Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė tapo oficialia imperijos religija, jos viduje ir paraštėse vis dar virė radikalios idėjos, kurios kėlė rimtą iššūkį dvasinei vienybei. Šalia garsesnių gnostikų grupių, tokių kaip fibionitai ar stratiotikai, šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ mini dar vieną mįslingą bendruomenę – sokratitus (Socratitae). Ši grupė, dažnai siejama su platesniu borboritų (Borboritae) judėjimu, išsiskyrė savo specifiniu vardu ir dar radikalesniu požiūriu į dvasios bei kūno santykį. Nors jų pavadinimas primena didįjį graikų filosofą, sokratitų dvasinis kelias turėjo mažai bendro su Atėnų išmintimi – tai buvo tamsus, mistinis ir itin kontroversiškas judėjimas, tikėjęs slaptu sielų išlaisvinimo mechanizmu.
Ne filosofai, o dvasios maištininkai
Sokratitų pavadinimas, pasak Epifanijaus, greičiausiai kilo ne iš garsiojo Sokrato, o iš vieno jų vadovų, vardu Sokratas, kuris suformavo šios grupės tapatybę Palestinos ir Egipto regionuose. Jie buvo viena iš tų gnostikų atšakų, kurios save laikė „išrinktaisiais“, turinčiais priėjimą prie slaptojo pažinimo (gnosis). Sokratitai tikėjo, kad aukščiausiasis Dievas yra visiškai svetimas šiam pasauliui, o mūsų regimoji visata yra tik žemesnių, piktų būtybių – archontų (archontes) – kūrinys. Šie archontai, pasak jų, įkalino dieviškąsias šviesos kibirkštis nešvariuose žmogaus kūnuose, kad galėtų jomis maitintis ir neleisti sieloms sugrįžti į dangiškąją pilnatvę (pleroma).
Šis judėjimas buvo itin uždaras ir veikė slaptose bendruomenėse. Sokratitai manė, kad jie yra įtraukti į nenutrūkstamą karą su pasaulio valdovais. Jų pagrindinis tikslas buvo ne moralinis tobulėjimas, o būdų, kaip „pergudrauti“ archontus, paieška. Jie tikėjo, kad dvasinis žmogus stovi aukščiau už bet kokį žemišką įstatymą, nes jo viduje esanti šviesos kibirkštis yra netapačia jo kūnui. Tai suteikė jiems dvasinį pagrindą elgtis taip, kaip jiems atrodė tinkama, visiškai ignoruojant krikščioniškąją etikos sampratą.
Pagrindinės sokratitų dvasinės nuostatos:
- Griežtas dualizmas: šviesos Dievas prieš tamsos pasaulio kūrėją (Demiurgą).
- Tikėjimas, kad siela yra dieviška dalelė, įkalinta materijos kalėjime.
- Išganymas pasiekiamas tik per slaptą pažinimą ir specifinius ritualus.
- Archontų kaip sielos priešų, kuriuos reikia nugalėti, suvokimas.
Ritualinis laisvamanis ir „šviesos rinkimas“
Tai, kas sokratitus padarė viena labiausiai smerkiamų grupių ankstyvosios Bažnyčios tėvų raštuose, buvo jų ritualinė praktika. Kaip ir kiti borboritų šakos atstovai, sokratitai praktikavo ritualinį libertinizmą. Jie tikėjo, kad šventumas pasiekiamas ne per susilaikymą, o per tai, ką jie vadino „visų nuodėmių išsekinimu“. Pasak jų logikos, siela turi patirti viską, kad nebeliktų jokios skolos šiam pasauliui. Labiausiai šokiruojančios jų apeigos buvo susijusios su įsitikinimu, kad dvasinė jėga ir šviesa yra įkalinta gyvybiniuose skysčiuose, todėl tam tikri seksualiniai aktai buvo laikomi dvasiniu „derliaus nuėmimu“ Dievui.
Epifanijus rašė, kad šie ritualai buvo atliekami didžiausioje paslaptyje. Sokratitai vengė bet kokios prokreacijos (vaikų gimdymo), nes manė, kad kiekvienas naujas vaikas yra tik dar vienas kalėjimas naujai sielai. Todėl jie naudojo įvairias priemones, kad išvengtų nėštumo, laikydami tai dvasiniu pasipriešinimu pasaulio kūrėjui. Jų požiūriu, jie buvo dvasiniai chirurgai, kurie bando išpjauti šviesą iš tamsos kūno, nebijodami susitepti rankų.
Sokratitų bendruomenėse galiojo šie dvasiniai principai:
- Moralinių įstatymų atmetimas, teigiant, kad fiziniai veiksmai neturi įtakos dvasiniam tyrumui.
- Slapti „agapės“ susirinkimai, kurie krikščionių akyse virto orgijomis.
- Apeigų nukreipimas į dangiškosios motinos Barbelo (Barbelo) šlovinimą.
Sokratitų saulėlydis ir moralinis nuosprendis
Kaip ir dauguma radikalių gnostinių grupių, sokratitai nesugebėjo ilgai išlikti. Jų radikalumas ir uždarumas padarė juos lengvu taikiniu tiek bažnytinėms, tiek imperinėms institucijoms, kurios ketvirtajame amžiuje pradėjo aktyviai kovoti su erezijomis. Be to, jų požiūris į prokreaciją reiškė, kad bendruomenė negalėjo natūraliai atsinaujinti. Pamažu sokratitai ištirpo didesniuose manichėjų (Manichaei) judėjimuose arba tiesiog išnyko, palikdami po savęs tik piktus ir detalius jų oponentų aprašymus.
Šv. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) vėliau perėmė šiuos aprašymus, įtraukdamas sokratitus į bendrą gnostinių klaidų sąrašą. Jų istorija dvasiniame pasaulyje išliko kaip pavyzdys to, kur gali nuvesti visiška praraja tarp dvasios ir kūno. Sokratitai bandė būti laisvi nuo materijos, bet galiausiai tapo savo pačių keistų ritualų vergais. Jų pavadinimas primena mums, kad net ir ieškant aukščiausios tiesos, pametus moralinį pamatą ir pagarbą gyvybei, dvasinis kelias gali virsti pavojinga iliuzija.
Štai kokios buvo pagrindinės sokratitų išnykimo priežastys:
- Visiškas prokreacijos atmetimas, neleidęs bendruomenei augti.
- Griežtas valstybės ir Bažnyčios persekiojimas dėl jų ritualų pobūdžio.
- Vidinis dvasinis išsekimas, atsiradęs dėl nuolatinio dualizmo ir kovos su gamta.