Belio ir slibino istorija yra vienas iš graikiškosios Danieliaus knygos priedų. Ši istorija pasakoja apie pranašo Danieliaus susidūrimą su dviem Babilono kulto reiškiniais: dievu Beliu ir slibinu, kurį babiloniečiai garbino kaip gyvą dievybę. Priedas parodo Danielių kaip žmogų, kuris ne tik aiškina sapnus ar ištveria persekiojimą, bet ir ryžtingai meta iššūkį stabmeldystei. Pirmoje pasakojimo dalyje Danielius įrodo, kad Belas nėra tikras dievas: jis atskleidžia, jog aukojamus valgius naktimis suėda į šventyklą slapta įeinantys kunigai. Antroje dalyje Danielius susiduria su slibinu, kurį babiloniečiai laiko gyvu dievu, ir jį sunaikina pasitelkdamas gudrumą. Istorija baigiasi Danieliaus persekiojimu už tai, kad jis sugriovė Babilono religinius simbolius, tačiau Dievas jį išgelbsti, parodydamas, kad ištikimybė Viešpačiui yra stipresnė už žemišką valdžią. Šis priedas papildo Danieliaus knygą aiškiu pasakojimu apie tikėjimo tvirtumą ir stabmeldystės tuštumą.
Danielius, Belis ir Slibinas
Pasibaigus karaliaus Astiago dienoms ir jam atgulus amžinojo poilsio pas protėvius, sostą perėmė persas Kyras. Danielius buvo itin artimas valdovui ir gerbiamas labiau už visus kitus dvariškius bei bičiulius.
Babilono gyventojai garbino stabą, vadinamą Beliu. Kasdien jam būdavo aukojama gausybė geriausių miltų, keturiasdešimt avių ir didelis kiekis vyno. Valdovas taip pat šventai tikėjo šiuo dievuku ir kasdien eidavo jam nusilenkti, tačiau Danielius meldėsi tik savo Kūrėjui.
Kai monarchas pasiteiravo, kodėl šis negarbina Belio, Danielius atsakė: „Aš lenkiuosi ne žmogaus rankomis sukurtiems dirbiniams, o gyvajam Dievui, sukūrusiam dangų bei žemę ir valdančiam visą gyvybę.“
„Negi manai, – nustebo karalius, – kad Belis nėra gyvas? Ar nematai, kiek jis kasdien suvartoja maisto ir gėrimų?“
Nusijuokęs Danielius tarė: „Nepapsigauk, valdove. Viduje jis tėra molis, o išorėje – varis. Niekada jis nėra nei valgęs, nei gėręs.“
Įpykęs valdovas sušaukė Belio žynius ir prigrasino: „Jei neatskleisite, kas suvartoja šias aukas, būsite nubausti mirtimi. Bet jei įrodysite, kad tai Belio darbas, mirtis ištiks Danielių už piktžodžiavimą.“ Danielius sutiko su tokiomis sąlygomis.
Belio dvasininkų buvo septyniasdešimt, neskaičiuojant jų žmonų ir vaikų. Visiems nuėjus į šventyklą, žyniai pasiūlė karaliui pačiam padėti maistą, paruošti vyną, užrakinti duris ir užantspauduoti jas savo karališkuoju žiedu. Jei ryte atėjęs karalius ras maistą nepaliestą – žyniai pasiruošę mirti, bet jei viskas bus suvalgyta – mirti turės jų kaltintojas Danielius. Jie jautėsi visiškai saugūs, mat po aukų stalu buvo įsirengę slaptą įėjimą, pro kurį nuolat patekdavo į vidų vaišintis.
Žyniams išėjus, karalius išdėliojo vaišes Beliui. Tuomet Danielius liepė tarnams atnešti pelenų ir, karaliui stebint, išbarstyti juos po visą šventovės grindinį. Tuomet jie išėjo, užrakino duris, užantspaudavo jas valdovo žiedu ir pasišalino. Naktį, kaip buvo įpratę, atėjo žyniai su savo šeimomis ir viską suvalgė bei išgėrė.
