Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Jordano upės apylinkės ir negyvosios jūros pakrantės buvo tikras dvasinių ieškojimų katilas. Čia, tarp smėlynų ir olų, telkėsi grupės, kurios bandė savaip interpretuoti senovės protėvių paveldą. Viena mįslingiausių tokių bendruomenių – osenai (Ossenoi). Juos savo garsiajame šimto erezijų sąraše mini aštuntojo amžiaus teologas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), kliaudamasis dar senesniais Epifanijo Salaminiečio liudijimais. Osenai priklausė žydiškos kilmės grupėms, kurios, nors ir laikėsi Mozės įstatymo, į jį įpynė tiek paslapčių ir keistų taisyklių, kad galiausiai tapo svetimi tiek tradiciniam judaizmui, tiek besiformuojančiai Bažnyčiai.
Nuo Jordano pakrančių iki šventųjų raštų
Osenai gyveno Palestinos rytuose, netoli Jordano upės ir žemiau esančios Nabatijos (Nabataea) krašto. Jų pavadinimas, kaip manoma, gali būti kildinamas iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „vykdytojus“ arba „tuos, kurie daro“. Tai puikiai iliustruoja jų dvasinę nuostatą – jie tikėjo, kad šventumas pasiekiamas per griežtą, skrupulingą įstatymo raidės laikymąsi. Nors jie turėjo daug bendro su garsiaisiais esėjais (Esseni), osenai išsiskyrė savo požiūriu į liturgiją ir šventas vietas. Jonas Damaskietis pažymi, kad osenai kategoriškai atmetė kruvinas aukas šventykloje (sacrificium), teigdami, jog Dievui nereikia gyvulių kraujo. Vietoj to jie aukštino dvasinį tyrumą ir nuolatinį įstatymo studijavimą.
Jų tapatybė buvo glaudžiai susijusi su tradicijų tęstinumu, tačiau tas tęstinumas buvo apipintas keistais papročiais. Pavyzdžiui, jie tikėjo, kad tam tikri pranašai ir šventosios knygos yra svarbesnės už kitas, o kai kurių vėlesnių žydų raštų jie apskritai nepripažino. Tai buvo savotiškas dvasinis archajiškumas, bandymas sugrįžti į laikus, kai tikėjimas buvo paprastesnis, tačiau jų pačių sukurta taisyklių sistema tapo dar sudėtingesnė už tą, nuo kurios jie bėgo.
Elkasajo pasirodymas ir dvasinis lūžis
Didžiausias lūžis osenų bendruomenės gyvenime įvyko imperatoriaus Trajano valdymo metais, maždaug antrame amžiuje po Kristaus. Tuo metu prie jų prisijungė paslaptingas pranašas, vardu Elkasajas (Elchasai). Jis atsinešė knygą, kurią, kaip teigė, gavo tiesiai iš dangaus. Ši knyga tapo naująja osenų konstitucija. Elkasajas įvedė naujas krikšto formas, kurios turėjo būti kartojamos kaskart nusižengus. Tai nebuvo krikščioniškas vienkartinis krikštas, o ritualinis apsiplovimas, turintis magiškų galių. Jonas Damaskietis šį momentą laiko esminiu, kai osenai galutinai nutolo nuo tiesos, mat jie pradėjo garbinti ne tik Dievą, bet ir paslaptingas būtybes.
Osenų bendruomenėje atsirado keistas kultas, skirtas dviem moterims – Elkasajo giminėms, vardu Marta (Martha) ir Martana (Marthana). Pasakojama, kad bendruomenės nariai jas garbino kaip dievybes, nešiojo jų seilių likučius ar drabužių skiautes kaip apsauginius amuletus. Tai rodo, kaip stipriai jų tikėjimas persipynė su prietarais ir asmens kultu. Nors osenai deklaravo ištikimybę vienam Dievui, jų kasdienybė liudijo apie visai kitokią tikrovę – dvasinę sumaištį, kurioje šventumas tapo tapatinamas su daiktų ar konkrečių asmenų garbinimu.
Pagrindiniai osenų sistemos bruožai, kuriuos mini istorikai:
- Griežtas Mozės įstatymo laikymasis, atmetant visas kruvinas aukas.
- Tikėjimas Elkasajo knygos pranašystėmis ir ritualinio krikšto kartojimas.
- Tikėjimas įvairiomis tarpinėmis būtybėmis ir magiškais amuletais.
- Išskirtinė pagarba Elkasajo giminės moterims, pasiekianti garbinimo lygį.
Gyvenimas be aukų ir paslaptingas kultas
Gyvendami atšiauriose dykumos vietovėse, osenai praktikavo itin griežtą gyvenimo būdą. Jų askezė (askesis) nebuvo tiesiog maisto atsisakymas, o ištisa filosofija. Jie tikėjo, kad materija turi tam tikrą neigiamą krūvį, todėl siela privalo būti nuolat apvaloma per vandenį ir maldą. Tačiau dvasiniu požiūriu jų askezė tapo tuščia, nes ji nebuvo nukreipta į meilę, o tik į techninį taisyklių vykdymą. Jonas Damaskietis savo traktate pabrėžia, kad osenai sukūrė hibridinį mokymą, kuris nebuvo nei grynas judaizmas, nei krikščionybė. Tai buvo religinis sinkretizmas (syncretismus), kuriame susimaišė dykumos mistika, žydų įstatymas ir pagoniški burtų elementai.
Nors osenai pamažu išnyko arba susiliejo su kitomis gnostinėmis grupėmis, jų istorija mums paliko svarbią pamoką. Ji liudija apie pavojų, kai religija tampa uždaru klubu, kuriame paslaptys ir asmeninės vizijos užima vietą, skirtą sveikam protui ir dvasinei skaidrai. Ši grupė mirė tyliai, nepalikusi didelių šventyklų ar raštų, išskyrus tuos kelis puslapius, kuriuos išsaugojo jų oponentai. Jonas Damaskietis šią ereziją įrašė į istoriją kaip priminimą, kad ieškodami paslapčių dykumoje, žmonės dažnai pameta patį paprasčiausią dvasinį kelią.
Keli svarbūs faktai apie osenų dvasinį palikimą:
- Jie tapo viena iš pamatinių grupių, iš kurių vėliau išaugo elkasaitų judėjimas.
- Jų požiūris į aukas padėjo formuotis ankstyvajai krikščioniškai diskusijai apie aukojimo prasmę.
- Osenų bendruomenės likučiai galėjo turėti įtakos kai kurių gnostinių sektų ritualams Mesopotamijoje.
Dvasinė osenų drama – tai istorija apie žmones, kurie taip stipriai norėjo būti tyri, kad užsidarė savo pačių susikurtame narve. Jų tikėjimas priminė dykumos mirage’ą: iš tolo atrodė kaip gaivinantis vanduo, bet priėjus arčiau – tik karštas smėlis. Šis judėjimas parodė, kad be dvasinio nuolankumo net ir griežčiausias įstatymo laikymasis virsta klystkeliu, o asmeninis kultas greitai užgožia tiesą, kuri turėtų būti atvira visiems.