Brevijorius – tai istorinė Katalikų Bažnyčios maldyno forma, kurioje buvo surinktos visos Valandų liturgijos dalys į vieną knygą. Lotyniškai vadinamas Breviarium Romanum (Romos Brevijorius), jis šimtmečius buvo pagrindinis kunigų ir vienuolių maldos vadovas. Pats žodis breviarium reiškia „sutrumpinimas“ arba „santrauka“, nes ši knyga sujungė anksčiau išskaidytus liturginius tekstus į vieną patogų rinkinį. Brevijorius nėra atskira maldų rūšis, bet struktūruotas liturginis rinkinys, skirtas kasdienėms Bažnyčios valandoms melsti. Jis jungia psalmes, himnus, Biblijos skaitinius ir maldas, sudarydamas nuoseklų paros maldos ritmą.
Istoriškai tai buvo viena stora, praktiška knyga, skirta kunigams ir vienuoliams, kad jie galėtų melstis Valandų liturgiją keliaudami ar nebūdami vienuolyne, nes anksčiau tam reikėjo kelių atskirų tomų. Šiandien tradicinis Breviarium Romanum vis dar leidžiamas kaip spausdintas leidinys, o modernioji Valandų liturgija (Liturgia Horarum) taip pat egzistuoja tiek knygų rinkiniuose, tiek skaitmeninėse programėlėse, tačiau pats žodis „brevijorius“ iš esmės reiškia būtent knyginę maldyno formą.
Nors šiandien oficialus Bažnyčios maldynas vadinamas Valandų liturgija (Liturgia Horarum), žodis „brevijorius“ išliko kaip tradicinis ir plačiai vartojamas pavadinimas. Jis primena ilgą liturginės maldos istoriją ir viduramžių vienuolynų kultūrą, iš kurios išaugo dabartinė forma.
Kas sudaro Brevijorių
Klasikinis Romos brevijorius, kurį po Trento susirinkimo 1568 m. standartizavo popiežius Pijus V, apėmė griežtą aštuonių maldos laikų ciklą. Nors jis tapo pagrindu šiuolaikinei Valandų liturgijai, klasikinė struktūra buvo gerokai sudėtingesnė ir reikalavo daugiau laiko:
- Matutinės (Matutinum) – pati ilgiausia ir paslaptingiausia dalis, tradiciškai giedama naktį (apie 2 val.) arba anksti ryte. Tai nebuvo tiesiog „skaitymai“: klasikines Matutines sudarė trys „noktiurnai“, kurių kiekvienas turėjo po tris psalmes ir tris skaitinius, užbaigiamus iškilmingu „Te Deum“ himnu.
- Laudes (Laudes) – ryto šlovinimo pamalda, atliekama auštant. Ji simbolizavo Kristaus prisikėlimą ir naujos kūrinijos pradžią, o jos struktūroje visada skambėdavo „šlovinimo psalmės“ (148–150), nuo kurių ir kilo valandos pavadinimas.
- Aušrinė (Prima) – pirmoji dienos valanda (apie 6 val. ryto). Tai buvo specifinis „klasikinis“ laikas, skirtas pasiruošti dienos darbams. 1970 m. reformos metu ši valanda buvo panaikinta, todėl šiuolaikinėje Valandų liturgijoje jos nebeliko.
- Tercija, Seksta ir Nona – vadinamosios „mažosios valandos“, atitinkančios 9, 12 ir 15 valandas. Jos primindavo apie Šventosios Dvasios nužengimą bei Kristaus kančios etapus, neleisdamos kasdieniams darbams užgožti dvasinio gyvenimo.
- Vesperės (Vesperae) – vakaro pamalda, atliekama saulėlydžio metu. Tai viena seniausių ir iškilmingiausių brevijoriaus dalių, kurios ašis – „Magnificat“ giesmė, dėkojanti už dienos malones.
- Kompleta (Completorium) – dienos užbaigimas prieš pat poilsį. Ši valanda išsiskyrė savo ramybe, nuodėmių gailesčiu ir maldavimu apsaugoti nuo „nakties tamsos“ bei piktųjų dvasių puolimo.
Šis paros ciklas nebuvo tik sausas tekstas – tai buvo gyvas vienuolynų ir katedrų kvėpavimas, užtikrinantis, kad malda Bažnyčioje nenutrūktų nė vienai valandai.dvasininkai. Brevijorius buvo tarsi „visos dienos maldos knyga“, leidžianti melstis pagal nustatytą ritmą.
