Azarijo malda (The Prayer of Azariah) yra vienas iš graikiškosios Danieliaus knygos priedų, įterptas į 3-ąjį skyrių tarp pasakojimo apie tris jaunuolius krosnyje. Hebrajiškame kanone šios maldos nėra, tačiau Septuagintoje ji užima svarbią vietą, nes atskleidžia vidinę tikinčiojo laikyseną persekiojimo akivaizdoje. Malda prasideda tuo metu, kai Azarijas (Azarija), kartu su Ananija ir Mišaeliu įmestas į liepsnojančią krosnį, atsistoja ugnies viduryje ir kreipiasi į Dievą. Tai nėra pagalbos šauksmas iš baimės – veikiau nuolankus pripažinimas, kad Izraelio tauta patiria tai, ką pati užsitraukė savo neištikimybe. Azarijas pripažįsta tautos nuodėmes, prisiima atsakomybę ir kartu prašo Dievo ištikimybės, kurią Jis rodė protėviams.
Maldoje ryškus teologinis kontrastas: žmogaus silpnumas ir Dievo teisingumas. Azarijas nesiteisina ir neprašo Dievo pakeisti sprendimo dėl bausmės – jis prašo, kad Dievas parodytų gailestingumą ir priimtų jų auką, kuri šiuo metu nėra gyvulių ar smilkalų auka, bet jų pačių ištikimybė ir pasitikėjimas. Tai viena iš giliausių Senojo Testamento maldų, kurioje išreiškiama mintis, kad tikrasis aukojimas yra širdies nuolankumas. Malda pereina į prašymą, kad Dievas dėl savo vardo ir dėl sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu nepamirštų tautos ir parodytų išgelbėjimą. Ši malda tampa įžanga į vėliau pasirodančią giesmę, kurioje trys jaunuoliai šlovina Dievą net ugnies viduryje.
Vardas Azarijas lietuviškai turi kelias galimas linksniavimo formas, todėl tekstuose gali pasirodyti trys variantai: Azarijaus, Azarijo ir Azarijos. Standartinė, šiuolaikinėje gramatikoje priimta forma yra Azarijas, o jo kilmininkas – Azarijo, todėl liturginiuose ir oficialiuose Biblijos vertimuose vartojama būtent „Azarijo malda“. Forma Azarijaus atsiranda dėl analogijos su vardais, kurie baigiasi -ijus (pvz., Eligijus → Eligijaus), tačiau Azarijas nėra šios grupės vardas, todėl toks linksniavimas laikomas netaisyklingu. Tuo tarpu Azarijos yra senesnė arba laisvesnė kilmininko forma, pasitaikanti liaudiškuose ar neoficialiuose tekstuose, bet ji nėra vartojama dabartiniuose Biblijos leidimuose. Taigi norminė ir rekomenduojama forma yra Azarijo, o kitos dvi – istoriniai ar šnekamieji variantai.
Azarijo malda
Jie vaikščiojo liepsnų sūkuryje, giedodami Dievui šlovės giesmes ir garbindami Viešpatį. Azarijas, stovėdamas ugnies viduryje, prabilo maldos žodžiais:
„Garbė Tau ir šlovė, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve, Tavo vardas tebūna aukštinamas per amžius, nes Tu esi teisus visuose savo veiksmuose mūsų atžvilgiu. Visi Tavo darbai tikri, Tavo keliai tiesūs, ir visi Tavo nuosprendžiai teisingi.
Tu priėmei teisingą sprendimą dėl visų negandų, kurias užtraukei mums ir Jeruzalei, šventajam mūsų tėvų miestui. Visa tai padarei pelnytai dėl mūsų nuodėmių, nes mes nusikaltome ir nusižengėme, nusigręždami nuo Tavęs ir darydami bloga. Neklausėme Tavo įsakymų, jų nesilaikėme ir nevykdėme to, ką mums liepei mūsų pačių labui. Todėl viskas, ką mums siuntei ir ką padarei, buvo teisinga bausmė.
Atidavei mus į rankas mūsų priešams – nedoriems ir bjauriems nusikaltėliams bei neteisingam karaliui, patiam žiauriausiam visoje žemėje. Dabar iš gėdos negalime nė burnos praverti; panieka ir negarbė užgriuvo Tavo tarnus ir garbintojus.
Dėl savo šventojo vardo neapleisk mūsų visiems laikams ir nesulaužyk savo Sandoros. Neatitrauk nuo mūsų savo gailestingumo dėl savo bičiulio Abraomo, dėl savo tarno Izaoko ir dėl savo šventojo Izraelio. Juk jiems pažadėjai padauginti jų palikuonių gausybę lyg dangaus žvaigždes ir lyg pajūrio smiltis.
Tačiau dabar, Valdove, tapome menkesni už visas kitas tautas ir esame šiandien žeminami visame pasaulyje dėl savo klaidų. Šiuo metu neturime nei valdovo, nei pranašo, nei vado, negalime aukoti nei deginamųjų, nei kitokių aukų, nei smilkalų, neturime net vietos, kur paaukoti pirmąjį derlių ir rasti Tavo malonę.
Tad priimk mus su sudužusia širdimi ir nusižeminusia dvasia. Tebūna mūsų auka Tau tokia pat miela, kaip avinų bei jaučių deginamosios atnašos ar tūkstančiai riebių ėriukų. Toks tebūna mūsų pasiryžimas šiandien Tavo akivaizdoje, nes tie, kurie Tavimi pasitiki, niekada nelieka nusivylę.
Dabar mes sekame Tavimi visa širdimi, bijome Tavęs ir ieškome Tavo artumo. Nepalik mūsų gėdoje, bet elkis su mumis pagal savo romumą ir beribį gailestingumą. Išgelbėk mus savo stebuklais ir suteik šlovę savo vardui, Viešpatie!
Tegul būna sugėdinti visi, kurie skriaudžia Tavo tarnus; teapima juos sąmyšis, tebūna jie bejėgiai, tebūna sutriuškinta jų galybė! Lai jie sužino, kad Tu vienas esi Viešpats Dievas, garbingas visoje žemėje.“
Mažai kas atkreipia dėmesį, jog ši malda yra tarsi himnas, kurį giedant ugnis praranda savo galią deginti. Teologai pastebi, kad Azarijo žodžiai veikia kaip dvasinis skydas. Jis ne prašo išgelbėjimo nuo kančios, o prašo, kad kančia taptų priemone šlovinti Dievą. Tai drąsus žingsnis, nes jis atsisako savanaudiškumo. Užuot bėgęs nuo ugnies, jis kviečia Dievą į tą ugnį kartu su savimi. Ši malda moko, kad tikrasis tikėjimas gimsta ne tada, kai viskas sekasi, o tada, kai žmogus sugeba išlikti ištikimas savo principams net pačiomis karščiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai tikras dvasinės stiprybės pavyzdys.