai klasikinė „atleidimo“ formulė, kuria baigiamas bet koks ritualas; ji užtikrina, kad dvasios saugiai sugrįžtų į savo buveines ir nebepasiliktų fiziniame pasaulyje, tačiau liktų pasiekiamos būsimiems magiškiesiems darbams.
- „Aš užkeikiu tave, o dvasia [vardas], kad parodytum man šiame akmenyje, kas pavogė mano turtą ir kur tie daiktai dabar yra paslėpti.“ Ši citata atspindi vieną dažniausių to meto burtininkų veiklų – pagalbą bendruomenei ieškant pavogtų brangenybių, naudojant magiškąjį kristalą kaip dvasinį „sekimo įrankį“, kuris turėjo vizualiai identifikuoti nusikaltėlį.
- „Aš surišu tave, dvasia, erškėčių vainiko, kuris buvo uždėtas mūsų Viešpačiui ant galvos, galybe, kad tu man paklustum be jokių dvejonių.“ Naudodami Kristaus kančios relikvijas ir simbolius užkalbėjimuose, magai siekdavo emociškai ir dvasiškai prispausti demonus, tikėdami, kad šventi simboliai yra neįveikiama jėga, verčianti net baisiausias tamsos būtybes nuolankiai tarnauti žmogui.
- „Tu būsi mano tarnas ir klusniai vykdysi visus mano nurodymus bei tarnystes iki pat mano gyvenimo pabaigos.“ Ši formulė buvo skirta „namų dvasių“ (familiars) prijaukinimui, siekiant sukurti ilgalaikį ryšį su dvasine būtybe, kuri burtininkui teiktų kasdienę pagalbą, apsaugą ir patarimus visais gyvenimo klausimais.
- „Pasakyk man teisingai ir be jokių klastų apie visus dalykus – buvusius, esamus ir tuos, kurie dar tik turi įvykti šiame pasaulyje.“ Divinacija arba ateities spėjimas buvo pagrindinis grimoaro tikslas, todėl magai reikalavo iš dvasių absoliutaus tikslumo, tikėdami, kad dvasinės būtybės egzistuoja anapus laiko ir mato visą įvykių seką.
- „Aš užkeikiu tave, o geležinis įranki, kad turėtum galią praskrosti visus užkalbėjimus ir dvasinius barjerus šiame darbe.“ Prieš pradedant ritualą, visi fiziniai įrankiai, ypač peiliai ar kardai, turėjo būti specialiai „įkrauti“, suteikiant jiems savybę veikti ne tik materiją, bet ir dvasinę substanciją, taip apsaugant magą nuo nematomo pasipriešinimo.
- „Aš užkeikiu tave, dvasia, kad atneštum [vardas] širdį ir priverstum mane mylėti labiau už visus kitus gyvuosius.“ Meilės magija šiame rankraštyje užima nemenką dalį, parodant, kad Elžbietos laikų žmonės dvasias pasitelkdavo ne tik lobiams, bet ir giliems asmeniniams jausmams bei svetimai valiai palenkti.
- „Aš įsakau oro dvasioms sustabdyti vėjus ir audras, kad jos nekeltų triukšmo ir netrukdytų mano šventam darbui.“ Kadangi magiški ritualai dažnai vykdavo atvirose vietose ar apleistuose pastatuose, gebėjimas kontroliuoti stichijas buvo būtinas norint išlaikyti susikaupimą ir užtikrinti, kad dvasinė atmosfera liktų stabili bei rami.
- „Laikyk šias paslaptis slaptoje ir niekada neatskleisk jų nevertiems asmenims, kad Dievo rūstybė neatsisuktų prieš tave.“ Šis perspėjimas rankraščio pabaigoje pabrėžia ezoterinį žinių pobūdį – magija buvo laikoma pavojingu įrankiu, kuris, patekęs į neišmanėlio rankas, galėjo sukelti pražūtį ne tik pačiam žmogui, bet ir visai jo aplinkai.
- „Aš uždarau tave šiame stikliniame inde, kur tu liksi įkalinta tol, kol aš duosiu tau leidimą išeiti ir pasitarnauti.“ Dvasios įkalinimas inde (vadinamasis spirit bottling) leido burtininkui turėti nuolatinę prieigą prie dvasios jėgų, paverčiant ją savotišku dvasiniu įrankiu, kurį galima „ištraukti“ ir panaudoti tik prireikus.
- „Tebūna šventas Dievo vardas mano skydas ir apsauga nuo visų pavojų kelyje bei visų piktų žmonių kėslų.“ Šis trumpas apsauginis užkalbėjimas rodo, kad grimoaro žinios buvo naudojamos ir kasdienėms reikmėms, pavyzdžiui, saugiai kelionei per pavojingus to meto miškus, paverčiant tikėjimą praktine gynyba.