Antrojo amžiaus pradžioje, kai krikščionybė dar tik ieškojo savo tvirtų dogminių rėmų, Egipto Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis vandenynas, kuriame virė drąsiausios idėjos. Šiame audringame mieste, maždaug 130–150 metais po Kristaus, iškilo viena kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės figūrų – Karpokratas (Carpocrates). Jis nebuvo tiesiog pamokslininkas; jis buvo filosofas, gnostikas ir radikalus socialinis reformatorius, kurio mokymas krikščionių ortodoksų akyse atrodė kaip pavojingiausias dvasinis maištas. Karpokratas tikėjo, kad žmogaus siela yra dieviška, o visas matomas pasaulis su savo įstatymais ir apribojimais – tik žemesnių jėgų sukurta iliuzija, kurią tikrasis išminčius privalo įveikti.
Aleksandrijos mokykla ir teisingumo samprata
Karpokratas savo mokymą grindė ne tik krikščioniškomis tiesomis, bet ir giliomis Platono filosofijos įžvalgomis. Jo filosofijos šerdis buvo išdėstyta veikale „Apie teisingumą“ (De iustitia), kurį vėliau itin kritikavo Klemensas Aleksandrietis (Clemens Alexandrinus). Karpokratas teigė, kad Dievo teisingumas (dikaiosyne) pasireiškia per visišką lygybę ir bendrystę (koinonia). Jis nurodė į gamtą: saulė šviečia visiems vienodai, žemė duoda vaisių visiems be išimties.
Jo nuomone, žmogaus sugalvota privati nuosavybė, įstatymai „tavo“ ir „mano“ bei santuokos apribojimai yra prigimtinio Dievo teisingumo iškraipymas. Karpokratas manė, kad įstatymai buvo sukurti žemesnių angelų, vadinamųjų archontų (archontes), kurie sukonstravo šį pasaulį kaip kalėjimą sieloms. Todėl dvasinis žmogus, pasiekęs pažinimą (gnosis), yra laisvas nuo visų žemiškų taisyklių. Tai buvo pirmasis istorijoje užfiksuotas „religinis komunizmas“, skelbęs, kad viskas pasaulyje turi priklausyti visiems bendrai.
Jėzus kaip pavyzdys, o ne išimtis
Karpokratas į Jėzų žvelgė per visiškai kitokią prizmę nei kiti to meto krikščionys. Jam Jėzus nebuvo dievybė biologine prasme, o tiesiog žmogus, Juozapo sūnus, turėjęs neįtikėtinai tyrą ir galingą sielą. Jėzaus stiprybė slypėjo tame, kad Jis prisiminė (anamnesis) tai, ką matė būdamas pas Aukščiausiąjį Tėvą (Monadą), kol dar nebuvo įkalintas kūne.
Karpokrato mokymu, Jėzus sugebėjo nugalėti archontus ir pakilti virš jų įstatymų, nes Jis suprato jų laikinumą. Svarbiausia šio mokymo dalis buvo teigimas, kad bet kuris kitas žmogus, turintis pakankamai dvasinės jėgos, gali tapti lygus Jėzui ar net Jį pralenkti. Tai buvo dvasinis aristokratiškumas: išganymas priklausė ne nuo malonės, o nuo sielos sugebėjimo prisiminti savo dievišką kilmę ir nusimesti materijos pančius.
Sielų persikėlimas ir pareiga patirti viską
Viena labiausiai šokiruojančių Karpokrato idėjų buvo susijusi su sielų persikėlimu (metempsichoze). Jis tikėjo, kad siela privalo pereiti per visą žemiškų patirčių spektrą. Jei žmogus per vieną gyvenimą nespėja patirti visko – tiek to, kas laikoma gėriu, tiek to, kas laikoma blogiu – archontai po mirties jį vėl grąžina į kūną, kad jis pabaigtų savo „skolą“ materijai.
Karpokratininkai manė, kad siela yra išlaisvinama tik tada, kai ji „išsekindina“ pasaulį, t. y. patiria visus įmanomus veiksmus. Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) rašė, kad dėl šio įsitikinimo sekta buvo kaltinama amoralumu, tačiau pačiam Karpokratui tai buvo metafizinė būtinybė: siela negali išeiti iš kalėjimo, kol nesumokėjo paskutinio skatiko patirtimi. Tai buvo radikalus antinomizmas – laisvė nuo bet kokių įstatymų, grindžiama tikėjimu, kad dvasiniam žmogui niekas nėra nuodėmė.
Epifanas: Tragiškasis sūnus ir kulto gimimas
Karpokrato šeima taip pat tapo legendos dalimi. Jo sūnus Epifanas (Epiphanes), gimęs iš moters vardu Aleksandrija Kefalonijos saloje, tapo judėjimo intelektualiniu lyderiu dar būdamas paauglys. Epifanas mirė būdamas vos septyniolikos, tačiau spėjo parašyti svarbiausius grupės tekstus.
Po mirties jam buvo suteikta dieviška garbė. Kefalonijos saloje, Samės mieste, jam buvo pastatyta šventykla, kurioje karpokratininkai rinkdavosi per kiekvieną jaunatį švęsti jo atminimo. Epifanas tapo pirmuoju „gnostiniu šventuoju“, o jo tėvo mokymas per jį įgavo religinio kulto pavidalą, kuriame susipynė filosofija, asmens kultas ir laisvos meilės idėjos.
Meno ir ikonų naudojimas
Karpokratas paliko pėdsaką ir krikščioniškojo meno istorijoje. Jo sekėjai buvo vieni pirmųjų, kurie naudojo Jėzaus atvaizdus. Jie teigė turintys Jėzaus portretą, kurį esą nutapė pats Poncijus Pilotas, kai Jėzus dar buvo gyvas. Karpokratininkai Jėzaus statulas ir paveikslus statydavo šalia garsių graikų filosofų – Pitagoro, Platono ir Aristotelio. Jie šiuos atvaizdus vainikuodavo gėlėmis ir gerbdavo kaip didžiuosius tiesos mokytojus. Tai buvo unikalus bandymas įtraukti Kristų į bendrą pasaulio išminčių panteoną, atmetant jo išskirtinį dieviškumą.
Nors Karpokrato judėjimas pamažu išnyko, jo idėjos apie lygybę, laisvę nuo įstatymų ir asmeninio pažinimo galią nuolat atgimdavo vėlesniais amžiais įvairiuose mistiniuose ir socialiniuose judėjimuose. Karpokratas išliko istorijoje kaip mąstytojas, kuris išdrįso mesti iššūkį pačioms visuomenės ir religijos šaknims, skelbdamas, kad tikrasis teisingumas yra ne įstatymų laikymasis, o visiška dvasinė laisvė.