Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje rytiniame krikščionybės pakraštyje, Edėsos mieste (dabartinėje Pietryčių Turkijoje), iškilo viena ryškiausių ir spalvingiausių ankstyvosios Bažnyčios asmenybių – Bardaisanas (Bardesanes, 154–222 m.). Jis buvo ne tik teologas, bet ir poetas, mokslininkas bei artimas Osroenės karaliaus Abgaro IX draugas. Jo sekėjai, vadinami bardesanistais, suformavo intelektualų judėjimą, kuris bandė suderinti krikščioniškąjį mokymą su Chaldėjų astronomija ir graikų filosofija. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (56 skyriuje) Bardaisaną apibūdina kaip žmogų, pasižymėjusį „didžiu protu“, tačiau galiausiai pasiklydusį savo paties spekuliacijose apie likimą ir žvaigždes.
Bardaisanas: Aramejų filosofas karaliaus dvare
Bardaisanas gimė Edėsoje, pagonių šeimoje, tačiau vėliau priėmė krikščionybę ir tapo vienu svarbiausių bendruomenės lyderių. Jis buvo itin išsilavinęs: rašė traktatus apie Indiją, astronomiją ir pirmasis į sirų kalbą įvedė poetinę formą, sukūręs 150 himnų. Jo sūnus Harmonijus tęsė tėvo tradiciją, kurdamas giesmes, kurios buvo tokios populiarios, kad vėliau šv. Efrimas Siras turėjo parašyti savo himnus tomis pačiomis melodijomis, kad išstumtų Bardaisano idėjas iš žmonių širdžių.
Laisvoji valia prieš žvaigždžių likimą
Svarbiausias bardesanistų indėlis į dvasinę mintį buvo išsaugotas veikale „Šalių įstatymų knyga“ (Ktaba d-Namose d-Atrawata). Šiame tekste Bardaisanas sprendžia fundamentalią dilemą: kiek žmogus yra pavaldus likimui? Jis atmetė radikalų gnostikų dualizmą ir kartu priešinosi griežtam astrologiniam determinizmui. Bardaisanas išskyrė tris žmogaus veikimo sritis:
- Gamta (Kyana): Tai, kas bendra visiems (gimimas, alkis, troškulys, mirtis). Čia galioja gamtos dėsnių būtinybė.
- Likimas (Helqa): Tai išorinės aplinkybės, sveikatą, turtą ar padėtį lemiantis žvaigždžių išsidėstymas.
- Laisvė (Heruta): Tai sielos sritis. Bardaisanas teigė, kad nei žvaigždės, nei kūnas negali priversti žmogaus nusidėti arba daryti gera. Čia žmogus yra visiškai laisvas pasirinkti Dievą.
Šis mokymas buvo itin inovatyvus, nes jis pripažino astrologijos poveikį fiziniam pasauliui, tačiau griežtai saugojo žmogaus moralinę atsakomybę.
Penki elementai ir kosminė netvarka
Bardaisano kosmologija rėmėsi idėja apie penkis pirminius elementus (esu): šviesą, vėją, vandenį, ugnį ir tamsą. Pasak bardesanistų, pradžioje šie elementai buvo harmonijoje, tačiau tamsa per klaidą įsimaišė į kitus elementus, sukeldama sumaištį. Dievas pasiuntė savo Logosą (Žodį), kad šis suvaldytų chaosą ir sukurtų pasaulį iš šio elementų mišinio.
Tačiau bardesanistai, kaip ir kiti gnostikai, turėjo specifinį požiūrį į žmogaus kūną. Jie neigė kūno prisikėlimą, teigdami, kad Kristus atėjo išgelbėti tik sielą. Jų manymu, kūnas yra materijos dalis, kuri po mirties turi grįžti į savo pirminius elementus, o siela, apsivaliusi nuo žvaigždžių įtakos, pakyla į „šviesos vestuvių menę“.
Epifanijaus ir Efrimo Siro kritika
Šventasis Epifanijus pastebi, kad Bardaisanas iš pradžių buvo ortodoksas ir netgi aršiai kovojo prieš Markiono ereziją, tačiau vėliau, susidomėjęs Valentino gnosticizmu, „nuėjo klaidingu keliu“. Didžiausias bardesanistų kritikas buvo Efrimas Siras (IV a.). Jis savo „Himnuose prieš erezijas“ kaltino Bardaisaną tuo, kad šis „įvilko klaidą į gražius poezijos drabužius“. Efrimui užkliuvo Bardaisano teorijos apie dieviškąsias būtybes („Šviesos motiną“) ir jo per didelis pasitikėjimas astrologija.
| Aspektas | Ortodoksinė krikščionybė | Bardesanistai |
| Kūrimas | Dievas sukūrė viską iš nieko (ex nihilo) | Pasaulis sukurtas iš pirminių elementų sutvarkymo |
| Žvaigždės | Tik dangaus kūnai | Turi galią valdyti kūną ir išorinį likimą |
| Laisva valia | Visiška, bet ribojama nuodėmės | Ribojama tik kūne ir likime, siela – laisva |
| Prisikėlimas | Kūno ir sielos | Tik sielos |
Judėjimo pabaiga ir palikimas
Bardesanistų bendruomenė Edėsoje išliko stebėtinai ilgai – net iki V ar VI amžiaus. Jų intelektualumas ir aukšta kultūra traukė vietos elitą. Tačiau stiprėjant institucinei Bažnyčiai ir iškilus monofizitizmo bei nestorianizmo ginčams, Bardaisano sekėjai pamažu ištirpo kitose sirų krikščionybės srovėse.
Bardaisanas liko istorijoje ne tiek kaip eretikas, kiek kaip pirmasis krikščionių filosofas, bandęs sukurti tiltą tarp Rytų mokslo ir Vakarų teologijos. Jis parodė, kad krikščionybė gali kalbėti intelektualų kalba, o jo poezija padėjo pagrindus turtingajai sirų liturginei tradicijai.