Jei kada nors pagavote save mąstantį, kad jūsų kūnas yra tik „skafandris“ ar „mašina“, kurią valdo jūsų tikrasis „aš“, jūs mąstote kaip René Descartes’as (lotyniškai – Cartesius). XVII a. viduryje šis prancūzų mąstytojas sukūrė sistemą, kuri ne tik padalijo žmogų į dvi dalis, bet ir tapo visos Vakarų mokslo bei medicinos paradigmos pamatu. Kartėziškasis dualizmas – angl. Cartesian dualism, pranc. dualisme cartésien, vok. kartesischer Dualismus, lot. dualismus cartesianus – tai griežta perskyra tarp to, kas mąsto, ir to, kas užima vietą erdvėje.
Dvi substancijos: $Res \ cogitans$ ir $Res \ extensa$
Descartes’as teigė, kad visata susideda iš dviejų fundamentalių, viena kitai nepavaldžių substancijų. Ši perskyra leido mokslui tirti gamtą be baimės įžeisti bažnytines dogmas apie sielą.
- $Res \ cogitans$ (Mąstanti daiktis): Tai protas, siela, sąmonė. Ji neturi svorio, ilgio, aukščio ir neužima jokios vietos erdvėje. Jos pagrindinė savybė – mąstymas (abejonė, supratimas, noras). Ji yra nemirtinga ir laisva.
- $Res \ extensa$ (Ištisoji daiktis): Tai materija, kūnas, fizinis pasaulis. Ji užima vietą erdvėje, yra daloma, pavaldi mechanikos dėsniams ir neturi jokios savimonės. Tai tiesiog sudėtingas mechanizmas.
Metodinis abejojimas: Kodėl jie skirtingi?
Descartes’as priėjo prie šios išvados naudodamas savo garsųjį metodinį abejojimą. Jis nusprendė abejoti viskuo, kuo tik įmanoma: savo pojūčiais, fiziniu pasauliu ir net tuo, kad jis turi kūną (juk sapne kūno pojūčiai atrodo tikri, nors kūnas tuo metu guli lovoje).
Galiausiai jis suprato vieną dalyką, kuriuo suabejoti neįmanoma: pats abejojimo faktas. Jei aš abejoju, vadinasi, aš mąstau. O jei mąstau – vadinasi, esu.
„Mąstau, vadinasi, esu“ (Cogito, ergo sum).
Šis sakinys tapo dualizmo įrodymu. Kadangi Descartes’as galėjo įsivaizduoti save egzistuojantį be kūno (kaip gryną mąstymą), bet negalėjo įsivaizduoti savęs egzistuojančio be mąstymo, jis padarė išvadą, kad protas ir kūnas yra ontologiškai skirtingos substancijos.
Sąveikos problema: Kankorėžinė liauka
Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrė Descartes’as: jei protas ir kūnas yra tokie skirtingi, kaip jie susikalba? Kaip nemateriali mintis „noriu pakelti ranką“ priverčia fizinius raumenis susitraukti?
Descartes’as pasiūlė sprendimą, kuris šiandien kelia šypseną, bet tuomet atrodė logiškas. Jis teigė, kad siela su kūnu susitinka vienintelėje vietoje smegenyse – kankorėžinėje liaukoje (glandula pinealis). Anot jo, ši liauka yra „sielos sostas“, per kurią dvasinės „gyvybės dvasios“ (animal spirits) perduoda komandas kūnui ir gauna informaciją iš pojūčių.
[Image showing 17th-century anatomical drawing of the brain with the pineal gland highlighted as the ‘seat of the soul’]
Gyvūnai kaip mašinos (Bête machine)
Viena tamsiausių kartėziškojo dualizmo pasekmių buvo požiūris į gyvūnus. Kadangi gyvūnai neturi $Res \ cogitans$ (mąstančios sielos), Descartes’as juos laikė tiesiog biologiniais automatais.
Jis teigė, kad šuns kaukimas jam susižeidus nėra skausmo išraiška, o tik „mechaninis triukšmas“, panašus į girgždančią spyruoklę sugedusiame laikrodyje. Šis požiūris šimtmečiams pateisino žiaurius eksperimentus su gyvūnais, nes tikėta, kad be sielos nėra ir tikros kančios.
Kartėziškojo dualizmo palyginimas
| Charakteristika | Protas (Res cogitans) | Kūnas (Res extensa) |
| Matmenys | Neturi matmenų (erdvėje neegzistuoja) | Turi ilgį, plotį, aukštį |
| Dalumas | Nedalomas (asmenybė yra viena) | Dalomas (galima pašalinti galūnę) |
| Laisvė | Laisvas apsisprendimas | Pavaldus mechanikos dėsniams |
| Pažinimas | Pažįstamas tiesiogiai (per refleksiją) | Pažįstamas netiesiogiai (per pojūčius) |
Dualizmo paveldas šiandien
Nors šiuolaikinis neuromokslas teigia, kad protas yra smegenų veiklos rezultatas (monizmas), kartėziškasis dualizmas niekur nedingo:
- Medicinoje: Mes vis dar dažnai gydome „kūną“ (mechaniką), pamiršdami „protą“ (psichosomatiką).
- Religijoje: Sielos ir kūno atskyrimas išlieka pamatine daugelio tikėjimų dalimi.
- Dirbtiniame intelekte: Mes klausiame, ar įmanoma perkelti „vaiduoklį“ (sąmonę) į kitą „mašiną“ (kompiuterį).
Descartes’as nubrėžė liniją, kurią filosofai bando ištrinti jau 400 metų. Jis padarė mus svetimšaliais savo pačių kūnuose, bet kartu išlaisvino žmogaus protą kaip nepriklausomą, tiriančią jėgą.