Manegoldo „Knyga Gebehardui“ (Manegoldi ad Gebehardum liber) – vienas XI amžiaus politinės minties tekstas, parašytas Manegoldo iš Lautenbacho (Manegoldus Lautenbachensis), vienuolio, mokytojo ir vieno ryškiausių Grigaliaus VII reformų ideologų. Kūrinys skirtas Salcburgo arkivyskupui Gebehardui, vienam iš tvirčiausių popiežiaus šalininkų per Investitūros ginčą. Tekstą XIX a. išleido Kuno Francke, kurio kritinis leidimas šiandien yra pagrindinis šaltinis.
Manegoldas gyveno ir rašė vienu dramatiškiausių Vakarų Europos istorijos momentų. Investitūros ginčas – konfliktas tarp popiežiaus Grigaliaus VII ir Vokietijos karaliaus Henriko IV – nebuvo vien tik politinė kova dėl vyskupų skyrimo. Tai buvo platesnis klausimas: kas turi aukščiausią valdžią krikščioniškoje visuomenėje? Ar valdovas yra Dievo įrankis, ar jis pats turi paklusti dvasinei tvarkai? Manegoldas šiuos klausimus iškėlė su precedento neturinčiu ryžtu.
Traktate autorius formuluoja vieną ankstyviausių socialinio kontrakto teorijos versijų. Jo teigimu, valdovas nėra valdovas savaime; jis yra valdovas tik tol, kol vykdo savo pareigas ir saugo teisingumą. Jei valdovas tampa tironu, jei jis laužo Dievo įstatymą, jei jis naikina Bažnyčią, tuomet liaudis turi teisę ir pareigą jį nušalinti. Ši mintis, išreikšta daugiau nei šimtmečiu anksčiau nei vėlesni scholastai, padarė Manegoldą vienu iš viduramžių politinės filosofijos pradininkų.
Kūrinys taip pat yra svarbus šaltinis suprasti Grigaliaus VII reformų ideologiją. Manegoldas be kompromisų gina popiežiaus teisę ekskomunikuoti karalių ir atleisti pavaldinius nuo ištikimybės priesaikos. Jis remiasi Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvais, kanonų teisės tradicija ir istorijos pavyzdžiais, tačiau daro tai ne akademiškai, o polemiškai, su aštriu tonu ir retorine jėga. Jo tekstas yra ne tik teorinis traktatas, bet ir politinis manifestas, skirtas įkvėpti pasipriešinimą Henriko IV valdžiai.
Kuno Francke įvade pateikia svarbių žinių apie Manegoldo gyvenimą ir kūrybą. Nors apie jį išliko nedaug duomenų, žinoma, kad jis buvo aktyvus intelektualas, dalyvavęs reformų judėjime, glaudžiai bendravęs su Gebehardu ir kitais popiežiaus šalininkais. Jis parašė du žinomus kūrinius: šį traktatą prieš Wenricų Treverietį ir kitą – prieš Wolfhelmą iš Brauweilerio, kuriame kritikuoja neoplatonines filosofines doktrinas. Abu tekstai rodo Manegoldą kaip žmogų, kuris ne tik gynė Bažnyčios nepriklausomybę, bet ir aktyviai formavo intelektinę savo laikmečio atmosferą.
Rankraščių tradicija rodo, kad „Liber ad Gebehardum“ buvo kruopščiai perrašinėjamas ir taisomas, o kai kuriose vietose net papildomas paties autoriaus ar jo aplinkos. Tai rodo, kad tekstas buvo laikomas svarbiu ir naudojamas kaip argumentų šaltinis reformų šalininkų stovykloje. Nors stilius šiandien gali atrodyti šiurkštus, o retorika – agresyvi, tai tik atspindi laikmečio įtampą ir kovos intensyvumą.
Manegoldo traktatas vertinamas kaip vienas iš kertinių XI amžiaus politinės teologijos dokumentų. Jis atskleidžia ne tik Grigaliaus VII reformų ideologiją, bet ir platesnį mąstymo poslinkį, kuris ilgainiui atvedė prie viduramžių konstitucionalizmo ir modernių politinių teorijų. Šiame tekste pirmą kartą taip aiškiai suformuluota mintis, kad valdžia nėra absoliuti ir kad valdovas gali būti teisėtai nušalintas, jei jis išduoda savo pareigas. Manegoldas iš esmės įtvirtino ankstyvąją „valdymo sutarties“ sampratą: valdovas valdo tik tol, kol vykdo jam patikėtą funkciją, o praradęs moralinį teisėtumą netenka ir politinės galios. Ši idėja turėjo ilgalaikį poveikį — ją perėmė vėlesni viduramžių autoriai, tokie kaip Jonas Solsberietis ir Honorius Augustodunensis, ji atgimė scholastinėje politinėje filosofijoje, o dar vėliau tapo vienu iš pamatinių Europos politinės minties principų, atsikartojančių tiek Reformacijos laikų traktatuose, tiek ankstyvųjų moderniųjų laikų socialinio kontrakto teorijose. Nors pats traktatas nebuvo plačiai platinamas, jo idėjos per tarpininkus ir poleminę literatūrą pasiekė platesnį intelektinį lauką ir tapo svarbia grandimi formuojant Vakarų politinės valdžios ribojimo tradiciją.
Citatos
1. Karaliaus valdžia nėra įgimta „Karališkas vardas žymi ne prigimtį, bet pareigas. Kaip vyskupas ar diakonas nėra prigimties, bet orumo vardai, taip ir karalius, kunigaikštis ar grafas yra pareigų, o ne prigimties pavadinimai.“
2. Valdžia kyla iš tautos susitarimo „Kadangi niekas negali pats savęs padaryti karaliumi, tauta iškelia vieną asmenį virš savęs tam, kad jis teisingumo pagrindu valdytų ir gintų kiekvieno teises.“
3. Kada valdovas tampa tironu „Jeigu valdovas nebevaldo karalystės, bet vykdo tironiją, griauna teisingumą ir drumstą taiką, jis sulaužo priesaiką, kuria jam buvo patikėta valdžia.“
4. Garsioji kiauliaganys analogija „Jei žmogus patikėtų kitam ganyti savo kiaules, o tas jas vogtų, skersti ar naikintų, jis būtų išvarytas su gėda. Taip turi būti ir su valdovu, kuris naikina tai, ką turi saugoti.“
5. Tauta neprivalo būti ištikima tironui „Tauta neprivalo saugoti ištikimybės valdovui, kuris pats pirmas atsisakė saugoti ištikimybę, dėl kurios buvo paskirtas.“
6. Apie karaliaus šalininkų įžūlumą „Vokiečių karalystės įniršis išaugo be saiko, ir jie be gėdos šaukė: ‘Mes neturime kito pontifiko, tik imperatorių’.“
7. Priesaika tironui negalioja „Priesaika, duodama valdovams, turi būti apribota teisinga sąlyga: kad jei valdovas elgsis kaip tironas, prisiekusysis būtų atrištas ir laisvas nuo bet kokio ištikimybės pažado.“
8. Apie popiežiaus teisę teisti karalių „Teisingu teismo sprendimu, apaštališka valdžia, surištas anatemos ryšiu, jis buvo atimtas karališkasis orumas.“
9. Du miestai – Kristaus ir Velnio „Du miestai, kurių vienas yra Kristaus, kitas velnio, išliko atskirti pagal savo piliečius.“
10. Apie būtinybę priešintis blogiui „Kas miršta kovoje už teisingumą, už krikščionišką tiesą, už motiną Bažnyčią, tas vainikuojamas paties Kristaus.“