Vardas Sikstas kilęs iš lotyniško Sixtus, reiškiančio „šeštasis”, nors jis buvo antrasis popiežius tuo vardu – pirmasis valdė dar II amžiuje. Senovės šaltiniuose, kaip Liber Pontificalis, jis vadinamas ir Xystus, graikišku variantu, nes daugelis ankstyvųjų krikščionių tekstų maišėsi su helėniška tradicija. Įdomu, kad viduramžiais kai kurie mokslininkai painiojo jį su graikų filosofu, parašiusiu moralinių sentencijų rinkinį, tad Sikstui priskyrė knygą, kurios jis niekada nelietė – klaida, išlikusi šimtmečiais, kol archeologai ir teologai išnarpliojo tiesą.
Jis tapo Romos vyskupu 257 metų rugpjūtį, paveldėdamas sostą po Šventojo Stepono I, kai Bažnyčia vis dar virė nuo ginčų dėl eretikų krikšto. Jo pirmtakas griežtai laikėsi romėniškos taisyklės: pakartotinis krikštas nereikalingas, net jei atsivertėlis buvo pakrikštytas schizmatikų. Tai sukėlė plyšį su Afrikos ir Azijos Mažosios bažnyčiomis, kur Kiprijonas Kartaginietis ir kiti reikalavo pakartoti sakramentą. Sikstas, galbūt paveiktas Aleksandrijos vyskupo Dionisijaus laiškų, pasirinko kitą kelią: nekeisdamas Romos pozicijos, jis leido rytietiškoms bendruomenėms laikytis savų papročių. Taip atkūrė ryšius, siuntė pasiuntinius į Kartaginą, ir Bažnyčia vėl alsavo vienu ritmu, bent trumpam.
Bet tikrasis jo veidas atsiskleidė persekiojimuose. Imperatorius Valerianas iš pradžių toleravo krikščionis, tačiau 258-aisiais, bijodamas dievų rūstybės už imperijos silpnumą, paleido antrąjį ediktą: vyskupai, kunigai ir diakonai turėjo mirti iškart. Sikstas, žinodamas pavojų, vis tiek rinko tikinčiuosius slaptoje vietoje – Pretekstato katakomboje prie Apijaus kelio, kur policija rečiau lankėsi. Ten, 258 metų rugpjūčio 6 dieną, jis sėdėjo kėdėje, mokydamas bendruomenę, kai įsiveržė kareiviai. Su juo sučiupo keturis diakonus: Januarijų, Vincentą, Magną ir Steponą – visiems nukirstos galvos ten pat. Kiti du diakonai, Felicisimas ir Agapitas, žuvo tą pačią dieną kitur. Siksto kūnas perkeltas į Kalisto katakombas, kur vėliau popiežius Damasas I iškalė epitafiją: jis vaizduojamas kaip ganytojas, pirmas atidavęs galvą, kad apsaugotų avis nuo skerdynių.
Ypač jaudinanti legenda sieja jį su šventuoju Laurynu, jo archidiakonu. Pasakojama, kad vedamas į egzekuciją Sikstas sutiko Lauryną, kuris šaukė: „Kur eini, tėve, be savo sūnaus? Ar aukosi be tarno?” Popiežius atsakęs: „Po trijų dienų seks mane didesne šlove.” Ir tikrai – Laurynas nukankintas po keturių dienų, keptas ant grotelių, su ta garsia fraze: „Apverskite, viena pusė jau iškepė.” Nors kai kurie istorikai laiko tai vėlesne legenda, ji rodo, kaip ankstyvieji krikščionys matė savo vadovus: ne kaip bėgančius, o kaip aukojančius save pirmus.
Valeriano persekiojimas baigėsi greitai – imperatorius pateko į persų nelaisvę, tapo pirmuoju romėnų valdovu, gyvenusiu kaip vergas, kol mirė pažeminimo. O Siksto vardas įrašytas į Romos kanoną, minimas per kiekvienas Mišias kaip vienas iš ankstyvųjų liudytojų. Jo trumpas pontifikatas – vos metai – primena, kaip Romos katakombos tapo ne tik kapinėmis, bet ir gyvos tikėjimo slėptuvėmis, kur žodis „kankinys” reiškė ne auką, o drąsų liudijimą iki galo. Net šiandien, lankant tas požemines sales, jauti aidą tų dienų: tylų maldos šnabždesį, staigų kardų žvangesį ir amžiną viltį, kad kraujas sėjamas duoda derlių.