Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini mažai žinomą, bet istoriškai itin įdomią grupę – gortenus (Gortheni). Ši bendruomenė priskiriama samaritų (Samaritae) atšakoms, kurios egzistavo šalia pagrindinės žydų srovės. Nors jie gyveno tuose pačiuose kraštuose kaip ir kiti izraelitai, jų dvasinis kelias pasuko į smulkmeniškų apeigų ir kalendoriaus derinimo vingius. Gortenai yra pavyzdys, kaip religinė bendruomenė gali suskilti ne dėl esminių tikėjimo tiesų, o dėl to, kaip ir kada švęsti nustatytas šventes. Tai pamoka apie tai, kaip išorinė forma kartais tampa svarbesnė už vidinį turinį, sukurdama prarają tarp tikinčiųjų.
Šventojo kalendoriaus pinklės
Pagrindinis dalykas, skyręs gortenus nuo kitų samaritų, buvo jų požiūris į laiką. Jie, kaip ir jų broliai, pripažino tik Mozės Penkiaknygę (Pentateuchus) ir laikėsi įstatymo (Lex), tačiau šventes šventė kitu laiku. Antikos mąstytojai pastebėjo, kad ši grupė sąmoningai keitė iškilmių datas. Kodėl laikas religijoje toks svarbus? Senovės pasaulyje šventės data nebuvo tik skaičius kalendoriuje – tai buvo bendrystės su Dievu ir visa tauta ženklas. Švęsti kartu reiškė būti viena dvasine šeima. Gortenai, pasirinkdami kitas datas, tarsi paskelbė dvasinę izoliaciją.
Teologai nurodo, kad toks elgesys dažnai kyla iš noro pabrėžti savo išskirtinumą. Gortenai manė, kad tik jie teisingai interpretuoja įstatymą, todėl jų pasirinktas laikas yra šventesnis. Šis užsispyrimas pavertė juos atskira sekta (secta). Jonas Damaskietis šią grupę įtraukė į savo sąrašą, nes toks formalizmas griauna Bažnyčios siekiamą vienybę (unio). Kai žmogus pradeda tikėti, kad išganymas priklauso nuo tikslios mėnulio fazės ar konkrečios dienos parinkimo, jis rizikuoja pamesti patį Dievą, kuris yra aukščiau už bet kokį kalendorių.
Esminiai bruožai, apibūdinantys gortenų bendruomenę:
- Jie pripažino tik Mozės įstatymą ir atmetė vėlesnius pranašus.
- Sąmoningai keitė didžiųjų švenčių, pavyzdžiui, Paschos, datas.
- Gyveno uždarose bendruomenėse, vengdami dvasinio bendravimo su kitais samaritais.
- Laikėsi itin griežtų apvalymo apeigų, kurios turėjo pabrėžti jų dvasinį grynumą.
Apeigų grynumas ar dvasinis užsispyrimas?
Gortenų istorija atskleidžia gilesnę religinę problemą – apeigų sudievinimą. Jonas Damaskietis pastebėjo, kad gortenai, nors ir vadino save įstatymo saugotojais, tapo jo vergais. Jie tikėjo, kad dvasinis tyrumas priklauso nuo išorinių veiksmų atlikimo tiksliai nustatytu laiku. Tai sukūrė savotišką dvasinį šaltumą. Kai visas dėmesys sutelkiamas į taisykles, širdžiai lieka mažai vietos. Krikščionišku požiūriu, gortenai klydo manydami, kad žmogus tampa šventas vien dėl to, jog laikosi tam tikro grafiko.
Dvasiniame gyvenime toks požiūris vadinamas ritualizmu. Tai būsena, kai forma tampa svarbesnė už esmę. Gortenai bijojo, kad švęsdami kartu su kitais, jie praras savo tapatybę ar susiteps. Ši baimė juos uždarė į savotišką dvasinį narvą. Jonas Damaskietis rašė, kad tiesa reikalauja ne tik tikslumo, bet ir meilės, kuri jungia žmones. Gortenai, pasirinkę savo atskirą laiką, pasirinko ir atskirą Dievą, sukurti pagal jų pačių užgaidas. Tai erezija ne todėl, kad jie garbino stabą, o todėl, kad jie patį įstatymą pavertė stabu.
Štai kaip gortenų pasirinkimai veikė jų dvasinę aplinką:
- Skatino nuolatinį įtarumą kitų tikinčiųjų atžvilgiu dėl jų „neteisingo“ kalendoriaus.
- Vertė bendruomenės narius telktis tik į technines apeigų detales, pamirštant gailestingumą.
- Kūrė klaidingą iliuziją, kad Dievo malonė yra tiesiogiai susijusi su astronominiu laiku.
Pamoka apie dvasinį formalizmą
Nors gortenai kaip bendruomenė išnyko prieš daugybę šimtmečių, jų dvasia vis dar pasirodo įvairiomis formomis. Šiuolaikiniame pasaulyje dvasinis gortenizmas pasireiškia tada, kai mes pradedame ginčytis dėl smulkmenų, pamiršdami pagrindinį tikėjimo tikslą. Tai gali būti diskusijos apie tai, kaip teisingai stovėti maldos metu ar kokia kalba turi būti skaitomi tekstai, jei tai tampa svarbiau už pačią maldą. Jonas Damaskietis mums primena, kad kiekviena erezija prasideda nuo nedidelio nukrypimo, kuris vėliau tampa neperžengiama siena.
Gortenų pavyzdys moko mus budrumo. Tikėjimas turi turėti tvarką, tačiau tvarka neturi sunaikinti gyvos dvasios. Jonas Damaskietis savo darbuose pabrėžia, kad tikroji išmintis yra gebėjimas atskirti tai, kas amžina, nuo to, kas yra tik laikinas paprotys. Gortenai įstrigo laikinume, bandydami jį padaryti šventu. Jie pamiršo, kad Dievas sukūrė laiką žmogui, o ne žmogų laikui. Jų istorija yra tylus perspėjimas visiems, kurie ieško šventumo vien tik taisyklėse ir datose.
Galiausiai, gortenai primena, kad dvasinis kelias reikalauja nuolankumo. Pripažinti, kad kiti taip pat gali turėti dalį tiesos, net jei jų tradicijos skiriasi, yra didelis dvasinis pasiekimas. Gortenai šio nuolankumo neturėjo, todėl liko tik sausa eilute istorijos knygose apie senovės erezijas. Mes galime pasimokyti iš jų klaidų, siekdami tokio tikėjimo, kuris būtų gyvas, atviras ir jungiantis, o ne skaldantis dėl kalendoriaus lapelių ar smulkmeniškų nuostatų.