Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščioniškajame Rytų pogrindyje egzistavo grupė, kurios pavadinimas net ir tada kėlė šiurpą. Tai buvo satanianai (Sataniani). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) paaiškina, kad tai nebuvo atskira sekta, o vienas iš specifinių pavadinimų, kuriais buvo vadinami kraštutiniai mesalijonai (euchitai). Tačiau satanianiškas šio judėjimo aspektas atskleidžia tamsiausią ir labiausiai paradoksalų ankstyvosios askezės užkaborį: tikėjimą, kad šėtonas yra toks galingas, jog krikščionis turi vengti jį provokuoti.
Paradoksalus „pagarbumas“ blogiui
Satanianų vardas kilo ne iš piktavališko šėtono garbinimo, kaip tai suprantama moderniaisiais laikais, o iš neįtikėtino dvasinio bailumo ir iškreiptos logikos. Epifanijus rašo, kad šie žmonės save taip vadino (arba buvo taip vadinami), nes tikėjo, kad šėtonas yra „vyresnysis Dievo sūnus“ arba tiesiog neįtikėtinai galinga kosminė jėga, kurią geriau palenkti į savo pusę, nei su ja kovoti.
Jų doktrina rėmėsi šiais principais:
- Baimė įžeisti: Satanianai manė, kad jei krikščionis garsiai smerkia šėtoną ar jį keikia, šis keršydamas siunčia dar baisesnes dvasines kančias ir ligas. Todėl jie vengė bet kokių egzorcizmų ar agresyvių maldų prieš blogį.
- Nuolankumas prieš galybę: Jie mokė, kad kadangi šėtonas valdo šį materialų pasaulį, saugiausia strategija yra „mandagus atstumas“. Jie tikėjo, kad malda skirta tik Dievui, tačiau šėtonui reikia parodyti tam tikrą „pagarbą“ dėl jo galios, kad jis netrukdytų siekti dvasinės ekstazės.
Vidinis demonas ir satanianiška ramybė
Kaip ir visi mesalijonai, satanianai tikėjo, kad kiekviename žmoguje nuo gimimo gyvena asmeninis demonas. Tačiau jų „satanianiškas“ prieskonis buvo tas, kaip jie su tuo demonu elgėsi. Užuot bandę jį išvyti krikšto jėga (kuria jie netikėjo), jie bandė demoną „užmigdyti“ nenutrūkstama malda ir visiška apatija aplinkai.
Epifanijus su pasibaisėjimu pažymi, kad satanianai pasiekdavo tokią būseną, kai jiems tapdavo vis tiek – Dievas ar šėtonas. Jie manė, kad pasiekus „tobulybę“, nei Dievas jiems nebegali nieko pridėti, nei šėtonas pakenkti, nes jie tapo „viena dvasia“ su visata. Šis moralinis indiferentiškumas leido jiems pateisinti bet kokį elgesį, nes „tobulasis“ neva nebegali nusidėti.
Adelfijus ir satanizmo šešėlis Mesopotamijoje
Pagrindinis šių idėjų skleidėjas buvo Adelfijus Edėsietis. Apie 380–390 metus Mesopotamijos ir Sirijos dvasininkai pastebėjo, kad Adelfijaus mokiniai vis dažniau kalba apie tai, jog nereikia „priešintis piktajam“. Kai Antiochijos vyskupas Flavianas Sidės sinode išprovokavo Adelfijų atvirai išpažinti savo pažiūras, paaiškėjo, kad ši grupė iš tiesų bijo šėtono labiau nei pasitiki Dievo malone.
Sinodo dalyvius šiurpino mintis, kad krikščionys gali sąmoningai atsisakyti kovos su blogiu, pasirinkdami taikų sambūvį su „vidiniu demonu“. Tai buvo palaikyta tiesiogine išdavyste ir krikšto sakramento išniekinimu.
Satanianų ir Ortodoksų palyginimas
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Satanianai (Mesalijonai) |
| Požiūris į šėtoną | Nugalėtas Kristaus, bijantis kryžiaus | Galingas valdovas, kurio geriau neerzinti |
| Kova su blogiu | Aktyvus pasipriešinimas ir malda | Pasyvumas ir „mandagus“ ignoravimas |
| Krikšto vaidmuo | Suteikia jėgų kovoti su gundymais | Bejėgis prieš galingąjį šėtoną |
| Dvasinis tikslas | Bendrystė su Dievu per nuolankumą | Ramybė per demono „neutralizavimą“ |
Judėjimo pabaiga ir Jono Damaskiečio išvada
Satanianų vardas po 431 m. Efezo susirinkimo pasmerktas užmarščiai kartu su visa mesalijonų tradicija. Jų raštai buvo sudeginti, o bendruomenės išblaškytos. Tačiau jų iškelta problema – žmogaus baimė prieš blogį, kuri tampa stipresnė už pasitikėjimą Dievu – liko amžinu dvasinio gyvenimo perspėjimu.
Jonas Damaskietis vėliau rašė, kad satanianai buvo tie, kurie „pakeitė krikščionišką drąsą vergų baime“. Jie mirė savo dvasinėje vienatvėje, tikėdami, kad tylėdami apie šėtoną jie jį nugalės, nors iš tiesų jie jam pasidavė dar nepradėję kovos.