Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją nuo pat jos pradžios. Paskutinė iš šių „motininių“ erezijų jo sąraše yra judaizmas (Iudaismos). Damaskiečiui tai nebuvo tiesiog svetima religija, o konkretus dvasinis reiškinys, turintis savo kilmę, šventuosius raštus ir tragišką pasirinkimą – likti prie šešėlio, kai jau patekėjo saulė.
Ketvirtoji pradinė klaida: Įstatymo atsiradimas
Jonas Damaskietis judaizmą kildina iš Abraomo (Abraham) laikų, tačiau pilną pavidalą ši erezija įgavo per Mozę (Moyses). Teologas rašo, kad šis etapas žmonijos istorijoje buvo būtinas, nes jis turėjo išvesti žmones iš helenizmo stabmeldystės liūno. Po barbarizmo chaoso ir skitizmo puikybės Dievas davė įstatymą (Nomos), kad suvaldytų dvasinį nuosmukį. Tačiau Jonas Damaskietis pabrėžia vieną esminį dalyką: judaizmas tapo erezija tik tada, kai pasirodė Kristus, o žmonės nusprendė likti prie senųjų formų. Kol nebuvo pilnatvės, Įstatymas buvo Dievo dovana, tačiau atmetus Mesiją, jis virto dvasiniu kalėjimu.
Pagal aštuntojo amžiaus mąstytoją, ši klaida prasidėjo, kai žydų tauta priėmė apipjaustymą (peritome) ir kitus išorinius ženklus kaip galutinį tikslą. Jonas Damaskietis aiškina, kad judaizmo sekėjai pripažįsta vieną Dievą, pasaulio kūrėją, ir tai juos iškelia virš stabmeldžių. Visgi jie sustojo pusiaukelėje. Jie mato raidę, bet ne dvasią. Šv. Jonas pabrėžia, kad judaizmas yra dvasinis sustojimas laike. Tai būsena, kai žmogus tiki turįs tiesą, nes laikosi taisyklių, tačiau atstumia patį tiesos šaltinį.
Pagrindiniai judaizmo erezijos ženklai Damaskiečio darbe:
- Griežtas monoteizmas, kuris atmeta Švenčiausiąją Trejybę.
- Aklas prisirišimas prie laikinų apeigų, kurios turėjo tik pranašišką reikšmę.
- Mesijo laukimas ignoruojant faktą, kad jis jau atėjo.
- Įsitikinimas, kad fizinis kilmės ryšys yra svarbesnis už dvasinį atgimimą.
Šešėlis prieš tikrovę: apeigų prasmė
Jonas Damaskietis savo tekste daug dėmesio skiria simboliams, kurie judaizme tapo stabais. Jis mini šabo (sabbaton) šventimą ir maisto draudimus. Teologui tai atrodo kaip vaikystės elementai, kurie suaugusiam žmogui nebeturėtų būti aktualūs. Jis lygina Mozės įstatymą su pedagogu, kuris veda vaiką į mokyklą. Kai mokinys pasiekia mokytoją – Kristų, pedagogo paslaugų nebereikia. Judaizmo tragedija, autoriaus nuomone, yra ta, kad vaikas įsikibo į pedagogą ir atsisakė įeiti į klasę. Tai dvasinis konservatyvumas, kuris tampa pražūtingas, nes neleidžia sielai pasiekti laisvės.
Vienuolis iš Damasko pabrėžia, kad judaizmo erezija kyla iš puikybės manyti, jog žmogus gali tapti teisus prieš Dievą vien tik savo darbais. Jis kritikuoja ritualinį tyrumą, kai plaunamos rankos ar indai, bet pamirštama širdis. „Apie erezijas“ rašoma, kad judaizmas priėmė rašytinį įstatymą, bet atmetė malonę (gratia). Tai sudaro didžiulį kontrastą krikščioniškajai sampratai. Šiame kontekste judaizmas parodomas kaip religija, kuri bijo permainų ir dvasinio gylio, todėl pasislepia už griežtų draudimų ir reikalavimų sienos.
Štai kaip ši būsena pasireiškia tikrovėje:
- Tikėjimas, kad išganymas pasiekiamas tik per tikslų įstatymų vykdymą.
- Dvasinis pasipūtimas prieš kitas tautas, laikant save vieninteliais Dievo išrinktaisiais.
- Rašto aiškinimas be meilės ir gailestingumo, paverčiant Dievą negailestingu teisėju.
Dvasinis aklumas ir laisvės praradimas
Jonas Damaskietis savo analizę baigia mintimi apie laisvę. Judaizmas jam atrodo kaip vergystė raidei. Jis teigia, kad tie, kurie laikosi senųjų papročių po Kristaus prisikėlimo, patys užsideda sau pančius. Tai dvasinis aklumas, kai žiūrima į pranašystes, bet nematoma jų išsipildymo. Autorius nurodo, kad ši erezija yra pavojingiausia savo artumu tiesai. Ji pripažįsta Raštą, gerbia pranašus, tiki Dievą, tačiau būtent tas vienas „ne“, pasakytas Išganytojui, pakeičia visą dvasinį vaizdą.
Skaitydami Jono Damaskiečio įžvalgas, galime pamatyti platesnį vaizdą. Judaizmas kaip erezija jam buvo simbolis bet kokio religinio formalizmo. Tai perspėjimas visiems, kad religija be gyvo santykio su Dievo Sūnumi virsta sausa taisyklų knyga. Jei tikėjimas tampa tik papročių rinkiniu ar moralizavimo įrankiu, jis nebetenka savo gelbstinčios jėgos. Jono Damaskiečio žinia aiški: tiesa nėra statiška, ji reikalauja drąsos žengti į priekį, paliekant praeities šešėlius dėl dabarties šviesos.