Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, atokiuose Transjordanijos regionuose, netoli Filadelfijos miesto (dabartinis Amanas, Jordanija), krikščionių bendruomenės susidūrė su judėjimu, kuris šiurpino net pačius griežčiausius askezės šalininkus. Tai buvo valesijai (Valesii), nedidelė, bet itin radikali grupė, pavadinta jų mįslingo įkūrėjo Valesijaus (Valesius) vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 58 skyriuje) valesijus aprašo kaip vieną tamsiausių krikščioniškosios minties nukrypimų, kur tikėjimo tiesos buvo paverstos fizinio smurto prieš save ir kitus įrankiu.
Valesijus ir dvasinio išsivadavimo manija
Apie patį Valesijų išliko labai mažai žinių. Jis nepaliko rašytinių veikalų, tačiau jo palikimas buvo matomas per jo sekėjų kūnus. Valesijus mokė, kad didžiausias sielos priešas yra lytinis geismas, kurį jis laikė ne tiesiog dvasine silpnybe, o neįveikiama materialaus kūno tironija. Jis teigė, kad tol, kol žmogus turi fizinę galimybę nusidėti, jis niekada nebus visiškai laisvas tarnauti Dievui.
Valesijai rėmėsi pažodine ir kraštutine Mato evangelijos (19:12) eilutės interpretacija: „Yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“. Nors Bažnyčios tėvai šią vietą aiškino kaip dvasinį pasirinkimą gyventi skaistybėje, valesijai nusprendė, kad vienintelė garantija prieš nuodėmę yra fizinis savęs iškastravimas.
Apeigos ir smurtas prieš praeiviusEpifanijus pateikia sukrečiančių detalių apie tai, kaip valesijai verbavo naujus narius. Pasak jo, ši grupė neapsiribojo vien savanorišku pasiaukojimu. Jų askezė virto savotiška dvasine agresija:
- Saviplaka ir luošinimas: Kiekvienas, norėjęs tapti visateisiu bendruomenės nariu, privalėjo atlikti kastracijos aktą.
- Svečių ir keliautojų persekiojimas: Skirtingai nei kiti asketai, kurie pasitraukdavo į dykumas, valesijai tykodavo praeivių. Pasakojama, kad jei kas nors apsistodavo jų namuose ar pasipainiodavo kelyje, valesijai galėdavo jį užpulti ir prievarta iškastrijuoti, tikėdami, kad taip jie „išgelbsti“ žmogų nuo būsimų nuodėmių.
Dėl šio radikalaus elgesio valesijai tapo atstumtaisiais net tarp kitų gnostikų ar asketinių grupių. Jie neturėjo jokios teologinės sistemos, išskyrus neapykantą materijai ir lytiniam gyvenimui.
Bažnyčios atsakas: Nikėjos kanonas
Valesijų judėjimas sukėlė tokią didelę sumaištį, kad klausimas dėl savanoriško iškandžiojimo (kastracijos) pasiekė aukščiausius Bažnyčios lygmenis. Nors valesijai buvo nedidelė grupė, jų pavyzdys skatino panašias tendencijas tarp kitų krikščionių (pavyzdžiui, sklandė gandai apie paties Origeno panašų poelgį jaunystėje).
325 metais, pirmajame Nikėjos visuotiniame susirinkime, pats pirmasis priimtas kanonas buvo tiesioginis atsakas į tokias praktikas:
„Jei kas nors… pats save iškastravo, toks, jei jis priklauso dvasininkų luomui, turi būti pašalintas; nuo šiol nė vienas toks asmuo negali būti įšventinamas.“
Šiuo sprendimu Bažnyčia galutinai atsiribojo nuo valesijų tipo radikalumo, pabrėždama, kad kova su nuodėme turi vykti valios ir dvasios srityje, o ne žalojant Dievo sukurtą kūną.
Palyginimas: Valesijai prieš Ortodoksus
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Valesijai |
| Kūno samprata | Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė | Kūnas yra nuodėmės šaltinis ir kalėjimas |
| Skaistybė | Laisvas valios pasirinkimas (celibatas) | Fizinis lytinių organų pašalinimas |
| Metodai | Malda, pasninkas, dvasinė disciplina | Chirurginis įsikišimas ir smurtas |
| Narystė | Krikštas ir tikėjimo išpažinimas | Privaloma kastracija |
Judėjimo saulėlydis
Valesijai pamažu išnyko iki IV amžiaus pabaigos. Jų judėjimas buvo pasmerktas natūraliam išmirimui (dėl akivaizdžių priežasčių – jie neturėjo palikuonių) ir didėjančiam socialiniam bei teisiniam spaudimui. Epifanijus pastebi, kad valesijai savo uolumu bandė „pataisyti Dievo kūriniją“, tačiau galiausiai prarado tiek žmogaus orumą, tiek tikrąjį Evangelijos džiaugsmą.
Jų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip kraštutinis pavyzdys to, kas nutinka, kai religinis uolumas praranda meilę ir sveiką protą. Valesijai liko Transjordanijos dykumų šešėliuose kaip perspėjimas, kad šventumas nepasiekiamas peiliu, o tik per širdies pasikeitimą.