Ketvirtajame amžiuje Egipto dykumos ir miestų pakraščiai knibždėjo nuo keisčiausių bendruomenių, kurios save laikė tikraisiais krikščionimis, nors jų apeigos kitiems kėlė šiurpą. Viena tokių grupių buvo fibionitai (Phibionitai). Jų pavadinimas dažniausiai minimas šventojo Epifanijaus Salaminiečio (Epiphanius Salaminiensis) veikale „Vaistų kraitelė“ (Panarion). Šiame tekste autorius aprašo gausybę erezijų, o fibionitai jame užima ypatingą vietą kaip viena iš radikaliausių gnostikų atšakų. Šie žmonės manė, kad jie yra įvelti į kosminę dramą, kurioje kiekvienas veiksmas, net ir pats keisčiausias, turi padėti išlaisvinti dieviškąją šviesą iš tamsios materijos gniaužtų.
Pasaulis kaip šviesos kalėjimas
Fibionitų pasaulėžiūra rėmėsi griežtu dualizmu. Jie tikėjo, kad aukščiausioji dievybė, kurią jie vadino Barbelo (Barbelo), gyvena tobulos šviesos pilnatvėje, vadinamoje pleroma (Pleroma). Tuo tarpu mūsų regimąjį pasaulį sukonstravo aklas ir piktas kūrėjas – demiurgas (Demiurgos), kurį jie dažnai tapatino su žydų Dievu. Pasak jų mito, kūrimo proceso metu dalis dieviškosios šviesos buvo pavogta ir išbarstyta po visą materiją – ji pateko į augalus, gyvūnus ir, svarbiausia, į žmogaus kūną. Fibionitai save suvokė kaip dvasinį elitą, kurio užduotis yra surinkti šias išmėtytas kibirkštis ir sugrąžinti jas atgal į dangiškąją tėvynę.
Šis judėjimas mokė, kad siela yra įkalinta nešvariame kūne, o pasaulį valdo archontai (Archontes) – piktos dvasinės būtybės, kurios bando sulaikyti žmogų šiame kalėjime. Kad siela po mirties galėtų kilti aukštyn, ji privalo turėti slaptą žinojimą, gnozę (Gnosis). Fibionitai manė, kad dvasinis žmogus yra laisvas nuo visų žemiškų įstatymų, nes jis priklauso kitai karalystei. Ši laisvė nuvedė juos prie praktikų, kurios visiškai prieštaravo tam, ką skelbė tradicinė Bažnyčia. Jie neieškojo malonės per atgailą, o vykdė dvasinę „žvejybą“, bandydami ištraukti šviesą iš pačių nešviesiausių vietų.
Štai pagrindiniai fibionitų sistemos teiginiai:
- Materija yra klaida ir blogis, sukurta žemesnių būtybių be aukščiausiojo Dievo žinios.
- Žmogaus siela nešioja dangiškąją dalelę, kurią būtina išgryninti per specialias apeigas.
- Po mirties siela turi pasakyti teisingus slaptažodžius kiekvienos sferos archontui, kad galėtų praeiti.
- Prokreacija arba vaikų gimdymas yra blogis, nes tai tik įkalina naujas sielas materijoje.
Keisti ritualai ir kibirkščių rinkimas
Tai, kas fibionitus išgarsino labiausiai, buvo jų ritualinis libertinizmas. Epifanijus rašė, kad šie žmonės praktikavo orgijas ne dėl malonumo, o dėl to, ką jie vadino dvasiniu darbu. Jie tikėjo, kad dieviškoji jėga yra susitelkusi žmogaus gyvybiniuose skysčiuose, todėl tam tikri veiksmai buvo laikomi būdu „surinkti“ šviesą. Po tokių apeigų jie keldavo rankas į dangų ir skelbdavo: „Mes surinkome tavo dalį“. Šis kraštutinumas rėmėsi mintimi, kad dvasinis žmogus negali būti suteptas niekuo fiziniu, lygiai kaip auksas, įmestas į purvą, nepraranda savo vertės.
Jie taip pat skyrė ypatingą dėmesį maistui. Manė, kad tam tikri augalai turi daugiau šviesos kibirkščių nei kiti, todėl jų valgymas buvo suvokiamas kaip pagalba Dievui. Fibionitai vengė mėsos, nes tikėjo, kad gyvūnai yra per daug tankūs ir tamsūs, kad juose būtų galima rasti ką nors vertingo. Visas jų gyvenimas buvo ištisa simbolių ir apeigų grandinė, skirta apgaudinėti pasaulio valdovus archontus. Jie jautėsi esą dvasiniai kariai, kurie pasitelkę gudrumą bando susigrąžinti tai, kas buvo pavogta iš dangaus.
Fibionitų bendruomenėse galiojo šios taisyklės:
- Visiškas viešumo vengimas ir slapti susirinkimai naktimis, kad archontai jų nepastebėtų.
- Tradicinės moralės atmetimas, teigiant, kad fiziniai nusižengimai neturi įtakos išgelbėtai sielai.
Dvasinis elitas ir nuosmukio pamokos
Kaip ir daugelis panašių gnostinių grupių, fibionitai pamažu išnyko. Jų radikalus požiūris į prokreaciją reiškė, kad jie negalėjo natūraliai augti, o jų skandalingos apeigos darė juos lengvu taikiniu tiek krikščionių vyskupams, tiek valstybės pareigūnams. Penktajame amžiuje apie juos beveik nebegirdime, nors jų idėjos apie blogą pasaulio kūrėją vėliau vis išnirdavo kitose erezijose. Epifanijus savo raštuose pasidžiaugė, kad ši „liga“ buvo išgydyta, tačiau istorikams fibionitai liko kaip pavyzdys to, kur gali nuvesti nekontroliuojamas dvasinis radikalizmas.