Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 251 metus, Romos krikščionių bendruomenė skilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Tai nebuvo ginčas dėl sudėtingų gnostinių sferų ar kosminių mitų – tai buvo kova dėl pačios Bažnyčios sielos: ar ji yra gailestinga ligoninė nusidėjėliams, ar nepriekaištinga šventųjų tvirtovė? Šio sąjūdžio pradininkas buvo Novacijonas (Novatianus), talentingas Romos presbiteris ir pirmasis teologas, rašęs lotyniškai. Jo sekėjai save vadino kataru (Cathari – „švarieji“, „tyrieji“), o istorijoje jie liko žinomi kaip novacijonai (Novatiani). Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (59 skyriuje) juos aprašo ne kaip tradicinius klaidatikius, o kaip „kietaširdžius“, kurių dvasinis maksimalizmas galiausiai atskyrė juos nuo meilės bendrystės.
Atpuldėlių krizė: Deciūno persekiojimo šešėlis
Viskas prasidėjo nuo imperatoriaus Deciūno (Decius) persekiojimų (250–251 m.). Krikščionys buvo verčiami aukoti pagonių dievams, o tie, kurie tai padarė, buvo vadinami lapsi (atpuolėliais). Kai persekiojimai nurimo, tūkstančiai gailestaujančių krikščionių maldavo leidimo sugrįžti į Bažnyčią.
Iškilo dilema:
- Popiežius Kornelijus ir dauguma vyresniųjų manė, kad po atgailos atpuolėliams galima atleisti.
- Novacijonas teigė, kad stabmeldystė po krikšto yra mirtina nuodėmė, kurios Bažnyčia neturi galios atleisti. Jo nuomone, tik pats Dievas paskutiniojo teismo dieną gali nuspręsti jų likimą, o Bažnyčia privalo išlikti „tyra“ ir nepriimti „išdavikų“.
Schizma Romoje ir lygiagreti hierarchija
Kai Kornelijus buvo išrinktas Romos vyskupu, Novacijonas, remiamas griežtosios linijos šalininkų, pasiskelbė konkuruojančiu vyskupu (vėliau vadinamu antipopiežiumi). Jis sukūrė savo hierarchiją, kuri greitai išplito visoje imperijoje – nuo Šiaurės Afrikos iki Mažosios Azijos.
Novacijonai pasižymėjo itin griežta disciplina:
- Nuodėmių klasifikacija: Jie tikėjo, kad yra trys „mirtinos“ nuodėmės (stabmeldystė, žmogžudystė ir svetimavimas), kurias padarius po krikšto kelio atgal į bendruomenę nebėra.
- Antrosios santuokos smerkimas: Kaip ir montanistai, novacijonai draudė antrąją santuoką (net po sutuoktinio mirties), laikydami tai „padoriu paleistuvavimu“.
- Perkrikštijimas: Kiekvienas katalikas, norėjęs prisijungti prie novacijonų, privalėjo būti krikštijamas iš naujo, nes novacijonai manė, kad „suteršta“ didžioji Bažnyčia nebeturi Šventosios Dvasios galios teikti sakramentų.
Epifanijaus kritika ir dvasinis elitarizmas
Epifanijus „Panarione“ pabrėžia, kad novacijonai savo dogmomis apie Trejybę buvo visiškai ortodoksiški (Novacijonas parašė puikų traktatą De Trinitate). Tačiau Epifanijus juos kaltina puikybe. Jis klausia: „Kodėl tu uždarai duris tam, kuris beldžiasi? Ar tu esi didesnis už Dievą?“. Anot Epifanijaus, Dievas visada priima nuoširdžią atgailą, o novacijonų „tyrumas“ yra tik kaukė, slepianti gailestingumo trūkumą.
| Sritis | Katalikų Bažnyčia | Novacijonai |
| Atpuolėliai (lapsi) | Galima atleisti po atgailos | Negali būti priimti į bendrystę |
| Nuodėmių atleidimas | Bažnyčia turi raktų galią atleisti visas nuodėmes | Bažnyčia negali atleisti sunkių nuodėmių po krikšto |
| Antroji santuoka | Leidžiama | Draudžiama |
| Požiūris į kitas bendruomenes | Pripažįsta jų krikšto galiojimą | Reikalauja perkrikštyti visus ateinančius |
Likimas: nuo Nikėjos iki sunykimo
Įdomu tai, kad 325 metais Nikėjos susirinkime Bažnyčia į novacijonus žiūrėjo stebėtinai nuolaidžiai. Kadangi jų teologija buvo teisinga, jiems buvo leista išlaikyti savo vyskupus, jei jie sutiks priimti bendrus Velykų ir atgailos sprendimus. Konstantinopolio vyskupai dažnai palaikydavo draugiškus ryšius su novacijonais, matydami juose uolius moralės saugotojus.
Tačiau laikui bėgant judėjimas pradėjo nykti. Penktajame amžiuje Romos popiežiai ir Aleksandrijos patriarchai pradėjo konfiskuoti jų bažnyčias, o galutinai novacijonai išnyko VII amžiuje, po Islamo užkariavimų.
Novacijonų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip perspėjimas apie pavojų krikščionybę paversti tik tobulųjų klubu. Jų „tyrumas“ virto izoliatyvumu, o jų kietumas – dvasine neviltimi tiems, kurie suklupo. Novacijonas liko didžiu teologu, kuris pamiršo, kad didžiausia teologija yra meilė.