Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje Romos intelektualų būreliuose pasirodė žmogus, kurio skvarbus protas ir bekompromisė laikysena kėlė pagarbą net didžiausiems oponentams. Tai buvo Tatianas Asiras (Tatianus Assyrius), gimęs Mesopotamijoje, išsilavinimą gavęs graikų mokyklose, o vėliau, sužavėtas Biblijos paprastumo, tapęs šventojo Justino Kankinio mokiniu. Tačiau po mokytojo mirties (apie 165 m.) Tatiano dvasinis kelias pasuko radikalios askezės linkme. Jo sekėjai, vadinami tatianininkais arba enkratitais (Encratitae – „susilaikytojai“), suformavo bendruomenę, kuri krikščionybę pavertė herojišku, bet kartu ir labai niūriu savęs neigimo keliu. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (46 skyriuje) Tatianą vadina gnostikų Valentino ir Markiono idėjų tęsėju, nors pats Tatianas save laikė vieninteliu ištikimu Evangelijos saugotoju.
Keturių balsų dermė: Diatesaronas
Didžiausias Tatiano indėlis į dvasinę kultūrą buvo jo monumentalus darbas „Diatesaronas“ (Diatessaron / τὸ διὰ τεσσάρων – „iš keturių“). Tai buvo pirmasis bandymas sujungti keturias evangelijas (Mato, Morkaus, Luko ir Jono) į vieną vientisą pasakojimą. Tatianas norėjo pašalinti pasikartojimus ir prieštaravimus, sukurdamas tobulą Kristaus gyvenimo „harmoniją“.
Ši knyga kelis šimtmečius buvo pagrindinis evangelinis tekstas Sirijos ir Mesopotamijos bažnyčiose. Tačiau Tatianas, redaguodamas tekstą, nebuvo nešališkas – jis subtiliai išbraukė visas vietas, kuriose minimas Jėzaus žmogiškas giminės medis (Jėzus kaip Dovydo sūnus), nes tai prieštaravo jo požiūriui į kūniškumo nuodėmingumą. Nors „Diatesaronas“ vėliau buvo pašalintas iš apyvartos kaip eretiškas, jo įtaka krikščioniškajai literatūrai išliko milžiniška.
Enkratizmas: gyvenimas be vyno, mėsos ir santuokos
Grįžęs į Rytus (apie 172 m.), Tatianas suformavo savo mokyklą, kurios nariai pasižymėjo kraštutiniu asketizmu. Tatianininkai tikėjo, kad norint sugrįžti pas Dievą, būtina visiškai nutraukti ryšį su materija. Jų gyvenimo būdą apibrėžė trys pagrindiniai draudimai:
- Visiškas susilaikymas nuo santuokos: Tatianas mokė, kad santuoka yra ne kas kita kaip „paleistuvystė ir korupcija“. Jis tikėjo, kad lytiniai santykiai yra tiesioginis dvasinės mirties šaltinis, todėl kiekvienas tatianininkas privalėjo gyventi skaistybėje.
- Mėsos atsisakymas: Jie buvo griežti vegetarai, tikėdami, kad mėsos valgymas suteršia sielą ir suriša ją su gyvuliškais instinktais.
- Vyno draudimas: Tatianininkai taip radikaliai priešinosi vynui, kad net Eucharistijos (Duonos laužymo) metu vietoj vyno naudojo vandenį. Dėl šios priežasties jie vėliau buvo praminti hidroparastatais (Hydroparastatae – „vandens aukotojai“).
Šis radikalumas kilo iš Tatiano įsitikinimo, kad pasaulis yra nešvarus, o krikščionis turi būti lyg svetimšalis, nepripažįstantis jokių žemiškų malonumų.
Adomo nuosprendis ir dvasinis dualizmas
Tatianas savo mokyme iškėlė teoriją, kuri labiausiai papiktino to meto Bažnyčios tėvus, ypač Ireniejų Lionietį. Jis teigė, kad Adomas nebuvo išgelbėtas. Pasak Tatiano, kadangi Adomas buvo tiesioginis nuopolio kaltininkas, jis negalėjo gauti Dievo gailestingumo. Tai buvo dvasinis dualizmas: jei pradinis žmogus (materija) yra beviltiškas, tai išganymas įmanomas tik visiškai atmetant viską, kas primena Adomo prigimtį.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ pabrėžia, kad tatianininkai, nors ir vadino save krikščionimis, savo esme buvo artimi gnostikams. Jie tikėjo, kad siela yra dieviška, bet įkalinta kūne, o Dievas Kūrėjas (Senojo Testamento) yra žemesnis už aukščiausiąją Šviesą. Tatianas savo veikale „Kreipimasis į graikus“ (Oratio ad Graecos) aštriai kritikavo graikų filosofiją ir kultūrą, laikydamas ją demoniška klasta, tačiau kartu savo sistemoje naudojo tas pačias filosofines kategorijas, bandydamas paaiškinti sielos „nusidėvėjimą“ materijoje.
Tatianininkų pėdsakai ir pabaiga
Tatianininkų judėjimas labiausiai išplito Sirijoje ir Armenijoje. Nors oficiali Bažnyčia juos pasmerkė kaip eretikus, jų asketinis idealas padėjo pamatus vėlesniam Sirijos vienuolynų judėjimui. Daugelis pirmųjų Sirijos asketų rėmėsi Tatiano griežtumu, net jei atmetė jo teologines klaidas.
Ketvirtajame amžiuje, stiprėjant institucinei Bažnyčiai, tatianininkų bendruomenės pamažu ištirpo arba buvo priverstos trauktis į dykumas. Epifanijus pastebi, kad tatianininkai savo pasipūtėliškumu ir kitų niekinimu patys save izoliavo. Jų istorija yra priminimas apie tai, kaip intelektualus mąstytojas, siekdamas tobulo šventumo, gali pasiklysti savo paties radikalume, meilę Dievui pakeisdamas neapykanta Jo kūrinijai.