Baisiausia dvasinė būsena nėra maištas ar pyktis ant Dievo. Pyktis bent jau rodo, kad žmogui rūpi. Dvasinė anoreksija yra kitokia – tai būsena, kai viduje tiesiog išsijungia poreikis bet kokiam dvasiniam ryšiui. Ne kyla klausimų, nekyla protesto, tiesiog dingsta vidinis impulsas. Nebėra troškimo, nebėra pasipriešinimo, nebėra net nusivylimo. Lieka tik abejingumas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo ramus, bet iš tiesų yra visiškas vidinis sustingimas.
Ši būsena primena Calhouno „Visata 25“ eksperimentą, kuriame dalis pelių, turėdamos idealias sąlygas, prarado bet kokį motyvaciją veikti. Jos nebekovojo, nebeieškojo partnerių, tiesiog užsidarė savo komforto burbule. Šiuolaikinė dvasinė anoreksija veikia panašiai: nuolatinis informacinis triukšmas, patogumai ir paviršutiniškas saugumas užgesina vidinį alkį. Iš išorės žmogus gali atrodyti tvarkingas, net religingas, bet viduje nebelieka jokio poreikio transcendencijai.
Dvasinė anoreksija dažniausiai prasideda ne nuo nuodėmės, o nuo pervargimo. Kai protas kasdien apdoroją per daug informacijos, siela tiesiog išjungia „alkio signalus“, kad apsisaugotų. Žmogus nustoja melstis ne todėl, kad nebenori, o todėl, kad nebejaučia jokio poreikio. Tai panašu į kūno reakciją į ilgalaikį badą – po kurio laiko dingsta apetitas, nors organizmas vis dar silpsta.
Pavojingiausia tai, kad ši būsena gali puikiai derėti su religine rutina. Galima lankyti mišias, skaityti Šventąjį Raštą, atlikti visus įprastus veiksmus, bet viduje nejausti nieko. Tai tampa automatizmu, kuris tik sukuria iliuziją, kad „viskas gerai“. Tačiau tokia būsena ilgainiui išsekina – žmogus nebeturi vidinės jėgos augti, nes nebejaučia jokio tikslo.
Išėjimas iš šios būsenos prasideda nuo paprasto pripažinimo: „Aš nebejaučiu alkio.“ Ne kaltinimo, ne dramatizavimo, o blaivaus įvardijimo, kad dvasinis gyvenimas sustojo. Tik tada galima pradėti mažus, realistiškus žingsnius. Ne bandyti iš karto „atsigauti“, o tiesiog skirti kelias minutes tylai, trumpai maldai be emocijų, paprastam buvimui Dievo akivaizdoje. Tai nėra greitas procesas – dvasinis apetitas grįžta taip pat lėtai, kaip ir fizinis po ilgo badavimo.
Svarbiausia suprasti, kad dvasinė anoreksija nėra gėda, o ženklas, kad žmogus pervargo, perdegė arba per ilgai gyveno automatiškai. Tai kvietimas sustoti ir leisti sau būti silpnam, netvarkingam, be įspūdingo dvasinio „kailiuko“. Tik tokioje realybėje atsiranda galimybė, kad dvasinis gyvenimas atsinaujins ne iš pareigos, o iš tikro poreikio.
Kartais verta sau labai paprastai ir blaiviai pasakyti: jei nebejaučiu jokio dvasinio alkio, tikėtina, kad mano gyvenimas tapo per patogus arba per užimtas, kad siela apskritai turėtų galimybę reaguoti. Todėl, kad vidiniai signalai tiesiog paskęsta kasdienybės triukšme. Bet gali būti ir kita priežastis – ne komfortas, o vidinis nuovargis, kuris taip giliai įsėdo, kad net maldos poreikis užgeso. Abi situacijos nėra tragedija, jos tik rodo, kad kažkur nutrūko ryšys su savimi pačiu. Ir tai jau yra pakankamas pagrindas sustoti ir įsiklausyti, kas iš tikrųjų vyksta.