Gnostinėje teologijoje Pirmoji Mintis (gr. Ἔννοια, Ennoia) yra pirmasis dieviškasis emanacijos aktas, kylantis iš aukščiausiojo Dievo, vadinamo Begalybe arba Monada. Tai nėra abstrakti idėja, bet gyva, asmeninė dvasinė būtybė — Dievo savirefleksija, iš kurios sklinda visa dvasinė tikrovė. Ennoia yra pirmasis Dievo „žingsnis“ į išorę, pirmasis šviesos spindulys, iš kurio vėliau kyla eonai, pleroma ir visas gnostinis kosmosas. Daugelyje sistemų ji tapatinama su Išmintimi (Sofija), kitur laikoma aukštesne už ją, tačiau visur išlieka kaip pirminė dieviškoji energija, iš kurios prasideda kūrinija ir išganymo istorija.
Ši sąvoka įgauna ypatingą formą simoniečių mokyme — vienoje seniausių gnostinių krypčių, siejamų su Simonu Magu. Simoniečiai tikėjo, kad Pirmoji Mintis kadaise emanavo iš Dievo ir sukūrė eonus, tačiau šie, pavydėdami jos galios, sukilo prieš ją ir įkalino ją materijoje. Šis mitas įgavo dramatišką, beveik romanišką pavidalą, kai Simonas paskelbė, kad rado šią įkalintą Mintį žemiškame pavidale.
Pasak jų pasakojimo, Simonas viename Tyro viešnamyje sutiko moterį vardu Helena ir paskelbė, kad ji yra įsikūnijusi Pirmoji Mintis (Ennoia), įkalinta žmonių pasaulyje dėl dvasinių būtybių maišto. Helena simoniečiams tapo visos žmonijos simboliu — dieviškąja siela, klaidžiojančia iš kūno į kūną, iš gyvenimo į gyvenimą, kol galiausiai ją išlaisvina pats Išganytojas. Simonas, žinoma, tuo Išganytoju laikė save: jis teigė atėjęs į pasaulį tam, kad surastų prarastąją Mintį tamsiausiose vietose ir sugrąžintų ją į dvasinę pilnatvę.
Šis mitas nėra atsitiktinis ar dekoratyvus. Jis atskleidžia gnostinę logiką: dieviškoji tikrovė patenka į materiją, yra įkalinama, pamiršta savo kilmę, o išganymas yra ne moralinis, bet ontologinis — tai dieviškosios kibirkšties pažadinimas ir sugrąžinimas į jos tikrąją vietą. Simoniečių istorijoje Helena yra Ennoia, o Simonas — tas, kuris ją išlaisvina. Tai ne tik pasakojimas apie vieną moterį, bet ir alegorija apie visą žmoniją, kuri, jų akimis, yra įkalinta kūne ir laukia dieviškojo pažadinimo.
Pirmoji Mintis (Ennoia) gnostinėje tradicijoje yra ne tik kosmologijos pradžia, bet ir dramatiškas mitas apie dieviškosios sielos įkalinimą ir išlaisvinimą. Simoniečių pasakojimas apie Heleną yra vienas ryškiausių šios idėjos įsikūnijimų — istorija, kurioje metafizika susipina su žmogiška drama, o teologija tampa pasakojimu apie prarastą ir surastą dieviškumą.