Penktajame amžiuje, kai krikščionių teologai bandė tiksliai sudėlioti Kristaus asmenybės mozaiką, Konstantinopolio vienuolynų tyloje kilo nauja audra. Jos centre atsidūrė senas ir itin gerbiamas vienuolis, archimandritas Eutichas (Eutyches). Jis buvo karštas Nestorijaus priešininkas ir taip stipriai norėjo apginti Kristaus dieviškumą, kad netyčia peržengė ribą, už kurios žmogiškumas tiesiog išnyko. Jo mokymas, vėliau pavadintas kaip eutychijonizmas (Eutychianismus), tapo vienu didžiausių iššūkių Bažnyčios vienybei, privertusiu sušaukti vieną reikšmingiausių susirinkimų istorijoje. Eutichas tikėjo, kad po Dievo tapimo žmogumi Kristuje liko tik viena prigimtis – dieviškoji, o žmogiškoji ištirpo joje tarsi medaus lašas vandenyne. Eutychiečiai– tai Eutychijaus sekėjai, teigę, kad po įsikūnijimo Kristuje liko tik viena, dieviška prigimtis.
Eutichas yra lietuviška vardo forma, iš kurios gaunamas kilmininkas Euticho arba tarptautinis Eutichijaus/Eutychijaus (pagal lot. Eutyches), o sekėjų pavadinimas sudaromas tik iš tarptautinės formos, todėl rašoma eutychijonai (ne eutichijonai), tad visi variantai – Eutichas, Euticho, Eutichijaus/Eutychijaus ir eutychijonai – vartojami skirtingose gramatinėse situacijose, bet nurodo tą patį asmenį ir jo mokyklą.
Medaus lašas vandenyno platybėse
Euticho logika buvo paprasta, bet radikali. Jis teigė, kad prieš įsikūnijimą egzistavo dvi prigimtys, tačiau susijungimo momentu dieviškumas visiškai nustelbė žmogiškumą. Jis negalėjo priimti minties, kad Kristaus kūnas yra toks pat kaip mūsų. Eutichui atrodė, kad pripažinti pilnavertį žmogiškumą reiškia suskaldyti Kristų, kaip tai darė nestorianai. Todėl jis mokė, kad Išganytojo kūnas buvo „dieviškas kūnas“, kuris tik išoriškai priminė žmogų, bet savo esme buvo gryna dievybė. Šis mokymas gavo monofizitizmo (monophysitismus – iš graikų k. „monos“ – vienas, „physis“ – prigimtis) vardą.
Daugeliui to meto krikščionių tokia idėja pasirodė pavojinga. Jei Kristus nebuvo tikras žmogus, vadinasi, jis negalėjo tikrai kentėti, mirti ir, svarbiausia, negalėjo išpirkti žmogaus prigimties. Jei Dievas tik „apsivilko“ žmogumi, bet juo netapo, tai mūsų išganymas lieka tik iliuzija. Euticho pozicija sukėlė milžinišką pasipriešinimą Konstantinopolio patriarcho Flavijano (Flavianus) aplinkoje. 448 metais vietos sinode Eutichas buvo pakviestas pasiaiškinti, tačiau jis užsispyręs laikėsi savo, todėl buvo nušalintas nuo pareigų ir ekskomunikuotas.
Štai pagrindiniai dvasiniai eutychijonų įsitikinimai:
- Kristuje po įsikūnijimo yra tik viena, sudėtinė dieviška prigimtis.
- Žmogiškoji dalis yra visiškai absorbuota dieviškumo, prarasdama savo savybes.
- Kristaus kūnas nėra tapatus mūsų kūnams (homoousios), nes jis yra sudievintas.
- Kančia ant kryžiaus buvo įmanoma tik dėl dieviškosios valios, o ne dėl žmogiško silpnumo.
Plėšikų susirinkimas ir dvasinis smurtas
Eutichas nepasidavė. Jis turėjo įtakingų užnugarių imperatoriaus dvare ir Aleksandrijos patriarcho Dioskoro (Dioscorus) paramą. 449 metais Efeze buvo sušauktas susirinkimas, kuris į istoriją įėjo „Plėšikų susirinkimo“ (Latrocinium) vardu. Dioskoras, pasitelkęs ginkluotus vienuolius ir kareivius, privertė vyskupus pasirašyti Eutichą reabilituojantį dokumentą. Flavijanas buvo fiziškai užpultas ir netrukus mirė nuo sužalojimų, o opozicijos balsai – nutildyti jėga. Tai buvo vienas tamsiausių momentų krikščionybės istorijoje, kai teologija buvo sprendžiama kumščiais.
Tačiau teisybė ieškojo kelio. Popiežius Leonas I (Leo I), vėliau pavadintas Didžiuoju, nusiuntė Flavijanui laišką, vadinamą „Leono tomu“ (Tomus ad Flavianum). Jame jis aiškiai ir suprantamai išdėstė, kad Kristus privalo būti ir Dievas, ir žmogus, nes tik toks tarpininkas gali sutaikyti kūrinį su Kūrėju. Leonas pavadino Efezo įvykius plėšikų darbu ir pareikalavo naujo, sąžiningo susirinkimo. Po imperatoriaus Teodosijaus II mirties pasikeitusi politinė situacija leido 451 metais susirinkti Chalcedone (Chalcedon), kur turėjo įvykti galutinis teismas.
Chalcedono sprendimas ir prigimčių harmonija
Chalcedono susirinkimas (Concilium Chalcedonense) tapo tikru triumfu tiems, kurie siekė išlaikyti pusiausvyrą. Dalyvaujant daugiau nei penkiems šimtams vyskupų, buvo priimta formulė, kuri iki šiol yra krikščioniškojo tikėjimo pamatas. Buvo nuspręsta, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją. Jos egzistuoja kartu be jokios sumaišties, be pokyčių, be padalijimo ir be atskyrimo. Eutichas buvo galutinai pasmerktas, o jo mokymas paskelbtas erezija.
Šis sprendimas reiškė, kad krikščionybė atmetė kraštutinumus: tiek Nestorijaus bandymą suskaldyti Kristų, tiek Euticho bandymą jį sulieti į vieną masę. Nors eutychijonai pamažu išnyko, jų idėjos davė pradžią didelėms Rytų bažnyčioms, kurios iki šiol pabrėžia ypatingą Kristaus vienybę, nors ir atsiriboja nuo radikalaus Euticho požiūrio. Šis ginčas parodė, koks svarbus yra kiekvienas žodis, kai kalbame apie šventus dalykus, nes mažiausia klaida gali pakeisti visą žmogaus supratimą apie savo vietą pasaulyje.
Chalcedono susirinkimo rezultatai dvasiniam pasauliui:
- Įtvirtintas mokymas apie dvi prigimtis viename asmenyje (unio hypostatica).
- Pripažinta, kad Kristus yra toks pat žmogus kaip mes, išskyrus nuodėmę.
- Užbaigtas ilgametis ginčas tarp Aleksandrijos ir Antiochijos teologinių mokyklų.
Eutichas mirė tremtyje, tačiau jo keltas klausimas apie Dievo ir žmogaus santykį liko gyvas. Eutychijonų istorija mums primena, kad net ir vedami geriausių ketinimų apginti Dievą, galime pamesti žmogų, o be žmogaus krikščioniškoji žinia praranda savo adresatą.