Brevijoriaus kilmė ir raida
Brevijoriaus šaknys siekia ankstyvąją krikščionybę, kai tikintieji sekė žydų tradicija melstis tam tikromis dienos valandomis. Laikui bėgant, ypač vienuolynuose, ši malda tapo vis labiau struktūruota. Benediktinų regula VI amžiuje nustatė aiškų psalmių ir valandų paskirstymą, kuris tapo visos Bažnyčios pagrindu.
Viduramžiais maldos knygos buvo didelės ir išskaidytos: psalmynas, skaitinių knygos, himnynai, antifonarai. Kad kunigams būtų lengviau melstis keliaujant, XII–XIII a. pradėtas sudarinėti breviarium – „sutrumpintas“ rinkinys, kuriame viskas buvo vienoje vietoje. Taip gimė Romos brevijorius.
XVI a. popiežius Pijus V standartizavo brevijorių visai Bažnyčiai, ir ši forma išliko iki XX a. vidurio. Tai buvo kunigų kasdienės maldos pagrindas daugiau nei 400 metų.
Brevijorius po II Vatikano Susirinkimo
II Vatikano Susirinkimas (1962–1965) iš esmės atnaujino Valandų liturgiją. Buvo:
- supaprastinta struktūra
- išplėstas Biblijos skaitinių ciklas
- įvestas keturių savaičių psalmių paskirstymas
- leista melstis gimtosiomis kalbomis
- pabrėžta, kad tai yra visos Dievo tautos malda, ne tik dvasininkų pareiga
Naujasis maldynas pavadintas Liturgia Horarum, o žodis „brevijorius“ tapo istoriniu terminu. Vis dėlto daugelis tikinčiųjų ir šiandien vadina Valandų liturgiją „brevijoriumi“, nes tai įprastas ir lengvai atpažįstamas pavadinimas.
Ar yra tik Romos brevijorius?
Istoriškai egzistavo ir kitų tradicijų brevijoriai, priklausę skirtingoms liturginėms šeimoms:
- Ambraziejaus brevijorius (Breviarium Ambrosianum) – tai unikali Milano arkivyskupijos liturginė tradicija, kildinama iš IV a. vyskupo šv. Ambraziejaus veiklos. Šis brevijorius pasižymi savitu psalmių paskirstymu (vadinamuoju Cursus Ambrosianus) ir gausiu himnų lobynu, kurį sukūrė pats šv. Ambraziejus. Jo valandų struktūra iki šiol išlieka pagrindiniu Milano bažnyčios tapatybės ženklu, saugančiu regioninį paveldą nuo visiško supanašėjimo su Romos apeigomis.
- Mozarabų brevijorius (Breviarium Mozarabicum) – senoji vestgotų arba Toledo liturgija, susiformavusi VI–VII a. Pirėnų pusiasalyje. Nors viduramžiais ją išstūmė Romos apeigos, šis brevijorius stebuklingai išliko gyvas Toledo katedros koplyčiose ir keliose Ispanijos parapijose. Jis išsiskiria archajiška sandara, itin poetiškomis maldomis ir himnais, kurie savo dvasine tekstūra yra artimesni Rytų krikščionybės tradicijoms nei lotyniškajai Vakarų sistemai.
- Dominikonų brevijorius (Breviarium Ordinis Praedicatorum) – brolių pamokslininkų ordino maldynas, kurį XIII a. viduryje (apie 1256 m.) suvienodino ordino magistras Humbertas iš Romanso. Dominikonai siekė sukurti vieningą liturginį standartą visiems savo vienuolynams Europoje. Jų brevijorius tapo praktiškesnis ir asketiškesnis, kad broliai pamokslininkai galėtų lengvai melstis būdami kelyje, neprarasdami ryšio su bendra ordino malda.
- Pranciškonų brevijorius (Breviarium Fratrum Minorum) – XIII a. pranciškonų brolių adaptuota Romos kurijos maldyno versija. Šv. Pranciškus Asyžietis ir jo sekėjai ieškojo būdo, kaip sutrumpinti sudėtingas pamaldas, kad jos būtų pritaikytos keliaujantiems broliams. Šis pasirinkimas tapo lemtingas visai Bažnyčios istorijai: būtent pranciškonų išpopuliarintas brevijorius 1568 m. tapo popiežiaus Pijaus V įvykdytos visuotinės Romos liturgijos reformos pagrindu.
