Mana (angl. manna) Senajame Testamente aprašoma kaip maistas, kuriuo Izraelio tauta buvo kasdien maitinama keliaudama per dykumą. Hebrajiškai ji vadinama man hu – „kas tai?“ – nes pirmą kartą ją pamatę žmonės nesuprato, kas tai per medžiaga. Angliškai ji vadinama manna. Pasakojama, kad mana krisdavo naktimis kartu su rasa, o rytais ją rasdavo ant žemės kaip baltus, smulkius grūdelius, primenančius koriandro sėklas ar šerkšną. Ji buvo valgoma, salstelėjusi, ir, kaip teigiama, tinkama kasdieniam maistui visus keturiasdešimt metų, kol tauta pasiekė Pažadėtąją žemę.
Mana atliko dvi funkcijas: ji fiziškai išlaikė tautą dykumoje, kur nebuvo kitų maisto šaltinių, ir kartu tapo nuolatiniu priminimu, kad Dievas rūpinasi savo žmonėmis. Izraelitams buvo liepta rinkti tik tiek, kiek reikia vienai dienai, išskyrus šeštadienio išvakarėse, kai jie galėjo surinkti dvigubai. Tai buvo pamoka pasitikėti, o ne kaupti atsargas iš baimės. Mana, surinkta pertekliniais kiekiais, sugeddavo, o šeštadienio porcija išlikdavo šviežia – taip buvo pabrėžiama, kad šis maistas nėra įprastas gamtos reiškinys.
Viena mannos dalis buvo padėta ir Sandoros skrynioje. Tai buvo nedidelis indas, skirtas kaip nuolatinis priminimas ateities kartoms, kad tauta buvo išlaikyta ne savo jėgomis, o Dievo globa. Nors kasdien rinkta mana sugesdavo, ši skrynioje laikyta porcija, pasak tradicijos, nesugedo – būtent tai ir buvo jos esmė. Tačiau jos tikslas nebuvo pamaitinti ar aprūpinti maistu: jos buvo tiek mažai, kad praktiškai ji neturėjo jokios maistinės vertės. Indas buvo saugomas ne dėl kiekio, o dėl reikšmės. Tai buvo paminklas, materialus ženklas, kad dykumoje patirtas aprūpinimas buvo realus, o ne įsivaizduojamas. Kitaip tariant, mana skrynioje veikė kaip dokumentas, kaip įrodymas, kad Dievas gali duoti tai, ko žmogui reikia, ir kad šis aprūpinimas nepriklauso nuo gamtos dėsnių. Šis indas buvo laikomas kartu su Dešimties įsakymų plokštėmis ir Aarono lazda, sudarant trijų relikvijų rinkinį, kuris atspindėjo įstatymą, vadovavimą ir kasdienį aprūpinimą. Mana šioje trijulėje reiškė paprastą, bet esminį dalyką: Dievo globa nėra teorija ar pažadas, o konkretus veiksmas, kurį galima prisiminti ir perduoti kitoms kartoms.
Krikščioniškoje tradicijoje mana vėliau įgijo platesnį aiškinimą kaip Dievo malonės ir dvasinio maitinimo ženklas, tačiau pagrindinė jos reikšmė išliko ta pati – tai buvo maistas, kuris leido tautai išgyventi dykumoje ir tapo nuolatiniu priminimu apie Dievo rūpestį.
Mana Senajame Testamente pirmą kartą pasirodo tada, kai Izraelio tauta, išėjusi iš Egipto, pradeda skųstis, kad dykumoje neturi kuo maitintis. Pasakojama, kad anksti ryte, kai rasa išgaruodavo, ant žemės likdavo ploni, balti grūdeliai, primenantys šerkšną. Žmonės nežinojo, kas tai yra, todėl ir paklausė: man hu? – „kas tai?“ Iš čia kilo pats pavadinimas mana. Šis maistas buvo renkamas kiekvieną rytą, o jo skonis, kaip teigiama, priminė medumi gardintus paplotėlius. Mana buvo duodama kasdien keturiasdešimt metų, kol tauta pasiekė Pažadėtąją žemę. Tai buvo vienintelis stabilus maisto šaltinis vietoje, kurioje nebuvo nei derliaus, nei gyvulių, nei galimybių apsirūpinti kitaip. Kiekvienas žmogus turėjo rinkti tik tiek, kiek reikia vienai dienai, o bandymai sukaupti daugiau baigdavosi tuo, kad maistas sugesdavo. Taip buvo pabrėžiama, kad išgyvenimas priklauso ne nuo atsargų, o nuo pasitikėjimo Dievu, kuris kasdien duoda tiek, kiek reikia.
Vėliau mana tapo ne tik kasdienio maitinimo priemone, bet ir simboliu, kurį reikėjo išsaugoti ateities kartoms. Dievas liepė Mozei paimti nedidelį kiekį mannos ir sudėti ją į indą, kad būtų nuolat primenama, kaip tauta buvo išlaikyta dykumoje. Šis indas buvo padėtas prie Sandoros skrynios kartu su Dešimties įsakymų plokštėmis ir Aarono lazda. Nors kasdien rinkta mana greitai sugesdavo, ši skrynioje laikyta porcija, pasak tradicijos, nesugedo – tai turėjo parodyti, kad Dievas gali išlaikyti maistą tiek, kiek nori, ir kad dykumos aprūpinimas buvo realus, o ne įsivaizduojamas. Mana skrynioje veikė kaip materialus liudijimas, kad Dievas gali pasirūpinti žmogumi net tada, kai nėra jokių natūralių išteklių. Dėl to ji tapo vienu iš trijų pagrindinių skrynios relikvijų, primenančių įstatymą, vadovavimą ir kasdienį aprūpinimą.
Dar vienas intriguojantis faktas yra susijęs su šventąja Sandoros skrynia. Į ją buvo įdėtas indas su mana, kad ateities kartos matytų, kaip Dievas maitino jų protėvius dykumoje. Tai tapo amžinu liudijimu apie stebuklingą globą. Kai kurie teologai pastebi, kad mana krisdavo tik aplink stovyklą, todėl žmonės turėjo išlikti vieningi ir arti vieni kitų. Jei kas nors bandydavo pasilikti maną kitai dienai, ji apkarsdavo ir joje veisdavosi kirmėlės. Tai buvo griežta pamoka, kad gyvenimas su Dievu vyksta dabarties akimirkoje, o ne nerimaujant dėl rytojaus. Šis stebuklas mokė nuolankumo, nes net turtingiausias žmogus negalėjo sukaupti didesnių atsargų nei vargšas. Visi buvo lygūs prieš šį dangišką aprūpinimą.