Kas yra konfucianizmas?

Konfucianizmas, kurio pavadinimas kilo iš lotyniškos formos Confucianismus, sudarytos iš mokytojo Konfucijaus vardo Confucius (lotyniškas Kongzi transkribavimas), užima išskirtinę vietą tarp pasaulio religijų ir filosofinių tradicijų. Jis išsiskiria neįprasta aukščiausios dieviškos esybės samprata, ypatingu mokytojo Konfucijaus (Kongzi, 551–479 m. pr. Kr.) statusu ir giliu poveikiu kinų kultūros istorijai. Nors konfucianizmas dažnai minimas tarp religijų, daugelis tyrinėtojų abejoja, ar jį apskritai galima vadinti religija. Ši abejonė kyla dėl to, kad konfucianizmas neturi savarankiškos teologijos, šventraščio, dvasininkijos luomo ar atskirų šventyklų. Jo religinės idėjos buvo neatsiejamos nuo valstybės ir šeimos gyvenimo, o dvasininkijos funkcijas atliko imperatorius, karalysčių ir klanų vadovai bei oficialioji valdininkija.

Konfucianizmas pirmiausia yra ritualizuota etika – mokymas, kuriame moralė nėra išvestinė iš religinių dogmų, bet tampa pačiu dvasinio gyvenimo pagrindu. Daugelyje religijų etika aiškina religinius postulatus, o konfucianizme religinės idėjos tarnauja moralinių ir socialinių normų pagrindimui. Konfucijus mokė, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra siekti susiliejimo su aukščiausia dieviška jėga ar įveikti žemišką būtį. Tikslas yra įgyvendinti žmogiškąsias vertybes, atskleisti įgimtas teigiamas savybes ir tarnauti žmonėms. Todėl konfucianizmas tapo realistiniu, praktiniu mokymu, kuriame dangaus autoritetas naudojamas žmogaus saviugdai ir jo prigimties pradų realizavimui pagrįsti.

Konfucianizmas taip pat atlieka svarbų „diagnostinį“ vaidmenį, būdingą daugeliui religijų. Jis nurodo, kad žmogaus būtis paženklinta trūkumų ir ydų, kurios trukdo pasiekti gyvenimo pilnatvę. Šis mokymas turi ir savo aukščiausiąją dievišką esybę – Tian (Dangų), o viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių laikoma meilė ir gėris. Tačiau ši dievybė nėra asmeninė, ji suprantama kaip moralinė tvarka, kosminis autoritetas, kuriam žmogus turi derintis per dorybę ir teisingumą.

Norint suprasti konfucianizmo esmę, būtina atsižvelgti į senąją kinų pasaulėžiūrą, kuri tapo pagrindu šiam mokymui. Ją apibūdina trys tarpusavyje susiję bruožai.

Holistiškumas. Kinai suvokia pasaulį kaip integralią visumą, gyvą organizmą, kuriame kiekviena dalis yra mikrokosmas, priklausantis didesnei visuotinybei – makrokosmui. Žmogus nėra atskirtas nuo pasaulio, jis yra jo dalis ir veikia pagal tas pačias tvarkos taisykles.

Praktiškumas. Kinų mąstyme svarbiausias klausimas nėra „Kas yra žmogus?“, o „Kaip žmogus egzistuoja?“. Vertinama ne abstrakti žmogaus prigimtis, bet jo gebėjimas tinkamai gyventi, prisitaikyti prie gamtos dėsnių ir išlaikyti vidinę bei išorinę darną.

Humaniškumas. Žmogus laikomas visatos centru, jungiančiu dangų ir žemę. Jis atsako už savo veiksmus ne tik prieš save, bet ir prieš visą pasaulį. Kiekvienas poelgis atsiliepia kosminei tvarkai, o prasižengimas gali ją sugriauti. Todėl žmogaus pareiga yra palaikyti pasaulio harmoniją ir puoselėti santarvę su gamta.

Šie trys bruožai padeda suprasti, kodėl konfucianizmas nėra tradicinė religija, bet kartu turi religinių elementų. Jis jungia moralinę atsakomybę, kosminę tvarką ir žmogaus saviugdą į vieną sistemą, kuri formavo Kinijos kultūrą tūkstantmečius. Konfucianizmas tapo pagrindu valstybės valdymui, švietimui, šeimos struktūrai ir socialinei tvarkai. Jo įtaka išliko net tada, kai Kinija patyrė politinius sukrėtimus, ideologinius pokyčius ar religinius draudimus.

