Esteros knygos prieduose esanti Mordechajaus (Mardochejaus) malda (The Prayer of Mordechai) yra vienas iš tekstų, kurių nėra hebrajiškame Esteros knygos kanone, tačiau jie išliko graikiškojoje Septuagintos versijoje. Ši malda papildo pasakojimą teologiniu matmeniu ir parodo, kaip žydų bendruomenė suvokė grėsmę, kylančią iš karaliaus įsako. Hebrajiškoje Esteros knygoje Dievo vardas neminimas, todėl priedai, tarp jų ir ši malda, suteikia pasakojimui aiškų religinį pagrindą. Mordechajaus malda yra prašymas Dievo pagalbos, išsakytas tautai iškilus pavojui, ir kartu tai yra vidinis pasakojimo lūžis, kuriame žmogaus bejėgiškumas susiduria su tikėjimu.
Vardo formos „Mordechajus“ ir „Mardochajus“ reiškia tą patį biblinių laikų asmenį, tik jos atsirado iš skirtingų vertimo tradicijų. Hebrajiškame tekste vartojama forma Mordechaj, todėl šiuolaikiniuose vertimuose dažniau sutinkamas variantas Mordechajus. Graikiškoji Septuagintos Esteros knygos versija vardą perteikia kaip Mardochaios, todėl katalikiškuose ir senesniuose lietuviškuose leidimuose įsitvirtino forma Mardochajus. Abi formos yra teisingos, jos nurodo tą patį veikėją, o skirtumas kyla tik iš to, kuri kalbinė tradicija pasirenkama kaip pagrindas.
Malda prasideda nuo Mordechajaus prisipažinimo, kad jis yra bejėgis prieš karaliaus įsaką ir prieš Hamaną, kuris siekia sunaikinti žydų tautą. Jis kreipiasi į Dievą kaip į vienintelį, galintį pakeisti istorijos eigą. Maldoje nėra politinių argumentų ar bandymo pateisinti save; ji paremta nuolankumu ir pripažinimu, kad žmogus negali pats apsiginti nuo tokio masto grėsmės.
Toliau Mordechajus primena Dievui praeities įvykius ir sandorą su Izraeliu. Tai būdingas biblinės maldos elementas: žmogus ne tik prašo pagalbos, bet ir remiasi Dievo ištikimybe istorijoje. Tokiu būdu malda tampa ne tik prašymu, bet ir tikėjimo išpažinimu.
Malda baigiasi prašymu, kad Dievas atkreiptų dėmesį į tautos kančią ir pakeistų karaliaus sprendimą. Mordechajus neprašo keršto ar bausmės priešams; jis prašo išgelbėjimo ir teisingumo.
Mordechajaus malda yra vienas iš aiškiausių teologinių momentų visoje Esteros knygoje. Ji parodo, kad žydų tautos išlikimas nėra tik politinių veiksmų rezultatas, bet ir Dievo veikimo dalis. Malda įveda į pasakojimą mintį, kad Dievas yra istorijos viešpats, net jei jo veikimas nėra tiesiogiai matomas.
Ši malda taip pat atskleidžia, kaip žydų bendruomenė suvokė savo padėtį diasporoje. Gyvendami Persijos imperijoje, jie neturėjo politinės galios, todėl jų pagrindinis atsakas į grėsmę buvo malda. Tai rodo, kad tikėjimas buvo ne tik religinė praktika, bet ir išlikimo strategija.
Mordechajaus vidinė būsena
Malda leidžia pažvelgti į Mordechajų ne tik kaip į politinę figūrą, bet ir kaip į žmogų, kuris išgyvena baimę, nerimą ir atsakomybę už savo tautą. Hebrajiškoje Esteros knygoje Mordechajus dažniausiai vaizduojamas kaip ryžtingas ir veiklus, o prieduose atsiskleidžia jo vidinis pasaulis.
Maldoje jis pripažįsta savo ribotumą ir klaidas. Tai suteikia pasakojimui žmogiškumo ir parodo, kad net stipriausi veikėjai turi momentų, kai jie jaučiasi bejėgiai. Šis aspektas sustiprina maldos emocinį poveikį.
