Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, kai krikščionių bendruomenės visame Viduržemio jūros regione bandė apsiginti nuo Markiono (Marcion) sukeltos teologinės audros, iš šio judėjimo gelmių iškilo dar radikalesnė figūra – Lukianas (Lucianus). Nors istorija jį dažnai nustumia į savo mokytojo šešėlį, jo sekėjai, vadinami lukianistais (Lucianistae), suformavo bendruomenę, kuri krikščionybę pavertė itin griežta, bekūne ir dualistine sistema. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (43 skyriuje) lukianistus aprašo kaip pavojingą atšaką, kuri, nors ir kildinama iš markionitų, peržengė net savo įkūrėjo nustatytas ribas, galutinai atsisakydama bet kokio ryšio su materialiuoju pasauliu.
Lukianas: mokinys, pranokęs mokytoją
Lukianas veikė maždaug 160–190 metais po Kristaus. Jis buvo artimas Markiono mokinys Romoje, tačiau jų keliai išsiskyrė dėl Lukiano polinkio į dar didesnį radikalizmą. Jei Markionas bandė sukurti alternatyvią bažnytinę struktūrą su savo kanonu, tai Lukianas labiau koncentravosi į dvasinę sielos izoliaciją nuo „piktojo“ kūrėjo kūrinijos.
Lukianistų teologija rėmėsi griežta dvisandara:
- Aukščiausiasis Dievas: Jis yra visiškai svetimas šiam pasauliui, begalinis gerumas, kuris neturi nieko bendro su materija.
- Demiurgas (Pasaulio kūrėjas): Tai piktas arba ribotas dievas, kuris sukūrė matomą visatą, kūnus ir visas fizines kančias. Lukianistai manė, kad visa, kas apčiuopiama, yra šio kūrėjo klasta, skirta pavergti dangiškąją sielą.
Kūno neigimas ir mirties filosofija
Pačia ryškiausia lukianistų ypatybe tapo jų požiūris į žmogaus kūną. Jie buvo įsitikinę, kad siela yra dieviškas kalinys, o kūnas – nešvarus narvas, sukurtas Demiurgo. Tai nuvedė juos prie radikalaus docetizmo (docetismus). Jie tikėjo, kad Jėzus Kristus niekada neturėjo tikro mėsos ir kraujo kūno. Pasak jų, Išganytojas tik pasirodė žmogaus pavidalu, kad apgautų pasaulio valdovus ir perduotų savo žinią.
Dėl šios priežasties lukianistai praktikavo itin griežtą askezę:
- Santuokos atmetimas: Jie draudė savo nariams tuoktis ir turėti vaikų, nes gimdymą laikė „tarnyste Demiurgui“, padedančia jam įkalinti dar daugiau sielų materijoje.
- Kūno prisikėlimo neigimas: Lukianistai juokėsi iš krikščionių vilties apie kūno prisikėlimą. Jie teigė, kad po mirties išlieka tik dvasia, o kūnas turi suirti ir amžiams išnykti kaip „klaidos produktas“.
- Mitybos apribojimai: Jie vengė bet kokio maisto, kuris siejamas su gyvybės dauginimusi, tikėdami, kad taip apvalo savo dvasinę esmę.
Lukianistų Biblija: iškarpyta tiesa
Kaip ir markionitai, lukianistai atmetė visą Senąjį Testamentą, laikydami jį „teisingojo, bet piko“ Demiurgo įstatymų rinkiniu. Tačiau Lukianas žengė dar toliau redaguodamas Naująjį Testamentą. Epifanijus pabrėžia, kad lukianistai dar labiau nei Markionas „apvalė“ Evangeliją pagal Luką ir Pauliaus laiškus, išmesdami visas vietas, kuriose Kristus vadinamas Kūrėjo Sūnumi arba kuriose pabrėžiamas Jo tikras žmogiškumas.
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ mini, kad lukianistai buvo viena iš tų grupių, kurios bandė „sudievinti sielą niekinant Dievo kūriniją“. Jiems tikėjimas nebuvo meilės santykis, o veikiau intelektualinis ir fizinis pasitraukimas iš tikrovės.
| Doktrina | Ortodoksinė krikščionybė | Lukianistai |
| Pasaulio sukūrimas | Dievas sukūrė pasaulį ir jis yra geras | Pasaulis yra piktas Demiurgo kūrinys |
| Santuoka | Šventas sakramentas | Blogis, tarnaujantis materijai |
| Kristaus kūnas | Tikras žmogus ir tikras Dievas | Tik regimybė, dvasinė iliuzija |
| Siela po mirties | Kūno ir sielos prisikėlimas | Tik dvasios išsilaisvinimas |
Istorinė pabaiga ir palikimas
Lukianistų judėjimas nebuvo gausus ir pamažu ištirpo kitose gnostinėse ir manichėjų sistemose iki IV amžiaus pradžios. Jų radikalumas buvo jų silpnybė – uždraudę prokreaciją ir atsiriboję nuo bet kokio socialinio gyvenimo, jie negalėjo išlikti kaip tvari bendruomenė. Epifanijus Salaminietis lukianistus mini kaip pavyzdį to, kaip neapykanta materijai gali apakinti žmogų ir neleisti jam pamatyti Dievo veikimo kasdienybėje.
Jų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip radikalaus dualizmo pamoka. Lukianistai bandė pasiekti dangų visiškai paniekindami žemę, tačiau krikščionybė galiausiai pasirinko kitą kelią – tikėjimą, kad Dievas tapo žmogumi, taip pašventindamas ir kūną, ir visą materiją. Lukianas liko kaip tragiškas mąstytojas, kuris taip bijojo susitepti pasauliu, kad galiausiai prarado ryšį su pačia gyvybe.