Kai kalbame apie filosofiją, kuri padėjo krikščionybei suformuluoti savo požiūrį į sielą ir anapusinį gyvenimą, pirmoji vieta tenka platonikams (Platonikoi). Šis judėjimas kilo iš garsiausio antikos mąstytojo Platono (Platon) mokymo, kuris Atėnuose įkūrė Akademiją (Akademia). Platonikai nebuvo tiesiog sausi teoretikai – jie ieškojo atsakymų į klausimus, kurie rūpi kiekvienam žmogui: kas mes esame, iš kur atėjome ir kas mūsų laukia po mirties. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai greitai pastebėjo, kad Platono įžvalgos apie nematomas idėjas stebėtinai dera su tikėjimu dvasine tikrove, todėl ši filosofija tapo viena pagrindinių atramų krikščioniškajai teologijai.
Idėjų pasaulis ir dvasinė tėvynė
Pagrindinė platonikų mintis sukasi aplink idėjų teoriją (idea). Platonas mokė, kad šis materialus pasaulis, kurį mes matome ir liečiame, yra tik netobulas tikrojo, tobulo pasaulio šešėlis. Tikroji būtis egzistuoja už materialių daiktų ribų. Ši koncepcija krikščionims tapo puikiu įrankiu aiškinant dangaus karalystę. Jei platonikas žiūrėdavo į gražų medį, jis matydavo tik laikiną atvaizdą tobulos „medžio idėjos“, kuri egzistuoja amžinybėje. Tikintiesiems tai padėjo suvokti, kad žemiškas gyvenimas yra tik kelionė, o mūsų tikrieji namai yra dvasinėje erdvėje pas Dievą.
Svarbi platonizmo dalis yra mokymas apie sielą (psyche). Platonikai tikėjo, kad siela yra amžina ir ji egzistavo dar prieš gimstant kūnui. Kūną jie dažnai vadino sielos kalėjimu (soma sema). Ši idėja kėlė nemažai diskusijų tarp krikščionių mąstytojų. Nors Bažnyčia sutiko, kad siela yra nemirtinga, ji atmetė mintį, kad kūnas yra savaime blogas. Visgi platonikų pabrėžiamas dvasinis pradas padėjo žmonėms suprasti, kad žmogus yra daugiau nei tik materija. Pažinimas platonikams buvo ne naujų žinių rinkimas, o prisiminimas (anamnesis) to, ką siela matė būdama dvasinėje šviesoje.
Platonikų filosofijos elementai, kurie paveikė dvasinę mąstyseną:
- Tikėjimas, kad nematomas pasaulis yra tikresnis už matomą.
- Sielos nemirtingumo ir jos dieviškos kilmės pabrėžimas.
- Siekis apvalyti protą nuo žemiškų aistrų, kad būtų galima kontempliuoti tiesą.
- Aukščiausiojo Gėrio (Agathon) kaip viso pasaulio centro pripažinimas.
Šventieji tėvai ir graikų išmintis
Didieji krikščionybės protai, pavyzdžiui, Šv. Augustinas (Augustinus) ar Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), jautė didelę pagarbą platonikams. Jonas Damaskietis savo pagrindiniame veikale „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos), ypač dalyje „Apie erezijas“ (De haeresibus), analizavo, kaip graikų filosofija gali tarnauti tiesai. Jis suprato, kad platonizmas paruošė dirvą žmonių protams priimti žinią apie vieną, nematerialų ir tobulą Dievą. Platonikų „Gėris“ krikščionių akyse tapo Dievu Tėvu, o jų loginė struktūra padėjo aiškiau išdėstyti tikėjimo dogmas.
Tačiau buvo ir ribų, kurių peržengti nebuvo galima. Platonikai tikėjo, kad siela gali keliauti iš vieno kūno į kitą (metempsychosis), o tai visiškai prieštaravo krikščioniškam mokymui apie vienkartinį gyvenimą ir kūno prisikėlimą. Jonas Damaskietis ir kiti teologai turėjo kruopščiai atsirinkti tai, kas vertinga. Jie „pakrikštijo“ Platono idėjas, pavertę jas Dievo mintimis, pagal kurias buvo sukurtas pasaulis. Taip filosofija tapo teologijos tarnaite, padedančia paprastiems žmonėms suprasti sudėtingas dvasines tiesas naudojant logiškus argumentus.
Dvasinis pakylėjimas ir askezė
Platonizmas į krikščioniškąją tradiciją įnešė stiprų askezės (askesis) elementą. Jei šis pasaulis yra tik šešėlis, o kūnas – apsunkinimas, vadinasi, žmogus turi mokytis valdyti savo troškimus. Platonikai tikėjo, kad filosofija yra pasiruošimas mirčiai, nes mirtis išlaisvina sielą iš materijos pančių. Krikščionybėje tai transformavosi į vienuolystės idealus ir maldos praktiką, kurioje siekiama dvasinio vienio su Dievu. Šis siekis kilti aukštyn, paliekant žemišką triukšmą, yra grynai platoninis bruožas, kuris iki šiol gyvas dvasinėje praktikoje.
Štai kaip platonikų idėjos reiškiasi krikščionių kasdienybėje:
- Malda kaip proto ir širdies pakylėjimas virš kasdienių rūpesčių.
- Šventųjų raštų skaitymas ieškant gilesnės, simbolinės prasmės.
- Gebėjimas matyti Dievo pėdsakus gamtos grožyje, suvokiant jį kaip tobulybės atspindį.
Galiausiai platonikai mums primena, kad žmogus niekada nebus visiškai patenkintas vien tik materialiais dalykais. Mūsų siela visada jaus tam tikrą ilgesį tobulumui, kurio čia, žemėje, nėra iki galo. Platonas tai vadino dvasiniu erosu (eros) – meile tiesai ir grožiui. Krikščioniui tai yra Dievo ilgesys. Nors platonikai neturėjo pilno apreiškimo, jie pastatė intelektualinius tiltus, kuriais einame ir šiandien, bandydami suvokti nematomąją būties pusę.