Numinoziškumas yra XX a. religijotyros terminas, įvestas vokiečių teologo ir filosofo Rudolfo Otto veikale „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917). Šiuo žodžiu Otto bandė apibrėžti ypatingą religinės patirties formą, kuri nepaklūsta racionaliam paaiškinimui. Numinoziškumas reiškia susidūrimą su šventybės galia, kuri žmoguje sukelia dvejopą reakciją: baimę ir trauką. Tai patirtis, kuri nėra nei moralinė, nei intelektinė, nei estetinė. Ji kyla iš susitikimo su tuo, kas pranoksta žmogaus supratimą ir kas suvokiama kaip visiškai kitokia tikrovė.
Otto teigė, kad numinoziškumas yra „ganz andere“ – visiškai kitoniškas. Šventybė nėra tik gėrio ar moralinės tvarkos išraiška. Ji turi savybę, kurią Otto vadino mysterium tremendum et fascinans. Ši formulė apibūdina dvejopą žmogaus reakciją į šventybę. Tremendum reiškia gąsdinančią, sukrečiančią, žmogų pranokstančią galią. Fascinans nurodo trauką, žavesį, norą priartėti prie to, kas kartu kelia ir baimę, ir pagarbą. Ši įtampa tarp traukos ir atstūmimo yra numinozinės patirties esmė.
Numinoziškumas nėra susijęs su konkrečia religija ar dogma. Otto pabrėžė, kad ši patirtis aptinkama įvairiose kultūrose ir religijose, nuo senovės mitų iki monoteistinių tradicijų. Tai universali žmogaus reakcija į šventybės fenomeną. Numinozinė patirtis gali kilti šventykloje, gamtoje, rituale ar net kasdienėje situacijoje, kai žmogus pajunta, kad susiduria su kažkuo, kas pranoksta jo patirtį. Otto siekė parodyti, kad religijos šerdis nėra doktrina, o gyva patirtis, kurią žmogus išgyvena prieš bandydamas ją paaiškinti.
Numinoziškumas taip pat turi psichologinį matmenį. Otto nenaudojo šio termino psichologinei analizei, tačiau jo idėjos vėliau paveikė C. G. Jungą ir kitus analitinės psichologijos atstovus. Jungas numinoziškumą apibūdino kaip patirtį, kuri užvaldo žmogų ir sukelia vidinį virsmą. Tokia patirtis gali būti suvokiama kaip susitikimas su archetipine tikrove, kuri kyla iš pasąmonės gelmių. Otto ir Jungo požiūriai skiriasi, tačiau abu pripažino, kad numinozinė patirtis turi transformuojančią galią.
Numinoziškumas taip pat padeda suprasti religinių ritualų ir simbolių veikimą. Ritualai dažnai sukuria aplinką, kurioje žmogus gali patirti šventybės artumą. Simboliai, tokie kaip ugnis, vanduo ar kalnas, veikia ne tik kaip kultūriniai ženklai, bet ir kaip priemonės, kurios sužadina numinozinį jausmą. Otto teigė, kad religijos išsivystė iš pastangų įvardyti ir struktūruoti šią patirtį. Dogmos, mitai ir moralinės normos atsirado vėliau, kaip bandymas suteikti formą tam, kas iš pradžių buvo neapibrėžta ir sunkiai nusakoma.
Numinoziškumas taip pat leidžia suprasti, kodėl religijos turi galią veikti žmonių emocijas. Šventybės patirtis nėra vien racionalus įsitikinimas. Ji sukelia stiprius jausmus, kurie gali būti ir pakylėjantys, ir gąsdinantys. Otto pabrėžė, kad numinozinė patirtis nėra patologija ar iliuzija. Ji yra autentiška žmogaus reakcija į tai, kas suvokiama kaip aukštesnė tikrovė. Ši patirtis gali būti trumpa, bet jos poveikis išlieka ilgai, formuodamas žmogaus santykį su pasauliu ir jo vertybėmis.
Numinoziškumo samprata turėjo didelę įtaką religijotyrai, teologijai ir fenomenologijai. Ji padėjo atskirti religiją nuo moralės, filosofijos ir estetikos. Otto teigė, kad religijos esmė yra ne idėjų sistema, o susitikimas su šventybės galia. Ši įžvalga paskatino tyrėjus gilintis į religijos fenomenus kaip į patirtis, o ne kaip į doktrinų rinkinius. Numinoziškumas tapo svarbia sąvoka analizuojant religinius išgyvenimus, mistiką ir šventumo suvokimą.