Religinių judėjimų istorijoje, ypač toje jos dalyje, kuri liečia samaritų (Samaritae) bendruomenę, dositejai (Dositheani) užima itin mįslingą vietą. Ši grupė, kildinama iš pirmojo mūsų eros amžiaus, buvo pavadinta savo įkūrėjo Dositejo (Dositheos) vardu. Pasakojama, kad jis buvo Simono Magio (Simon Magus) amžininkas ar net jo mokytojas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini dositejus kaip ketvirtąją samaritų atšaką, kuri pasirinko radikalios askezės ir griežtų taisyklių kelią. Tai nebuvo tiesiog dar vienas dvasinis sambūris – tai buvo bandymas sukurti tobulo tyrumo (puritas) salą pasaulyje, kurį jie laikė nuodėmingu ir svetimu.
Dositejas – pranašas ar savimyla?
Dositejo asmenybė apipinta legendomis. Jis teigė esąs tas pranašas (prophetes), apie kurį Mozė kalbėjo Penkiaknygėje, žadėdamas, kad Dievas iškels pranašą, panašų į jį. Dositejai tikėjo, kad jų vadovas turi ypatingą ryšį su dangiškąja valia. Kai kurios istorijos pasakoja, kad Dositejas norėjo tapti neginčijamu autoritetu, tačiau susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Galiausiai jis pasitraukė į olą ir ten mirė iš bado. Jo sekėjai šį faktą interpretavo savaip – jie manė, kad jų mokytojas nemirė, o pasislėpė nuo pasaulio akių ir sugrįš vėliau.
Šis judėjimas pasižymėjo itin dideliu uždarumu. Dositejai manė, kad tik jų interpretuojamas įstatymas (Lex) yra teisingas. Jie atmetė daugelį įprastų papročių, bandydami sugrįžti prie to, ką vadino „pradiniu tyrumu“. Jonas Damaskietis pabrėžia, kad dositejai klydo dėl savo puikybės, kildinančios juos virš visų kitų tikinčiųjų. Jų dvasinis kelias buvo grįstas ne meile, o baimės ir griežtumo deriniu, kuris galiausiai juos atskyrė nuo likusios visuomenės.
Pagrindiniai dositejų bendruomenės bruožai:
- Atsisakymas bet kokio gyvulinės kilmės maisto, propaguojant visišką vegetarizmą.
- Nuolatinis tyrumo siekis per dažną, ritualinį prausimąsi šaltu vandeniu.
- Griežtas lytinio gyvenimo atsisakymas, net ir tarp susituokusių asmenų.
- Specialių drabužių dėvėjimas, siekiant vizualiai pabrėžti savo atskirtį nuo „pasaulietiško“ purvo.
Sustingęs šabas ir kūno marinimas
Vienas keisčiausių ir griežčiausių dositejų papročių buvo susijęs su šabo (Sabbaton) laikymusi. Kol kiti izraelitai šią dieną tiesiog ilsėdavosi ir vengdavo sunkių darbų, dositejai šią taisyklę iškraipė iki kraštutinumo. Buvo nustatyta, kad kokioje pozoje žmogų užklumpa šabo pradžia, tokioje jis privalo išbūti iki pat saulės laidos kitą dieną. Jei sėdėjai – turėjai sėdėti, jei gulėjai – negalėjai pajudėti. Tai buvo dvasinis sustingimas tiesiogine prasme. Jie tikėjo, kad bet koks judesys šią šventą dieną yra nusikaltimas prieš Dievą.
Toks požiūris pavertė religiją mechaniniu kankinimu. Jonas Damaskietis nurodo, kad šis formalizmas yra dvasinis aklumas. Kai žmogus visą savo dėmesį sutelkia į tai, kaip neišjudinti rankos ar kojos, jis nebeturi galimybės maldai ar dvasiniam augimui. Dositejai marinimo praktiką (askesis) pavertė savo tikėjimo ašimi. Jie tikėjo, kad kuo labiau žmogus kenčia kūniškai, tuo jis yra šventesnis. Šis dvasinis radikalizmas traukė tuos, kurie ieškojo sunkių iššūkių, tačiau galiausiai tai vedė į sielos išsekimą ir tuštumą.
Štai kaip ši griežta askezė pasireiškė jų kasdienybėje:
- Pasninkas (ieiunium), trunkantis ištisas dienas, siekiant visiškai numarinti kūno poreikius.
- Gyvenimas atokiose vietose, vengiant bet kokio kontakto su „neteisingai“ tikinčiais kaimynais.
Prisikėlimo viltis samaritų pasaulyje
Nors dositejai turėjo daug keistų papročių, vienas jų įsitikinimas juos darė išskirtinius tarp kitų samaritų. Priešingai nei daugelis jų brolių, dositejai tikėjo kūno prisikėlimu (anastasis). Tai buvo revoliucinė mintis samaritų terpėje, nes didžioji dalis samaritų sekė sadukiejų pavyzdžiu ir neigė bet kokį gyvenimą po mirties. Dositejai tikėjo, kad jų askezė ir kūno marinimas yra bilietas į amžinąją palaimą, kurioje jie vėl gaus savo kūnus, tik jau tobulus ir nepažeistus nuodėmės.
Tačiau šią viltį aptemdė tai, kad prisikėlimas buvo žadamas tik tiems, kurie tobulai laikėsi visų dositejiškų taisyklių. Tai buvo elito religija. Jonas Damaskietis savo darbuose parodo, kad kiekviena erezija (heresis) bando pasisavinti Dievo malonę tik sau. Dositejai savo olose ir atsiskyrėlių bendruomenėse kūrė pasaulį, kuriame Dievas buvo ne gailestingas tėvas, o negailestingas teisėjas, reikalaujantis neįmanomų dalykų. Jų istorija baigėsi pamažu nykstant bendruomenėms, kurios nesugebėjo prisitaikyti prie kintančio pasaulio, tačiau jų pėdsakai išliko gnostikų raštuose ir ankstyvosios Bažnyčios tėvų perspėjimuose.