Ankstyvosios krikščionybės istorija Mažojoje Azijoje, ypač mįslingajame Frygijos regione, primena spalvingą ir kartais ekscentrišką dvasinių ieškojimų mozaiką. Ketvirtajame amžiuje, kai didžioji Bažnyčia jau buvo įtvirtinusi savo liturginę tvarką, Frygijos lygumose vis dar gyvavo grupės, kurios tikėjimą išreiškė per ritualus, kitiems kėlusius nuostabą ar net pasibjaurėjimą. Viena tokių grupių buvo askodrugitai (Ascodrugitae arba Ascodrougitae). Jų pavadinimas, kildinamas iš graikų kalbos žodžio askos (ἀσκός – odinis maišas, vynmaišis), tiesiogiai atspindi jų unikalią ir vizualiai įsimintiną dvasinę praktiką. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentaliojoje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion) šią grupę mini kaip vieną iš daugelio montanistų (katafrigų) atšakų, kurios dvasinį užsidegimą pavertė keistu materialiu simbolizmu.
Naujas vynas ir odiniai maišai
Askodrugitai savo teologijos ašimi pasirinko gerai žinomą biblinę metaforą apie naują vyną ir naujus vynmaišius (Mato 9:17). Tačiau, priešingai nei dauguma krikščionių, kurie šią frazę suprato perkeltine prasme – kaip naująją malonę, kuri negali būti talpinama į senus įstatymo rėmus – askodrugitai ją interpretavo pažodžiui ir rituališkai.
Savo susirinkimų vietose jie pastatydavo pripūstą arba vyno pripildytą odinį maišą. Šis objektas jiems nebuvo tiesiog indas; tai buvo gyvas dvasios simbolis, „naujojo vyno“, kurį Kristus atnešė pasauliui, reprezentacija. Aplink šį vynmaišį jie atlikdavo savo pagrindines apeigas. Tikėdami, kad jie patys yra tie „naujieji maišai“, pripildyti Šventosios Dvasios, askodrugitai pasinerdavo į ekstazę, kurią lydėdavo ritmiški judesiai ir giedojimas. Epifanijus Salaminietis su jam būdingu aštrumu rašė, kad šie žmonės „elgiasi kaip pamišėliai“, garbindami paprastą odos gabalą, tačiau patiems askodrugitams tai buvo gilus mistinis potyris.
Frygijos ekstazė ir šokio liturgija
Askodrugitai buvo neatsiejama platesnio montanistinio sąjūdžio dalis, todėl jų pamaldose dominavo pranašystės ir tiesioginis dvasinis patyrimas. Jų ritualai pasižymėjo:
- Ratelių šokiais: Bendruomenės nariai susikibę rankomis šokdavo aplink pastatytą vynmaišį, simbolizuodami dvasinį džiaugsmą ir vienybę.
- Ekstatiniais šūkiais: Šokio metu būdavo tariami pranašiški žodžiai, tikint, kad pati Dvasia kalba per „pripildytus“ žmones.
- Atskyrimu nuo tradicijos: Jie teigė, kad tradicinės Bažnyčios apeigos yra „seni maišai“, kurie nebegali sulaikyti gyvosios Dvasios veikimo.
Šis judėjimas labiausiai klestėjo Frygijoje ir Galatijoje. Tai buvo kraštas, kuriame dar gyvavo senovinės pagoniškos tradicijos (pavyzdžiui, deivės Kibelės kultas), pasižymėjusios triukšmingomis procesijomis ir emociniu proveržiu. Askodrugitai, nors ir laikė save krikščionimis, nesąmoningai į savo pamaldas įpynė šį vietinį koloritą, paversdami krikščioniškąją liturgiją dvasiniu spektakliu.
Epifanijaus kritika ir askodrugitų saulėlydis
Šventajam Epifanijui askodrugitai buvo pavyzdys to, kaip dvasinis uolumas gali nuklysti į vaikišką stabmeldystę. Jis teigė, kad garbindami materialų simbolį (vynmaišį), jie praranda ryšį su tikruoju dvasiniu turiniu. Be to, askodrugitai buvo siejami su kita Frygijos grupe – taskodrugitais (Tascodrungitae), kurie maldos metu pridėdavo pirštą prie nosies ar lūpų, demonstruodami dvasinę tylą ar meditaciją. Epifanijus visas šias grupes plakė už tai, kad jos iškraipo apaštalų mokymą ir įveda savo sugalvotas „nesąmones“.
Kaip ir daugelis kitų montanistų atšakų, askodrugitai pamažu išnyko iki penktojo amžiaus vidurio. Prie to prisidėjo kelios priežastys:
- Institucinis spaudimas: Imperatoriai Teodosijus I ir Justinianas I leido griežtus įstatymus prieš Frygijos sektas, konfiskuodami jų susirinkimų vietas.
- Vienuolystės iškilimas: Bažnyčia sukūrė legalią erdvę radikaliam asketizmui ir uolumui vienuolynuose, todėl tokie judėjimai prarado savo patrauklumą.
- Izoliacija: Jų keistos apeigos neleido jiems tapti plačiu, visuotiniu judėjimu.
Jonas Damaskietis savo erezijų sąraše askodrugitų pavadinimą paliko kaip archajišką įdomybę, primenančią apie laikus, kai krikščionybė dar tik ieškojo balanso tarp emocinio užsidegimo ir dogminės struktūros. Askodrugitai liko istorijoje kaip dvasiniai maksimalistai, kurie taip stipriai norėjo būti „naujaisiais maišais“, kad galiausiai tiesiogine prasme apsistatė vynmaišiais, pamiršdami, jog tikroji Dvasia negali būti įkalinta jokiame materialiame daikte.