Ankstyvą rytą karalius su Danieliumi atskubėjo prie šventyklos. Įsitikinęs, kad antspaudai nepažeisti, valdovas atvėrė duris ir, žvilgterėjęs į tuščią stalą, sušuko: „Didis tu, Beli, ir jokios apgaulės tavyje nėra!“
Danielius vėl ėmė juoktis ir sulaikė karalių, neleisdamas žengti vidun. „Pažvelk į grindis, – tarė jis, – kieno čia pėdsakai?“ Karalius įdėmiai pažiūrėjo ir atpažino vyrų, moterų bei vaikų pėdas.
Įsiutęs monarchas liepė suimti žynius kartu su jų šeimomis. Prispausti jie parodė slaptąsias duris, pro kurias ateidavo pasisavinti aukų. Karalius nubaudė apgavikus mirtimi, o stabą atidavė Danieliui, kuris sugriovė tiek jį, tiek jo šventyklą.
Danielius ir Slibinas
Toje vietoje buvo ir didžiulis Slibinas, kurį babiloniečiai taip pat garbino. Karalius tarė Danieliui: „Šįkart negali sakyti, kad jis nėra gyvas dievas, tad pagarbink jį.“
Danielius atsakė: „Aš garbinu Viešpatį, savo Dievą, nes tik Jis yra gyvasis Kūrėjas. Leisk man, valdove, ir aš užmušiu šį Slibiną be kalavijo ar lazdos.“ Karalius davė sutikimą.
Tuomet Danielius paėmė dervos, taukų bei plaukų, viską išvirė, padarė gniužulus ir sumaitino Slibinui. Pabaisa, prarijusi tą mišinį, persprogo. Danielius tarė: „Štai ką jūs garbinate!“
Tai sužinoję babiloniečiai baisiai įniršo ir sukilo prieš valdovą, šaukdami: „Karalius tapo žydu! Jis sunaikino Belį, užmušė Slibiną ir išžudė žynius!“ Atėję pas valdovą, jie reikalavo: „Atiduok mums Danielių! Jei ne, nužudysime tave ir tavo namus!“
Matydamas didžiulį spaudimą ir grėsmę, karalius buvo priverstas išduoti jiems Danielių. Šie įmetė jį į liūtų duobę, kurioje pranašas išbuvo šešias dienas. Duobėje buvo septyni liūtai, kuriems kasdien duodavo po du lavonus ir dvi avis, tačiau tuo metu jie buvo marinami badu, kad tikrai sudraskytų Danielių.
Tuo metu Judėjoje gyveno pranašas Habakukas. Jis buvo išsiviręs sriubos, paruošęs duonos ir nešė pietus laukuose dirbantiems pjovėjams. Staiga jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Nunešk šį maistą į Babiloną Danieliui, esančiam liūtų duobėje.“
Habakukas atsakė: „Viešpatie, aš niekada nesu matęs Babilono ir nežinau, kur ta duobė yra!“ Tuomet angelas pagriebė jį už viršugalvio ir, pakėlęs už plaukų, vėjo gūsiu nunešė tiesiai į Babiloną, prie pat duobės krašto.
„Danieliau, Danieliau, – šūktelėjo Habakukas, – imk valgį, kurį Dievas tau atsiuntė!“
Danielius tarė: „Tu prisiminei mane, Dieve! Tu neapleidi tų, kurie Tave myli!“ Jam pavalgius, angelas akimirksniu grąžino Habakuką į jo gimtinę.
Septintąją dieną karalius atėjo apraudoti Danieliaus. Priėjęs prie duobės ir pažvelgęs žemyn, jis pamatė ramiai sėdintį pranašą. Sukrėstas valdovas sušuko: „Didis esi Tu, Viešpatie, Danieliaus Dieve, ir nėra kito, tik Tu!“
Ištraukęs Danielių, karalius įsakė į duobę sumesti jo priešus, kurie siekė jį pražudyti. Šie akimirksniu buvo sudraskyti žvėrių karaliaus akyse.