Ankstyvųjų krikščionybės amžių Jeruzalė buvo vieta, kurioje religinės tiesos nuolat susidurdavo su politine tikrove. Tarp gerai žinomų fariziejų ir sadukiejų Evangelijose pasirodo dar viena grupė, kurią istorikai ir teologai vadina erodionais (Herodiani). Tai nebuvo tradicinė dvasinė sekta, kuriai rūpėtų vien tik sielos išganymas ar sudėtingi įstatymo aiškinimai. Šie žmonės pasirinko kitokį kelią – jie tikėjo, kad dvasinė tautos gerovė yra neatsiejama nuo politinio stabilumo, kurį užtikrino Erodų dinastija (Herodes). Šv. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini juos kaip specifinę žydų grupę, kurios tikėjimas buvo persipynęs su ištikimybe žemiškam valdovui.
Politinis pragmatizmas ir Erodo šlovė
Erodionų pavadinimas tiesiogiai nurodo į jų kilmę ir pagrindinę idėją. Jie buvo aistringi Erodų šeimos rėmėjai. Ši dinastija, pradėta Erodo Didžiojo, siekė paversti Judėją modernia, helėniška valstybe, kuri būtų ištikima Romos imperijai. Erodionai manė, kad geriau turėti savo „karalių“, net jei jis yra Romos marionetė, nei būti tiesiogiai valdomiems svetimšalių prokuratorių. Jų dvasinis akiratis rėmėsi mintimi, kad Dievas veikia per nustatytą politinę tvarką. Jie vertino taiką (Pax Romana), nes ji leido šventyklai veikti, o prekybai klestėti.
Religiniu požiūriu erodionai buvo artimi sadukiejams, tačiau jų tapatybę apibrėžė ne tiek dogmos, kiek lojalumas. Jie matė save kaip tiltą tarp griežtų žydų papročių ir plačiojo imperijos pasaulio. Tai buvo dvasinis kompromisas, kurį daugelis pamaldžių žydų laikė išdavyste. Fariziejams jie atrodė per daug supasaulėję, o zelotams – tiesiog išdavikai. Tačiau patys erodionai save suvokė kaip realstatus, saugančius tautą nuo visiško sunaikinimo.
Štai pagrindiniai erodionų dvasinio ir politinio gyvenimo bruožai:
- Besąlygiškas palaikymas Erodų dinastijai kaip vieninteliam teisėtam valdžios šaltiniui.
- Palankumas Romos imperijos įtakai, matant joje saugumo garantą.
- Skeptiškas požiūris į bet kokius mesijinius judėjimus, kurie galėtų sukelti sukilimą.
- Tikėjimas, kad religinės apeigos turi vykti be konfliktų su esama administracija.
Keista sąjunga prieš Nazarietį
Vienas įdomiausių momentų dvasinėje istorijoje yra tas, kaip erodionai sugebėjo rasti bendrą kalbą su savo ideologiniais priešais – fariziejais. Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kad šios dvi grupės kartu rezgė planus, kaip sužlugdyti Jėzų. Nors jų motyvai buvo skirtingi, tikslas sutapo. Fariziejams Jėzus buvo pavojaus šaltinis dėl dvasinių naujovių, o erodionams jis atrodė kaip politinis kurstytojas, galintis sugriauti trapią pusiausvyrą tarp Jeruzalės ir Romos.
Šioje sąjungoje gimė garsusis klausimas apie mokesčius imperatoriui (census). Erodionai tikėjosi, kad jei Jėzus pasakys, jog mokesčių mokėti nereikia, jį bus galima išduoti romėnams kaip maištininką. Jei pasakys, kad reikia – jis praras liaudies pasitikėjimą. Šis epizodas parodo, kad erodionų dvasinė laikysena buvo itin manipuliatyvi. Jie naudojo tikėjimą kaip įrankį politiniams tikslams pasiekti. Jiems tiesa buvo ne dangiška kategorija, o tai, kas padeda išlaikyti status quo (status quo). Jų baimė prarasti įtaką buvo stipresnė už bet kokį dvasinį atvirumą naujai žiniai.
Išnykimas kartu su sudegusia šventykla
Erodionų judėjimas nebuvo ilgaamžis. Jų likimas buvo glaudžiai susijęs su Erodų šeimos sėkme. Kai septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą ir galutinai panaikino bet kokią žydų autonomiją, erodionai prarado savo prasmę. Be šventyklos ir be karališkosios dinastijos jie neturėjo jokio pamato. Skirtingai nei krikščionybė, kuri skelbė dvasinę karalystę, ar rabiniškasis judaizmas, kuris telkėsi aplink raštą, erodionai buvo pastatę savo namus ant laikinų, politinių smėlynų.
Jonas Damaskietis savo raštuose mini, kad erodionai netgi tikėjo, jog pats Erodas Didysis galėjo būti laukiamas Mesijas (Messias). Tai rodo, koks gilus buvo jų dvasinis aklumas. Kai žmogus dievina valdžią, jis nustoja matyti Dievą. Ši grupė išnyko tyliai, nepalikusi jokių raštų ar tradicijų. Jie liko tik kaip istorinis pavyzdys, primenantis, kas nutinka, kai religinė bendruomenė tampa vienos politinės jėgos tarnaite. Jų istorija yra perspėjimas apie dvasinį formalizmą, kai šventi dalykai aukojami dėl žemiško saugumo ir įtakos.
Erodionų palikimas šiandieninėje dvasinėje analizėje matomas kaip:
- Pavyzdys, kaip politinis lojalumas gali užgožti moralinius principus.
- Įrodymas, kad religinės grupės gali vienytis iš neapykantos, net turėdamos skirtingus įsitikinimus.