Ryšys su Esteros malda
Prieduose po Mordechajaus maldos pateikiama ir Esteros malda. Abi maldos sudaro vieną teologinį bloką, kuriame parodoma, kaip tiek vyras, tiek moteris iš tos pačios tautos kreipiasi į Dievą dėl išgelbėjimo. Mordechajaus malda yra labiau bendruomeninė – jis meldžiasi už tautą. Esteros malda yra asmeniškesnė – ji meldžiasi už drąsą ir išmintį atlikti savo vaidmenį.
Šis dviejų maldų derinys parodo, kad išgelbėjimas yra tiek Dievo veikimo, tiek žmogaus atsakomybės rezultatas.
Mažiau žinomos interpretacijos
Kai kurie tyrinėtojai pastebi, kad Mordechajaus malda turi panašumų su psalmėmis, ypač su tomis, kuriose žmogus prašo Dievo pagalbos persekiojimo metu. Tai rodo, kad priedų autoriai galėjo sąmoningai naudoti psalminę kalbą, kad suteiktų maldai liturginį toną.
Kita interpretacija teigia, kad malda atspindi žydų bendruomenės reakciją į istorinius persekiojimus, kurie vyko po Persijos laikotarpio. Tokiu atveju malda būtų ne tik literatūrinis elementas, bet ir tikros religinės praktikos atspindys.
Taip pat pastebima, kad Mordechajaus malda sustiprina pasakojimo moralinę struktūrą: prieš įvykstant išgelbėjimui, veikėjai turi pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo. Tai būdingas biblinės literatūros principas.
Mordechajaus malda
Mordechajas kreipėsi į Kūrėją, prisimindamas visus Jo didžius darbus, ir kalbėjo:
„Viešpatie Dieve, visagalis Valdove, visa visata yra Tavo rankose! Niekas nepajėgus Tau pasipriešinti, jeigu Tavo valia yra išgelbėti Izraelį. Juk Tu sukūrei dangų, žemę ir visus stebuklus po saule. Tu esi visos Kūrinijos Valdovas, ir nėra jėgos, kuri galėtų Tau atsispirti.
Tu viską matai ir žinai, Viešpatie. Žinai, kad ne dėl arogancijos, puikybės ar tuščiagarbiškumo atsisakiau nusilenkti išdidžiajam Hamanui. Dėl Izraelio išgelbėjimo aš būčiau sutikęs net jo pėdas bučiuoti. Tačiau elgiausi taip tik todėl, kad nepagerbčiau žmogaus labiau nei Dievo. Aš nesilenksiu niekam kitam, tik Tau, mano Valdove, ir tai darau ne iš išdidumo.
Todėl dabar, Viešpatie Dieve, Karaliau, Abraomo Dieve, būk gailestingas savo tautai, nes priešai trokšta mus pražudyti ir sunaikinti Tavo senąjį palikimą. Neatstumk tų, kuriuos išpirkai iš Egipto vergovės. Išgirsk mano maldavimą, pasigailėk savo dalies ir mūsų liūdesį paversk džiaugsmu, kad išliktume gyvi ir galėtume giedoti šlovę Tavo vardui. Neužčiaupk lūpų tiems, kurie Tave garbina!“
Tuo tarpu visas Izraelis šaukėsi Dievo iš visų jėgų, nes mirtina grėsmė buvo čia pat.
Malda pabrėžia ne tik asmeninę atgailą, bet ir visos tautos atsakomybę. Mordechajus prašo Dievo prisiminti savo senovinius pažadus, duotus patriarchams. Tai rodo, kad net didžiausio spaudimo metu žydai laikėsi minties, jog jų istorija yra Dievo plano dalis. Kai kurie komentatoriai pastebi, kad maldoje minimas „piktasis Hamano sėklos“ yra ne tik asmuo, bet ir blogio principas, kuris visada bando sunaikinti Dievo tautą. Ši malda yra tvirtas tikėjimo pareiškimas, kad net kai Dievo vardas atrodo nutylėtas, Jo galia veikia. Ji padeda suprasti, kodėl Esteros knyga, nepaisant jos pasaulietiškos aplinkos, vis tiek laikoma šventu raštu.