Tėve mūsų,
kuris esi danguje,
teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpaties malda abra Tėve mūsų (Pater Noster) krikščioniškoje tradicijoje užima išskirtinę vietą – tai vienintelis maldos tekstas, kurį savo mokiniams paliko pats Jėzus Kristus, atsakydamas į jų prašymą išmokyti melstis. Šis kreipinys nėra tiesiog vienas iš daugelio dvasinių tekstų; tai visos Evangelijos santrauka ir krikščioniško gyvenimo matas. Joje užkoduotas fundamentalus santykis tarp Kūrėjo ir žmogaus, kur Dievas pirmą kartą drąsiai įvardijamas kaip Tėvas, o ne kaip tolima, nepasiekiama jėga. Tai asmeniška, bet kartu ir bendruomeninė malda, kurioje daugiskaitos forma („mūsų“, „mums“) primena, jog tikintysis niekada nėra izoliuotas, o jo dvasinis kelias yra neatsiejamas nuo santykio su artimu.
Ši invokacija, lotyniškai žinoma kaip „Pater Noster“, savo struktūra primena tobulas svarstykles: pirmieji trys prašymai nukreipti į Dievo šlovę ir Jo karalystę, o likusieji keturi – į kasdienius žmogaus poreikius, silpnumą ir apsaugą. Ji organiškai sujungia dangų su žeme, parodydama, kad rūpestis dėl „kasdienės duonos“ ar „kaltininkų atleidimo“ yra toks pat šventas, kaip ir Dievo vardo garbinimas. Tradiciniame katalikiškame ugdyme ši malda laikoma visų kitų maldų ašimi, kuria remiantis formuojami kiti poteriai. Sukalbėdami „Tėve mūsų“, mes ne tik prašome globos, bet ir priimame įsipareigojimą vykdyti Jo valią čia, žemėje, taip padarydami šią maldą ne tik lūpų judesiu, bet ir kasdieniu dvasiniu veiksmu, kuris suteikia prasmę kiekvienam krikščionio žingsniui.