- Karmelitų brevijorius (Breviarium Carmelitarum) – karmelitų ordino liturginė forma, kurios ištakos siekia Šventąją Žemę ir Šventojo Kapo bažnyčios Jeruzalėje tradicijas. Galutinai sutvarkytas XIII a. pabaigoje, šis brevijorius išlaikė Jeruzalės liturgijos archajiškumą, savitą psalmių giedojimo tvarką bei unikalias šventes, pabrėžiančias ordino marijinį pobūdį ir pranašo Elijo dvasinį palikimą.
Tačiau šiandien plačiausiai vartojamas ir žinomas yra Romos brevijorius (Breviarium Romanum), iš kurio kilo dabartinė Valandų liturgija.
Brevijorius išreiškia Bažnyčios tikėjimą, kad visas laikas priklauso Dievui. Jis padeda pašventinti dienos ritmą, jungtis į bendrą Bažnyčios maldą, įsilieti į psalmių tradiciją, melstis ne tik Mišių metu, bet visą parą.
Pavyzdys
Spalio 19 d. brevijoriaus eiga: Šv. Petras Alkantarietis
Ši struktūra parodo tikslią vienos dienos liturginių valandų seką ir jų sudėtį.
Matutinės (Matutinum) – Naktinė pamalda
- Invitatorijus (Invitatorium): Regem Confessorum Dominum, Venite adoremus (Išpažinėjų Karalių Viešpatį, ateikite pagarbinti).
- Himnas: Iste Confessor (Šis išpažinėjas) – tradicinis himnas, skirtas šventiesiems vyrams.
- Psalmės: Giedamos 9 psalmės (1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11) su antifona Beatus vir (Palaimintas vyras).
- Lekcijos (Lectiones): Trys skaitiniai. Pirmieji du iš dienos biblijos skaitinių (spalio mėn. tai paprastai būna Makabiejų knygos), o trečioji lekcija – šventojo gyvenimo aprašymas (Legenda), kuriame pasakojama apie Petro Alkantariečio reformą Ispanijoje ir jo griežtą asketizmą.
Laudes (Laudes) – Ryto pamalda
- Antifonos ir psalmės: Naudojamos sekmadienio psalmės (92, 99, 62, Benedicite giesmė ir 148).
- Kapitulis (Capitulum): Paimtas iš Siracho knygos (31, 8): Beatus vir, qui inventus est sine macula (Palaimintas vyras, kuris rastas be dėmės).
- Benedictus antifona: Euge, serve bone et fidelis (Gerai, gerasis ir ištikimasis tarne), pabrėžianti ištikimybę Dievui.
- Dienos malda (Oratio): Specifinis prašymas, kad per šv. Petro nuopelnus ir jo nuostabų atgailos pavyzdį mes pasiektume dangiškąją šlovę.
Aušrinė (Prima) – Pirmoji dienos valanda
- Himnas: Jam lucis orto sidere.
- Psalmės: 53 ir dvi 118 psalmės dalys.
- Martirologas: Skaitomas kitos dienos (spalio 20 d.) kankinių ir šventųjų sąrašas.
Dieninės maldos (Tercija, Seksta, Nona) Šios valandos susideda iš himno, trijų 118 psalmės dalių ir trumpo skaitinio (kapitulio).
- Tercija (Tertia): Kapitulis apie šventojo sėkmę ir Dievo palaimą.
- Seksta (Sexta): Kapitulis apie jo ištikimybę vykdant teisingumą.
- Nona (Nona): Kapitulis apie jo garbę prieš Dievą ir žmones.
Vesperės (Vesperae) – Vakaro pamalda
- Psalmės: 109, 110, 111, 112 ir 116 su antifona Domine, quinque talenta tradidisti mihi (Viešpatie, penkis talentus man patikėjai).
- Himnas: Kartojamas Iste Confessor.
- Magnificat antifona: Similabo eum viro sapienti, qui aedificavit domum suam supra petram (Prilyginsiu jį išmintingam vyrui, kuris pasistatė namą ant uolos). Tai tiesioginė nuoroda į šventojo vardą (Petras – Uola).
Kompleta (Completorium) – Dienos pabaiga
- Psalmės: 4, 90 ir 133 (tradicinės pasitikėjimo psalmės).
- Nunc dimittis antifona: Salva nos, Domine, vigilantes, custodi nos dormientes (Saugok mus, Viešpatie, budinčius, globok mus miegančius).
- Marijos antifona: Salve Regina (Sveika, Karaliene), su kuria baigiama dienos liturgija prieš įsigalint nakties tylai.
Šis planas yra nekintanti spalio 19-osios struktūra, naudojama visur, kur laikomasi klasikinio lotyniškojo rito tradicijos.