Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, kai krikščionių bendruomenės visame Romos imperijos pasaulyje bandė apsibrėžti savo tikėjimo ribas, iškilo figūra, kurią istorikai laiko viena įdomiausių ir savarankiškiausių gnosticizmo krypčių. Tai buvo Apelis (Apelles), garsiausias ir talentingiausias Markiono mokinys. Nors jis mokėsi pas Markioną, jų keliai išsiskyrė dėl esminių dvasinių įžvalgų. Jo sekėjai, vadinami apelininkais (Apellitae), suformavo bendruomenę, kuri bandė sušvelninti radikalųjį markionizmą, kartu įvesdama unikalią teoriją apie Kristaus kūno kilmę. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 44 skyriuje) apelininkus aprašo kaip itin klastingą grupę, nes jie naudojo pranašysčių galią ir filosofinius argumentus, kad pagrįstų savo nukrypimus.
Apelis ir pranašė Filumenė: dvasinė partnerystė
Apelis veikė maždaug 140–180 metais po Kristaus. Po konflikto su Markionu Romoje, jis kurį laiką praleido Aleksandrijoje, kur susipažino su vietos gnostinėmis srovėmis, o vėliau grįžo į Romą. Čia jis sutiko merginą, vardu Filumenė (Philumena), kurią apelininkai laikė pranaše. Jie tikėjo, kad per ją kalba dvasia, o Apelis kruopščiai užrašinėjo jos regėjimus savo knygoje „Apsireiškimai“ (Phaneroseis).
Skirtingai nei Markionas, kuris rėmėsi tik savo suredaguotu Biblijos kanonu, Apelis į savo sistemą įtraukė tiesioginį mistinį patyrimą. Filumenė tapo dvasiniu autoritetu, kurios vizijos formavo apelininkų požiūrį į dvasinį pasaulį. Tai padarė šį judėjimą patrauklų tiems, kurie ieškojo gyvo, emocingo ir paslaptingo ryšio su dievybe.
Nuo dviejų dievų prie vieno Aukščiausiojo
Pagrindinė teologinė skirtis tarp apelininkų ir markionitų buvo Dievo samprata. Jei Markionas skelbė du lygiaverčius ir priešingus dievus, tai Apelis grįžo prie monizmo idėjos. Jis mokė, kad egzistuoja tik vienas aukščiausiasis Dievas, kuris yra geras, nepažinus ir tobulas.
Tačiau kaip iš tobulo Dievo atsirado netobulas pasaulis? Apelis sukūrė sudėtingą kūrimo teoriją:
- Aukščiausiasis Dievas sukūrė kitą dievybę – šlovingąjį angelą.
- Šis angelas, nors ir nebuvo piktas, nusprendė sukurti savo pasaulį.
- Kurdamas materialią visatą, angelas suklydo, todėl pasaulis tapo pilnas kančios ir netobulumo.
Dėl šios priežasties apelininkai atmetė Senąjį Testamentą, laikydami jį ne piktavališko, o tiesiog klystančio angelo kūriniu. Savo veikale „Siliogizmai“ (Syllogismoi) Apelis bandė įrodyti, kad Mozės knygos yra kupinos prieštaravimų ir melo, todėl krikščionis turi jomis nesivadovauti.
Žvaigždinis Kristaus kūnas: tarp dvasios ir materijos
Viena unikaliausių apelininkų doktrinų buvo susijusi su Kristaus kūnu. Jie nebuvo docetistai (kurie teigė, kad kūnas buvo tik iliuzija), bet jie neigė, kad Kristus gimė iš Mergelės Marijos. Apelis suformulavo žvaigždinio kūno (corpus sidereum) teoriją.
Pasak apelininkų, Kristus, leisdamasis iš aukštesniųjų sferų į žemę, „pasiskolino“ medžiagų iš dangiškųjų stichijų ir žvaigždžių. Jis suformavo sau realų, apčiuopiamą kūną iš šių tyrų elementų. Žemėje Jis gyveno, valgė ir kentėjo turėdamas šį „žvaigždinį“ pavidalą. Tačiau kildamas atgal į dangų, Kristus šį kūną vėl išskaidė: elementus grąžino žvaigždėms, o pats gryna dvasia grįžo pas Tėvą. Todėl apelininkai, kaip ir daugelis gnostikų, neigė žmogaus kūno prisikėlimą, tikėdami, kad materija turi likti materijai.
| Doktrina | Markionitai | Apelininkai |
| Dievų skaičius | Du (Gerasis ir Teisingasis) | Vienas Aukščiausiasis |
| Pasaulio kūrėjas | Atskiras, žemesnis Dievas | Šlovingasis, bet klystantis Angelas |
| Kristaus kūnas | Tik regimybė (Docetizmas) | Tikras, bet sudarytas iš žvaigždžių |
| Šaltinis | Tik rašytinis kanonas | Raštai + Filumenės pranašystės |
Jono Damaskiečio vertinimas ir judėjimo saulėlydis
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ apelininkus mini kaip grupę, kuri bandė „išgelbėti vieną Dievą, bet prarado Kristaus žmogiškumą“. Jis pabrėžia, kad Apelio bandymas Kristaus kūną paversti žvaigždžių materija yra tik dar viena forma neigti tikrąjį Įsikūnijimą.
Apelininkų bendruomenės labiausiai klestėjo II amžiaus pabaigoje ir III amžiaus pradžioje. Jie buvo intelektualiai pajėgūs ir turėjo savo liturgiją bei raštus. Tačiau judėjimas pamažu išnyko iki IV amžiaus, daugiausia dėl to, kad krikščionybė suformavo aiškų požiūrį į Biblijos vientisumą ir Kristaus dvigubą prigimtį. Epifanijus pažymi, kad Apelis savo senatvėje tapo nuosaikesnis ir neva netgi pripažino, kad kiekvienas, tikintis nukryžiuotuoju Kristumi, gali būti išgelbėtas, jei tik daro gera, tačiau jo sekėjai dar ilgai laikėsi savo sudėtingų teorijų.
Apelininkų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip bandymas rasti vidurio kelią tarp griežto dualizmo ir krikščioniško monoteizmo. Jų žvaigždinio kūno teorija lieka vienu poetiškiausių, nors ir eretiškų, bandymų paaiškinti, kaip Dievas galėjo apsigyventi tarp žmonių, nesusitepdamas žemišku purvu.