Religinių judėjimų istorijoje vanduo visada užėmė ypatingą vietą. Jis nebuvo tiesiog priemonė dulkėms nuo kūno nuplauti, bet tapo dvasinio atgimimo ir tyrumo simboliu. Tačiau viena grupė šį simbolizmą pavertė kraštutiniu kasdieniu ritualu. Tai hemerobaptistai (hemerobaptistae). Šis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių junginio: hemera, reiškiančio dieną, ir baptismos, reiškiančio krikštą arba panardinimą. Lietuviškai juos galėtume vadinti „dienovidžio krikštytojais“ arba tiesiog tais, kurie krikštijasi kasdien. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) juos mini kaip žydų kilmės grupę, kurios dvasinis kelias buvo neatsiejamas nuo nuolatinio fizinio apsiplovimo.
Vanduo kaip dvasinis skydas
Hemerobaptistai tikėjo, kad žmogus negali pasiekti dvasinio tyrumo ar dalyvauti šventose apeigose, jei jo kūnas nėra ką tik nuplautas. Jų nuomone, kiekviena diena atneša naujų nuodėmių ir dvasinių nešvarumų, todėl vakarykštis krikštas šiandien jau nebeturi galios. Šis judėjimas buvo itin paplitęs pirmasiais mūsų eros amžiais Palestinoje ir aplinkiniuose regionuose. Jie teigė, kad vienkartinis krikštas, kokį vėliau skelbė krikščionybė, yra nepakankamas, nes žmogaus prigimtis yra linkusi nuolatos teptis.
Šis ritualas buvo atliekamas kiekvieną rytą, nežiūrint oro sąlygų ar asmeninių aplinkybių. Hemerobaptistai tikėjo, kad panirimas į vandenį (immersio) ne tik nuplauna kūną, bet ir išlaisvina sielą iš tamsos įtakos. Jie griežtai laikėsi įstatymo, tačiau prie jo pridėjo savo unikalią nuostatą – be kasdienio vandens ritualo malda nėra girdima. Tai buvo bandymas sukurti nenutrūkstamą šventumo būseną, kurioje žmogus visada būtų pasiruošęs susitikimui su Dievu.
Štai pagrindiniai hemerobaptistų dvasinės praktikos bruožai:
- Kasdienis, visiškas kūno panardinimas į vandenį prieš rytinę maldą.
- Tikėjimas, kad vanduo turi galią nuvalyti ne tik fizinį, bet ir moralinį nešvarumą.
- Griežtas maisto bei indų tyrumo taisyklių laikymasis, vengiant bet kokio kontakto su „nešvariais“ daiktais.
- Atmetimas idėjos, kad vienas dvasinis veiksmas gali galioti visą gyvenimą.
Išorinis tyrumas prieš vidinę tiesą
Jonas Damaskietis ir kiti ankstyvosios Bažnyčios tėvai hemerobaptistus kritikavo už jų perdėtą dėmesį išoriniai formai. Krikščionišku požiūriu, krikštas yra dvasinis antspaudas (sphragis), kuris suteikiamas vieną kartą ir pakeičia pačią sielos prigimtį. Nuolatinis jo kartojimas buvo vertinamas kaip netikėjimas Dievo malonės galia. Hemerobaptistai dvasinį gyvenimą pavertė mechaniniu procesu. Jie manė, kad šventumas pasiekiamas per fizinį veiksmą, o ne per širdies pasikeitimą ar gailestingumo darbus.
Nors jų ketinimai galėjo būti kilnūs, toks radikalizmas vedė į dvasinį nuovargį. Kai žmogus visą savo energiją skiria skaičiavimui, ar jis yra pakankamai „švarus“ pagal ritualines taisykles, jam lieka mažai laiko gyvam ryšiui su artimu. Jonas Damaskietis pastebi, kad hemerobaptistai klydo tapatindami vandenį su pačiu Dievu. Vanduo yra tik ženklas, o jie jį pavertė dvasiniu stabu. Tai pavyzdys, kaip net ir geriausias įrankis gali tapti kliūtimi, jei jis naudojamas be supratimo ir saiko.
Dvasiniai hemerobaptizmo pavojai, kuriuos įžvelgė teologai:
- Tikėjimas, kad žmogus pats, savo pastangomis ir prausimusi, gali tapti teisus prieš Dievą.
- Dvasinio veiksmo nuvertinimas jį begalę kartų kartojant be vidinio atsinaujinimo.
Kodėl vieno karto neužteko?
Šis judėjimas išnyko pamažu, krikščionybei plintant ir įtvirtinant mokymą apie vienintelį, neatšaukiamą krikštą. Tačiau hemerobaptistų palikimas primena apie amžiną žmogaus troškimą jaustis tyram. Jie bijojo, kad viena klaida gali nubraukti visą dvasinį įdirbį, todėl ieškojo saugumo vandenyje. Ši baimė yra suprantama, tačiau religinė išmintis moko, kad tikrasis apsiplovimas vyksta ne kūno paviršiuje, o sąžinėje.