Kas yra marcelianai?

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščionių Bažnyčia karštligiškai bandė apsiginti nuo arijonų klaidų, atsirado mąstytojas, kuris taip aistringai gynė Dievo vienybę, jog pats peržengė ortodoksijos ribas. Tai buvo Marcelis Ankyrietis (Marcellus Ancyranus), Ankyros (dabartinė Ankara, Turkija) vyskupas. Jo sekėjai, vadinami marcelianais (Marcelliani), sudarė vieną tragiškiausių ankstyvosios Bažnyčios grupių – jie buvo ištikimi Nikejos tikėjimo gynėjai, kurie dėl savo intelektualinio radikalumo galiausiai buvo pasmerkti tų pačių bendražygių. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (72 skyriuje) Marcelio istoriją pateikia su dideliu liūdesiu, matydamas jame ne piktavalį eretiką, o suklydusį dvasinį karį.

Marcelis: Nikejos herojus ir Atanazo bendražygis

Marcelis Ankyrietis buvo vienas ryškiausių 325 m. Nikejos susirinkimo dalyvių. Jis buvo artimas šv. Atanazo Didžiojo draugas ir kartu su juo sudarė kietąjį opozicijos arijonams branduolį. Marcelis nekentė Arijaus mokymo, kad Sūnus yra kūrinys, ir siekė įrodyti, kad Tėvas ir Sūnus yra neatskiriami.

Tačiau jo kova nuvedė jį į kraštutinumą. Norėdamas paneigti arijonų teiginius apie „tris skirtingas būtybes“, Marcelis pradėjo mokyti, kad Dievas yra viena absoliuti Monada (vienybė), kuri tik laikinai „išsiplečia“ savo veikloje.

Diastolė ir Systolė: Logosas kaip Dievo veiksmas

Marcelianų teologija rėmėsi idėja, kuri daug kam priminė sabelijonizmą. Jie mokė apie Dievo išsiplėtimą (diastole) ir susitraukimą (systole):

• Išsiplėtimas: Pasaulio kūrimo ir atpirkimo metu Dievas išsiplečia, tapdamas Žodžiu (Logosu) ir Šventąja Dvasia.
• Logosas nėra Sūnus: Marcelis teigė, kad Logosas tapo Sūnumi tik po įsikūnijimo Mergelės Marijos įsčiose. Prieš tai Jis buvo tiesiog vidinė Dievo galia, o ne atskiras asmuo.
• Karalystės pabaiga: Pati kontroversiškiausia marcelianų mintis buvo teiginys, kad atlikęs atpirkimo darbą, Kristus grįš į Tėvą, Jo žmogiškoji prigimtis išnyks, o Logosas vėl „susitrauks“ į Monadą.

Būtent dėl šios priežasties Marcelis teigė, kad Kristaus karalystė turės pabaigą. Bažnyčia į tai reagavo Nikejos tikėjimo išpažinimą papildydama eilute: „Kurio karalystė neturės pabaigos“.

Atanazo tyla ir oficialus pasmerkimas

Marcelio drama buvo ta, kad ilgą laiką jis buvo laikomas ortodoksijos simboliu. Šv. Atanazas, nors ir matė Marcelio teologijos pavojus, ilgai atsisakė jį viešai pasmerkti dėl jų bendros kovos prieš arijonus. Tačiau spaudimas augo. Rytų vyskupai, susirinkę įvairiuose sinoduose (ypač Konstantinopolio 336 m. ir Antiochijos 341 m.), Marcelį nušalino iš sosto.

Galiausiai 381 metais Konstantinopolio visuotinis susirinkimas oficialiai įtraukė marcelianus į eretikų sąrašą. Jų bandymas apginti Dievo vienybę paneigiant amžinąjį Sūnaus asmenį buvo pripažintas klaida, griaunančia Šventosios Trejybės paslaptį.

Epifanijaus vertinimas ir marcelianų saulėlydis

Epifanijus „Panarione“ rašo, kad Marcelis buvo „sužeistas“ savo paties uolumo. Jis pastebi, kad marcelianai buvo dori žmonės, tačiau jų baimė pripažinti Kristų kaip amžinai esantį asmenį šalia Tėvo padarė juos panašius į tuos, kurie, bijodami lietaus, puola į ugnį.

Marcelianų bendruomenės pamažu išnyko V amžiaus pradžioje. Dauguma jų sugrįžo į Bažnyčią, supratę, kad Atanazo suformuluota vidurio kelio teologija yra saugesnė. Marcelis Ankyrietis mirė apie 374 metus, taip ir nesulaukęs galutinio savo idėjų triumfo ar visiško reabilitavimo. Jis liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip sunku rasti pusiausvyrą tarp Dievo vienovės ir asmenų trejybės.