Religinėje mintyje ir krikščionybės istorijoje yra sąvokų, kurios apibūdina ne tik klaidingus įsitikinimus, bet ir ištisas žmonijos dvasinės raidos pakopas. Viena tokių sąvokų – skitizmas (scythismos). Šį terminą itin plačiai vartojo ir susistemino aštuntajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), rašydamas savo garsųjį veikalą „Apie erezijas“ (De Haeresibus). Šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės sukurtas tekstas iki šiol padeda suprasti, kaip krikščionių mąstytojai klasifikavo ankstyvuosius dvasinius paklydimus. Skitizmas šiame kontekste užima ypatingą vietą – tai laikotarpis ir būsena, kai žmonija iš visiško chaoso perėjo į organizuotą, tačiau į puikybę orientuotą bendruomeninį gyvenimą.
Nuo Nojaus iki Babelio bokšto statybų
Istoriniu požiūriu skitizmas apima erą, prasidėjusią iškart po didžiojo tvano (diluvium) Nojaus laikais ir trukusią iki pat Babelio bokšto statybų bei tautų išskirstymo. Jonas Damaskietis pastebėjo, kad šiame etape žmonės jau nebėra visiškai sulaukėję, jie pradeda kurti kultūrą ir visuomenės struktūras. Tačiau ši pažanga turėjo savo kainą. Užuot grįžę prie tikrojo Kūrėjo pažinimo, žmonės savo jėgas nukreipė į savęs aukštinimą. Skitizmas čia suvokiamas kaip erezija, kurioje dvasinis autoritetas suteikiamas žmogaus protui, jo gebėjimams bei protėvių tradicijoms, o ne dieviškajam apreiškimui.
Termino kilmė susijusi su senovės skitais – klajoklių gentimis, kurios antikos pasaulyje garsėjo savo karingumu ir uždarumu. Krikščionių teologams skitai simbolizavo žmones, kurie laikosi griežtų, kartais net žiaurių papročių, bet neturi dvasinio pagrindo. Skitizmo esmė yra dvasinis pasitenkinimas savo susikurtomis taisyklėmis. Tai era, kai žmogus nusprendė, kad jis gali būti sau pakankamas. Ryškiausias šio klaidingo mąstymo pavyzdys yra Babelio bokšto (turris Babel) statyba. Tai buvo ne tik inžinerinis projektas, bet ir dvasinis manifestas – bandymas pasiekti dangų savo rankomis, ignoruojant Dievą.
Skitizmo laikotarpiu susiformavusios dvasinės ydos:
- Perdėta puikybė (superbia) dėl savo techninių ir socialinių pasiekimų.
- Protėvių darbų sudievinimas, kai praeities herojai tampa svarbesni už Kūrėją.
- Bendruomenės uždarumas, kai savo grupės papročiai laikomi vienintele tiesa.
- Dievo valios pakeitimas žmogiškomis tradicijomis.
Skitizmas kaip dvasinė prigimtis be malonės
Analizuodamas šią ereziją, Jonas Damaskietis pabrėžia, kad skitizmas yra pavojingas savo apgaulingu stabilumu. Skirtingai nei ankstesnis visiškas įstatymų neturėjimas, skitizmas siūlo struktūrą, kuri žmogui suteikia saugumo jausmą. Tačiau ši struktūra yra tuščia, nes joje nėra gyvo ryšio su Dievu. Tai būsena, kai religingumas virsta tiesiog kultūros dalimi ar etiketu. Teologas pastebi, kad būtent skitizmo laikais pradėjo formuotis skirtingos gentys, kurios vėliau, Dievui sumaišius kalbas (divisio linguarum), tapo atskiromis tautomis. Tai buvo tiesioginė pasekmė to, kad žmonės bandė suvienyti pasaulį be dvasinio pamato.
Ši klaida rodo žmogaus polinkį į stabmeldystę, kuri prasideda ne nuo medinių stabų garbinimo, o nuo savo darbų garbinimo. Skitizmas yra erezija, kurioje žmogus tiki, kad jo prigimtis yra gera pati savaime ir jai nereikia Dievo malonės ar taisymo. Viduramžių mąstytojai šią būseną lygino su dvasiniu sustingimu – kai esame patenkinti savo papročiais tiek, kad nebematome poreikio augti ar keistis. Jonas Damaskietis aiškino, kad iš šios būsenos žmoniją išvedė tik vėlesnis Dievo pašaukimas, nukreiptas į konkrečius asmenis, siekiant juos sugrąžinti į tiesos kelią.
Skitizmo apraiškos religinėje praktikoje pasireiškia taip:
- Kai ritualas atliekamas mechaniškai, nesigilinant į jo prasmę ir kilmę.
- Kai asmeninis ar tautinis pasididžiavimas tampa svarbesnis už nuolankumą maldoje.
- Kai tikėjimo tiesos atmetamos, jei jos neatrodo naudingos šiuo metu kuriamai gerovei.
Kodėl ši sąvoka aktuali šiandien?
Skitizmas nėra tik dulkėtas istorinis terminas. Jis primena mums apie pavojų, kuris tyko kiekvieno tikinčiojo. Šiuolaikiniame pasaulyje dvasinis skitizmas pasireiškia kaip paviršutiniškas tradicionalizmas. Tai nutinka tada, kai religija tampa tik gražiu papročiu, skirtu šeimos šventėms ar tautiniam identitetui pabrėžti, tačiau nebeturi įtakos žmogaus moralei ar jo kasdieniams pasirinkimams. Jonas Damaskietis savo raštuose įspėjo, kad tokia būsena yra apgaulinga, nes ji sukuria tikėjimo iliuziją, už kurios slepiasi didžiulė puikybė.
Kiekvienas, kuris mano, kad jis yra „pakankamai geras“ krikščionis vien todėl, kad laikosi protėvių įdiegtų formų, šiek tiek atkartoja senovės skitus. Tikrasis dvasinis gyvenimas prasideda tada, kai pripažįstame, jog mūsų pačių pastangų ir tradicijų nepakanka. Skitizmas moko, kad net ir pati didingiausia civilizacija ar religinė forma be gyvo santykio su tiesa yra pasmerkta griūti, kaip sugriuvo Babelio bokštas.