Antrojo amžiaus viduryje, Mažosios Azijos širdyje, dulkėtame Frygijos kaimelyje, vardu Ardabau, prasidėjo judėjimas, kuris sudrebino visą ankstyvąją krikščionybę. Tai buvo katafrigai (Cataphrygae), vėliau geriau žinomi kaip montanistai. Pavadinimas kilo tiesiog iš jų kilmės vietos – Frygijos, tačiau jų pačių skelbiama žinia buvo kur kas ambicingesnė. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo per daug drungna, per daug biurokratiška ir prarado tiesioginį ryšį su Šventąja Dvasia. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (48 skyriuje) jiems skiria itin daug dėmesio, matydamas juose ne tik ereziją, bet ir pavojingą dvasinį egzaltavimą, kuris grasino sugriauti apaštališkąją tvarką.
Montanas ir pranašių ekstazė
Viskas prasidėjo nuo žmogaus, vardu Montanas (Montanus). Pasakojama, kad jis buvo neseniai atsivertęs krikščionis (kai kurie šaltiniai teigia, kad anksčiau jis buvęs pagonių kunigas), kuris staiga pradėjo pulti į keistas ekstazes. Tai nebuvo įprasta malda – tai buvo dvasinis proveržis, kurio metu Montanas kalbėjo ne savo vardu, o teigė esąs tik instrumentas, per kurį prabyla pats Parakletas (Šventoji Dvasia). Netrukus prie jo prisijungė dvi moterys, palikusios savo vyrus – Priscila (Priscilla) ir Maksimila (Maximilla).
Šis trejetas skelbė „Naująją pranašystę“. Jie tikėjo, kad dvasinio apreiškimo era nesibaigė su apaštalais, o kaip tik dabar pasiekė savo kulminaciją. Jų susirinkimai buvo pilni šūksnių, pranašysčių ir kalbėjimo kalbomis. Epifanijus su neslepiamu įtarumu aprašo, kaip katafrigai savo pranašus laikė aukštesniais už vyskupus ir net pačius apaštalus, teigdami, kad Dvasia per juos sako tai, ko Jėzus nespėjo pasakyti savo mokiniams.
Naujoji Jeruzalė Pepuzos lygumose
Katafrigų judėjimas buvo persmelktas artėjančios pasaulio pabaigos nuotaikų. Priscila teigė regėjusi Kristų, nužengusį pas ją moters pavidalu, kuris jai apreiškė, kad Naujoji Jeruzalė nusileis iš dangaus būtent Frygijoje, mažame Pepuzos kaimelyje. Ši vieta tapo judėjimo centru, šventuoju miestu, į kurį plūdo tikintieji iš visos imperijos, palikdami savo namus ir turtus.
Dvasinis radikalumas katafrigų bendruomenėse pasireiškė itin griežta disciplina:
- Askezė: Jie įvedė daugybę naujų pasninkų, kurie buvo kur kas griežtesni nei įprasti Bažnyčioje.
- Santuoka: Katafrigai smerkė antrąją santuoką (net po sutuoktinio mirties), laikydami tai „padoriu paleistuvavimu“.
- Kankinystė: Jie tiesiog ieškojo mirties už tikėjimą. Priešingai nei daugelis vyskupų, kurie ragino krikščionis be reikalo neprovokuoti valdžios, katafrigai manė, kad bėgti nuo persekiojimo yra nuodėmė prieš Dvasią.
Bažnyčios atsakas ir dvasinis skilimas
Katafrigų judėjimas kėlė didžiulį susirūpinimą kitiems krikščionims. Vietos vyskupai Mažojoje Azijoje pradėjo rinktis į pirmuosius žinomus Bažnyčios sinodus, kad nuspręstų, ką daryti su šiais Frygijos pranašais. Didžiausias ginčas vyko ne dėl to, ką jie sakė, o dėl to, kaip jie tai sakė. Tradicinė Bažnyčia teigė, kad pranašas turi išlaikyti sveiką protą, o katafrigų ekstazė ir sąmonės praradimas buvo laikomi demoniškos kilmės ženklu.
Galiausiai, po ilgų diskusijų, judėjimas buvo pasmerktas. Romos popiežiai (vėliau tai fiksavo ir Jonas Damaskietis) galutinai atmetė „Naująją pranašystę“ kaip svetimą apaštalų tradicijai. Tačiau judėjimas buvo toks galingas, kad prie jo prisijungė net toks dvasinis milžinas kaip Tertulianas Kartaginoje, kuriam Bažnyčia pasirodė per daug nuolaidi nuodėmei.
Saulėlydis ir išlikimas istorijoje
Nors katafrigai buvo persekiojami tiek Bažnyčios, tiek vėliau krikščioniškų imperatorių (pavyzdžiui, Justiniano, kuris šeštajame amžiuje nurodė sunaikinti Pepuzos šventyklas), jų įtaka išliko ilgam. Epifanijus savo raštuose pasidžiaugė, kad ši „Frygijos liga“ pamažu nyksta, tačiau pripažino, kad jų moralinis griežtumas kėlė pagarbą net priešams.
Katafrigų istorija moko apie amžiną įtampą tarp institucijos ir charizmos. Jie bandė priversti Šventąją Dvasią kalbėti pagal jų tvarkaraštį Pepuzos dykumoje, tačiau pamiršo, kad tiesa be meilės ir nuolankumo virsta dvasine tironija. Jų pėdsakai dvasinėje istorijoje išliko kaip priminimas apie tai, kad dvasinis uolumas turi būti derinamas su išmintimi, o pranašystė – su bendruomenės patirtimi.