Babiloniečiai buvo semitų kilmės tauta, gyvenusi pietinėje Mesopotamijos dalyje, teritorijoje tarp Eufrato ir Tigro upių. Jie perėmė daug ankstesnės šumerų civilizacijos elementų — raštą, miestų struktūrą, religinius mitus — ir juos pritaikė savo kultūrai. Pavadinimas „Babilonas“ (akadų kalba Bāb-ilim arba Bāb-ilu) reiškia: „Dievo vartai“ (bāb – vartai, ilu – dievas).
Tai ne metafora, o tiesioginė miesto funkcijos samprata: Babilonas buvo laikomas vieta, kur dievai „nusileidžia“ į žemę ir kur žmonės gali „įeiti“ į dieviškąją sferą. Ši idėja vėliau atsispindi ir garsiojoje Babelio bokšto istorijoje.
Babiloniečiai kalbėjo akadų kalbos dialektu, o jų raštas buvo dantiraštis, paveldėtas iš šumerų. Jie nebuvo vienalytė etninė grupė — Babilonija buvo daugiatautė, tačiau kultūriškai vieninga dėl bendros religijos ir administracinės sistemos.
Babiloniečių istorijos raida
Babilonija iškilo kaip reikšminga jėga valdant karaliui Hamurabiui (apie 1792–1750 m. pr. Kr.). Jo valdymo metu Babilonas tapo regiono centru, o Mardukas — miesto dievas — buvo iškeltas į visos šalies panteono viršūnę.
Hamurabis žinomas dėl savo teisyno, tačiau religiniu požiūriu jo laikais įsitvirtino Marduko kultas. Mardukas tapo ne tik miesto globėju, bet ir kosminiu valdovu, kuris, pasak mitų, nugalėjo chaoso jėgas.
Mardukas ir babiloniečių religija
Babiloniečių mitologijoje Mardukas yra pagrindinis dievas, kurio galia pranoksta kitus panteono narius. Svarbiausias mitas apie jį — Enūma Eliš, Babilono pasaulio sukūrimo epas.
Jame pasakojama, kad:
- Mardukas vienintelis išdrįso stoti į kovą su pirminio chaoso deive Tiamate, įkūnijančia jūrą.
- Jis ją nugalėjo, o iš jos kūno sukūrė dangų ir žemę.
- Žmogų Mardukas sukūrė tam, kad šis atliktų darbus, kurių dievai nenorėjo dirbti — tai atspindi babiloniečių požiūrį į žmogaus paskirtį kaip tarnystę dievams.
Marduko šventykla Esagila ir jo ziguratas Etemenanki („Dangaus ir žemės pamatas“) buvo vieni svarbiausių religinių centrų visoje Mesopotamijoje. Pastarasis dažnai siejamas su Babelio bokšto legenda.
Babiloniečių sukilimas prieš asirus ir miesto atstatymas
VIII–VII a. pr. Kr. Babilonija buvo asirų valdžioje, tačiau babiloniečiai niekada nesusitaikė su svetima galia. Galiausiai, apie 612 m. pr. Kr., jie kartu su medais nuvertė Asirijos imperiją.
Po pergalės:
- Babiloniečiai atstatė Babiloną,
- atkūrė Marduko šventyklą,
- sustiprino savo kultūrinę ir religinę tapatybę.
Tai buvo vadinamoji Naujoji Babilonijos imperija, kurios garsiausias valdovas — Nebukadnecaras II. Jo laikais Babilonas tapo vienu didžiausių ir įspūdingiausių senovės miestų, garsėjusiu kabantaisiais sodais, miesto sienomis ir šventyklomis.
Persų užkariavimas ir religijos tęstinumas
539 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo persų karalius Kiras Didysis. Skirtingai nei asirai, persai buvo tolerantiški vietinėms religijoms. Jie:
- neišnaikino Marduko kulto,
- leido tęsti vietines apeigas,
- integravo Babiloniją į savo administracinę sistemą.
Dėl šios tolerancijos babiloniškos religijos formos išliko dar kelis šimtmečius. Kai kurie dievai ir deivės buvo garbinami net iki I a. po Kr., o vietiniai kultai išliko iki pat islamo atsiradimo VII a.
Babilono žyniai dar ilgai veikė kaip astrologai, matematikai ir raštininkai, o jų žinios persikėlė į graikų ir romėnų pasaulį.
Babiloniečių palikimas
Babiloniečiai paliko milžinišką įtaką:
- astronomijai (zodiakas, planetų judėjimo stebėjimai),
- matematikai (šešiasdešimtainė sistema, kampų matavimas),
- teisės tradicijai (Hamurabio kodeksas),
- religijai (mitai, kurie paveikė žydų ir krikščionių tekstus),
- urbanistikai (miestų planavimas, kanalų sistema).
Jų kultūra buvo viena iš tų, kurios formavo visą Artimųjų Rytų civilizaciją.