Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis bandė rasti pusiausvyrą tarp arijonizmo ir Nikejos tikėjimo, Antiochijos gatvėse ir Aleksandrijos auditorijose pasigirdo balsas, kuris atsisakė bet kokių kompromisų. Tai buvo Aetijus Antiochietis (miręs apie 367 m.), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – aetianai – atstovavo pačiam kraštutiniausiam arijonizmo sparnui. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) Aetijų vadina „bedieviu“, nes šis drįso teigti, jog Dievo paslaptis gali būti visiškai išnarpliota pasitelkiant graikų logikos taisykles.
Aetijus: Nuo auksakalio iki negailestingo dialektiko
Aetijaus gyvenimo kelias buvo neįprastas to meto dvasininkui. Kilęs iš žemųjų sluoksnių, jis pradėjo kaip auksakalys, vėliau vertėsi medicina, tačiau jo tikroji aistra buvo Aristotelio logika. Jis pasižymėjo tokiu aštriu liežuviu ir neatremiama argumentacija, kad priešininkai jį vadino „Atheos“ (Bedieviu) ne todėl, kad jis netikėjo Dievu, o todėl, kad jis Dievą pavertė sausa matematine formule.
Apie 350–360 metus Aetijus kartu su savo mokiniu Eunomijumi (kuris vėliau tapo judėjimo intelektualiniu lyderiu, todėl sekėjai dar vadinami eunomijonais) suformulavo mokymą, kuris istorijoje liko žinomas kaip anomojizmas.
„Anomoios“: Visiškas nepanašumas
Aetianų doktrina rėmėsi viena esmine sąvoka – anomoios (gr. ἀνόμοιος – nepanašus). Jei nuosaikesni arijonai teigė, kad Sūnus yra „panašus“ į Tėvą, tai Aetijus rėžė tiesiai: Sūnus yra visiškai nepanašus į Tėvą savo esme.
Jų logika buvo geležinė:
- Dievo esmė yra „Negimstanti“ (Agennesia): Aetijus teigė, kad svarbiausia Dievo savybė yra tai, jog Jis neturi pradžios ir nėra iš nieko kilęs.
- Sūnus yra „Gimstantis“ (Gennetos): Kadangi Sūnus turi pradžią (yra gimęs ar sukurtas), Jis negali turėti tos pačios esmės kaip Tėvas.
- Išvada: Tėvas ir Sūnus yra dvi visiškai skirtingos prigimtys. Sūnus yra tik pirmasis ir tobuliausias kūrinys, sukurtas Tėvo valia, bet ne iš Jo esmės.
Iššūkis Bažnyčiai ir tremties metai
Aetianai kėlė didžiulį pavojų Bažnyčios vienybei, nes jie atvirai tyčiojosi iš tų, kurie bandė rasti vidurio kelią. Jų intelektualinis arogantiškumas buvo toks didelis, kad Aetijus teigė pažįstąs Dievą geriau nei pats Dievas pažįsta save.
360 metais Konstantinopolio sinode Aetijus buvo oficialiai pasmerktas ir ištremtas į Kilikiją, o vėliau į Pisidiją. Tačiau imperatorius Julijonas Atskalūnas, norėdamas dar labiau supriešinti krikščionis, grąžino Aetijų iš tremties ir netgi padovanojo jam dvarą Lesbo saloje. Tai leido aetianams kurį laiką klestėti ir šventinti savo vyskupus, kurie veikė kaip lygiagreti struktūra oficialiajai Bažnyčiai.
Teologinių pozicijų palyginimas IV a.
| Grupė | Pagrindinis terminas | Reikšmė |
| Ortodoksai (Nikejiečiai) | Homoousios | Sūnus yra tos pačios esmės kaip Tėvas. |
| Pusiau arijonai | Homoiousios | Sūnus yra panašios esmės kaip Tėvas. |
| Aetianai (Anomojai) | Anomoios | Sūnus yra visiškai nepanašus į Tėvą. |
Epifanijaus ir Kapadokijos tėvų kritika
Šventasis Epifanijus „Panarione“ negailestingai puola Aetijų, teigdamas, kad jo bandymas „išmatuoti Dievą silogizmais“ yra dvasinė savižudybė. Tačiau didžiausią intelektualinį triuškinimą aetianams parengė Kapadokijos tėvai – Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis. Jie savo traktatuose „Prieš Eunomijų“ įrodė, kad žmogaus kalba ir logika yra per skurdi, kad apibrėžtų Dievo esmę, ir kad aetianų „žinojimas“ yra tik tuščia puikybė.
Judėjimo pabaiga
Aetianų judėjimas pradėjo nykti po 381 m. Konstantinopolio susirinkimo, kuriame arijonizmas visomis formomis buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Imperatorius Teodosijus I įsakė sudeginti visas aetianų ir eunomijonų knygas, o patiems nariams uždrausta rinktis į susirinkimus ar paveldėti turtą.
Jonas Damaskietis savo raštuose aetianus mini kaip grupę, kuri krikščionybę bandė paversti dialektikos žaidimu. Iki V amžiaus vidurio jie galutinai išnyko, palikdami istorijoje pamoką apie tai, kaip sausa logika, atskirta nuo maldos ir paslapties, gali tapti dvasine aklaviete.