Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis skendėjo terminų ir apibrėžimų kare, iškilo grupė, kuri nusprendė arijonizmo logiką nuvesti iki pat galutinės, negailestingos ribos. Tai buvo anomėjai (gr. Anomoioi – „nepanašūs“), dar žinomi kaip aetianai arba eunomijonai. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) anomėjus aprašo kaip pačią įžūliausią ereziją, nes jie ne tik neigė Kristaus dievystę, bet ir teigė, kad žmogaus protas gali visiškai ir skaidriai suvokti Dievo esmę per grynąją logiką.
„Nepanašumo“ doktrina: Logika prieš paslaptį
Anomėjų pavadinimas kilo iš graikiško žodžio anomoios (ἀνόμοιος), reiškiančio „nepanašus“. Jei nuosaikieji arijonai (pusiau arijonai) bandė sakyti, kad Sūnus yra „panašus“ į Tėvą, tai anomėjai rėžė tiesiai: Sūnus yra visiškai nepanašus į Tėvą savo esme (ousia).
Jų sistemos intelektualinis architektas buvo Eunomijus Kizikietis, kuris savo veikale „Apologija“ suformulavo griežtą silogizmą:
- Dievo esmė yra „Negimstamumas“ (agennesia). Būti Dievu reiškia neturėti pradžios.
- Sūnus yra gimęs (kūrinys), todėl Jis turi pradžią.
- Išvada: Kadangi Sūnus turi pradžią, o Tėvas – ne, jų esmės yra priešingos. Sūnus yra tik pirmasis ir tobuliausias kūrinys, sukurtas Tėvo valia, bet neturintis nieko bendra su Jo prigimtimi.
Aetijus ir Eunomijus: Dialektikos meistrai
Judėjimas prasidėjo nuo Aetijaus Antiochiečio, buvusio auksakalio ir gydytojo, kuris Antiochijoje tapo radikalaus arijonizmo pamokslininku. Tačiau tikrasis judėjimo veidas buvo jo mokinys Eunomijus. Jie veikė apie 350–360 metus, pasinaudodami arijonams palankiu imperatoriaus Konstantijaus II dvaro palankumu.
Anomėjai pasižymėjo neįtikėtina intelektualine puikybe. Eunomijus garsėjo teiginiu: „Aš pažįstu Dievą taip gerai, kaip Jis pats save pažįsta“. Jie atmetė bet kokią mistiką ar tikėjimo paslaptį, teigdami, kad viskas tikėjime turi būti paaiškinama matematinio tikslumo formulėmis.
Epifanijaus ir Kapadokijos tėvų atsakas
Šventasis Epifanijus „Panarione“ anomėjus vadina „piktžolėmis“, kurios bando išrauti krikščionybės širdį. Jis pabrėžia, kad anomėjų krikštas yra negaliojantis, nes jie krikštija ne vardan Trejybės, o „į Kristaus mirtį“, neigiant Tėvo, Sūnois ir Dvasios lygybę.
Tačiau didžiausią teologinį triuškinimą anomėjams parengė Kapadokijos tėvai (Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis). Savo veikaluose „Prieš Eunomijų“ jie įrodė, kad:
- Žmogaus protas negali suvokti net paprasto skruzdėlės sutvėrimo esmės, ką jau kalbėti apie Kūrėją.
- Vardas „Tėvas“ nurodo ne į Dievo esmę, o į santykį su Sūnumi. Jei yra Tėvas, amžinai turi būti ir Sūnus.
Ketvirtojo amžiaus teologinis spektras
| Grupė | Pagrindinis terminas | Pozicija |
| Ortodoksai (Nikejiečiai) | Homoousios | Sūnus yra vienesmis (tos pačios esmės) su Tėvu. |
| Pusiau arijonai | Homoiousios | Sūnus yra panašios esmės kaip Tėvas. |
| Anomėjai (Radikalai) | Anomoios | Sūnus yra nepanašus į Tėvą (tik kūrinys). |
Pasmerkimas ir išnykimas
Anomėjų sėkmė buvo trumpalaikė. 360 metais Konstantinopolio sinode Aetijus buvo ištremtas, o 381 metais Antrasis visuotinis Konstantinopolio susirinkimas galutinai pasmerkė anomėjus (eunomijonus) kaip eretikus. Imperatorius Teodosijus I išleido griežtus įstatymus: anomėjams buvo uždrausta turėti bažnyčias, šventinti dvasininkus ir netgi paveldėti turtą.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ pastebi, kad anomėjai buvo tie, kurie bandė krikščionybę paversti sausa Aristotelio filosofijos mokykla. Iki penktojo amžiaus vidurio ši grupė visiškai išnyko, tačiau jų istorija liko kaip amžinas perspėjimas apie pavojų, kai žmogaus logika bando iškilti virš Dievo apreiškimo.