Ketvirtojo amžiaus pradžioje, kai Diokletiano persekiojimų ugnis rijo Egipto krikščionių bendruomenes, po baimės ir kraujo šešėliu gimė judėjimas, kuris dešimtmečiams suskaldė Nilo slėnio Bažnyčią. Tai buvo miletijonai (Meletiani), pasivadinę savo lyderio, Likopolio (dabartinis Asjutas) vyskupo Meletijaus (Meletius), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (68 skyriuje) miletijonams skiria itin svarbią vietą, nes ši schizma nebuvo susijusi su teologinėmis subtilybėmis – tai buvo ginčas dėl garbės, ištikimybės ir to, kas turi teisę vadintis tikrąja Bažnyčia po didžiųjų išbandymų.
Kalėjimo siena: Peteris prieš Meletijų
Viskas prasidėjo apie 306 metus, kai Egipto vyskupai sėdėjo Aleksandrijos kalėjimuose laukdami mirties nuosprendžio. Tarp jų buvo Aleksandrijos patriarchas Peteris I ir Likopolio vyskupas Meletijus. Iškilo esminis klausimas: kaip elgtis su tais krikščionimis, kurie persekiojimų metu iš baimės išsižadėjo tikėjimo (vadinamaisiais lapsi), bet dabar nori grįžti?
Peteris, būdamas gailestingas, pasisakė už nuolaidų kelią – atgailą ir greitą sugrąžinimą į bendruomenę. Meletijus, atstovaujantis „Kankinių bažnyčios“ idealui, tam griežtai paprieštaravo. Jis reikalavo, kad atpuolėliai būtų priimti tik po ilgų metų atgailos, o dvasininkai – visam laikui nušalinti. Pasakojama, kad kalėjimo celėje Meletijus pakabino uždangą, atskirdamas savo sekėjus nuo Peterio šalininkų, sakydamas: „Tegu tie, kurie sutinka su manimi, ateina į mano pusę“. Taip gimė schizma, kuri iš kalėjimo kameros išplito į visą Egiptą.
Lygiagreti hierarchija ir „Tyrumo“ kultas
Išėjęs į laisvę (kol Peteris buvo nukankintas), Meletijus pradėjo veikti kaip neoficialus Egipto patriarchas. Jis važinėjo po provincijas, šventino savo vyskupus ir kunigus ten, kur vietiniai dvasininkai buvo „susitepę“ nuolaidumu. Epifanijus pastebi, kad miletijonai save laikė elitu. Jie nekeitė jokių dogmų, tačiau jų liturgija buvo persmelkta asketinio griežtumo, o savo bendruomenes jie vadino „Kankinių bažnyčia“ (Ecclesia Martyrum), pabrėždami, kad jie vieninteliai nepasidavė persekiojimams.
Miletijonai buvo itin populiarūs tarp Egipto vienuolių ir kaimo gyventojų, kuriems patriarchalinė Aleksandrijos valdžia atrodė per daug nutolusi ir politizuota. Jų skaičius augo taip sparčiai, kad Nikejos susirinkimo metu jie turėjo beveik 30 vyskupų visame Egipte.
Nikejos susirinkimas ir nepavykęs susitaikymas
325 metais, pirmajame Nikejos visuotiniame susirinkime, miletijonų klausimas buvo vienas prioritetinių. Vyskupai norėjo užgydyti Egipto žaizdą. Buvo priimtas kompromisinis sprendimas: Meletijui leista išlaikyti vyskupo titulą, bet be teisės šventinti, o jo paskirti dvasininkai turėjo būti priimti į Bažnyčią po specialaus palaiminimo, pripažįstant Aleksandrijos patriarcho viršenybę.
Atrodė, kad taika pasiekta, tačiau mirtis vėl viską sujaukė. Mirė Meletijus, o Aleksandrijos sostą užėmė jaunasis ir bekompromisis Atanazas Didysis. Atanazas į miletijonus žiūrėjo ne kaip į brolius, o kaip į maištininkus, ir bandė juos pajungti jėga. Tai išprovokavo netikėtą ir istoriškai paradoksalų posūkį.
Miletijonų ir arijonų sąjunga prieš Atanazą
Nors miletijonai savo tikėjimu buvo ortodoksai (jie pripažino Kristaus dievystę), jų neapykanta Atanazui pastūmėjo juos į sąjungą su savo didžiausiais teologiniais priešais – arijonais. Šis „politinis blokas“ tapo pagrindine jėga, kuri vėliau nuvertė Atanazą iš sosto ir išsiuntė jį į tremtį. Miletijonai arijonams teikė vietinę paramą Egipte, o arijonai miletijonams – užnugarį imperatoriaus dvare.
Epifanijus su liūdesiu rašo, kad miletijonai, pradėję kaip tyriausi askezės saugotojai, galiausiai susidėjo su tais, kurie kvestionavo patį Išganytoją, vien tam, kad atkeršytų savo konkurentams dėl bažnytinės valdžios.
Likimas: Išnykimas Nilo smėlyje
Miletijonų judėjimas Egipte išliko stebėtinai ilgai. Priešingai nei dauguma kitų schizmų, jie neišnyko po penkiasdešimties metų. Jų bendruomenės, ypač vienuolynai, gyvavo dar VIII amžiuje. Tik stiprėjanti Koptų Bažnyčios vienybė ir vėlesni istoriniai lūžiai po arabų užkariavimo privertė miletijonų likučius galutinai ištirpti pagrindinėje krikščionių masėje.
| Sritis | Aleksandrijos Bažnyčia | Miletijonai |
| Požiūris į atpuolėlius | Atleidimas po atgailos | Griežta izoliacija ir nušalinimas |
| Pavadinimas | Katalikų Bažnyčia | Kankinių bažnyčia |
| Centras | Aleksandrija | Likopolis (Aukštutinis Egiptas) |
| Sąjungininkai | Imperatorius Konstantinas, Roma | Arijonai (politiniais tikslais) |
Ši istorija mums palieka svarbią pamoką apie tai, kaip uolumas dėl tiesos ir tyrumo, jei jam trūksta gailestingumo ir nuolankumo, gali pavirsti į užsispyrimą, kuris galiausiai sugriauna tą patį tikslą, kurio buvo siekiama. Miletijonai liko istorijoje kaip tie, kurie kalėjime pastatė uždangą, kurios Bažnyčia negalėjo nuleisti šimtmečius.