Konfucianizmas – tai moralinė ir filosofinė tradicija, kuri remiasi žmogaus dorybe, atsakomybe ir harmonija su pasauliu. Tai mokymas, kuriame religija ir etika susilieja į vieną visumą, o žmogaus gyvenimo tikslas suprantamas kaip nuolatinis savęs tobulinimas ir santarvės kūrimas visuomenėje bei kosmose. Konfucianizmas nėra dogmų sistema, bet gyvas kelias, formuojantis žmogaus charakterį ir jo ryšį su pasauliu.

Konfucianizmas skiriasi nuo daugumos pasaulio religijų tuo, kad jo esmė nėra tikėjimas antgamtine dievybe ar išganymo pažadas, o moralinė tvarka ir žmogaus atsakomybė. Jis neturi savarankiškos teologijos, dogmų ar dvasininkijos, o religinės idėjos tarnauja socialinei ir etinei tvarkai pagrįsti. Konfucianizmas nesiekia atskirti šventosios ir pasaulietinės sferų, nes žmogaus pareigos šeimai, valstybei ir visuomenei laikomos dvasinio gyvenimo dalimi. Skirtingai nuo religijų, kurios orientuojasi į transcendenciją, išganymą ar ryšį su asmenine dievybe, konfucianizmas pabrėžia žemiškąsias vertybes: dorybę, teisingumą, ritualų laikymąsi ir harmoningus santykius. Jis formuoja ne kultą, o gyvenimo būdą, kuriame šventumas suprantamas kaip žmogaus gebėjimas kurti tvarką ir darną pasaulyje.

Konfucianizmas turi ir mažiau žinomų istorinių sluoksnių, kurie atskleidžia jo sudėtingumą. Vienas įdomiausių faktų yra tas, kad pats Konfucijus niekada nelaikė savęs naujos religijos kūrėju – jis teigė tik perduodantis senųjų išminčių išmintį, o jo mokiniai vėliau sukūrė sistemą, kuri tapo valstybės ideologija. Konfucianizmas taip pat turėjo savo ritualinę muziką, vadinamą yayue, kuri buvo atliekama tik oficialiose ceremonijose ir laikyta moralinio ugdymo priemone. Mažai žinoma ir tai, kad Konfucijaus palikuonys sudarė ilgiausią dokumentuotą genealoginę liniją pasaulyje – daugiau nei 2500 metų trunkančią giminę, kurią Kinijos valdovai nuolat rėmė ir saugojo. Net Konfucijaus šventyklos, nors jos nebuvo religinės šventyklos tradicine prasme, veikė kaip akademiniai centrai, kuriuose mokiniai mokėsi klasikų ir laikė egzaminus.

Konfucianizmas literatūroje

Ištrauka iš „Analektų“ (Lunyu)

Konfucijus (Kongzi)

1. „Mokytis ir nuolat praktikuoti tai, ko išmokai, yra džiaugsmas.“ („Analektai“, 1.1)

2. „Kilnus žmogus pirmiausia ugdo save, tik tada gali tvarkyti kitus.“ („Analektai“, 14.42)

3. „Tas, kuris nori, kad jam būtų gera, turi padėti kitiems pasiekti gėrį.“ („Analektai“, 6.30)

4. „Valdyti valstybę reiškia būti teisingam. Jei valdovas yra teisingas, niekas nedrįs būti neteisingas.“ („Analektai“, 12.17)

Ištrauka iš „Didžiojo mokymo“ (Daxue)

Priskiriama Konfucijaus mokyklai

1. „Didžiojo mokymo kelias veda prie aiškios dorybės, žmonių atnaujinimo ir tobulos tvarkos.“ („Daxue“, pradžia)

2. „Norint sutvarkyti valstybę, pirmiausia reikia sutvarkyti šeimą. Norint sutvarkyti šeimą, reikia sutvarkyti savo širdį.“ („Daxue“, 4)

Ištrauka iš „Vidurio ir pastovumo doktrinos“ (Zhongyong)

Priskiriama Konfucijaus anūkui Zisi

1. „Dangaus įsakymas yra žmogaus prigimtis. Prigimties sekimas yra kelias.“ („Zhongyong“, 1)

2. „Kai dorybė pasiekia tobulą pusiausvyrą, dangus ir žemė susiderina, o viskas klesti.“ („Zhongyong“, 22)

Ištrauka iš „Mencijaus“ (Mengzi)

Mencijus (Mengzi), vienas svarbiausių konfucianizmo mąstytojų

1. „Žmogaus prigimtis yra gera, kaip vanduo teka žemyn.“ („Mengzi“, 6A:2)

2. „Kas puoselėja savo širdį, tas puoselėja visą pasaulį.“ („Mengzi“, 7A:13)