897-ųjų metų sausis, Roma. Laterano bazilikos (Basilica di San Giovanni in Laterano) skliautai tapo liudininkais įvykio, kuris vėliau istorijoje bus įrašytas kaip Lavonų sinodas (lot. Synodus Horrenda – Baisusis sinodas). Tai nebuvo mistinis ritualas ar literatūrinė fantazija – tai buvo oficialus teismo procesas, kuriame kaltinamojo kėdėje sėdėjo devynis mėnesius kape praleidęs popiežius.
Politinis pūlinys ir pagieža
Kad suprastume šį ekscesą, turime žvelgti į tuometį Romos chaosą, vadinamąjį „tamsųjį amžių“ (Saeculum obscurum). Pagrindinis šio proceso iniciatorius buvo tuometis popiežius Steponas VI (arba VII), o jo taikinys – miręs pirmtakas Formozas (popiežiavęs 891–896 m.).
Steponas VI atstovavo galingai Spoleto šeimai, kuri nekentė Formozo už tai, kad šis, ieškodamas politinės atsvaros, parėmė Karolingo Arnulfo iš Karintijos pretenzijas į sostą. Formozui mirus, pyktis niekur nedingo. Veikiamas Spoleto hercogienės Agiltrūdos įtakos, Steponas VI nusprendė įvykdyti protu sunkiai suvokiamą keršto aktą.
Teismo procesas: numirėlis ir jo „balsas“
Stepono VI įsakymu Formozo kūnas buvo iškastas iš kapo. Nors palaikai jau buvo smarkiai suirę, jie buvo aprengti prabangiais popiežiaus drabužiais, ant galvos uždėta mitra, o pats lavonas pasodintas į sostą bazilikos salėje.
Kaltinimai Formozui buvo grynai techniniai ir politiniai:
Kanono pažeidimas: Teigta, kad jis neteisėtai paliko savo Porto vyskupiją, kad taptų Romos vyskupu (popiežiumi), nors tuometė teisė draudė vyskupams keisti kėdes.
Peržengtos ambicijos: Kaltintas klasta ir neteisėtu popiežiaus sosto siekimu.
Kad procesas bent formaliai primintų teismą, už sosto paslėptas jaunas diakonas turėjo atsakyti į Stepono VI rėkiamus kaltinimus mirusiojo vardu. Pasakojama, kad Steponas VI tiesiog siuto iš įniršio, šaukdamas ant pūvančio lavono, o diakonas virpančiu balsu bandė gintis.
Nuosprendis ir egzekucija po mirties
Kaip ir tikėtasi, Formozas buvo pripažintas kaltu. Sinodas oficialiai anuliavo visas jo kaip popiežiaus ordinuotas šventas pareigas ir sprendimus. Tačiau bausmė tuo nesibaigė:
Nuo mirusiojo kūno buvo nuplėšti pontifiko drabužiai.
Budeliai nukirto tris dešinės rankos pirštus – tuos, kuriais Formozas teikdavo palaiminimą.
Kūnas buvo velkamas Romos gatvėmis ir galiausiai įmestas į Tibrą.
Moralinis bumerangas
Šis įvykis sukrėtė Romos gyventojus. Netrukus po sinodo Laterano baziliką apgriovė žemės drebėjimas, ką žmonės suprato kaip Dievo rūsčio ženklą. Steponas VI nesidžiaugė pergale ilgai – po kelių mėnesių jis buvo nuverstas, įkalintas ir pasmaugtas kalėjime.
Formozo kūną iš Tibro vėliau ištraukė vienas vienuolis (pasak legendos, jam pasirodė popiežiaus dvasia), ir galiausiai palaikai buvo slapta grąžinti į Šv. Petro baziliką. Nors vėlesni popiežiai dar kelis kartus ginčijosi dėl šio įvykio teisėtumo, Lavonų sinodas liko amžinu priminimu apie tai, kaip religinė institucija gali virsti groteskišku savo pačios šešėliu.
Teologiniu požiūriu, Stepono VI veiksmas kėlė klausimą dėl sakramentų galiojimo, kuriuos Formozas suteikė. Jei Formozas būtų pripažintas neteisėtu popiežiumi, visos jo konsekracijos ir įšventinimai, įskaitant vyskupų ir kunigų, būtų tapę niekiniai (anuliuoti). Tai sukėlė didžiulį Romos Bažnyčios administracinį ir dvasinį sąmyšį, nes tūkstančiai dvasininkų staiga atsidūrė be teisėto statuso.
Be to, nors sinodas pasmerkė Formozą, jo palaikų išmetimas į Tiberio upę buvo ne tik viešas pažeminimas, bet ir simbolinis bandymas ištrinti jo pontifikato pėdsakus iš apaštališkojo įpėdinystės linijos. Šis įvykis tapo galingu pavyzdžiu, kaip pasaulietinė galia gali paversti aukščiausią dvasinį autoritetą politiniu įrankiu, o teologinės normos – tik formalumu, tarnaujančiu kerštui. Vėliau popiežius Jonas IX šį sinodą anuliavo, pripažindamas jo neteisėtumą.