Senovės Atėnų pakraštyje, atokiau nuo triukšmingų aikščių ir politinių ginčų, vešėjo sodas. Tai nebuvo paprasta poilsio vieta, o viena įtakingiausių antikos filosofijos mokyklų, kuriai vadovavo Epikūras (Epicurus). Jo pasekėjai, vadinami epikūrininkais (epikūreioi), į dvasinę istoriją įrašė puslapį, kuris krikščionių mąstytojams kėlė nemenką galvos skausmą. Nors kasdienėje kalboje šis vardas šiandien dažnai siejamas su prabanga ar besaikiu mėgavimusi maistu, tikrasis epikūrininkų kelias buvo kur kas paprastesnis ir kartu pavojingesnis tikėjimui. Jie ieškojo būdų, kaip žmogui išgyventi šiame pasaulyje nejaučiant baimės, tačiau kaina, kurią jie pasiūlė sumokėti, buvo Dievo globos ir sielos nemirtingumo atsisakymas.
Sodo ramybė ir atomų šokis
Epikūrininkų pasaulėžiūra rėmėsi idėja, kad visata susideda iš begalės mažų, nematomų dalelių – atomų (atomos). Jie tikėjo, kad viskas, ką matome aplinkui, įskaitant žmogaus kūną ir sielą, yra tik atsitiktinis šių dalelių susijungimas begalinėje tuštumoje. Šis požiūris iš esmės atmetė mintį, kad pasaulį sukūrė išmintingas Kūrėjas turėdamas tam tikrą planą. Epikūrininkams gyvenimas buvo ne Dievo dovana, o gamtos procesas. Toks materializmas leido jiems teigti, kad mirtis nėra baisi: kol mes esame, mirties nėra, o kai ji ateina – mūsų nebelieka. Taip jie bandė išgyvendinti didžiausią žmonijos baimę, tačiau kartu panaikino ir viltį, kurią teikia amžinojo gyvenimo pažadas.
Dvasinėje praktikoje epikūrininkai siekė būsenos, vadinamos ataraksija (ataraxia). Tai visiška dvasios ramybė, kai žmogaus netrikdo nei skausmas, nei tuščios ambicijos. Skirtingai nei vėlesni iškraipymai apie jų gyvenimo būdą, patys epikūrininkai gyveno itin kukliai. Epikūras sakydavo, kad jam užtenka duonos ir vandens, jog būtų laimingas. Jų malonumas (hedone) nebuvo lėbavimas, o tiesiog kančios nebuvimas. Jie vengė politikos ir viešumo, vadovaudamiesi šūkiu „gyvenk nepastebimai“, nes tikėjo, kad bet koks per didelis įsitraukimas į visuomenės reikalus griauna vidinę tylą.
Štai pagrindiniai epikūrininkų dvasiniai principai:
- Pasaulis susideda tik iš materijos ir tuštumos, be jokio dieviško plano.
- Dievai egzistuoja, bet jie gyvena savo sferose ir visiškai nesikiša į žmonių gyvenimą.
- Siela miršta kartu su kūnu, todėl nėra jokio pomirtinio teismo ar atlygio.
- Aukščiausias gėris yra ramybė ir fizinio bei dvasinio skausmo vengimas.
Dievai, kuriems mes nerūpime
Viena didžiausių kliūčių krikščionybei bendrauti su epikūrininkais buvo jų požiūris į Dievą. Jie neneigė, kad aukštesnės būtybės egzistuoja, tačiau manė, jog Dievams rūpintis žmonių reikalais būtų per didelė našta, griaunanti jų pačių palaimą. Ši idėja tiesiogiai neigė Dievo apvaizdą (providentia). Tikintiesiems tai atrodė kaip mandagus ateizmas: pripažinti Dievą lūpomis, bet išmesti Jį iš savo širdies ir kasdienybės. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo raštuose nurodė, kad epikūrininkai klydo laikydami pasaulį atsitiktinumu. Jo akimis, toks mokymas darė žmogų dvasiniu našlaičiu, paliktu šaltame ir aklame atomų pasaulyje.
Apaštalas Paulius (Paulus) taip pat susidūrė su šiais mąstytojais Atėnuose, Areopage. Rašte minima, kad epikūrininkai kartu su stoikais klausėsi jo pamokslų, tačiau Pauliaus žinia apie numirusiųjų prisikėlimą jiems sukėlė juoką. Jiems tai atrodė neįmanoma fizikos požiūriu. Šis susidūrimas parodė prarają tarp filosofijos, kuri ieško komforto materijoje, ir tikėjimo, kuris randa prasmę pasiaukojime ir pergalėje prieš mirtį. Epikūrininkai siūlė ramybę per susitaikymą su išnykimu, o krikščionybė – džiaugsmą per viltį pasiekti pilnatvę.
Kodėl ši „sodo išmintis“ laikoma erezija?
Bažnyčios tėvų akyse epikūrininkai tapo dvasinio apsileidimo simboliu. Nors jų asmeninis gyvenimas galėjo būti doras, jų teologija vedė į moralinį abejingumą. Jei nėra pomirtinio gyvenimo ir Dievas nežiūri, kas vyksta žemėje, tai vienintelis kriterijus lieka asmeninis malonumas arba skausmo išvengimas. Jonas Damaskietis pabrėžė, kad tai griauna visą dvasinę tvarką. Kai žmogus nustoja žiūrėti į dangų ir susikoncentruoja tik į savo sodo ramybę, jis pamažu praranda gebėjimą mylėti pasiaukojamai, nes meilė dažnai reikalauja priimti skausmą dėl kito.
Epikūrininkų klaidos, kurios ypač vertinamos religiniame kontekste:
- Pasaulio sukūrimo neigimas, paverčiant kūriniją aklu atsitiktinumu.
- Dievo apvaizdos atmetimas, teigiant, kad Kūrėjui nerūpi Jo kūriniai.
- Sielos mirtingumo skelbimas, kuris atima iš žmogaus atsakomybę už amžinybę.
Šiandien epikūrininkų dvasia pasireiškia per šiuolaikinį vartotojiškumą ir siekį gyventi be jokių dvasinių įsipareigojimų. Tai kvietimas užsidaryti savo asmeniniame „sode“, ignoruojant gilesnius egzistencinius klausimus ir dvasinę kovą. Tačiau krikščioniškoji patirtis moko, kad tikroji ramybė ateina ne iš mirties baimės neigimo, o iš susitikimo su Tuo, kuris mirtį nugalėjo. Epikūrininkai liko istorijoje kaip pavyzdys filosofijos, kuri bando išgydyti sielą nužudydama jos amžinąjį ilgesį, o tai religiniu požiūriu yra didžiausia įmanoma klaida.
Be to, epikūrininkai turėjo savitą požiūrį į mirtį. Jie teigė, kad mirtis yra niekis, nes kai mes esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nebėra. Todėl baimintis mirties yra beprasmis užsiėmimas. Ši mintis padėjo jiems siekti pagrindinio tikslo – ataraksijos, arba sielos ramybės. Jie manė, kad tik išlaisvinus save iš baimės (dėl dievų ir mirties) galima pasiekti tikrąjį džiaugsmą, kuris slypi paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, gera draugystė ir saikingas gyvenimas. Jie vertino draugystę labiau nei bet kokį turtą.