Ankstyvosios krikščionybės paraštėse, Transjordanijos tyrlaukiuose ir aplink Negyvąją jūrą, IV amžiuje vis dar gyvavo bendruomenė, kurią aplinkiniai gyventojai vadino sampsajais (Sampsaei). Šis pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio shemesh (saulė), tiesiogiai nurodė į jų dvasinę praktiką – ypatingą pagarbą saulei, kurią jie laikė dieviškosios šviesos atspindžiu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (53 skyriuje) sampsajus aprašo kaip grupę, kurią sunku priskirti vienai religijai. Jie buvo keistas krikščionybės, judaizmo ir senovės babiloniečių magijos derinys, o jų dvasinis autoritetas rėmėsi pranašo Elkasajaus (Elxai) mokymu.
Elkasajus ir dangiškosios seserys
Sampsajų judėjimo šaknys siekia II amžiaus pradžią, imperatoriaus Trajano laikus, kai pasirodė mįslingas pranašas Elkasajus. Jis teigė gavęs iš dangaus milžinišką knygą, kurią jam perdavė Kristus (vaizduojamas kaip milžiniška angeliška būtybė). Epifanijus pastebi, kad sampsajų laikais, IV amžiuje, šis judėjimas buvo itin gerbiamas dėl dviejų moterų – Martos (Marthus) ir Martanos (Marthana).
Šios moterys buvo tiesioginės Elkasajaus palikuonės ir bendruomenėje buvo garbinamos beveik kaip deivės. Sampsajai tikėjo, kad jose gyvena dieviškoji galia, todėl jų dulkės, seilės ar drabužių skiautės buvo naudojamos kaip amuletai ligoms gydyti ir demonams išvaryti. Epifanijus su neslepiama ironija rašo, kad šios moterys priiminėdavo tikinčiųjų aukas ir garbinimą, tarsi būtų dangiškosios būtybės, nužengusios į žemę.
Saulės šviesa ir apsivalymo ritualai
Sampsajų teologija buvo persmelkta dualizmo ir pagarbos gamtos stichijoms. Nors jie vadino save krikščionimis, jų praktikos stipriai skyrėsi nuo ortodoksinės Bažnyčios:
- Saulės garbinimas: Jie meldėsi atsisukę į saulę, laikydami ją aukščiausiojo Dievo matomu atvaizdu. Tai nebuvo pagoniška saulės dievo kultas, o veikiau šviesos mistika, kurioje saulė simbolizavo dvasinį tyrumą.
- Pakartotiniai krikštai: Sampsajai tikėjo, kad nuodėmės nuplaunamos per vandenį, tačiau, priešingai nei kiti krikščionys, jie krikštijosi daugybę kartų. Kiekvienas sunkus nusižengimas ar liga reikalavo naujo pasinėrimo į „gyvąjį vandenį“ (upę ar šaltinį), šaukiantis septynių liudytojų: dangaus, vandens, šventųjų dvasių, angelų, maldos, aliejaus ir druskos.
- Aukų atmetimas: Jie kategoriškai atmetė gyvulių aukojimą ir mėsos valgymą, teigdami, kad tai priešinga Dievo valiai.
- Požiūris į Kristų: Kristų jie laikė didžiuoju pranašu ar net pirmąja dvasine būtybe, kuri periodiškai įsikūnija įvairiuose žmonėse, pradedant Adomu ir baigiant Jėzumi.
Sampsajai ir kova prieš apaštalą Paulių
Kaip ir ebionitai, sampsajai jautė gilų nepasitikėjimą apaštalu Pauliumi. Jie jį laikė išdaviku, kuris atvėrė duris pagonims ir atmetė Mozės įstatymą. Sampsajai reikalavo, kad visi jų nariai laikytųsi šabo ir apipjaustymo, tačiau kartu jie naudojo Elkasajaus knygą kaip aukštesnį autoritetą už Naująjį Testamentą.
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ sampsajus mini kaip grupę, kurią vadina „helkesaitais“ (Helcesaei). Jis pabrėžia, kad jų klaida buvo bandymas suderinti nesuderinamus dalykus: krikščioniškąjį išganymą ir magiškus burtus, paremtus žvaigždžių bei gamtos elementų garbinimu. Jonas Damaskietis pastebi, kad sampsajų „pranašystės“ buvo ne kas kita kaip dvasinis pasipūtimas, prisidengiant Dievo vardu.
Išnykimas Negyvosios jūros pakrantėse
Sampsajų bendruomenės pamažu ištirpo vėlyvojoje antikoje. Jų griežta izoliacija Moabo ir Gileado kalnuose neleido judėjimui išplisti į didžiuosius miestus. Be to, stiprėjanti Bažnyčios hierarchija ir vienuolystės plėtra Rytuose pasiūlė patrauklesnes askezės formas. Epifanijus pažymi, kad sampsajų autoritetas ėmė blėsti mirus paskutinėms Elkasajaus giminės moterims – dvasinis elitas nebeturėjo „gyvųjų dievų“, kurie būtų palaikę bendruomenės ugnį.
Sampsajai liko istorijoje kaip dvasinis tiltas tarp judaizmo ir krikščionybės, kuriame pasimetė aiški riba tarp kūrinio ir Kūrėjo. Jų bandymas rasti Dievą saulės spinduliuose ir vandens pursluose primena apie pirmųjų amžių religinį ieškojimą, kuriame gamtos mistika vis dar bandė rasti vietą šalia Evangelijos šviesos.